Nuo teisingumo 15 metų prasislapstęs E.Šmidtas šiandien jau gali nebesižvalgyti per petį. Jo paiešką vykdęs Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 15min patvirtino, kad paieška buvo nutraukta dar 2015 metais, kai suėjo senaties terminas.
15min šaltinių teigimu, kurį laiką vyras prasislapstė Lietuvoje, vėliau patraukė į Ukrainą, kur rado savo bendraminčių.
„Jis iškart pabėgo. Jis buvo susijęs su tam tikromis institucijomis, arti specialiųjų tarnybų. Neminėsiu nei su kuo, nei kada, nei kas, bet man iškart po įvykio teko komunikuoti su žvalgybos specialistais.
Žinau, kad jis buvo labai radikalių pažiūrų, sakykim, ultradešiniųjų pažiūrų ir tam tikrą laiką buvo išvykęs į Ukrainą, buvo pastebėtas Vakarų Ukrainos pusėje, kur ultradešiniųjų pažiūrų žmonių yra daug“, – pasakojo prie E.Šmidto paieškų dirbęs žmogus.
Kad buvo intensyviai ieškoma ir bandoma jį surasti, taip teigti negalėčiau. Manau, kad kurį laiką tai buvo panašu į paieškos imitaciją.
Visą 15-os metų laikotarpį E.Šmidtas figūravo ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių sąraše, paprasto istorijos mokytojo pavardė atsidūrė šalia tokių veikėjų kaip Romas Zamolskis. Tačiau E.Šmidtas taip ir nebuvo surastas.
„Kad buvo intensyviai ieškoma ir bandoma jį surasti, taip teigti negalėčiau. Manau, kad kurį laiką tai buvo panašu į paieškos imitaciją, – pasakoja šaltinis ir paklaustas, kaip galima imituoti vieno ieškomiausių Lietuvos nusikaltėlių paiešką, tik nusijuokia. – Galima įtraukti į ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą ir tuo pabaigti darbą. Nebūtinai reikia kabinti įtariamo ar ieškomo asmens nuotrauką skelbimų lentoje.“
15min žiniomis, 56-erių metų buvęs istorijos mokytojas dabar laimingai gyvena Lietuvoje, čia per kelis metus jis spėjo sukurti šeimą, kartu su prof. Alfredu Bumblausku publikuoti mokslinį darbą, baigti magistro studijas, o šiandien yra doktorantas Vilniaus universitete. Gyvena jis sostinėje, tačiau dažnas svečias yra sodyboje Zarasų rajone.
Deja, su pačiu E.Šmidtu susisiekti nepavyko, jis į paklausimus ir laiškus neatsakė.
Lemtingas vakaras
2000-ųjų metų vasario 25-ąją, penktadienio vakarą neapšviestoje automobilių stovėjimo aikštelėje Varėnoje du policininkai nusprendė patikrinti įtarimą jiems sukėlusį „VW Jetta“, jo viduje sėdėjo trys vyrai.
Pareigūnai patikrino ten sėdėjusios trijulės dokumentus, automobilio bagažinėje gulėjo kastuvas ir trys plastmasiniais 12 litrų talpos indai.
Policininkas Rimantas Žilionis E.Šmidto kišenėje užčiuopė ginklą, tuomet pastarasis trenkė pareigūnui per rankas ir išsitraukęs nedidelio kalibro 1924 m. pagamintą revolverį šovė tiesiai policininkui į krūtinę.
Neįtikėtino atsitiktinumo dėka pareigūnas atsipirko tik lūžusiu šonkauliu. Jo gyvybę išgelbėjo švarko kišenėje gulėjusi kortų kaladė, kur ir įstrigo kulka. R.Žilionis atsisakė apie šį įvykį kalbėti su 15min.
Po šūvio E.Šmidtas metė ginklą ir pabėgo į miškus. Kartu su juo buvusius jaunuolius Giedrių Navionį ir Roką Kepežinską pareigūnai sulaikė. Kelis mėnesius Lukiškių kalėjime praleidę vaikinai buvo paleisti į laisvę, o maždaug po metų nuo lemtingo šūvio Vilniaus apygardos teismo sprendimu jie nuteisti už ketinimą neteisėtai įsigyti didelį kiekį šaudmenų ir sprogmenų.
