G.Nausėdą kalbina internetinės laidos „Proto industrija“ vedėjas Erikas Viršilas.
Pokalbis Prezidento susitikimų erdvėje
– Prezidente, ar jūs nepasiilgstate savo vardo? Turbūt 90 proc. žmonių į Jus kreipiasi „Prezidente“?
– (Juokiasi) Lankiausi viename miestelyje. Einu gatve, prie manęs prieina mokinukas ir sako: „Ekscelencija Gitanai...“ Taip kad… Išgirstu aš tą savo vardą kartais. Aišku, artimieji ir toliau vadina vardu. Tiesą sakant, apie tai niekada nesusimąsčiau (juokiasi). Manau, kad man tai tikrai nėra problema.
– Ar vyksta Prezidento įvedimo į pareigas procesas, kuomet ankstesnis Prezidentas perduoda naujajam, ką reikia žinoti, į ką atkreipti dėmesį ir pan.?
– Buvo toks mūsų susitikimas. Jis buvo vienkartinis. Prezidentė D.Grybauskaitė pasikvietė ir įteikė tam tikrą grafiką darbų, kuriuos reikia padaryti nedelsiant artimiausiu metu. Tai tikrai nebuvo kažkokie pamokslavimai ar pamąstymai, ko reikėtų vengti, ką reikėtų daryti. Manau, kad ji tai padarė visiškai teisingai, juk ateina kitas žmogus su savo įsivaizdavimu, todėl piršti savo nuomonę turbūt jau nebėra prasmės. Tai buvo pakankamai lakoniškas popieriaus lapas, kuriame buvo išdėstyti svarbiausi dalykai. Tada jau tave stumteli ant bėgių, o tu važiuoji. Ir važiuoji jau savo galva.
Buvo toks mūsų susitikimas. Jis buvo vienkartinis. Prezidentė D.Grybauskaitė pasikvietė ir įteikė tam tikrą grafiką darbų, kuriuos reikia padaryti nedelsiant artimiausiu metu.
– Tad tokio kaip prezidento įvedimo, mokymų nėra? Juk užgriūva daugybė naujų dalykų: saugumo klausimai, vizitai, kaip elgtis, kaip rengtis, į ką atkreipti dėmesį, ką sakyti, ko nesakyti... Galų gale, kaip bendrauti su žurnalistais? Juk pirmos dienos gali būti labai skausmingos, gali kažką netaip pasakyti. Ar vyksta Prezidento mokymosi procesas?
– Nėra jo. Bent jau mano atveju jo nebuvo. Mokymasis yra tavo pareigos. Tiesa, už pamokas, kaip taisyklė, turi mokėti brangiai. Jeigu kažką padarai netaip, žinoma, tu įgyji galimybę pasimokyti, bet ir netenki kažkiek pasitikėjimo taškų. Tokių atvejų buvo, ypač pirmąjį pusmetį, tuomet man dar reikėjo priprasti prie to, kad tai, ką aš galiu sau leisti, ir dėl to net nekyla menkiausių abejonių, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, jau nebegaliu sau leisti kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vis dėlto, geriausias mokytojas, ko gero, yra gyvenimas. Aš tuo esu įsitikinęs.
Kalbėtis su žiniasklaida man nebuvo naujiena. Aišku, reikėjo šiek tiek priprasti prie to, kad tavo kalbėjimas turi tapti kitoks. Aš dar pakankamai ilgą laiką atsakinėdavau į klausimus kaip buvęs vyriausiasis ekonomistas – man reikėdavo atsakyti į klausimą išsamiai: pirma, antra, trečia, ketvirta, tvarkingai išdėstyti visus argumentus, nepamirštant nė vieno. Paskui pradėjau suprasti, kad kartais geriau šnekėti lakoniškai ir taip, kad po tavo pasisakymo žmonėms liktų labai aiški žinutė, ką tu norėjai pasakyti. Kuomet kalbi labai ilgai, dažnai nebelieka pagrindinės žinutės.
– Jums tampant prezidentu buvo kalbų, kad Gitanas Nausėda niekada nevadovavo didelei organizacijai ar korporacijai, jam trūksta vadybinės, politinės patirties. Kaip Jūs pats galvojate, kokių žinių Jums labiausiai trūko tapus Prezidentu?
