– Jūs, iš karto po to, kai įstatymas buvo priimtas, pasakėte, kad svarstysite galimybę kreiptis į prezidentę. Tą jau padarė liberalai. Ar jūs jau esate apsisprendęs, ką darysite?
– Tą padarė taip pat ir daug profesorių, universitetinės klinikos, keletas pacientų organizacijų. Aš tą padarysiu pirmadienį.
– Ministre, kaip taip atsitiko, kad, vadinkime, pažangioji dalis žmonių, aš turiu galvoje, medikus, pirmiausia, akademinę visuomenę, visi buvo už tą liberalųjį įstatymo variantą, bet kažkodėl priimtas visai ne tas?
– Aš galbūt pavadinčiau ne liberalųjį, bet medicinos mokslo pažanga ir medicinos mokslo laimėjimais paremtą įstatymo projektą. Deja, bet Seime nugalėjo kitos jėgos, ir įstatymui, kuris galėjo tarnauti pacientų interesams, kuris galėjo pagelbėti nevaisingoms šeimoms ir kurio 15 metų laukė 50 tūkstančių Lietuvoje gyvenančių porų... atsitiko taip, kaip atsitiko.
– Bet gal tada jūs prastai komunikavote su šalininkus to įstatymo varianto, kuris nebuvo priimtas, jeigu kita pusė sugebėjo taip susimobilizuoti?
– Na, aš tikrai tikėjausi ir maniau, ir balsavimas Seimo Sveikatos reikalų komitete, ir balsavimas po svarstymo Seimo plenarinių posėdžių salėje tikrai nuteikė pozityviai, nes po svarstymo mes buvome priėmę gerą projektą. Ir staiga iki priėmimo įvyko kažkokių labai mistinių įvykių, mistinių skambučių, susitikimų, laiškų, kurie, matyt, privertė dalį mano kolegų išsakyti labai keistų argumentų, dėl kurių – tą pabrėšiu – man buvo labai gėda, ir balsuoti kitaip.
– Ką jūs turite galvoje, sakydamas keistų susitikimų, skambučių, laiškų? Kas tai yra, apie ką jūs kalbate?
– Aš neslėpsiu, kad mūsų religinės bendruomenės, netgi pavadinčiau, religinių bendruomenių atstovai ir netgi aukšti vadovai tiesiogiai skambino Seimo nariams, pasisakydami, kad projektas, kuris yra priimtas Seime po svarstymo, atitinkantis mokslo pažangą ir mokslo laimėjimus, negali būti priimtas.
– Jūsų frakcija taip pat sulaukė tokių skambučių?
– Mano kolegos apie tai man kalbėjo.
– Kad ir jiems skambino?
Neslėpsiu, kad religinių bendruomenių aukšti vadovai tiesiogiai skambino Seimo nariams, pasisakydami, kad projektas, atitinkantis mokslo pažangą ir mokslo laimėjimus, negali būti priimtas.
– Taip, kad ir jiems skambino.
– Vadinasi, buvo skambinama į visas frakcijas?
– Taip.
– Ministre, aš dar vis dėlto noriu sugrįžti prie balsavimo. Žinote, kas man dar krito į akis? Man krito į akis, kad, kai buvo galutinis balsavimas dėl viso įstatymo priėmimo, aš suradau viso labo 3 socdemų balsus. 2 buvo „už“ įstatymą – Bronius Pauža ir Juozas Olekas, ir vienas „prieš“ – Algimantas Salamakinas. Prie šito dar galima pridėti vieną, tik vieną Šarūno Gustainio liberalo balsą. Tuo metu balsavime dalyvavo 27 konservatoriai, „Darbo partijos“ narių – 15, Mišrios grupės – 11. Tai kodėl nebuvo socialdemokratų ir liberalų, na, gal už liberalus jūs negalite atsakyti, kurie labiausiai rėmė nepriimtą įstatymo variantą, kodėl nebuvo jų balsų?
– Dėl vienos priežasties – tai buvo vienintelis variantas nepriimti įstatymo. Įstatymo priėmimui reikalingas 71 Seimo narys, dalyvaujantis salėje. Tai, jeigu dar keli kolegos būtų ištraukę savo korteles ir nesiregistravę balsavimui, įstatymas būtų nepriimtas, ir mes turėtume galimybę grįžti prie jo pataisymo ir sugrąžinimo į tą stadiją, kuri ir turėjo būti.
– Kitaip sakant, jūs bandėte išgelbėti įstatymą nesurinkdami balsų.
Mes bandėme išgelbėti įstatymą naudodamiesi atitinkama statutine norma dėl jo priėmimo.
– Mes bandėme išgelbėti įstatymą naudodamiesi atitinkama statutine norma dėl jo priėmimo.
– Reikėjo 71 balso, o balsavo 72?
– Taip.
– Tai, vadinasi, du jūsų frakcijos ir partijos nariai, t. y. B.Pauža su J.Oleku, kurie balsavo „už“...
– ... įstatymas buvo priimtas.
– Įstatymas buvo priimtas. Jūs turite jiems „padėkoti“, nes jūsų planas neišdegė. Ar geriau toks įstatymas, ar geriau jokio?
– Aš manau, kad geriau jokio įstatymo. Dėl to, kad šiuo metu pagalbinio apvaisinimo procedūros, kurios yra atliekamos privačiose klinikose, jos yra atliekamos remiantis ministro įsakymu. Ir jos yra atliekamos vadovaujantis tomis procedūromis, kurios buvo tame vadinamame mokslo laimėjimais pagrįstame įstatymo projekte. Dabartinis įstatymas labai smarkiai ribos dabartinių procedūrų atlikimą Lietuvoje. Štai kodėl aš sakau, kad tikrai padaugės išvažiavimų tą daryti į kitas šalis, kur tai yra žymiai paprasčiau.
Aš jau nekalbu, kad tai yra moters žalojimas, kiekviena procedūra yra žalojimas. Aš nekalbu apie tai, kad yra viena norma absoliučiai prieštaraujanti kitai, pavyzdžiui, viename punkte yra parašyta, kad negalima turėti perteklinių embrionų ir juos šaldyti ir apie tai buvo audringi pasisakymai su juodais piešimais sodomų ir gomorų, tuo metu kita norma sako, kad galima sukurti iki 3 embrionų, tačiau, jeigu moters sveikatai yra nenaudinga, galima įsodinti mažiau. Tai kur dėti likusius? Mokslo įstatymo variante buvo parašyta, kad juos šaldyti, o čia niekur neparašyta. Išmesti? Tai yra absoliutūs absurdai, kurie yra padaryti šitame įstatyme. Ir man tikrai yra be galo gėda už šitą Seimo sprendimą.
Aš manau, kad geriau jokio įstatymo.
– Jūs buvote Seimo nariu, žinote šitą Seimą, žinote, kokie ten yra žmonės, ar jums nekelia nerimo tai, kas dabar vyksta Seime ir kokie įstatymai priiminėjami?
– Man kelia labai didelį nerimą. Aš manau, deja, bet Seimas su tokiais balsavimais parodo, visų pirma, ir savo atitrūkimą nuo visuomenės ir nuo gyvenimo, kuris yra Lietuvoje. Aš manau, kad tokie sprendimai tikrai neprisideda prie jaunų žmonių pasitikėjimo valstybe, deja. Apgailestauju.
– Ačiū, ministre, už pokalbį.
