Pašnekovas neslepia, kad politiko karjera gali būti labai vingiuota, o politinio pasitikėjimo pareigūnams po nesėkmingų rinkimų gali tekti minti Darbo biržos slenkstį.
– Kaip atėjote į politiką?
– Gimiau Marijampolėje. Gana anksti apsisprendžiau, kokią kryptį pasirinksiu. Jau devintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu su politika susijusius mokslus. Mano tėvai buvo labai aktyvūs. Pamenu Sąjūdžio metus.
Labai anksti pradėjau mokytis užsienio kalbų. Tėtis su manimi namie kalbėjo vokiškai, kad imčiau šią kalbą geriau suprasti.
Įsijungiau į Lietuvos ir Nyderlandų organizaciją, kuri padėjo sunkiai besiverčiančioms šeimoms.
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) iš savo grupės buvau vienintelis socialdemokratas, ėjau į renginius, dalyvavau Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos veikoje.
– Studijų laikais turėjote daug bendraminčių?
– Mane labai stebino, kad dauguma VU TSPMI besimokančių žmonių buvo visiškai apolitiški. Galvojau, negi visi taps politologais arba diplomatais?
Man pačiam labiau patiko ne teorinės paskaitos, siekiau suprasti, kaip priimami sprendimai. Norėjau dalyvauti šiuose procesuose.
– Gal tai buvo rūpinimasis savo ateities karjera?
Dirbau moterų vienuolyno virtuvėje. Jauniausiai seseriai buvo 70 metų.
– Pirmą kartą dirbti pradėjau, kai man suėjo 18 metų. Dirbau vaikų stovykloje būrio vadovu. Beje, stovykla veikia ir šiuo metu. Bent kartą per metus ją aplankau. Studijų metu išvykau į Nyderlandų Karalystę. Ten dirbau moterų vienuolyno virtuvėje. Jauniausiai seseriai buvo 70 metų.
Pamačiau visiškai kitą kultūrą, olandų tvarkingumą, kruopštumą, žmonių geranoriškumą. Tai buvo labai mažas miestelis. Gyvenau pas pensininkus, į darbą važinėjau dviračiu. Vietiniai visiškai nekalbėjo vokiškai, todėl teko pramokti olandiškai. Šią kalbą mokiausi ir grįžęs į Lietuvą.
Būtent tada mane užkabino kulinarija. Net ir dabar, jeigu savaitgaliais būnu namuose, daug laiko praleidžiu virtuvėje.
Studijų metais teko padirbėti Anglijoje. Įsidarbinau aukšto lygio restorane. Padėjau šefui ruošti maistą. Tekdavo daryti viską – pjaustyti, maišyti, bulves skusti, naminį kečupą daryti. Ten kelis kartus buvo atvažiavęs Gordonas Ramsay. Teko su juo bendrauti asmeniškai. Tada Lietuvoje jis net nebuvo žinomas.
Jei ne politika, tai būčiau nuėjęs į kulinariją. Net ir dabar per šeimos šventes aš ruošiu maistą.
– Bet kulinaru netapote?
– Iš karto po studijų paskambinau pažįstamam europarlamentarui Justui Paleckiui. Pasakiau, kad mane domintų darbas jo biure. Man buvo duotas bandomasis laikotarpis, jį sėkmingai išlaikiau. Darbas buvo labai įvairus – bendravimas su interesantais, renginių organizavimas, klausimų Europos Komisijai rengimas, straipsnių rašymas, kelionių organizavimas į Briuselį.
J.Paleckio biure dirbome trise – dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juras Požela, dabartinis Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas ir aš.
Supratau, kad Europos Parlamentas nėra labai įtakinga institucija. Ten didesnį balsą turi didžiosios šalys, bet reikia suprasti, kad europarlamentarai tiesiogiai savo šalims neatstovauja. Jie jungiasi į skirtingas frakcijas. Europos Parlamentas dažniausiai priima rezoliucijas, kurios nėra įpareigojančios ir labiau primena politinius postulatus.