Tačiau į koloniją jie nepateko, teismas nuteistiesiems paskyrė pusmetį pataisos darbų, kas mėnesį valstybei išskaičiuojant 10 proc. iš jų atlyginimo. Teisėjas skyrė jaunuoliams švelnesnes bausmes nei buvo numatyta tuometiniuose įstatymuose. 15min su šiais vaikinais nepavyko susisiekti.
Sprogmenų arsenalas
Kaip iškart po E.Šmidto šūvio rašė žiniasklaida, radiniai kratų metu nustebino pareigūnus. Netoli vietos, kur stovėjo įtarimą sukėlęs „VW Jetta“, miško slaptavietėje rastos dvi kovinės granatos RG-42 be sprogdiklių, 300 g trotilo. Kitoje slaptavietėje buvo užkasta apie 1000 įvairaus kalibro šovinių.
Dienraštis „Respublika“ skelbė, kad atlikus kratas E.Šmidto, R.Kepežinsko ir G.Navionio butuose, taip pat buvo rasta daug šovinių, kalašnikovo automato maketų ir dalių, pistoletų, šautuvų detalių, dujokaukių, kariškių neperšlampamų ir maskuojamų drabužių.
Taip pat vaikinai naudojosi profesionaliais „Sotem“ kariniais brezentiniais žemėlapiais, kaukėmis, policininkų lazdomis, trotilo briketais. Tarp daiktų aptikti ir atskirų valstybės pareigūnų stebėjimo ir sekimo planai.
„Lietuvos rytas“ nerašė apie kratas įtariamųjų namuose, tačiau minėjo, kad buvo atlikta dešimtys kratų, o daug sprogmenų rasta įvairiose slėptuvėse. Pavyzdžiui, nenaudojamose grūdų saugyklose Dukiškių kaime buvo rastos 25 dėžės sprogmenų ir šaudmenų. 22 dėžėse buvo prieštankinės minos, 3 dėžėse rastas prailgintas trotilo užtaisas, kartu ir 3 tūkstančiai šovinių, 200 g trotilo ir trys sprogdikliai.
Žiniasklaidoje tuomet spėliota, kad „Juodvarnių“ organizacija ruošėsi perversmui šalyje, artimai bendravo su Krašto apsaugos ministerija (KAM), tačiau kai byla pasiekė teismą, šios žinios buvo paneigtos. Bylą tyręs prokuroras Mindaugas Jancevičius tada žiniasklaidai teigė, kad jam neteko matyti ir minėtų pareigūnų sekimo planų.
Tuomet prokurorai kalbėjo, kad trijulė miško slaptavietėse rastus šovinius, trotilo briketus, granatas ir kitus sprogmenis tiesiog planavo išsikasti ir parduoti.
Tačiau 15min šaltinių teigimu, ši versija kelia labai daug abejonių.
„Reikėtų pasižiūrėti į 2000-uosius metus, į politinę situaciją Lietuvoje, tam tikrus įvykius, tam tikrus dalykus. Tie vaikinai buvo atvažiavę išsikasti paslėptus šaudmenis ir ginklus, jie buvo paslėpti miške šalia Varėnos. Mes ėjome ir atkasinėjome tuos sprogmenis, ten buvo ir šaudmenų, ir sprogmenų.
Ir jie buvo pakasti ne po karo, o buvo pakasti, švelniai pasakysiu, po 1990-ųjų metų. Jie turėjo plastmasinę statinaitę, kur buvo pasiruošę sudėti dalykus. Kam reikalinga organizacija „Juodvarniai“? Kam tai reikalinga?“ – mįslėmis kalbėjo šaltinis, užsiminęs, kad negali visko pasakoti atvirai, nes atskleistų valstybės paslaptį sudarančią informaciją.
Istorijos mokytojo poelgis sukrėtė visus
Kad E.Šmidtas tiesiog norėjo išsikasti sprogmenis, juos parduoti ir taip prisidurti prie kuklios istorijos mokytojo algos, abejonių kyla ir pasidomėjus jo asmenybe.
E.Šmidtas trijų kambarių bute Vilniuje gyveno kartu su motina, o prieš pat šūvį per mėnesį uždirbdavo vos 500 litų, didžiąją dalį išleisdavo knygoms. Kaip dienraščiui „Respublika“ praėjus savaitei nuo lemtingų įvykių pasakojo jo motina Aldona Šmidtienė, Eligijus visada buvo nepaprastai jautrus, doras ir negalintis pakęsti neteisybės.
