Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute dirbantis dr. J.Stončius pelnė Lietuvos mokslų akademijos stipendiją.
Įvertinimo sulaukė J.Stončiaus mokslinės studijos, apimančios antisemitizmą sovietmečiu, lietuvių-žydų santykius.
Iš Palangos kilusio mokslininko monografija „Neapykantos ribos. Antisemitizmas Lietuvoje 1944–1990 metais“, išleista praėjusiais metais.
Su mokslininku susitikome pakalbėti apie jo akademinę veiklą, pagrindinės mokslinės temos pasirinkimo motyvus.
„Turiu akcentuoti, kad nors antisemitizmas išlieka problema šiandieninėje Lietuvoje, tačiau jokia rimta politinė jėga ar visuomeninis judėjimas atvirai neskelbia antisemitinio pobūdžio pareiškimų. Šis fenomenas labiau regimas... kaip čia taktiškiau išsireikšti... gal nenuovokių ar šiaip politinių marginalų sluoksniuose“, – interviu metu teigė dr. J.Stončius.
Pagrindinės interviu temos:
- Antisemitizmas buvo ir yra opi neapykantos forma tiek Lietuvos, tiek pasauliniame kontekste.
- Tarpukario Lietuvoje antisemitizmas stiprėjo.
- Kas kurstė antisemitizmą sovietmečiu?
- „Gydytojų bylos“ SSRS, propagandinė kampanija prieš sionizmą ir Izraelį, N.Chruščiovo kova su „ekonominiais nusikaltėliais“.
- „Sovietinis okupacinis režimas Lietuvoje nesukūrė sąlygų lietuvių ir žydų santykių pateikti nei akademiniame, nei vertybiniame moraliniame kontekstuose, buvo brutaliai retušuojama Holokausto atmintis“.
– Antisemitizmo tematiką nagrinėjate dešimtmetį. Ir bakalauro darbą rašėte ta tema. Kodėl toks interesas?
– Tas interesas formavosi pamažu. Studijų metais Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute suintrigavo paskaitos apie neapykantos žydams formas.
Pirmiausia atminty įstrigo neigiamus žydų įvaizdžius kurstę kaltinimai kaip, pavyzdžiui, ritualinės žmogžudystės mitas, t. y. apie krikščionių kraują neva geriančius žydus; apie „Siono išminčių protokolus“, kuriuose rašyta apie tariamą žydų siekį užvaldyti pasaulį; apie maro metu mirštančius krikščionis ir gerokai rečiau mirštančius žydus bei dėl to kilusius neapykantos proveržius (pogromus).
Gerai pamenu, kaip mane suintrigavo dėstytojo paaiškinimas, kad tai nereiškia, jog žydai buvo geri epidemiologai, bet paprasčiausiai jie žymiai labiau laikėsi higienos ir uždarumo.
O vėliau sužinojau, kad antisemitizmas arba vadinamasis „žydų klausimas“ priklauso vienai iš trijų dominuojančių temų šiandieninės Lietuvos viešajame diskurse, apie kurias kiekvienas tūlas lietuvis turi ką pasakyti.
Tad netrukus teko pačiam ne tik teoriškai, bet ir praktiškai susidurti, ką reiškia dalies visuomenės ribotumas („provincialumas“) žydų atžvilgiu.
Pasidarė baisiai įdomu stebėti žmonių reakcijas, juolab antisemitizmas tapo ir vis dar yra įvairių sąmokslo teorijų palydovas.
