Pasak pašnekesį moderavusios, Kolumbijoje pas Didžiulius viešėjusios Zitos Kelmickaitės, kolumbiečiams Didžiulių pavardė reiškia Lietuvą, o mūsų šalyje – atvirkščiai.
Ponia Laima į Kolumbiją atvyko 1948 m., o jos būsimas vyras – 1949 m. Po karo jų abiejų šeimos atsidūrė Vokietijoje. Jurgio senelis ten baigė gimnaziją, užsidirbdavo vertėjaudamas vokiečiams ir prancūzams.
Kolumbijoje reikėjo viską pradėti iš naujo – nuo karvių melžėjų prižiūrėtojo darbo. Tačiau būtent kaime jis sutiko Laimos tėvą, o vėliau ir ją pačią. „Kai pirmą kartą pamačiau Laimą, žinojau, kad ją vesiu“, – sako A.Didžiulis. Vėliau vyras baigė inžinieriaus specialybę, jo žmona – fizioterapiją, o 1999 metais tapo Lietuvos garbės konsule Kolumbijoje.
„Šokdavome pagal bolero. Daugelis jaunų žmonių tokio žanro dabar net nežino“, – atsimena Didžiuliai.
Pasak jų, beveik visi išsilavinę lietuviai po kelerių metų Lotynų Amerikoje gyveno pakankamai gerai. „Žinojai, kad Amerikoje būsi paprastu darbininku, o Kolumbijoje, išmokęs kalbą, ką padariau per 6 mėnesius, galėjai dirbti pagal specialybę. Nepažįstu nė vieno, kas būtų gyvenęs kaip vargšas“, – pasakojimą tęsė A. Didžiulis, dirbęs inžinieriumi, o vėliau brolio įkurtoje kompanijoje.
Jurgio senelis užsiminė, kad iš pradžių nebuvo labai patenkintas anūko pasirinkimu tapti muzikantu. Jo teigimu, tai tokia profesija, kai gali valgyti daug arba visai nevalgyti. Pokalbyje nuskambėjo ir lietuviams puikiai pažįstama situacija – talentingi žmonės dažnai išvažiuoja iš Kolumbijos ir tęsia savo karjeras užsienyje.
Lietuviai bumba, kad blogai gyvena, bet taip yra todėl, kad nemato, kaip blogai gyvena kitos šalys.
Paklausti apie Kolumbiją, kaip narkotikų verslu garsėjančią šalį, Jurgio seneliai tik priduria, kad tokia ji tik pastaruosius 20 metų. Kai jie čia atvyko, situacija buvo visai kitokia – Kolumbiją visi vadino Pietų Amerikos Atėnais, nes čia buvo daug gerų universitetų ir, žinoma, išsilavinusių, perspektyvių žmonių.
Pasak jų, klasių skirtumas didelis, tačiau taip yra daug kur. Žinoma, žemesnioji klasė išgyvena didelį skurdą, tačiau vidutinioji klasė jau tada, po karo, buvo išsilavinusi. Lietuvos ir Kolumbijos pragyvenimo lygis, Didžiulių teigimu, panašus – minimalus atlyginimas ir kainos beveik tokios pat.
„Lankausi Lietuvoje kažkur nuo 1972 m. Ir šiandien ją matau visai kitokią. Lietuviai bumba, kad blogai gyvena, bet taip yra todėl, kad nemato, kaip blogai gyvena kitos šalys“, – susitikimą nuotaikingai užbaigė A.Didžiulis, drauge su žmona Laima Kolumbijoje užauginę keturis vaikus ir besidžiaugiantys 10 anūkų ir 2 proanūkiais.
Visą festivalio „In Latino 2014“ programą rasite čia – kinopavasaris.lt/inlatino.
9-asis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Nepaisant to, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami. Projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kūrybinės veiklos, autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa. Žiūrovų apklausą vykdo TNS LT.