– Man netrūko vadovavimo žinių, nes tai tikrai nėra vadovavimas labai dideliam kolektyvui. Tas kolektyvas yra skaidrus, transparentiškas. Su kai kuriais žmonėmis, netgi su patarėjais, mataisi rečiau dėl to, kad yra grupių vadovai ir kontaktuojama yra su jais. Bet tos žmogiškųjų resursų valdymo patirties aš turėjau pakankamai. Tiesa, mano kolektyvai nebūdavo dideli, nors Lietuvos banke aš vadovavau pakankamai dideliam departamentui – didžiausiam Lietuvos bankui ir svarbiausiam departamentui. Todėl man tai niekada nekėlė didesnių problemų.
Daugiau problemų galbūt kėlė tai, kad reikėjo priprasti prie tam tikrų požiūrio į tave pasikeitimų. Kaip ekonomistas aš turėjau gerą reitingą – visi laidų vedėjai mėgdavo mane kviesti į įvairias laidas, dažniausiai labai pagarbiai ir šiek tiek nusižeminę klausydavo mano samprotavimų ekonomikos ar kitomis temomis. Kuomet tapau Prezidentu, pamačiau, kad kai kurie iš tų žmonių (neminėsiu jų pavardžių) atsuko kitą, ne fasadinę pusę. Tada aiškiai supratau – viskas, baigta su mano kaip profesionalo vertinimu, nuo šiandien politiškai jie nėra mano pusėje. Kaip ekonomistas buvau jiems ne pavojingas, nes kalbėjau apie infliaciją, kitus dalykus, kurie nėra tikrąja to žodžio prasme politika čia, Lietuvoje. Kuomet tapau politiku, jie akivaizdžiai parodė, kad ir balsavo, ir visa savo esybe yra kitoje barikadų pusėje.
– Noriu prisiminti tą naktį, kai Jūs laimėjote rinkimus. Ar iš karto įsijungė prezidento apsauga?
– Taip, man atrodo, dar sekmadienį tuometinis vidaus reikalų ministras paskambino ir pasakė, kad man priklauso automobilis, mane pradės lydėti apsaugos vyrai. Tada jau pradedi suprasti, kad viskas, laisvo žmogaus gyvenimas baigėsi, dabar šitie vaikinai su manimi vaikščios nuolatos. Nesvarbu, ką bedarysiu, ar minsiu dviratį, ar važiuosiu susitikti su kitos valstybės prezidentu, į užsienio vizitą, jie bus su manimi visą laiką.
– Ar nekilo minčių, kad Prezidentas Lietuvoje galėtų gyventi be apsaugos? Kartu su visais stovėtumėte kamščiuose prie šviesoforo, Jūsų niekas nesaugotų, gyventumėte savo asmeninį gyvenimą ir į parduotuves eitumėte vienas?
– Aš kartais pasvajoju apie tai, bet suprantu, kad yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso ir kartais visiškai nebūtinai galiu tapti kažkokio sąmoningo sąmokslo ar nedraugiškos valstybės noro destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje auka. Emociškai nestabilus žmogus, kuris net nelabai domisi politika, bet kažkur kažkada mane matė ir jam galbūt atrodo, kad reikia mane sužeisti, gali tai ir padaryti. Tokių kvailų atsitiktinumų tikrai gali atsitikti. Todėl, nors vieną kartą ir pabėgau nuo savo apsaugos (nepasakosiu nei kada, nei kur tai atsitiko), bet po to, kai pamačiau vyrų veidus, nusprendžiau, kad daugiau to niekada nedarysiu.
– Galiu išduoti, aš kalbinau Jūsų apsaugos vadą. Klausiau, ką jis darytų, jeigu Prezidentas sugalvotų, kad nori Gedimino prospektu pasivaikščioti vienas?
– Ir ką jis atsakė?
– Sakė, kad „Prezidentas gali galvoti ką tik nori, ką jis darytų, o ką daryčiau aš – puikiai žinau“.
– Matyt, jis viską ir atsakė. Galbūt aš ir galėčiau jaustis, kad einu vienas, bet nebūčiau vienas.
– Susidaro įspūdis, kad yra sudėliotas grafikas, Jūs tiesiog einate, darote, priimate sprendimus. Ar turite laiko pagalvoti?
– Jeigu kalbame apie ilgesnio laikotarpio tikslus, tam geriausia skirti specialią sesiją, kuomet žinai, jog gali pamiršti tos dienos rūpesčius ir problemas. Tokių atsijungimų nebūna daug, bet kartais juos su komanda padarome tam, kad pasižiūrėtume toliau savo nosies. Pagalvoti apskritai apie sprendimo pasekmes arba apie tai, kokį sprendimą geriausia priimti, aš labai mėgstu.
