– Pone Pūkai, per 20 metų, kuriuos dirbu televizijoje, jūs pirmas politikas, kuris ateiti į laidą sutiko tik su advokatu. Kaip į prokuratūrą ar į teismą. Manot, kad galit prisikalbėt?
K.Pūkas: Ne prisikalbėti, tiesiog, manau, čia yra daug teisinių dalykų, o aš nesu teisininkas. Manau, ir jums bus įdomu išgirsti, kur buvo pažeista teisė.
– Turėjau galimybę susipažinti su komisijos išvadomis. Tiesą sakant, gana bjauru skaityti tuos moterų parodymus apie jūsų užuominas ir jūsų pasiūlymus. Koks būtų jūsų paties atsakymas? Ką jūs galite pasakyti, kad bent pabandytumėte apsiginti?
K.Pūkas: Aš pirmiausiai norėčiau, kad tuos parodymus kas nors pagrįstų ir rastų, kas ten yra tiesa. Aš nepripažįstu, kad tai, kas parodymuose sakoma, yra tiesa. Jos visos meluoja.
– Visos penkios? Įskaitant ir jūsų buvusią darbuotoją „Pūko“ radijo stotyje?
K.Pūkas: Ji nebuvo mano darbuotoja. Ta, kuri ten kalba, mano įmonėje nedirbo. Ji dirbo radijo stotyje, kur aš jos net nemačiau.
– Kodėl jūs vieną pretendenčių užimti Seimo nario padėjėjos vietą vedėtės į viešbutį?
K.Pūkas: Pirmiausiai gal paaiškinsiu kaip atrodo tas bendrabutis, vadinamas viešbučiu. Yra darbo kambarys, kuriame buvau numatęs viešinti komitetų ir komisijų darbą.
– O Seime vietos neužtenka?
K.Pūkas: Nėra ten tokių galimybių surinkti video medžiagą, ją sumontuoti ir pateikti per viešųjų ryšių sistemą.
– O jūs savo kambary įsirengėte pažangesnę techniką, nei Seimo informacinių technologijų skyrius galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, su televizijos bokštu sujungtus optinius kabelius?
K.Pūkas: Aš turiu komiteto protokolo išrašą. Kreipiausi į Seimo valdybą, bet Seimo valdyba atsisakė ir liepė viską daryti savo priemonėmis. Tai aš ir atsivežiau savo priemones, man davė tik darbo kambarį.
– Tai ten yra montažinė?
K.Pūkas: Žinoma.
– Tai ten viso labo vienas monitorius ir vienas procesorius. Kas ten per technikos stebuklas?
K.Pūkas: Bet tai reikia turėti.
– Tai jūs ir turit. Kodėl neatsinešėt į Seimą?
K.Pūkas: Žinote, kokio dydžio tas mano kabinetukas? Be to, yra tam tikras reglamentas, kaip prisijungti. Yra nurodyta, ką gali daryti, prisijungęs prie kompiuterio.
Pirmiausiai gal paaiškinsiu kaip atrodo tas bendrabutis, vadinamas viešbučiu. Yra darbo kambarys, kuriame buvau numatęs viešinti komitetų ir komisijų darbą.
– Tai jūs tą galimą padėjėją, kuri nesusipažinusi su tokia technika ir to nedirbusi, vedėtės į kambarį norėdamas parodyti kaip montuoti?
K.Pūkas: Kad supažindinčiau, ką reikės daryti, kokia darbo specifika.
– Moterį, kuri gyvenime nesusidūrusi su montavimu, jūs pirmo pokalbio metu vedatės į kambarį išmokyti tokių dalykų? Jūs tikite, kad visi patikės šia versija? Jog per vieną kartą galima išmokyti dirbti su profesionalia monatvimo įranga?
K.Pūkas: Žinau, kad netiki. Bet užtenka suvesti medžiagą ir atiduoti į skyrių, kuris platina.
– Kodėl jūs, kalbėdamas su moterimis dėl galimo įsidarbinimo Seime jūsų padėjėja, kalbate apie krūtinės dydį? Kas čia per kontekstas?
K.Pūkas: Čia jūs taip perskaitėte.
– Aš perskaičiau tai, kas parašyta. Jos taip liudija.
K.Pūkas: Aš daug ką galiu parašyti. Tai, kas pasakyta tuose liudijimuose – viskas yra netiesa. Jokio priekabiavimo nebuvo, kalbų nebuvo.
– Apie krūtinę jūs nekalbėjot?
K.Pūkas: Dar kartą sakau – viskas, kas išvadose parašyta ir ką jūs matot, aš taip pat mačiau pirmą kartą ir to nebuvo.
