Pastebėjau, kad tokiose vietose bendravimas tarsi ir skatinamas, bet dažnas vis tiek daugiausia laiko praleidžia prie savo darbo stalo ir su kitais susitinka nebent prie kavos aparato.
Taigi Rykantų pašto pastato transformacijos tikslas – erdvė, kurioje įvairios poveikį kuriančios organizacijos galėtų keistis idėjomis, megzti ryšius, kasdien dirbti neformalioje aplinkoje, spręsti svarbius klausimus ir atnaujinti savo gyvenimo, veiklos strategijas.
Tokia idėja kilo ir iš ilgametės patirties dalyvaujant bei kuriant mokymų ir gebėjimų stiprinimo programas. Supratau vieną dalyką – esant tokiam informacijos perviršiui labai sunku susikaupti ir mokytis dalykus, kurių nereikia šią akimirką. Tad pašto rezidentams sudarysime naryste grįstą programą, kai jie galės mokytis ir gauti konsultacijas kada jiems to prireiks, sau patogiu laiku ir tempu.
Dar vienas svarbus aspektas – santykiai tarp kolegų, kuriuos mes praradome per pandemiją, mokymasis vieniems iš kitų, aptariant kasdienes situacijas ir gaunant atsakymus į rūpimus klausimus. Šito išmokau dirbdama švediškose organizacijose. „Fika“ yra šventas reikalas, nes tai laikas, kai nekalbame apie darbą, tačiau kuriame santykius ir dalinamės savo asmeninėmis patirtimis.
Ar turime tokį projektą vadinti konversija?
Taip, senų pastatų prikėlimą naujam gyvenimui dažnai vadiname konversija. Manau labai svarbu kad konversija vyktų su pagarba pastato atminčiai, jo funkcijai. Juk pastate vyko kažkokios veiklos, kurios bendruomenės atmintyje jau turi vietą. Vietokūros tendencija yra platesnė. Ši tendencija, plintanti visame pasaulyje, yra ne tiek apie pastatų įveiklinimą, kiek apie erdves, kuriose galime būti, ne kaip klientai, o kaip bendruomenės nariai. Netgi tokiame turistiniame miestelyje kaip Trakai, jaunimas įvardija, jog neturi vietų, kur susitikti. Tada atsiranda įtampos, nesikuria santykiai ir t.t. Taigi bet kokios kokybiškos laisvalaikio veiklos yra labai reikalingos.
Kai galvojau apie pašto reikšmę nuo senųjų laikų iki dabar, atradau jog pašte keisdavo arklius. Tokia vieta, kur atnaujiname savo energijos šaltinius, paštas gali tapti ir dabar.
– Panašių projektų, kai senieji pastatai prikeliami naujam gyvenimui ir pritaikomi bendruomenės reikmėms daugėja visoje Lietuvoje. Pvz., Švenčionėlių geležinkelio stotyje veikia bendradarbystės erdvė. Ką rodo tokios tendencijos Lietuvoje?
– Tokios pastatų ir erdvių tranformacijos yra pasaulinė tendencija. Manau, tai reiškia viena – žmonės nebenori būti tik produktyvūs, jie nori kurti, nori gyventi gyvenimą, kurio sėkmei reikia paprasto dalyko – darnos su aplinka.
– Kokias potencialias galimybes regione turėtų įvertinti verslai, veiklą vystantys didžiuosiuose miestuose? Kodėl verslas vertėtų gręžtis į regionus?
– Manau priežastis paprasta – noras padaryti kažką gero savo šaliai. Tiek mažinant bedarbystę, tiek suteikti gyvybės mums brangioms vietoms. Lietuva yra maža šalis, visi turime savo šaknis mažesniuose miestuose, kaimuose – ryšys su jais daro mus laimingesniais.
Suprantama, kad nereikia perkelti visos savo veiklos į regionus, galima pirkti paslaugas ir produktus iš mažų, atokesnėse šalies vietose veikiančių verslų, ir taip juos paremti, kartu suteikiant daugiau prasmės savo veiklai.
Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra aiški tendencija, jog į provinciją keliasi jauni žmonės. Būtent jie tampa smulkaus ir socialinio verslo vystytojais. „Forbes“ nurodo kelias tokios elgsenos priežastis: mažesnė konkurencija, tvarūs santykiai tarp žmonių, taigi ir galimybės sukurti savo bendruomenę, stebėti pokyčius „čia ir dabar“. Dažnai atvykėliai turi daugiau drąsos, tai sujudina stovinčius vandenis.
Puikus pavyzdys iš mano gimtojo miestelio Lazdijų. Gimtinėn sugrįžo ilgą laiką po pasaulį keliavusi šeima ir atidarė laisvalaikio erdvę „Labastogiai“, kurioje renkasi vaikai, vyksta įvairūs užsiėmimai, filmų peržiūros.
Tokias veiklas turėtų remti ir valstybė, ir privatus verslas. Žvelgti į tai, kaip į investiciją į augančią kartą. Dažnai girdime skundžiantis, kad kaime nėra kam dirbti. Investuokime dabar, tačiau nesitikėkime greito rezultato. Viskam reikia laiko.
Jurgita Ribinskaitė-Glatzer – socialinio verslo ekspertė, aktyvi Lietuvos pilietinės visuomenės narė, turinti daugiau nei 20 metų patirtį dirbant su nevyriausybinėmis organizacijomis ir socialiniais verslais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ji įkūrė ir vadovauja organizacijai „Geri norai LT“. Ši organizacija aktyviai dalyvauja kuriant socialinio verslo ekosistemą Lietuvoje, vykdo gebėjimų stiprinimo programas, skirtas socialinio verslo vystymui, poveikio supratimui ir matavimui.