O interesą dirbti sustiprino keletas svarbių veiksnių:
a) supratimas, kad dirbu prasmingą darbą. Antisemitizmas buvo ir yra opi neapykantos forma tiek Lietuvos, tiek pasauliniame kontekste. O aš prisidedu prie atskleidimo jautrių ir be galo svarbių dalykų. Tyrimų metu kalbinau ne vieną amžininką, kurie jautriai dalinosi antisemitizmo patirtimis. Jutau jiems dėkingumą ir atsakomybę už išreikštą pasitikėjimą.
b) supratimas, kad amžininkų pasakojimai ne tik padeda moksliniam darbui, bet drauge ugdo mane kaip asmenybę. Teko susipažinti su šviesios atminties profesoriumi Leonidu Donskiu, taip pat su bičiuliu tapusiu ir netikėtai mus palikusiu Sugiharos namų direktoriumi Simonu Dovidavičiumi. Ir su daugeliu kitų, kurie padėjo siekti mokslo, tiesos ir savirealizacijos. Nereto tyrėjo problema yra polinkis nejučia „pasislėpti“ už „analitinių preferencijų“ (na, žinote, tikslas, uždaviniai, metodai, ataskaitų rašymas) ir galiausiai nujautrėjam, nutolstam nuo autentiško žmogiškojo ryšio prasmės. Tačiau tos naujos pažintys padėjo man to nepamiršti.
– 2022 m. Lietuvos mokslų akademijos organizuotame jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurse jūsų disertacijos pagrindu parengta monografija „Neapykantos ribos: antisemitizmas Lietuvoje 1944–1990 metais“ nugalėjo humanitarinių mokslų srityje ir jums buvo skirta premija. Apie šį laikotarpį būta nedaug medžiagos, teigiama, kad būtent jūs savo darbu pildote spragą. Kuo buvo išskirtinis antisemitizmas sovietmečiu?
– Atsakant į jūsų pirmąją klausimo dalį, antisemitizmo sovietmečiu specifika atsiskleidžia lyginant su ankstesnėmis nepakantumo žydams formomis – pirmiausia, lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu, tarpukario Lietuvoje ir nacistinėje Vokietijoje.
Lietuvių tautinio atgimimo metu (XIX a. – XX a. pradžioje) priešiškumas žydams nebuvo kažkaip maskuojamas. Tuo metu ryškėjo nuo antijudaizmo atsietas moderniųjų laikų sąlygotas nepakantumas žydams.
Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpio spaudoje buvo akivaizdžios neigiamos nuostatos žydų atžvilgiu dėl jų vyravimo prekyboje ir amatuose. Tačiau išliko ir antijudaistiniai įvaizdžiai. Iš žydų šaipytasi ir tikriausiai vienas žinomiausių to priešiškumo pavyzdžių buvo pasakojimas apie tai, kodėl žydai nevalgo kiaulienos.
Tarpukario Lietuvos laikotarpiu antisemitizmas pamažu stiprėjo. Žydai kaltinti nelojalumu Lietuvai dėl tariamo jų vengimo vartoti lietuvių kalbą. Pasitaikydavo atvejų, kai žydų parduotuvių ir įstaigų nelietuviškos iškabos buvo išterliojamos. Iš esmės lojalių Lietuvai piliečių įvaizdis tik retkarčiais pasirodydavo tarpukario lietuviškoje spaudoje ir paprastai politinės konjunktūros sumetimais.
Neigiamas nuostatas žydų atžvilgiu aktyviai ėmėsi propaguoti 1930 m. įsteigta Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjunga, kurios šūkis „Lietuva – lietuviams“, buvo orientuota į lituanizacijos procesų skatinimą. Buvo siekiama išstumti žydus iš užimtų pozicijų pramonės ir prekybos sektoriuose. Tačiau XX a. 3-ajame dešimtmetyje įsitvirtinęs autoritarinis Smetonos režimas vykdė gana nuosaikią politiką „žydų klausimu“.
Nacistinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje neapykanta žydams tapo oficialia norma. Jokio užslėpto priešiškumo nebuvo. Antisemitizmas buvo aiškios ir nuoseklios nacių genocidinės politikos įrankis. Naciai ir jų kolaborantai niekino žydus, agresyviai propagavo „žydų komunistų“, „lietuvių išnaudotojų“ įvaizdžius.
