— Šiemet vasario 14-oji bus ypatinga — tai kartu ir diena, kai prieš tūkstantį metų pirmąkart buvo paminėtas Lietuvos vardas. Ar ši diena bus kaip nors akcentuojama? Kada apskritai prasidės šiai progai skirti renginiai?
— Pagrindinis akcentas vyks liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.
— Taip negreitai? Ir kaip viskas vyks?
— Kaip vyks, kol kas neaišku. Jeigu bus atidaryti Valdovų rūmai, viskas vyks juose. O jeigu nebus atidaryti, viskas vyks kitaip, bet dėl to sprendimas nėra priimtas. Trūksta lėšų.
— O iki tol?
— Tūkstantmečio programa vykdoma. Ties daugeliu programos skirsnių nėra parašyta konkrečių datų. Sakykim, šiai datai paminėti buvo priskirtas Valdovų rūmų atidarymas, tačiau kada konkrečiai tai įvyks — nenumatyta. Yra šiai datai skirtų renginių, už kuriuos mūsų direkcija nėra atsakinga — tai Kultūros ministerijos, Kultūros ir sporto departamento renginiai, pavyzdžiui, Dainų šventė.
— Kam labiau skirti renginiai — tūkstantmečio dvasiai sukurti, perspektyvos, pasididžiavimo jausmui, kurį esame beprarandą, tarsi užkonservuoti kasdienėse bėdose, atgaivinti ar greičiau tai istorinis, oficialus paminėjimas?
— Mano nuomone, žmogui negalima iš šalies primesti šventės, priversti jį švęsti, jei jis nejunta šventinio džiugesio. Tai turi būti vidinis žmogaus poreikis, vidinė būsena. Jei žmogus tokį poreikį turi, jis švęs. Sakykim, sovietų laikais kai kurie žmonės švęsdavo Vasario 16-ąją, nors žinojo, kuo tai gresia.
Kaip vyks, kol kas neaišku (apie liepos 6-ąją — 15min.lt). Jeigu bus atidaryti Valdovų rūmai, viskas vyks juose. O jeigu nebus atidaryti, viskas vyks kitaip, bet dėl to sprendimas nėra priimtas. Trūksta lėšų.
Šiaip jau visos savivaldybės yra parengusios programas, kaip švęs Lietuvos vardo tūkstantmetį, kai kas jau vyksta. Pavyzdžiui, buriuotojai plaukia aplink pasaulį, Knygų mugėje atidarytas mūsų Tūkstantmečio leidinių stendas, Lietuvos bankas leidžia šiai progai skirtų auksinių monetų, Lietuvos paštas — jubiliejinių pašto ženklų.
— Suprantu, kad jūsų vadovaujama direkcija tėra programos vykdytoja. Kas buvo programos autorius?
— Pirmasis paskelbęs Kvedlinburgo analų įrašą buvo profesorius P.Pakarklis. 1955 m. jis paskelbė šį tekstą „Lietuvos istorijos šaltinių“ I tome, skyriuje „Seniausios žinios apie Lietuvą“. Šį faktą vėl prikėlė ir 1963 m. išpopuliarino prof. E.Gudavičius leidinyje „Mokslų akademijos darbai“.
O konkrečiai ruoštis Lietuvos tūkstantmečio minėjimui pakvietė prof. Č.Kudaba jau tautinio atgimimo metais, 1989-aisiais. Prie šios temos buvo grįžta tik 1997 m., kai grupė Lietuvos mokslininkų ir intelektualų jau konkrečiai kreipėsi į Lietuvos Prezidentą A.Brazauską, siūlydami sukurti komisiją, kuri pradėtų ruoštis Tūkstantmečio minėjimui. Tais pačiais metais Prezidento dekretu ši valstybinė komisija buvo sukurta ir įkurta mūsų direkcija.
Pirmasis pavedimas mums buvo surinkti pasiūlymus, kaip Lietuvos žmonės ir institucijos norėtų šią datą paminėti, atrinkti geriausius, pateikti valstybinei komisijai ir Vyriausybei tvirtinti. O pasiūlymų buvo pateikta daugiau kaip už 3 mrld. litų — daugiau nei tuometis biudžetas. Atrinkti pasiūlymai buvo suskirstyti į tris grupes — moksliniai darbai ir leidyba, kultūros paveldas ir nacionaliniai bei tarptautiniai meno ir kultūros projektai.
