Iš pelaginių (plaukiojančių vandenyje, neprilipintų prie paviršių) ikrų išsiritę skaidrios, gluosnio lapo formos ungurių lervutės, vadinamos leptocefalais, Europos pakrantes pasiekia pasyviai migruodamos - nešamos šiltosios Golfo srovės. Pasiekę kontinentinį šelfą, leptocefalai patiria pirmąją metamorfozę ir virsta stikliniais unguriukais. Vėliau dalis unguriukų arba lieka gyventi jūros priekrantėje, arba migruoja į gėlus vidaus vandenis.
Anksčiau ungurių būdavo labai gausu, žinoma, jog stikliniai unguriukai naudoti net kaip naminių gyvūnų, pavyzdžiui kiaulių pašaras, tiesa tai vyko ne Lietuvoje – čia tokio gausumo unguriai niekad nepasiekdavo. Apie 1980 m. visame ungurių paplitimo areale populiacijų pasipildymas jaunikliais lyginant su buvusiu kiekiu dėl iki galo nežinomų priežasčių sumažėjo nuo 50 % iki 99 %, o ungurių populiacija atsidūrė kritinėje būklėje.
Konkrečios to priežastys iki šiol nėra aiškios, tačiau manoma, jog neigiamos įtakos galėjo turėti Golfo srovės pokyčiai, padidėjęs žvejybinis mirtingumas, buveinių praradimas, neigiamas taršos bei parazitų poveikis. Taigi, siekiant išsaugoti bei atkurti šių itin paslaptingų ir įdomių žuvų populiaciją, atliekami įvairūs tyrimai.
Nepaisant dedamų didelių pastangų, net ir dabar apie ungurių migracijas vis dar žinoma labai nedaug, tačiau kai kurias rūšies biologijos ir migracijų ypatybes išsiaiškinti padėjo ungurių ženklinimas įvairaus tipo žymekliais.
Lietuvoje pastaraisiais metais atlikti ungurių tyrimai, naudojant telemetrinius metodus leido įvertinti neršti migruojančių ungurių mirtingumą hidroelektrinių turbinose taip pat ungurių migracijos greitį bei sėkmę.
Šiems tyrimams atlikti skirtingose Lietuvos upėse buvo sugauti neršti migruojantys unguriai, kurie chirurginės operacijos metu buvo pažymėti akustinio signalo siųstuvais (1 pav.). Vėliau ženklinti unguriai išleisti į laisvę ir akustinio signalo imtuvų pagalba stebėta jų migracija upėmis jūros link.
Tyrimų metu nustatyta, jog vidutinis ungurių migracijos greitis Lietuvos upėmis yra mažesnis, lyginant su vakarinėje ungurių arealo dalyje atliktų tyrimų rezultatais, tačiau taip gali būti dėl skirtumų, susijusių su ungurių nerštinės migracijos sezoniškumu.
Žinoma, jog didžiojoje arealo dalyje nerštinė ungurių migracija įprastai prasideda rudenį, o pietrytinėje Baltijos jūros dalyje, tame tarpe ir Lietuvoje, intensyviausia ungurių migracija vyksta nuo kovo-gegužės mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, jog ungurių migracija prasideda anksčiau, manyta, jog jie jūrą pasiekia taip pat anksčiau, tačiau atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog dauguma (82 %) tirtų ungurių į Baltijos jūrą išmigravo vėlai rudenį – spalio ir lapkričio mėn.
Dalis Lietuvoje įžuvintų ungurių neršti migruoja laisvai tekančiomis upėmis, ant kurių nėra pastatyta hidroelektrinių, tačiau net ir šie unguriai savo tikslą pasiekia ne visi. Tyrimų metu nustatyta, jog tik apie pusė visų ungurių, išleistų į nepatvenktas upes ar jų ruožus (Neris, Žeimena ir Siesartis) sėkmingai pasiekė Nemuno žemupį, tuo tarpu likusių ungurių likimas nežinomas, nes iki tol, kol išsikrovė siųstuvų baterijos jie nebuvo užfiksuoti nei vieno imtuvo. Tuo tarpu iš 25 ungurių, paleistų Kauno HE aukštutiniame bjefe, 21 ungurys migravo per Kauno HE, o 11 iš jų sėkmingai pasiekė Nemuno žemupyje sumontuotus imtuvus. Taigi migracijos sėkmė, tiek patvenktose, tiek ir nepatvenktose upėse buvo panaši.
Pasiekę Kuršių marias unguriai tęsė savo kelionę link jūros, tačiau mažiausiai keturi iš jų buvo sugauti žvejų verslininkų – jie mokslininkams gražino siųstuvus. Tikėtina, jog buvo pranešta ne apie visus sugautus ungurius, tačiau tokia informacija yra itin vertinga vykdant mokslinius tyrimus.
Iš viso į Baltijos jūrą sėkmingai išmigravo 22 iš 63 akustiniais žymekliais suženklintų ungurių. Tolimesnis jų likimas nežinomas, nes akustinių metodų taikymas atvirose jūrose praktiškai neįmanomas.
Svarbu paminėti tai, jog neršti migruojantys unguriai nesimaitina – visos energetinės atsargos reikalingos šiai beveik 8000 kilometrų kelionei turi būti sukauptos iš anksto – štai dėl to unguriai ir yra tokie riebūs!
Ungurių mirtingumo tyrimas hidroelektrinių turbinose parodė, jog mažose skirtingo tipo turbinose ungurių mirtingumas gali svyruoti nuo maždaug 50 iki 100 % (2 pav.). Tačiau prie HE įrengtas žuvitakis gali ženkliai sumažinti migruojančių ungurių mirtingumą. Tyrimų rezultatai rodo, jog trečdalis Siesarties upe pasroviui migravusių ungurių migravo žuvitakiu ir nepatyrė jokių sužalojimų, lyginant su 66 % ungurių, migravusių per HE turbinas, iš kurių daugiau nei pusė patyrė mirtinus sužeidimus.
Kaip ir tikėtasi, ungurių mirtingumo lygis didelėse Kauno HE turbinose buvo mažesnis nei mažose turbinose. Penki unguriai (24 %) iš 21, migravusio per Kauno HE turbinas, patyrė letalius sužalojimus ir žuvo iš karto. Dar 5 ungurių (24 %), nepasiekusių Nemuno žemupio iki siųstuvų baterijų tarnavimo laiko pabaigos, likimas nėra žinomas. Tuo tarpu likę unguriai migravo toliau ir sėkmingai pasiekė Nemuno upės žemupį.
Subrendę įžuvinti unguriai pasiekia sidabrinio ungurio stadiją ir pradeda nerštinę migraciją upėmis jūros link, tačiau šių migracijų metu dalis ungurių migruoja per HE turbinas ir žūva. Siekiant išvengti neigiamo HE sukeliamo poveikio, vandens telkiniai, esantys HE poveikio zonose, neturėtų būti žuvinami unguriais, tačiau jei to išvengti neįmanoma, hidroelektrinėse privalo būti sumontuoti žuvitakiai, kurie kartu su efektyviai veikiančiomis apsauginėmis grotomis reikšmingai sumažintų ungurių mirtingumo lygį.