Tačiau sovietinio režimo kurstytą priešiškumą žydams, lyginant su ankstesniais laikotarpiais pasireiškusiomis antisemitinėmis nuostatomis, pastebimi keli esminiai skirtumai:
1. Dvilypumo egzistavimas. T. y. oficialiai sovietinis režimas deklaravo, kad komunistinėje sistemoje neegzistuoja ir negali egzistuoti tokia praeities liekana kaip antisemitizmas. Antisemitizmas kompromitavo pagrindinius ideologinius komunizmo principus, pirmiausia apie internacionalinę tautų draugystę.
Todėl sovietinėje sistemoje bet kokios antisemitizmo apraiškos turėjo asocijuotis su carizmo, nacizmo ar kapitalizmo santvarkomis. Tačiau iš tikrųjų režimas kurstė antisemitizmą įvairių propagandinių kampanijų metu. Jose buvo palaikomi įvaizdžiai apie „kenkėjus žydus“, „žydus kosmopolitus“ bei „ekonominius nusikaltėlius“, „žydus nacionalistus (sionistus), imperialistų pakalikus ir pan.
2. Antisemitizmo egzistavimas latentinėmis formomis. Tai reiškia, kad antisemitizmas sovietmečiu nebuvo akivaizdžiai pastebimas. Jis buvo užslėptas ir nujaučiamas.
– Kaip pasireiškė sovietinio režimo kurstytas priešiškumas žydams?
– Savo monografijoje išskyriau kelias pagrindines antisemitines kampanijas, kurios atsispindėjo Sovietų Lietuvoje.
Pirmoji – tai stalininiu laikotarpiu vykusi vadinamoji „gydytojų kenkėjų byla“. Šią bylą inspiravo Kremlius, o ji prasidėjo suėmus grupę garsių gydytojų. Dauguma jų buvo žydų tautybės SSRS piliečiai. Jie buvo apkaltinti tyčiniu sovietinių veikėjų Andrejaus Ždanovo ir Aleksandro Ščerbakovo nužudymu.
Tad netrukus buvo pradėtas tyrimas ir Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tyrimų pretekstu tapo didelis vaikų mirtingumas Kaune ir ankstyva rašytojo Petro Cvirkos mirtis. Sovietinėje Lietuvoje prasidėjo žydų gydytojų persekiojimas, o atmosferoje buvo stipriai jaučiamas priešiškumas visiems žydams.
„Gydytojų bylos“ propaganda spaudoje kurstė nepasitikėjimą žydais, daugėjo antisemitinių incidentų, pacientai pradėjo vengti žydų gydytojų ir nenorėjo pas juos gydytis. Vaistinėse pamatę „neariškos išvaizdos“ provizorių, išeidavo arba nurodydavo, kad jokiu būdu vaistų negamintų žydas. Greitai įsibėgėjusią kampaniją prieš neva nustatytus antivalstybine veikla įtartus žydus Sovietų Lietuvoje staiga nutraukė Stalino mirtis.
„Gydytojų bylos“ propaganda spaudoje kurstė nepasitikėjimą žydais, daugėjo antisemitinių incidentų, pacientai pradėjo vengti žydų gydytojų ir nenorėjo pas juos gydytis.
Kita antisemitinė propagandinė kampanija prasidėjo Nikitai Chruščiovui suintensyvinus kovą prieš ekonominius nusikaltimus. Nuo 1961 m. iki 1964 m. prasidėjo teisminių procesų bumas Sovietų Sąjungoje. Dalis jų buvo nukreipti prieš „valiutos spekuliantus“, kurių didžiąją dalį sudarė žydų tautybės SSRS piliečiai.
Mirties bausme už spekuliaciją valiuta buvo nuteisti 163 asmenys, iš kurių 88 sudarė su žydų kilme sieti SSRS piliečiai. Šios bylos pasiekė ir Lietuvos SSR – buvo pradėtos bylos prieš „valiutos spekuliantus“ Kaune ir Vilniuje. Tačiau tik teisminis procesas Vilniuje buvo plačiai nušviestas spaudoje. Šiuos straipsnius lydėjo stereotipizuoti (folklorizuoti) antisemitiniai įvaizdžiai (pvz., „žydas prekybininkas“, „gudrus spekuliantas“) ir antijudaistiniai įvaizdžiai.
