Knygoje autorė pateikia apie trejus metus trukusią analizę apie sovietinės valdžios vykdytą ateizavimo politiką. N.Putinaitė knygoje rėmėsi archyvine medžiaga, laikraščių, žurnalų tekstais, analizuoja, kaip sovietmečiu vykdytos politikos atstovams pavyko kurti naują moralę, dorovę be religijos. Pagrindiniu tikslu tuomet būtas siekis išimti tikėjimą iš žmogaus gyvenimo.
Apie tai, kad J.Olekas nepatvirtino jai skiriamos premijos, N.Putinaitė sužinojo iš komisijos narių, kurie paskambino ir atsiprašė.
Man įdomesnis šis įvaizdis kaip tyrimo objektas – vienas iš dabartinės visuomenės reiškinių, kai vis dėl to politinė valdžia, ar vienas žmogus politinėje valdžioj turi monopolį nuspręsti, kas teisinga – kas patriotas, kas ne, - sakė N.Putinaitė.
„Mano širdies tokie dalykai niekada neužgauna. Džiaugiuosi, kad komisija man skyrė, to užtenka. Ministras pasielgė kaip tiesos turėtojas, jis nusprendė, kas yra patriotizmas, kas ne.
Man įdomesnis šis įvaizdis kaip tyrimo objektas – vienas iš dabartinės visuomenės reiškinių, kai vis dėl to politinė valdžia, ar vienas žmogus politinėje valdžioj turi monopolį nuspręsti, kas teisinga – kas patriotas, kas ne. Primena senus laikus, kai buvo viena tiesa ir politinė valdžia turėjo galimybę tai nuspręsti“, – 15min sakė N.Putinaitė.
Autorės knygoje keletas pastraipų skirta ir rašytojui Justinui Marcinkevičiui. N.Putinaitė pabrėžia, jog šis rašytojas nebuvo joks tyrimo objektas. Knygoje atsidūrė ir daugiau ryškių asmenybių – kunigai Jonas Ragauskas, Adomas Šernas, Kęstutis Starkus ir kiti.
„Jisai buvo Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, yra nemažai medžiagos. Man labiausiai rūpėjo jo kūryba. Analizavau įvaizdžius, kurie turėjo didelę reikšmę ir buvo ideologizuoti, pavyzdžiui, kraujas ir pelenai. Aš lyginau ir žiūrėjau, kaip atsispindi kūryboje ideologinė propaganda, kaip ji buvo kūryboje realizuota. Žmonės, kurie kūrė, darė asmeninius pasirinkimus. Jūstinas Marcinkevičius buvo talentingas, jis kūrė specifinius įvaizdžius, kurie kūrė to meto ideologiją“, – kalbėjo filosofė.
Analizavo kūrybą
Paklausta, ką tokio knygoje parašė apie rašytoją J.Marcinkevičių, autorė teigia jį knygoje analizuojanti keliuose kontekstuose.
„Vienas – radau labai specifinį žanrą – ateistinę autobiografiją. Kunigas Jonas Ragauskas parašė knygą, nuo kurios prasidėjo tarsi nauja ateizacijos banga. Šią knygą daug kas turi. Po to žmonės rašė pagal tą šabloną autobiografijas, kaip tapo ateistu.
Kitas momentas buvo J.Marcinkevičiaus publicistinėje poemoje, kur yra gabaliukas motinai, o jis pasakoja, kaip tapo ateistu. Tai poetinis pasakojimas, kaip jis meldė Dievą: „Dieve, jei tu atgaivinsi mamą, aš tada tavimi tikėsiu“. Dievas neatgaivino mamos ir jis prarado tikėjimą.
Žmonės jautė alkį, o poetai teikė maistą, jis buvo surogatinis, o žmonės jį vartojo, – kalbėjo N.Putinaitė.
Tyrinėdama aptikau ir kitus dalykus – kaip apskritai jis formavo religijos įvaizdį. Poemose perkuria mintį „Neturėk kitų Dievų tik vieną Dievą“ kitais įvaizdžiais. Panaudoja žemės motyvą, tikėjimą Dievu transformuoja tikėjimą žeme, žemės amžinumu. Tai labai matyti. Jis formavo specifinę ideologiją, sekuliarizuotą, prasmės pasaulėvaizdį, kur tu išgyveni amžinybę per sąryšį su žeme. Aš tą įvardiju kaip pakaitalus tikėjimui. Žmonėms paprastai skaitant tai nekrenta į akis.
Kodėl J.Marcinkevičius buvo toks populiarus – jis pateikė vaizdinius, kurie turi prasmės iliuziją. Nežinau, kiek ministras juos skaitė. J.Marcinkevičius rodė būdus, kaip žmogus gali gyventi sovietinėje tikrovėje. Talentingi žmonės prie ateizmo be galo prisidėjo. Jie darė gyvenimo būdą priimtiną žmonėms. Žmonės jautė alkį, o poetai teikė maistą, jis buvo surogatinis, o žmonės jį vartojo“, – kalbėjo N.Putinaitė.