Jaunam žmogui tai gali būti tramplinas į didžiąją politiką, o vyresniems politikams tai dramblių kapinės. Ten daug buvusių premjerų, buvusių ministrų, net keli buvę prezidentai yra tapę Europos Parlamento nariais.
Man pačiam teko kandidatuoti į Europos Parlamentą, bet tai daugiau buvo noras išbandyti save, mokytis dalyvauti rinkimų kampanijoje.
2009 m. Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku tapo Algirdas Butkevičius, o aš tapau jo pavaduotoju. Tai buvo didelis pasitikėjimas avansu, nes man buvo tik 25 metai. Žinoma, tai garbės pareigos, už kurias joks atlyginimas nėra mokamas. Taip pat esu partijos tarptautinis sekretorius ir kuruoju ryšius su kitų šalių socialdemokratinėmis organizacijomis.
Kai 2012 m. buvo suformuota nauja vyriausybė, mane pakvietė į premjero komandą.
– Dalyvausite šiuose Seimo rinkimuose?
– Tai man septinti rinkimai. Pirmieji buvo 2007 m. Savivaldybių rinkimai. Po to Seimo rinkimai, kur jaunimui Gedimino Kirkilo vadovaujamų socialdemokratų sąraše buvo skirtos dvi vietos – paskutinė ir priešpaskutinė. J.Požela šoktelėjo iš 141 į 23 poziciją. Aš šokau per daugiau nei 70 pozicijų. Mūsų šuolis buvo didžiausias iš visų buvusių tame sąraše.
Pirmieji sėkmingi rinkimai buvo 2011 m. Lazdijų rajono savivaldybės rinkimai. Žmona Veisiejuose paveldėjo sodybą. Pradėjome artimai bendrauti su vietos bendruomene. Jau šešis kartus organizavome „Sidabrinių gervių“ festivalį. Labai patinka vietiniai žmonės ir jie pasitiki manimi. Net vadina „Lazdijų žentu“. Jau antrą kadenciją esu Lazdijų savivaldybės tarybos narys.
– Bet kandidatuojate Kėdainiuose?
Dalyvauti rinkimuose tik sąraše yra gudravimas. Visose partijose yra Seimo narių, kurie nė karto nėra laimėję vienmandatėse.
– Justinas Karosas norėjo mane matyti savo įpėdiniu Lazdijų–Druskininkų vienmandatėje apygardoje. Po jo mirties ten kandidatavo Druskininkų mero Ričardo Malinausko pavaduotoja Kristina Miškinienė ir laimėjo. Nenorėjau konfliktų, todėl pasitraukiau ir dėl apygardos nekonkuravau. Taip, per šiuos rinkimus kandidatuosiu Kėdainiuose.
Dalyvauti rinkimuose tik sąraše yra gudravimas. Visose partijose yra Seimo narių, kurie nė karto nėra laimėję vienmandatėse. Gavau pasiūlymą iš Kėdainių skyriaus. Žinau, kad konkuruoti su Virginija Baltraitiene, kuri į Seimą buvo išrinkta per pirmą turą, nebus lengva.
– Gyvenate ir dirbate Vilniuje, esate Lazdijų savivaldybės tarybos narys ir kandidatuojate Kėdainiuose. Viskam užtenka laiko?
– Laisvo laiko lieka mažai. Labai dažnai išvažiuoju iš namų, kol žmona ir sūnus dar miega, grįžtu, kai jie jau miega. Nieko nepadarysi, tokia jau yra politiko duona. Žmona tai supranta ir labai palaiko. Kai nori, gali spėti viską.
Tokia politiko duona. Čia jokių garantijų nėra. Eidamas į politiką turi susitaikyti – vieną dieną turi darbą, kitą dieną tau gali tekti darbo ieškotis. Puikiai tai suprantu.