3-oji monografijoje išskirta neigiamas nuostatas žydų atžvilgiu atspindėjusi propagandinė kampanija buvo prieš sionizmą ir Izraelį. 1967 m. po Šešių dienų karo tarp Izraelio ir arabų koalicijos ši kampanija tapo sovietinio režimo įrankiu ideologinėje konfrontacijoje su vadinamuoju „Vakarų imperialistiniu pasauliu“.
To meto spaudoje buvo aktyviai susitelkta į agresyvaus, nuo JAV priklausomo Izraelio įvaizdžio kūrimą. Buvo vedamos paralelės tarp nacistinės Vokietijos ir Izraelio politikos, kad sionistai bendradarbiavo su naciais žudydami žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Be to, pasitelkus antijudaistinius įvaizdžius, biblijines parafrazes, buvo kurstomos sąmokslo teorijos, artimos „Siono išminčių protokolams“. Buvo skatinami konspirologiniai vaizdiniai apie pasaulį neva siekiančius užvaldyti žydus kapitalistus, sionistų tinklą ir panašūs kliedesiai.
– Ko siekė sovietinis režimas pasitelkęs antisemitizmą?
– Tokio vieno teisingo atsakymo nėra. Tačiau galima numanyti, kad sovietinė sistema stengėsi visuomenės frustracines nuotaikas (nusivylimą, nepasitenkinimą) dėl, pavyzdžiui, režimo ekonominių, socialinių problemų nukreipti į pažeidžiamą taikinį – SSRS žydus.
Sistemos, siekiančios disponuoti tiesos monopoliu ir kontroliuoti visuomenę, negali apsieiti be konspirologijos, kuri nukreiptų nepasitenkinimą nuo valdžios institucijų. Reikia atsižvelgti į tai, kad totalitarizmas reikalauja „priešo“, kuris būtų lengvai identifikuojamas. Žydai dėl savo kitoniškumo ir sąsajų su užsieniu, kur turėjo nemažai artimųjų, buvo idealiausias neapykantos propagandos taikinys.
– Antisemitizmas šiandien. Teko skaityti, kad Vokietijoje pastaraisiais metais fiksuojama vis daugiau antisemitinių atvejų. Teismuose padaugėjo bylų. Kokia situacija Lietuvoje?
– Turiu akcentuoti, kad nors antisemitizmas išlieka problema šiandieninėje Lietuvoje, tačiau jokia rimta politinė jėga ar visuomeninis judėjimas atvirai neskelbia antisemitinio pobūdžio pareiškimų. Šis fenomenas labiau regimas... kaip čia taktiškiau išsireikšti... gal nenuovokių ar šiaip politinių marginalų sluoksniuose.
Antra vertus, didesnį pavojų kelia tai, kad pastaruosiuose sluoksniuose antisemitinė retorika pasižymi šiek tiek „rafinuotesnėmis“ formomis, kurios itin artimos Kremliaus „švelniosios galios“ ir jos „satelitų“ Lietuvoje veikimo principams.
Šios grupės puikiai išmano šiandieninės Lietuvos atminimo politikos raidą ir išnaudoja dalies lietuvių visuomenės žemiausius neapykantos instinktus rinkdami politinius dividendus. Nesunku pastebėti, kad minėta veikimo kryptis yra paranki lietuvių ir žydų supriešinimui, Lietuvos tarptautinio įvaizdžio sumenkinimui.
– Pakalbėkime apie pastaruoju metu didžiulio dėmesio visuomenėje sulaukusio Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio pasisakymus feisbuke. Jis sulaukė pasmerkimo tarptautiniu mastu, tačiau stebina, kad kartu ir palaikymo mūsų šalyje. Kodėl taip yra?
