Politologai taip pat pastebi, kad šalies vadovė smarkiai paveikusi dabartinio ministrų kabineto sudėtį, pati neturėtų atsiriboti nuo vyriausybės politinės atsakomybės. Apie pranešimo turinį laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su 15min.lt apžvalgininku Pauliumi Gritėnu, ir politologais Mažvydu Jastramskiu ir Kęstučiu Girniumi.
– Mano nuomone, prezidentės pranešimas buvo labai gerai „sukaltas“ tekstas. Kaip manote, pone Gritėnai?
P.Gritėnas: Pritarsiu. Iš visų 8 pranešimų, kuriuos mes girdėjome, šis buvo labiausiai struktūruotas ir labiausiai logiškai surištas tarpusavyje. Pradžioje atsispirta nuo Vasario 16-osios fakto, šimtmečio minėjimo, tas pats buvo užsiminta pabaigoje, kad reikės drąsos ir ryžto, kaip tiems signatarams atkūrusiems Lietuvą.
Visame tekste buvo daug dalių, kurios sekė viena iš kitos. Atrodo, antrojoje pastraipoje buvo pasakyta, kad dabartinių globalių iššūkių situacijoje labai svarbu asmeninis apsisprendimas ir iniciatyva. Nuo to buvo peršokta prie reformų ir kaip jos atliekamos, turint mintyje tai, kad valstiečiai ir žalieji tą asmeninį apsisprendimą dažnai pamiršta. Čia tik vienas iš pavyzdžių, kaip prezidentė labai logiškai perėjo per visas vidaus politikos problemas.
– Pone Jastramski, žinau, kad analizavote pranešimą dar kitu kampu, kiek jame buvo raktinių žodžių. Ką rodo jūsų analizė?
Sudėjus viską gautųsi teiginys „reikia mūsų valstybės“.
M.Jastramskis: Kiekybiškai pasižiūrėjus galima šį tą pasakyti. Šiame pranešime daugiausia pasikartojo žodžiai „valstybė“, „žmonės“, „mūsų šalis“. Sudėjus viską gautųsi teiginys „reikia mūsų valstybės“. Lyginant su ankstesniais metais (ar praėjusiu pranešimu), tai matosi ir kitas dalykas, – kad, pavyzdžiui, žodis „Europa“ vartotas žymiai rečiau. Perskaičius praėjusį pranešimą, matosi, kad būtent „Europos“ dėmeniui tada buvo skirta daugiau dėmesio. Metai iš metų politologai akcentuoja tą patį – prezidentė per mažai dėmesio skiria užsienio politikai, tas pats ir šiemet.
– Pone Girniau, kokią žinutę jūs išgirdote?
K.Girnius: Pagrindinė žinia, kad nepaisant didelio romano tarp „valstiečių“ ir prezidentės, tas medaus mėnuo baigėsi. Ji kritikavo visas pagrindines reformas. Apskritai, kad negana drąsos, o reikia ir proto. To aiškiai trūksta. Ir, žinoma, kad reikia pasitempti. Žadėjo tai, ko dabar nedaro.
Man dar labai patiko akcentas, kad reikia kurti ir atstatyti tas tradicines partijas, į ką ji anksčiau žiūrėdavo labai kritiškai. Dar pasakė, kad jei nebus stiprių partijų, tai ateis visokios populizmo atmainos. Tai irgi taikoma „valstiečiams“.
K.Girnius: Pagrindinė žinia, kad nepaisant didelio romano tarp „valstiečių“ ir prezidentės, tas medaus mėnuo baigėsi.