– Pone Pūkai, suprantu, kad jūs net specialiojoje komisijoje iš dalies patvirtinote, kad tie pokalbiai buvo. Tik jūs aiškinote, kad jie ištraukti iš konteksto. Tai jūs su nė viena moterimi apie jos fizines savybes nekalbėjote? Kalbėjote su moterimis tik apie jų profesines savybes?
K.Pūkas: Aš su jomis kalbėjau apie jų galimybes man padėti mano darbo metu. Po Konstitucinio Teismo sprendimo, jeigu bus patvirtinta nors viena vieta to, kas kalbama tuose liudijimuose, tuomet sakysiu, kad na, matyt, taip buvo. O dabar nėra jokių įrodymų.
– Tai kas tas moteris primokė taip šmeižti gerbiamą Kęstutį Pūką?
K.Pūkas: Jų to ir reikėtų paklausti.
– O kaip jums atrodo?
K.Pūkas: Aš turiu savo nuomonę kas atsiuntė pas mane su kamera ant laikrodžio žurnalistę apsimetusią moterį.
– Jūs kalbate apie tą per „Info TV“ parodytą medžiagą?
K.Pūkas: Taip. Kas ją atsiuntė? Mes užklausėm, bet mums neatsakė. Komisija paprašė tos medžiagos, bet irgi nedavė.
– O kaip jūs manote, kas galėjo atsiųsti? Greičiausiai tos žinių tarnybos vyriausioji redaktorė.
K.Pūkas: Aš nesu šamanas, nežinau, kas tai padarė. Jūs pats esate žurnalistas, aš irgi esu daug metų. Jeigu ant tos kameros, kur rodo siužete, užrašyta 16:53 val. O 17:00 val. jau esą užfiksuotas skandalas – Pūko priekabiavimas. Per septynias minutes. Dar už dešimt minučių jau išleidžia į eterį.
– Pone Pūkai, mes nekalbėkime dabar apie žinių reportažą. Kalbame apie moteris, kurios niekaip su tomis žiniomis nesusijusios ir kurios liudijo atėjusios į specialiąją Seimo komisiją. Joms už melagingus parodymus grėstų teisinė atsakomybė.
K.Pūkas: Nebuvo iškviesta nė viena liudininkė. Nė viena nedalyvavo, nė viena nepasirašė. Išvadoje parašyta, kad buvo du liudininkai, o kalbama apie penkis. Tai iš kur dar trys?
Aš turiu savo nuomonę kas atsiuntė pas mane su kamera ant laikrodžio žurnalistę apsimetusią moterį.
– Tai kita medžiaga gal paimta iš protokolų prokuratūroj. Mes gi siekiame efektyvumo valstybėje – nereikia dubliuoti darbo. Prokurorai apklausė, o jie moka apklausinėti, ir perdavė medžiagą Seimo komisijai. Pone Pūkai, tai jūs sakote, kad viskas yra netiesa. Apie moterų krūtinės dydį jūs nekalbėjote. O į Seimo viešbučio kambarį moterį vedėtės tam, kad išmokytumėte dirbti su profesionalia montavimo programa?
K.Pūkas: Taip, kad parodyčiau kaip suvesti medžiagą pirmiausiai. Montuoti čia greitai neišmoks, bet suvesti medžiagą, apdoroti ir išsiųsti į montažinę nėra sunku.
– Tai jūs norėjote, kad jūsų padėjėja būtų „Pūko TV“ korespondentė Vilniuje?
K.Pūkas: Prie ko čia televizija. Aš kalbu apie ryšių su visuomene skyrių. Tai buvo suderinta su Seimo valdyba ir su komitetais, kad mes surinksime medžiagą iš komitetų ir pateiksime viešai, ko niekas niekada nedarė Lietuvoj. Nes būtent komitetuose vyksta rimti darbai, o plenariniuose posėdžiuose, kur vien tik plepalai. Mano noras buvo parodyti tikrą Antikorupcijos komisijos darbą. Tai buvo suderinta ir su komisijos pirmininku V. Gailium, ir su P. Urbšiu. Yra raštiški protokolai.
– Suderinot, kad namuose jūs rengsite video medžiagas, kurias platins Lietuvos Respublikos Seimas?
K.Pūkas: Taip. Nekalbėta ar namuose, ar ne namuose, bet kad bus parengta ir pateikta – taip. O aš negaliu dirbti su tais kompiuteriais, kur nieko negalima instaliuoti, įtraukti. Ten juk instrukcija labai griežta.
– Bet, pone Pūkai, liudijimuose nėra net užsimenama apie jūsų norą parodyti kaip reikės dirbti su video medžiaga. Neminimos nei montažinės.
