P.Zaviša teigė, kad jam ir anksčiau buvo žinomas lietuvių nenoras dalintis, tačiau iniciatyvai – paskatinti žmones padovanoti Klaipėdai 50 000 pušų – visgi ryžosi. „Apie tai, kad minios finansavimui Lietuva dar nėra subrendusi, girdėjau iš daugelio. Tačiau kelerius metus keliaudamas po pasaulį nepastebėjau, kad lietuviai būtų kuo nors blogesni už kitus.
Manau, kad susiklosčiusi situacija yra viso labo per ilgai užsitęsęs okupacijos šleifas, kuris tiesiog privalo išgaruoti. Galų gale buvo tiesiog smalsu – negi mes iš tikrųjų esame tokie susikaustę?“
P.Zaviša neslėpė, nerimą visgi jautė, todėl ledams pralaužti akcijos startą pasirinko tokiu metu, kai renkamas 2% gyventojų pajamų mokestis. Tokiu būdu žmonės gali aukoti neišleisdami pinigų.
„Jei net ir prie tokių sąlygų gyventojai vengtų prisidėti, tai jau reikštų sustabarėjimą. Nenorėjau patikėti, kad tokie esame. Todėl ir kibome į darbą“, – pasakojo pašnekovas.
Apie tai, kaip minios finansavimas vystosi Lietuvoje ir kas žmonėms labiausiai kliudo paremti jiems patinkančias idėjas, kalbamės su Veronika Rasickaite.
– Minios finansavimas – žmonių parama įgyvendinti jiems patikusias idėjas – pasaulyje jau itin įprastas dalykas. Kaip vertintumėte situaciją Lietuvoje?
– Minios finansavimo srityje lietuviai, skirtingai nuo Vakarų, yra smarkiai atsilikę.
– Kas nulemia, kad lietuviai dar nėra visiškai pribrendę prisidėti prie jiems patikusių idėjų įgyvendinimo? Mentalitetas ar prastos techninės sąlygos? Kalbu apie bankinius pavedimus ir pan.?
– Mūsų kultūroje yra įskiepytas įsitikinimas, jog parama reikalinga tik nelaimei ar negandai ištikus. Norėtųsi tą labdaringumo ir dosnumo gyslelę palenkti pozityvių idėjų kryptimi, nes dalinimosi džiaugsmas, kuris lietuviams vis dar svetimas, yra laimės koeficiento pagrindinė sudedamoji.
Mūsų kultūroje yra įskiepytas įsitikinimas, jog parama reikalinga tik nelaimei ar negandai ištikus.
Techninės sąlygos taip pat riboja lėšų rinkimą. Barjerų Lietuvos bankininkystės sistemoje tikrai daug, nėra bendros pervedimų sistemos, kiekvienas bankas diktuoja savo taisykles. Lyginant su užsienio šalių lėšų rinkimo situacija – Lietuvos donorams reikia ne tik norėti paaukoti, bet ir papildomai užsiimti savotiška tokio proceso administracija. Aukojimas SMS žinute taip pat probleminis. Visi šalies operatoriai tokio aukojimo atveju palieka sau net pusę sumos.
– Kokios minios finansavimo formos Lietuvoje jau prigyja, be „kickstraterio“? Ar kurti savo platformas jau populiaru?
– Ypač ryškus šiandienos pavyzdys – projektas „Pušys Klaipėdai“. Su dideliu susidomėjimu stebiu šią akciją. Tai tarsi lakmuso popierėlis, parodysiantis, ar mūsų visuomenė tampa sąmoninga. Manau, jei bankai pradėtų stebėti padidėjusį žmonių aktyvumą NVO finansavime – būtų sparčiau sprendžiamos ir techninės problemos.
– Gal galėtumėte pasidalinti jūsų žinomais sėkmingais pavyzdžiais, kaip žmonėms pavyko įgyvendinti savo idėjas? Galbūt kokie nors dabartiniai vykdomi projektai žavi?
– Tokių pavyzdžių be galo daug. Nuo lėšų studijoms rinkimo iki skraidančių automobilių. Vien 2015 m. pasaulinė minios finansavimo apyvarta pasiekė 34,4 milijardus JAV dolerių. Šiais metais planuojamos dar didesnės sumos.