M.Jastramskis: Prezidentė negali taip atsiriboti nuo šios vyriausybės politinės atsakomybės. Žiūrint retrospektyviai ir lyginant su 2012 m., tai formuojant šį ministrų kabinetą D.Grybauskaitės įtaka buvo nemaža. Vienų ar kitų ministrų parinkimai taip pat nemažai priklausė nuo jos. Kitas dalykas, akcentas dėl partijų stiprinimo. Man yra labai smagu matyti prezidentę pagaliau susirūpinusią dabartinės sistemos būkle. 1942 m. politologas E.Schneideris pasakė, kad moderni politika neįsivaizduojama be partijų, tai smagu, kad 2017 m. tai aukščiausiu lygmeniu yra suvokiama. Vis dėl to, pačios D.Grybauskaitės panieka partijoms prisidėjo prie profesionalios nepartinės technokratinės politikos įvaizdžio Lietuvoje, kas ir sudarė sąlygas ateiti šitai profesionalų valdžiai. Manau, kad prezidentas negali visiškai atsiriboti nuo to, ką turime dabar.
K.Girnius: „Valstiečiai“ pirmame ture buvo antroje vietoje, daugiausia balsų surinko konservatoriai. Jie didelę dalį savo deputatų laimėjo antrame ture, kai žmonės balsavo prieš socialdemokratus, prieš konservatorius. Aš taip pat nemanau, kad prezidentė visiškai atsiribos. Bet manau, kad kaip Seimo pirmininkas sakė prieš kelias dienas, prezidentės pasitikėjimo kreditas yra labai didelis. Su šita kalba paraginta pasitempti.
– Pone Gritėnai, dar vienas signalas, kad atstumas tarp valdančiųjų ir prezidentės yra didelis. Ji juos stebi per atstumą ir nesusitapatina. Po pranešimo panašu, kad kritikos daugės. Kaip manote?
P.Gritėnas: Taip, čia labai svarbus akcentas. Aš gal nesureikšminčiau partijų iškėlimo, kas buvo paminėta. Manau, kad prezidentė dažnai pasiskolina tam tikrą retoriką iš ES lauko, po susitikimų su kitais lyderiais. Dabar ES tikrai rimta problema yra tai, kad tradicinės partijos susiduria su rimtais iššūkiais.
Tarkime, Prancūzijoje, kur E.Macronas atstovavo prieš metus susikūrusiai partijai, nugalėjo radikalią M.Le Pen. Tai suprantama kaip bendra ES problema. Lietuvoje, ką prezidentė minėjo dėl partijų, tai tas partijų stiprėjimas siejamas su lyderiais, ne su politinėmis idėjomis. Tai man pasirodė toks skystokas sugretinimas, nes pirmiausia reikėtų stiprinti ideologiją. O dėl kritikos valdantiesiems, tai matyčiau, kad prezidentė kritikavo ne pačias reformas, o tai, kaip jos yra įgyvendinamos.
Ta pastaba apie protą, tai buvo apie reformų darymą. Tarkim, apie tą patį alkoholį buvo pasakyta, kad darant reformą reikia telkti, o ne skaldyti. Tai buvo esminis akcentas, kaip tos reformos vyksta, kad jos vyksta lėtai, nesklandžiai ir murkdantis smulkmenose.
K.Girnius: Visi pritars, kad reikia reformų. Esmė, kad „valstiečiai“ prastai tą daro.
M.Jastramskis: Nepamirškime, kad valdančioji dauguma yra labai trapi, minimaliai valdanti. Jie formaliai turi 73 mandatus Seime ir faktiškai visos jų reformos negavusios labai aiškios paramos iš konservatorių, jos priklauso nuo socialdemokratų, kurie turi blokuojančią galią. Visiškai pritariu, kad jie tiesiog gavo per daug mandatų.
„Valstiečiai“ yra daugiausia „bonusų“ vienmandatėse gavusi partija per visą Lietuvos rinkimų istoriją. Dėl to, kad yra didelis atotrūkis tarp to, kiek jie gavo mandatų Seime ir kokia reali parama per Seimo rinkimus, tai ši partija turėtų labai atsargiai elgtis su visuomene, ekspertais, apžvalgininkais, kitais politikais ir t. t. Aš nesureikšminčiau alkoholio reformos „stūmimų“, nes reikia pripažinti, jog išskyrus akcizų didinimą, šiaip visuomenė pritaria daugumai tų pataisų, kurios buvo siūlomos.