– Manau, tai yra tarpdisciplininio tyrimo reikalaujanti problema. Tačiau esu linkęs išskirti keletą veiksnių:
a) sovietinis okupacinis režimas Lietuvoje nesukūrė sąlygų lietuvių ir žydų santykių pateikti nei akademiniame, nei vertybiniame moraliniame kontekstuose, buvo brutaliai retušuojama Holokausto atmintis, nebuvo viešo antisemitinių incidentų pasmerkimo.
Vietoje to režimas, pasitelkęs propagandines kampanijas (pvz., prieš kosmopolitizmą, sionizmą), formavo neigiamus žydų įvaizdžius, kurstė nepasitikėjimą jais. Tikėtina, kad toji neapykantos kalba paliko pėdsakų ir paveikė ribotomis (iracionaliomis) vertybėmis besivadovaujančius visuomenės sluoksnius
b) mokslinių tyrimų galios sumenkinimas arba socialinių medijų tamsioji pusė. Turiu galvoje tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau ryškėja bendras nepasitikėjimas autoritetais ir mokslinių tyrimų nuvertinimas, o renkantis informacijos šaltinį svarbesnis kriterijus tampa ne jo patikimumas, o patrauklumas. Sukuriama tam tikra alternatyvi realybė.
Be to, svarbu įsisąmoninti, kad daliai visuomenės tiesiog neįdomi (nereikalinga) tokia tiesa, jei ji nedera prie jų „socialiniame burbule“ susiformavusių vaizdinių, naratyvų. Kitokia tiesa (nepatogus faktas) paprasčiausiai neveiks.
Sudėtingus, daugiasluoksnius procesus, kuriems reikalingos ilgametės studijos ir niuansuotas mąstymas, gerokai sudėtingiau priimti nei sąmokslo teorijoms artimus, tačiau labai intriguojančius vertinimus (pvz., kadangi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis žydas, už jo stovi Amerikos globalistinės jėgos (žydai), kurie ukrainiečių rankomis kovoja prieš „tradicinių vertybių puoselėtoją“ Rusiją).
Šios konspirologinės teorijos padeda individui pasijausti svarbiam. Profesorius L. Donskis yra rašęs, kad iš kovos su beprasmybe, nereagavimu ir nepripažinimu kyla tokios kompensacinės kovos formos kaip tikėjimas sąmokslo teorijomis. Sąmokslo teorijos sustiprina tikėjimą, kad bent kažkas tavimi domisi ir kažkam tu rūpi.
c) vis dar egzistuojantis moralinis provincializmas žydų atžvilgiu. Kalbėjimas apie antisemitizmą formuoja supratimą, kad nėra normalu, pavyzdžiui, politikams savo rinkiminiuose susitikimuose gąsdinti žmonių pakasimais žydų kapinėse, galimybių pasą, galiojusį per COVID-19 pandemiją, sulygint su nacių inspiruota žydų genocidine politika; galų gale, kiekvieną kartą, pavyzdžiui, iškilus žydų turto simbolinės restitucijos klausimams, atsigręžt į „dviejų genocidų teoriją“ (kad sovietai vykdė lietuvių genocidą, o naciai – žydų genocidą) arba apibendrintus kaltinimus žydams, kad jie išdavė Lietuvą ir aktyviai dalyvavo represuojant lietuvius.
Tik kai daugumos lietuvių visuomenės „vertybiniai kompasai“ minėtuosius teiginius fiksuos kaip problemą, kai neliks abejingumo antisemitizmo apraiškoms bei nebus stokojama jautrumo Holokausto neigimui, tuomet žemos moralės politikams ir panašiems interesantams nebekils net minties naudotis antisemitizmu.
Svarbu įsisąmoninti, kad antisemitizmas nėra suderinamas su Lietuvos orientacija į šiuolaikinį demokratinį Vakarų pasaulį, jo vertybes – pirmiausia pagarbą laisvei, skirtybėms ir žmoniškumui.