Tiek vienas, tiek su komanda. Tačiau tai neturi būti labai didelis žmonių ratas, o trys-keturi žmonės. Esant didesniam skaičiui, prasideda turgus ir iškyla visokiausių nuomonių. Tampa nebeaišku, koks bendras vardiklis iš tų nuomonių galėtų išeiti. Kol kolegos keičiasi argumentais, aš jau formuluoju savo nuomonę. Tada būna daug lengviau nuspręsti, ar darom taip, ar kitaip.
– Ar yra buvę, kad Jus vidury nakties pažadintų dėl kažkokio sprendimo, kurį Jums reikia nedelsiant priimti?
– Taip, yra buvę. Tai buvo susiję su saugumo klausimais. Būdavo kažkokių iššūkių, pajudėjimų prie sienos. Jie nebuvo dramatiško pobūdžio, bet tokių skambučių yra buvę. Jie nėra dažni, bet jų yra buvę.
– Jus pasiekia galybė informacijos. Labai daug dalykų ir skirtingų temų, su kuriomis galbūt net nesate susipažinęs. Jums reikia kažką sugalvoti, nuspręsti, kažkam patikėti ar pavesti darbus. Koks tai informacijos kiekis ir kaip Jūs, kaip vadovas, valdote tą informaciją? Juk neįmanoma visko perskaityti.
– Natūralu, kad tam yra komanda. Mes turime savo informacinius kanalus ir keičiamės ta informacija dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Kadangi komanda gerokai didesnė, mano politinių patarėjų yra apie keturiasdešimt, jie analizuoja ir gauna tą informaciją, kartais labai smulkią, kartais labai konkrečią. Jie patys sprendžia, ar ta informacija dalytis, ar ne.
Ką reiškia slapta? Aš nieko negaliu daryti slapta. Taip, aš pirkau kebabą vidury nakties arba beveik vidury nakties.
Bet dažniausiai jie ja dalijasi, o aš pasirenku, ar ta informacija tikrai reikalinga sprendimams priimti, ar ne. Ten, kur matau, kad į gylį eiti nebegaliu, aš tiesiog paprašau, kad patarėjas padarytų iš tos krūvos informacijos koncentratą, savo išvadas, o tada jau aš spręsiu. Patarėjo darbas ir yra suformuluoti pasiūlymą. Jis gali suformuluoti tą pasiūlymą kaip labai primygtinį. Tačiau vis tiek galutinis žodis yra mano. Stengiuosi kažkiek ir atsiriboti nuo tos informacijos, kurios nelaikau esmine. Manau, kad tik tokiu būdu gali išgyventi, nes priešingu atveju būtų nepaprastai sudėtinga.
– Šioje vietoje Jums galėtų padėti ChatGPT – puikiai pateikinėja santraukas. Ar Jums tenka juo naudotis?
– Tokio dalyko aš nenaudoju. Manau, kad dirbtinio intelekto klausimu mes dar atsiliekame nuo didžiųjų korporacijų. Tačiau po truputį tai ateina ir į mūsų kiemą.
– Tiesa, aš paklausiau ChatGPT: „Patark man, kokį įdomų klausimą užduoti Prezidentui?“ Jis man patarė paklausti: „Ar esate kada nors slapta nusipirkęs kebabą vidury nakties?“
– Ką reiškia slapta? Aš nieko negaliu daryti slapta. Taip, aš pirkau kebabą vidury nakties arba beveik vidury nakties. Bet ar Jūs tikrai manote, kad aš dar kažką galiu padaryti slaptai? Nueiti į kebabinę, nusipirkti kebabą ir niekas apie tai nežinos? Aš perku kebabus, ir dažnai tą darau.
– O kaip tai atrodo? Sustoja prezidentinis kortežas prie kebabinės ir…
– Taip, tikrai taip juokingai ir atrodo.
– Jūs daug minite savo komandą. Kaip ji formuojama? Juk viešai neskelbiate, kad ieškote žmogaus vienokioms ar kitokioms pareigoms užimti.
– Tikrai ne. Kalbėkime apie komandą kaip apie nuolat besikeičiantį organizmą. Pradžioje ateini su branduoliu, kurį patikrini ir rinkimų kampanijos metu, žinai, ko tie žmonės yra verti. Tu jais pasitiki, nes jie kartu su tavimi buvo sunkiausiais mėnesiais, kartu atlaikė smūgius, kartu džiaugėsi. Natūralu, kad atsiranda emocinis ryšys. Taigi, branduolį stengiesi suformuoti iš šitų žmonių, suprasdamas, kad visos komandos nesuformuosi.