K.Girnius: Vis dėlto pagrindinė Lietuvos problema yra emigracija. Per rinkimus daugelis partijų kalbėjo, kad reikia ką nors daryti, pagerinti gyvenimo kokybę, atlyginimus ir t. t. Prezidentė migraciją paminėjo paskutiniame puslapyje ir su tokiu labai neaiškiu pasisakymu, kad lyg ir estams sekasi, bet neaišku kodėl. Bet tai yra labai aišku, ten atlyginimai yra 70 proc. didesni, nei Lietuvoje.
– Dar viena mintis nuskambėjo, kad tokios reformos, nuo kurių pradedama, žmonių nesugrąžins.
P.Gritėnas: Net ir tos idėjos, kurioms visuomenė pritaria, jos komunikuojamos tokiu būdu, kaip, pavyzdžiui, mažas skandalas dėl Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktų duomenų. Kai pateikiami keli skirtingi duomenų rinkiniai ir t. t. Tai visuomenei leidžia galvoti, kad nepaisant to, jog ši valdžia nori visuomenei gero, ji apgaudinėja juos priimdama tuos sprendimus. Ta pati kalba yra apie emigraciją. Visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau, bet ar pasitikime, kad valdžia tą atliks? Panašu, kad prezidentės pastaba buvo apie tai, jog parlamentarai taip pat sudaro Lietuvos įvaizdį tiems žmonėms, kurie stebi užsienyje.
– Užsienio politikai dėmesio nedaug, bet nei žodžio apie Lenkiją. Kažkokia stigma besitęsianti daug metų. Kuo jūs tai aiškinate, pone Girniau?
Nebekalbame net ir apie Skandinavijos šalis, su kuriomis turime gerus ryšius. O Lenkija lyg kažkokia juoda duobė. Tarsi į vakarus nuo mūsų yra Kaliningradas ir nieko kito.
K.Girnius: Ne tik Lenkija, bet ir Baltijos šalys. Estija paminėta tik migracijos kontekste. Čia Rusija, ES ir nieko kito. Nebekalbame net ir apie Skandinavijos šalis, su kuriomis turime gerus ryšius. O Lenkija lyg kažkokia juoda duobė. Tarsi į vakarus nuo mūsų yra Kaliningradas ir nieko kito. Apskritai mane stebina, nes tai yra prezidentės sritis. Būtų labai gerai, kad ji kažkada pasakytų ne tik ką vyriausybė daro ar turėtų daryti, bet ir ką aš užsibrėžiau padaryti užsienio politikoje, o po metų prie to grįžti ir žiūrėti, kaip jai pasisekė. Ji to vengia.
M.Jastramskis: Galbūt emigracija nėra didžiausia Lietuvos problema. Didžiausia problema yra tai, kad skirtingose valdžios grandyse nematoma to, kas yra po nosimi. Prezidentūra nemato ar nenori matyti to, kas svarbu užsienio politikoje. Parlamentas nemato emigracijos ir ekonomikos problemų, kas rūpi gyventojams. Taip pat akivaizdu, kad nėra stiprių partijų ir mes žiūrime į Europą ieškodami pavyzdžių, nors pavyzdžių turime čia. Pagal rinkiminį kaitumą esame vieni paskutinių Europoje. Tai laikas koncentruotis į realias, tikras problemas ir tą galėtų daryti ne vien valdantieji, bet ir kitos institucijos.
P. Gritėnas: Lenkijos tematika buvo nulemta to, kad prezidentė jau kelintą kartą pranešimą skyrė ne savo darbams, o apskritai įvykių šalyje aptarimui. Jei ji bandytų būti kritiška sau, tai turėtų tą Lenkijos temą įtraukti, bet dabar buvo daugiau kritikos vyriausybei, Seimui ir pabrėžimui, kas yra blogai visuomenei, tai taip apie Lenkija nieko ir nesulaukėme.