„Gal net per daug sąžiningas, nepaims svetimo daiktelio, nieko nenuskriaus, viską kitam atiduos“, – dienraščiui kalbėjo motina.
1991 sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto praleidęs E.Šmidtas nebuvo laimingas, kokiu keliu Lietuva nuėjo, jis neslėpė apmaudo, kad sąžiningas žmogus yra „visiškas niekas“.
„Pyko, kad aplink – vien korupcija, vagystės, – tuomet kalbėjo A.Šmidtienė. – Jis viskuo nusivylė, net Landsbergio, Adamkaus politika. Paskutinis lašas buvo, kai prezidentas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu apdovanojo kagėbistą Misiukonį.“
Artimiesiems E.Šmidtas tvirtino žinąs, kad KGB generolas majoras Marijonas Misiukonis kaltas dėl paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio mirties. M.Misiukonis prokurorų genocidu ir prisidėjimu prie partizano mirties buvo apkaltintas po devynerių metų, 2009-aisiais, tačiau 2015 m. Lietuvos apeliacinis teismas jį išteisino. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) pernai norėjo šią bylą atnaujinti ir perdavė prokurorams naujus duomenis, tačiau dukart LLKS skundus Generalinė prokuratūra atmetė.
Versija, kad E.Šmidtas norėjo pasipelnyti, smarkiai abejojo ir 15min kalbintas asmuo.
„Pagalvokite, ar istorijos mokytojas gali, būdamas Lietuvos patriotu, išsitraukti ginklą ir šauti į policijos pareigūną. Dėl ko? Dėl to, kad jis nebūtų sulaikytas. Šmidtas iškart pabėgo. Jis buvo susijęs su tam tikromis institucijomis“, – teigė jis.
E.Šmidto poelgis ir jo priklausymas „Juodvarnių“ organizacijai buvo netikėtas ne tik motinai, tačiau ir jo kolegoms. Gabijos gimnazijos, kur dirbo mokinių itin mylimas mokytojas, direktorė Danutė Šukienė tuomet „Respublikai“ pasakojo, kad jį vertino nuostabiai, manė esant puikų specialistą, įdomų pašnekovą ir nė neįtarė, kad laisvalaikiu šis užsiima nusikalstama veikla.
„Aš negaliu įsivaizduoti, kad Eligijus galėjo prieš žmogų pakelti ginklą. Nežinau, ką paaiškinsiu jo auklėjamos 7 klasės mokiniams. Jie dievino savo mokytoją“, – dienraščiui „Lietuvos rytas“ sakė D.Šukienė.
Tuometinis VU Istorijos fakulteto dekanas prof. A.Bumblauskas, kurio doktorantas šiandien yra E.Šmidtas, iškart po lemtingų įvykių „Respublikai“ sakė jį esantį mielą ir įdomų žmogų, taip pat vertino kaip gerą savamokslį kultūros istorijos specialistą, mat anuo metu niekas kultūros istorijos specialistų nerengė.
Mįslinga organizacija
Daug klausimų ir baimės 2000-aisiais kėlė mįslinga, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose aprašoma „Juodvarnių“ organizacija. Tuomet žiniasklaidoje buvo tvirtinama, kad „Juodvarniai“ susiję su KAM bei Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP), galimai yra teroristinė organizacija.
„Jokios organizacijos – nei juodvarnių, nei gandrų, nei erelių savanoriai nerėmė, neremia ir nesirengia remti. Esame oficiali struktūra, Lietuvos kariuomenės sudėtinė dalis ir su visuomeninėmis organizacijomis nebendradarbiaujame, išskyrus Šaulių sąjungą“, – tuomet „Lietuvos rytui“ tvirtino KASP vadas Arvydas Pocius.
„Respublikai“ Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Mečys Laurinkus tikino, kad „Juodvarniai“ – tik vaikų žaidimais užsiimantys moksleiviai ir studentai.
„Visa jų veikla buvo išvykos į pavilnės miškus su nakvyne, kur mokėsi išgyventi minimaliomis maisto atsargomis, mokėsi partizaninio karo elementų“, – sakė M.Laurinkus.
Dabar kalbėdamas su 15min M.Laurinkus minėjo, kad „Juodvarnių“ tyrimą perėmė policija, o VSD į tai nesigilino ir rimtai jų nevertino.