— Ar galima teigti, kad tokį garbingą jubiliejų Lietuva sutinka pasitempusi?
— Tai reliatyvus dalykas. Sakykim, Nacionalinio meno galerija turėjo būti baigta 2006 m., tačiau darbai vyksta iki šiol. Nacionalinio muziejaus rekonstrukcija turėjo būti baigta 2007 m. — darbai tebevyksta ir šiemet. Vytauto Didžiojo muziejaus darbai taip pat turėjo būti baigti, tačiau to nėra.
— Tačiau su finansais prasčiau tik keletą mėnesių. Ar čia mūsų tūkstantmečio prakeiksmas nieko nepadaryti laiku?
— Pinigų šiems projektams buvo skirta ne iškart, o kasmet, tad sumos galėjo būti koreguojamos „atsižvelgiant į finansinę valstybės būklę“. Biudžetą, kaip žinote, rengia Vyriausybė, tvirtina Seimas, tad jie ir nuspręsdavo.
— Kitaip tariant, atsirasdavo svarbesnių reikalų?
— Sunku pasakyti, reikėtų klausti tų, kurie taip nusprendė. Faktas, kad daugelis didesnių projektų nėra baigti dėl laiku neskirtų lėšų. Noriu paminėti štai ką — 1930 m. Lietuva šventė Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines. Nebuvo valstybinės komisijos, nebuvo valstybinio finansavimo, tačiau visa Lietuva šią sukaktį minėjo. Pastatyta 13 paminklų Vytautui Didžiajam, ir tik vienintelis skulptorius Vincas Grybas gavo honorarą — visi kiti buvo pastatyti žmonių lėšomis. Tad ir dabar, jei mums užteks pilietiškumo, patriotizmo, sukaktį paminėsime deramai. Nors kai žmonėms primenu, kad galima dirbti ir idealistiškai, ne visi priima šią mintį. Tačiau ir šiais laikais tokių pavyzdžių yra — 100 vyrų plaukia jachta aplink pasaulį ir garsina Lietuvos vardą, nors neprašė nė cento iš biudžeto.
— Netrukus, pasibaigus jubiliejiniams metams, jūs ir jūsų vadovaujama direkcija baigsite savo darbą. Su kokiomis mintimis jį paliksite? Tikriausiai apie tai susimąstote?
— Žinoma. Džiaugiuosi, kad stovi pirmasis Lietuvoje paminklas Mindaugui, šalia — Mindaugo tiltas. Su mūsų parama išleista daugiau kaip 300 Lietuvos tūkstantmečiui skirtų knygų: „Lietuvos metrika“, E.Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ ir t. t. Aš asmeniškai palaikau darbus, programas, turinčias išliekamąją vertę. Reikia ir duonos bei žaidimų, tačiau, kalbant apie valstybės pinigus, dera investuoti į tai, kas turi išliekamąją vertę, o ne į...
— Fejerverkus, ar ne?
— Taip. Jei yra daug atliekamų pinigų ar kas nori privačias lėšas investuoti į tokius projektus — prašom, puiku. Bet taip švaistyti valstybės lėšas, kai jų trūksta, mano nuomone, nėra gerai.
— Iš tikrųjų — ar turėjote privačių rėmėjų? Ar stengėtės jų pritraukti?
— Turime privačių rėmėjų sąskaitą, bet ji tuščia. Reikalas tas, kad mūsų Tūkstantmečio programoje vadinamajai komunikacijai, viešiesiems ryšiams nėra lėšų. Jeigu matėte gatvėse didelius stendus, skirtus Lietuvos tūkstantmečiui, — tai reklamos bendrovės dovana. Rėmėjų buvo, tačiau konkrečioms programoms.
— Kaip, jūsų nuomone, mus įvertins dar po 50 ar 100 metų?
— Metai tik prasidėjo. Dar patys save įvertinsime, išleidę jubiliejinį leidinį, skirtą įamžinti, kaip paminėjome Lietuvos vardo tūkstantmetį.