Ateizmas buvo įleidęs šaknis
Penktadienio pavakarę autorė savo knygą pristatė ir diskusijoje apie ateizmą dalyvavo Klaipėdos etnokultūros centre. Į pokalbį įsitraukė ir keletas kunigų bei kitų pasisakiusiųjų. Diskusiją moderavo kunigas Saulius Tamošaitis, pripažinęs, kad ši knyga „pravalė atmintį“ ir priminė tai, kas atrodė seniai pamiršta.
Kunigas N.Putinaitės paklausė, kokią viziją autorė turėjo rašydama minėtą knygą ir ar savo tyrimu radusi tai, ko ieškojusi.
„Man rūpėjo ši tema, nes aš išaugau ateistinėje aplinkoje. Nebuvo ji ateistinė aštriąja prasme, tačiau tėvai buvo atitrūkę nuo bažnyčios. Tai reiškia, kad į bažnyčią ėjome, kai laidotuvės, budėtuvės su giesmėm, kapinių šventės, pamaldos. Aš esu kilusi iš liuteroniškų tradicijų.
Nepriklausomybės laikotarpiu visą laiką tas klausimas kilo, kas gi tai buvo? Tėvai jau nepriklausomybės metais grįžo į bažnyčią. Nežinau, kiek jie sąmoningai galvojo, kad jie atitolę, bet nereguliariai lankė bažnyčią.
Turiu brolį ir seserį, vyresni už mane, jie krikštyti, o manęs nekrikštijo. Kai pradėjau sąmoningai mąstyti, galvojau, kas gi įvyko? Kas įvyko 6-8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kad žmonės „išbangavo“ ir atitolo nuo tradicijų? Jei sovietmetis būtu trukęs dar 20 metų, tas procesas būtų dar toliau nuėjęs. Ši tema kirbėjo galvoj, bet nemaniau, kad jos imsiuosi. Pradėjau galvoti, kaip apskritai žmonės pakeičia pasaulėžiūrą? Kaip veikia režimas, kad žmogus buvo tikintis ir tampa aktyviai netikinčiu?“, – diskusijos metu kalbėjo N.Putinaitė.
Nustebino komunistų ideologų išradingumas
Ji pasakojo susidomėjusi kunigu J.Ragausku ir kitomis iškiliomis figūromis bei tuo, ką režimas darė su šiais žmonėmis. Pradžioje jai buvo kilusi mintis parašyti J.Ragausko biografiją.
„Po karo buvo religinga visuomenė, o paskui įvyksta tokie procesai. Kai atsirado proga, ėmiau tyrinėti Jono Ragausko biografiją. Buvo įdomu, kaip nutiko, kad kunigas, kunigų seminarijos klierikų dvasios tėvas atsisakė kunigystės ir tapo ateistu. Buvo gandų, kad KGB jį užspaudė. Bet tai tik vienas instrumentas, – kalbėjo N.Putinaitė. – Ką aš atradau? Sovietų valstybė kūrė tradiciją.
Kas man buvo iš dalies netikėta, aš negalvojau, kad režimas būtų buvęs toks išradingas, ieškodamas būdų, priemonių. Ką radau – mane nustebino. Kaip sąmoningai ideologai ir Lietuvos Komunistų partijos centro ideologai žiūrėjo, kas žmonėms rūpi, ir mėgindavo atrasti pakaitalus.
Mėgino išsiaiškinti, kas yra religija, pagal tai taikė priemones, kad atstumtų žmones nuo religijos, ką įvardinu kaip pakaitalus. Pirmieji pakaitalai ryškiausi buvo civilinių švenčių, kurios panašios į bažnytines, įvedimas.
Ideologiniame lygyje propagandistai išsiaiškino, kad žmones prie religijos traukia ritualai, graži bažnyčių aplinka. Taigi, ėmė kurti civilinių metrikacijų pastatus su gražiom patalpom. Klaipėdoje buvo pastatytas pastatas būtent pritaikytas prie apeigų, įeina pora pro vienas duris ir išeina pro kitas. Čia simbolika tokia.
Vilniuje civilinės metrikacijos rūmų interjeras labai panašus į bažnyčios. Būtinai reikėdavo vargonų, kuriuos mėgino iš katalikų bažnyčios atimti ir pastatyti Kauno rotušėje. Mėgino religinę tradiciją atitraukti, pasiūlant labai panašią, bet nereliginę.
Vietoj krikštynų atsirado vardynos. Pavasario šventė vietoj Velykų su margučių ridenimais, kad neitų į bažnyčią. Festivaliai atlaidų metu. Mažiausiai tai padaryti pavyko su laidotuvėmis. Iš šalies žvelgiant atrodo atsitiktiniai dalykai, bet iš tiesų viskas vyko sąmoningai“.
N.Putinaitė teigė neskyrusi daug dėmesio ideologiniams rašiniams, kuriuose lengvai matyti, jog „ideologija lipa ant galvos“. Vėliau, pasak jos, atsirado subtilių kūrinių su subtiliais simboliais.
„Tai mane stebino, kiek galima manipuliuoti, į vidų, vertybes lįsti. Kai kurie rašytojai ir poetai atliko nemažą darbą, tai darydami. Veikė labai gudriai, nebuvo kvailiai“, – kalbėjo filosofė.