„Matote, tie „Juodvarniai“, jų yra buvę visokių, bet vis dėlto tai buvo simboliniai pavadinimai, jie skrajojo anais laikais. Nemačiau reikalo telktis, organizuotis, atlikti baisius tyrimus dėl niekų. Tai tik lėšų ir laiko eikvojimas. Tuo metu buvau tokios nuomonės. Tuo metu Lietuvoje buvo rimtesnių grėsmių“, – sakė M.Laurinkus.
Tačiau nors visi aukščiausi šalies pareigūnai ragino rimtai nevertinti „Juodvarnių“ veiklos, o bet kokie ryšiai su KAM buvo neigiami, „Respublika“ publikavo nuotrauką, kur E.Šmidtas ir keli „Juodvarnių“ nariai užfiksuoti per bendras pratybas su KAM darbuotojais.
Tas pats buvo rašoma ir „Lietuvos ryte“: „„Lietuvos rytui“ pavyko gauti įrodymų, kad jau penkerius metus KASP ne tik žino, kas yra „Juodvarniai“, bet ir yra su jais bendravę ir bendradarbiavę. 1996-ųjų spalio pabaigoje pakaunės miškuose įvyko „Juodvarnių“ ir KASP Kauno rinktinės 24-ojo bataliono savanorių mokymai. Po jų viešai buvo džiaugiamasi, kad KASP bei generalinio štabo karininkai teigiamai įvertino „Juodvarnių“ parengimą.“
Įdomus epizodas: kol pareigūnai po E.Šmidto šūvio Varėnos miškuose atkasinėjo ginklų slaptavietes, ten pat uniformuoti KASP darbuotojai išsiskirstė nedidelėmis grupėmis ir su žemėlapiais kažko ieškojo. Buvo įtarta, kad savanoriai bando užbėgti teisėsaugai už akių ir patys ieško naujų sprogmenų bei šaudmenų slaptaviečių.
KASP Varėnos rajono teritorinės gynybos vadas kapitonas Dalius Polekauskas „Lietuvos rytui“ aiškino, kad tai tiesiog buvo suplanuotos topografijos pratybos. Kilus ažiotažui, jos buvo nedelsiant nutrauktos.
„Juodvarnių“ tarybos pirmininkas R.Kepežinskas iki įvykių dar yra pasakojęs, kad jo organizacija yra visuomeninė, nepolitinė, nekarinė ir nacionalinė.
„Mūsų organizacijos narius sieja sveikas lietuviškas nacionalizmas“, – kalbėjo R.Kepežinskas.
Apie „Juodvarnius“ užsiminė J.Abromavičius
15min šaltinis užsiminė, kad E.Šmidto reiktų paklausti apie Bražuolės tilto, žuvų cecho Šilutėje ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimus, taip pat ir apie VSD pareigūno Juro Abromavičiaus žūtį.
Šie įvykiai 2000-aisiais žiniasklaidoje taip pat buvo siejami su E.Šmidtu ir „Juodvarniais“.
„Apie „Juodvarnių“ organizaciją savo rašte tuometiniam šalies generaliniam prokurorui Vladui Nikitinui užsiminė ir J.Abromavičius. Šis buvęs VSD pareigūnas buvo nužudytas 1997 metų vasario mėnesį. Jis buvo susprogdintas.
Prieš mirtį J.Abromavičius generaliniam prokurorui V.Nikitinui atsiuntė raštą, kuriame informavo, jog KAM yra pateikęs slaptą pažymą apie įvairius 1994-1996 metais šalyje įvykdytus sprogimus, taip pat ir tilto per Bražuolės upelį.
J.Abromavičius teigė, kad kai kuriuos sprogdinimus galėjo organizuoti savanoriai, buvo nurodytos konkrečios pavardės. Šioje slaptoje pažymoje buvo teigiama, kad po KAM ir KASP priedanga buvo kuriamos įvairios teroristinės organizacijos. Viena jų – „Juodvarniai“, – rašė „Lietuvos rytas“.
Tačiau 15min kalbintas M.Laurinkus tikino, kad tai tik vienas iš 50-ies ar gal net daugiau sklandančių Bražuolės tilto ir J.Abromavičiaus susprogdinimo versijų.
Tiesa nėra aiški iki šiol, tyrimai dėl visų sprogdinimų tebesitęsia, o kaltininkai nėra nustatyti.
