Savo poziciją K.Maniokas paskelbė feisbuke ir sutiko ja pasidalyti su 15min skaitytojais.
A.Januška savo atsakymą K.Maniokui parašė 15min prašymu.
K.Maniokas: bandoma mobilizuoti konservatorių rinkėjus
Bent man atrodo kad kažkaip reikia pristabdyti arklius, bent retorikoje.
Rusijos ambasadoriaus išsiuntimas iš Lietuvos ir kvietimai demontuoti sovietinių laikų paminklus yra dar vienas ženklas, kad Lietuvos užsienio politika tampa vis rizikingesnė, uždaresnė, o vidinė atmosfera isteriškesnė. Kaltinam savo artimiausius sąjungininkus, tokius kaip Vokietiją, kad daro vis per mažai, kad neatsisako Rusijos dujų ir naftos.
Bet reikia džiaugtis neįtikėtina ES transformacija, Vokietijos politikos transformacija, ir ją vertinti. Jau penktas sankcijų Rusijai paketas, išlaikyta vienybė, kitas požiūris į saugumą ir gynybą. Sankcijos turi pakenkti priešininkui daugiau nei tau pačiam – čia principas. Ir visą laiką kartoti, kad to maža – menka politika, kuri gresia izoliacija ES ir NATO.
Ir tai blogina Lietuvos saugumo situaciją. Mūsų visų saugumo situaciją.
Taip, Rusija prieš Ukrainą kariauja barbarišką karą, ir reikia padėti Ukrainai kuo galim. Bet tuo pačiu reikia vertinti, kurie veiksmai tikrai padeda Ukrainai, o kurie tik kenkia mums. Atsakingi politikai ir žmonės turi suprasti, kad su visa pagalba, meile ir pagarba Ukrainai, Lietuvos ir Ukrainos interesai nėra tapatūs.
Tikrai esame žemiausių santykių su Rusija taške. Jei dar pradėsime demontuoti paminklus, pasieksim to, kad sąraše galimas kitas Rusijos taikinys būsim mes. Jau nusipiešėm sau ant krūtinių taikinius konflikte su Kinija, būtinai norim to paties ir su Rusija?
Vertinant saugumo grėsmes ir būdus jas sumažinti reikia šalto proto ir atsargumo, kurio, atrodo, Lietuvos užsienio politikoje vis mažiau. Pradedant Taivano atstovybės atidarymu ir konfliktu su Kinija, baigiant vis rizikingesne politika Rusijos atžvilgiu.
Ar čia kažkokia supervertybinė pozicija, paremta ir solidžia strategija, ar tiesiog ribotumas?
Taip, yra čia tam tikros strategijos, pripažįstu. Pradedant konflikto su Kinija eskalavimu, dabar pozicijų Rusijos atžvilgiu beatodairiškas aštrinimas remiasi sveikintinu noru paskatinti, net išprovokuoti didžiausią Lietuvos sąjungininką, JAV, sustiprinti savo buvimą Lietuvoje ir kartu padidinti Lietuvos saugumą.
Bet tai labai rizikinga strategija, kuri gali duoti atvirkščią rezultatą. Pernelyg didelė grėsmė gali paskatinti peržiūrėti galimybes apginti Lietuvą. Jau nekalbant apie ekonominius nuostolius.
Bet matau čia ne tik geopolitinę strategiją. Matau čia ir partinį norą Rusijos tema mobilizuoti valdančios partijos rinkėjus, kaip ir Lenkijoje, ir dar pasirodyti dideliais politikos žaidėjais.
Manau, kad tokia rizikinga politika neturi nei didelės atramos visuomenėje, nei tarp ekspertų. Tiesiog šita grupė dabar rėkia garsiausiai ir yra ant bangos. Reikia sustiprinti ir kitus balsus. Kad atsirastų adekvatesnis balansas.
A.Januška: naikinama lyderystės politika
Baisaus Ukrainos karo akivaizdoje Lietuvos proeuropiečiai ir proatlantistai susiduria su viešos ES ir NATO kritikos problema. Ypač sudėtinga būti šalia tų, kurie ir anksčiau nepagrįstai daužė Vakarus iš prorusiškų, naudingų idiotų, ar kraštutinai euroskeptiškų pozicijų, tęsia tą ir dabar, bet jau kartu su „mainstreamu“, kuris tiek emociškai, tiek racionaliai turi priekaištų Vakarų sąlyginiam neveiklumui.
Kažin ar yra universalus atsakymas, kaip elgtis, bet gal viskas slypi tam tikrame nuosaikume ir argumentų racionalume. Kai galima patylėti, gal verta patylėti, kai nebeįmanoma, tai verta sakyti ir kritišką poziciją. Gal Vakarų demokratijų stiprybė ir yra tame, kad nėra bijoma vidinės kritikos. Būtų sunku pagrįsti, kad nedera kritikuoti savo valdžios, nes tavo argumentus gali panaudoti Kremlius, ir tai mažins pasitikėjimą savo valstybe ar ES.
Be to, mes visi pastebime, kad, anot S.Parulskio, Ukrainos karo suvokime „žodžiai jau pralaimėjo karą su vaizdais, jie vis labiau praranda subtilumą, paslaptingumą, gylį, dabar žodžiai tik komunikacijos, informacijos priemonė, vaizdo priedas“.