K.Pūkas: Būtų keista, kad jos būtų tai sakiusios. Viena yra. Viena liudijo, kad apie tai kalbėjom. Netgi tai merginai, kuri buvo atėjusi iš kitos televizijos, aš parodžiau kamerą su kuria reikėtų dirbti ir kabinete viskas buvo pademonstruota. Bet, žinoma, apkarpė kaip norėjo tą nufilmuotą medžiagą.
– Advokate, iš gynybos gali susidaryti įspūdis, kad tai yra įžūli laikysena – viską neigti. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad jūsų klientas neadekvačiai vertina situaciją?
M.Arasimavičius: Iš tiesų nesusidaro, nes žiniasklaida nežino labai daug dalykų. Ir jūs nežinote didžiosios dalies šio tyrimo medžiagos. Pirmiausiai turime pradėti kalbėti nuo to, kaip viskas prasidėjo. 16:50 žurnalistė išėjo su slapta kamera nufilmuota medžiaga, 17:10 ji buvo ištransliuota, o 17:00 jau sėdėjo komentatoriai. Tą pačią dieną. 17:10 DELFI jau publikavo ilgiausią straipsnį iš per tą televiziją paskelbtos informacijos. Toliau dėl komisijos darbo. Apie pirmąjį komisijos posėdį mes nežinojom. Apie antrą komisijos posėdį mes jau sužinojom, kai jis bus rengiamas, atėjom, bet mus išprašė. Trečias komisijos posėdis buvo apskritai slaptas, neviešintas iš anksto.
– Todėl, kad buvo apklausiami liudininkai, kurių tapatybę komisija norėjo išlaikyti įslaptintą.
M.Arasimavičius: Tebūnie, bet yra proceso taisyklės. Tuos liudininkus vis tiek kažkada reikės išviešinti, nes Konstitucinis Teismas tikrins faktus. Slapti įrodymai negali apskritai būti įrodymais.
– Bet Konstituciniame Teisme taip pat gali vykti uždari posėdžiai siekiant apsaugoti tapatybę.
Liudijimas bus, kai žmogus ateis, pasakys ir bus galima jo paklausti. Čia yra tik apkalbos.
M.Arasimavičius: Gali. Viskas gerai. Tos išvados, kurias ir jūs gavote skaitote, yra slaptų liudytojų liudijimai. Mes, sakykime, negalime jų pagrįsti: buvo taip ar nebuvo, teisingi ar neteisingi liudijimai. Tai yra nepaneigiami duomenys, sakykime taip.
– Pone Arasimavičiau, aš suprantu, kad jūs kalbate iš teisinės pusės, bet mes juk nesame iškritę iš obels. Ar, jūsų nuomone, gali atsitikti taip, kad keturios moterys, visiškai skirtingų biografijų, iš skirtingų miestų ir t.t., veikdamos kartu iš anksto susitarusios, norėtų pakenkti ar net nuversti Seimo narį Kęstutį Pūką, kuris tikrai kol kas realiai jokios politinės įtakos Lietuvoje nedaro?
M.Arasimavičius: Aš galiu pasakyti tiek, kad tikimybė tikrai yra. Ypač žinant, kaip prasidėjo ši istorija.
– Bet kalbėjimas apie moterų fizines savybes, krūtinės dydį, minėjimas, kad gali tekti dirbti kiaurą parą, kišimasis į asmeninį gyvenimą, nurodant, kad negalima turėti draugo, na, apie ką mes kalbam? Tai yra aiškiausias bet kokios valdžios Lietuvoje diskreditavimas. Kaip jūs manote, pone Pūkai?
K.Pūkas: Jūs skaitote tik tai, kas parašyta išvadose. Tai nėra liudijimai, tai yra vienašališkai pateikta išvada. Liudijimas bus, kai žmogus ateis, pasakys ir bus galima jo paklausti. Čia yra tik apkalbos. O apie montavimą yra kalbama ir vienos moters liudijime.
– Tai sakote, kad norėjote pasikviesti moterį į viešbutį išmokti montuoti jau pirmo susitikimo metu?
K.Pūkas: Darbas su viešaisiais ryšiais yra viena iš trijų stipriausių pagalbų Seimo nariui. Pirma yra viešinimas, antra – medžiagos paruošimas posėdžiams ir po to visas administravimas.
– Pasakykite, kas, jūsų įtarimu, suorganizavo visą šitą sąmokslą, apie kurį kalba jūsų advokatas?
K.Pūkas: Aš manau, kad tą, kas suorganizavo šitą sąmokslą, labai greitai išaiškinsime ir tuomet galėsiu visiems pasakyti. Aš galiu tik pabrėžti, kad jokio priekabiavimo nebuvo. Visos kandidatės buvo teisininkės, nė vienos nebuvo „šiaip sau“. Tai nebuvo šiaip kokių mergelių ieškojimas, tai buvo pagalba profesionaliam darbui. Dėl ko aš ir atėjau į Seimą.