Kita įsitikinusių proeuropiečių reakcija į puolimą gali būti besąlygiška ES gynyba, argumentuojant, kad naudingas tik pozityvus mąstymas, tad neverta per daug kritikuoti, nes galų gale, tavo žodis Lietuvoje tėra toks mažas, kad vis tiek nebus girdimas Briuselyje, o viduje padarys daugiau žalos „neįsigilinusiems“ piliečiams.
Nežinau, kokia motyvacija skatino buvusį diplomatą ir ES reikalų ekspertą K.Manioką viešai pasisakyti, kaip jis sako – „prieš bangą“. Manau, verta aptarti jo tris teiginius/argumentus, su kuriais ypač sunku sutikti.
Jis teigia, kad 1. „Atsakingi politikai ir žmonės turi suprasti, kad su visa pagalba, meile ir pagarba Ukrainai, Lietuvos ir Ukrainos interesai nėra tapatūs“ ; 2. „Kaltinam savo artimiausius sąjungininkus, tokius kaip Vokietiją, kad daro vis per mažai, kad neatsisako Rusijos dujų ir naftos. ...Ir visą laiką kartoti, kad to maža – menka politika, kuri gresia izoliacija ES ir NATO... tai blogina Lietuvos saugumo situaciją... Sankcijos turi pakenkti priešininkui daugiau nei tau pačiam – čia principas.“; 3. „Rusijos ambasadoriaus išsiuntimas iš Lietuvos ir kvietimai demontuoti sovietinių laikų paminklus yra dar vienas ženklas, kad Lietuvos užsienio politika tampa vis rizikingesnė, uždaresnė“.
1. Kalbėti, kad šiandien Lietuvos ir Ukrainos interesai nėra tapatūs, yra stipri netiesa. Ir ne tas laikas ieškoti skirtumų, jei tokių yra. Jei ukrainiečiai žūsta už tavo laisvę ir pagaliau Vakaruose ateina supratimas, kad šiandien ten sprendžiama Europos ateitis, tai konstruktyvu kalbėti tik apie tai, ką mes dar galime padėti Ukrainai. Įsivaizduoti, kad galima sėdėti steriliame analitiko kambaryje ir atmesti emocinį krūvį, yra labai arogantiška. Ukrainos interesai yra Lietuvos interesai ir mažiausia, ką galime daryti, tai būti tų interesų atstovais ES ir NATO. Jei yra dar kitokių Lietuvos interesų (o jų visada yra), tai šiandien jie tikrai nėra verti supriešinimo su Ukrainos interesais konteksto, ką daro K.Maniokas. Net ir ginant ES.
2. Gerai, jei sankcijos gali pakenkti tik priešui. Bet taip būna retai, ir dažnai tenka aukotis. Tarpusavio priklausomybė su autokratijomis ir konkrečiai Rusija yra sukurta po 1990 m., po „istorijos pabaigos“, kai kurdami atvirą demokratiją, įtikėjome į Wandel durch Handel (keistis per prekybą), kai mes trilijonais dolerių ir nekeldami sąlygų prisidėjome prie naujo fašistinio monstro, šiandien vadinamą putinizmu, susikūrimo. Tiesa, kad ES ir NATO yra geriausia, ką mes turime, ir todėl šios struktūros tebėra magnetas, traukiantis kitas valstybes. Bet atsisakyti kritikos, kaip tobulinimo instrumento, tai nustoti būti vakariečiu. O teigti, kad Vokietijos kritika dėl naftos neatsisakymo mums gresia izoliacija ar blogina saugumo situaciją, tai neverta rimtos diskusijos tarp suaugusių žmonių. Visas Europos parlamentas esmine dauguma pareiškė aiškų priekaištą Vokietijai. Ir būtent dėl tų priekaištų, Ukrainos karo žiaurumų akivaizdoje, Vokietija ir keičiasi.
3. Jei mes rimtai kalbame, kad Ukrainos karas keičia Europą, keičia Vokietiją, tai turime savikritiškai atsakyti, ar keičiamės mes. Todėl svarbus Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimas apie mūsų pačių kaitą, Ukrainos didvyriškumo ir tiesiog herojiškos Lietuvos tautos empatijos Ukrainai akivaizdoje (ne isterijos, kaip kai kas nori pavaizduoti), iš tiesų yra gana paprastas. Ar yra dar dalykų, kurie yra tabu apsivalymui tiek nuo sovietiško, tiek nuo šiandien priešiškai agresyviai rusiško palikimo, simbolių ir santykių? Šiandien dažniausia problema yra ne tiek, kas yra daroma, o kas (kažkodėl) dar nėra daroma. Aišku, apsivalymas turi vykti racionalumo ribose, aiškinantis, kas yra kraštutinumas, ar kas yra nepadoru, ar kas neįžeis mūsų bendrapiliečių. Ir net šiandien nesitikėkime visuotinio sutarimo. Bet apeliuoti tik į ideologijas ar „isterijas“ irgi neproduktyvu. Ar tikrai tai yra neleistina provokacija (ar partinė mobilizacija), o gal tai tiesiog mūsų mąstymo savicenzūra, sukelta instinktyvios Kremliaus baimės arba verslo, įstrigusio su autokratijomis, interesų.
Plačiai plinta išankstinio pasidavimo psichologija, ypač tarp tų politikų, ekspertų ar diplomatų, įpratusių/įprantančių kurti ar siūlyti sprendimus vien pagal žemiausią kompromiso ribą. Naikinama lyderystės politika.