Tada jau reikia kreiptis į žmones, kurie ne tik kad nėjo su tavimi į rinkimų kampaniją, bet ir, kas žino, gal balsavo prieš tave. Galbūt. Niekada į akis šviesdamas prožektoriumi neklausinėjau savo kolegų, kurie atėjo vėliau: „Ar balsavai už mane, ar už ką nors kitą?“ Bet pirmiausia nori sužinoti, ar tam žmogui būtų įdomu ateiti į tavo kolektyvą, ir ar jis sutiktų užimti tas pareigas, kurias jam siūlai. Buvo variantų, kuomet žmonės nesutikdavo, bet paprastai nurodydavo labai aiškias priežastis. Priežastis nebūdavo ta, kad žmogui nepatiko mano kakta ar dar kažkas. Tiesiog jis turėdavo kitų gyvenimo planų.
Buvo labai džiaugsmingų momentų, labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie jie sutiko. Aš tikrai būčiau nežinojęs, ką daryti, jeigu jie būtų nesutikę, būčiau labai ilgai galvojęs, kuo juos pakeisti, ką dabar turėčiau kviesti? Dėkui dievui, taip neatsitiko.
Bet po to prasideda komandos kalibravimas. Tikrai nėra taip, kad komanda kaip kažkoks luito gabalas pradžioje susiformuoja ir visą kadencijos laiką nesikeičia. Mūsų komanda keitėsi ir man netgi buvo prikišinėjama, kad pirmaisiais kadencijos metais pakeitėme labai daug patarėjų. Tiesiog kai kurie žmonės atėjo kiek kitaip įsivaizduodami Prezidento instituciją.
Kitų atveju, bėgant laikui, išryškėjo kitokios vertybinės pažiūros, jie kitaip žiūrėjo į dalykus, galbūt jiems nepatiko kai kurie mano sprendimai, tad jie pasitraukė dėl to. Kiti pasitraukė dėl įtampos, neatlaikė kritikos strėlių. Buvo ir tokių atvejų. Bet dabar, jau trečiaisiais-ketvirtaisiais kadencijos metais, galima sakyti, kad susiformavo tikrai ta komanda, kuria aš pasitikiu, kuri yra stabili, labai profesionali.
– Tai yra labai apsunkintas procesas, kadangi negalite rinktis iš rinkos, reikia pažinčių, ryšių ir rekomendacijų.
– Tai labai specifiniai dalykai. Dar vienas dalykas yra tas, kad mes negalime pasiūlyti rinkos atlyginimo arba didžiųjų korporacijų atlyginimų. Tai yra pakankamai kuklūs atlyginimai, kalbėkime tiesiai šviesiai. Ir kuomet tu keli didžiulius reikalavimus profesionalumui, moralumui, kitiems dalykams, ir tuo pat metu sakai: „Na, mes tau mokėsime šiek tiek didesnį negu vidutinį atlyginimą“, tuomet žmogus turi būti su tam tikru pasaulio suvokimu ir dažniausiai tai yra žmonės, kurie dirba ne tiek dėl materialinių dalykų, bet dėl to, kad Lietuva, darbas Lietuvai jiems yra kažkas tokio, kas skamba labai svariai.
– Ar būna taip, kad pagalvojate, jog Jus labiau valdo Jūsų pareigos ir statusas negu Jūs valdote situaciją?
– Ne, taip aš niekada negalvodavau, nes tikrai yra tie instrumentai, kuriuos žmogus išmoksti, jeigu mokaisi, kaip juos naudoti vis geriau. Kartais būna tokios situacijos, kai supranti, kad tavo mandatas neleis išspręsti tos problemos – tau duoti įgaliojimai neleis vienašališkai nuspręsti ir padaryti sprendimą. Visgi, esame ir parlamentinė, ir prezidentinė, ir vykdomosios valdžios valstybė, respublika, todėl prezidento galios yra svarios, bet jos nėra begalinės. Todėl kai kuriais konkrečiais klausimais, ypač susijusiais su finansinių srautų valdymu, turi ieškoti sutarimo, bet pats negali priimti sprendimo, kad, pvz., 20 mln. eurų permesti kokio nors kelio asfaltavimui. Tiesiog tai yra ne prezidento dispozicijoje.
– Koks buvo sunkiausias sprendimas, priimtas Jums būnant Prezidentu?
– Viskas taip kaleidoskopiškai sukasi galvoje ir dabar, ko gero, negalėčiau pasakyti paties sunkiausio momento. Kartais būna sunku nuspręsti. Nuolat iškyla konfliktinės situacijos. Prezidentui, ypač ne partiniam Prezidentui, tenka balansuoti jėgos sūpynėse su Vyriausybe ir Seimu. Kartais susidaro tokia situacija, kuomet tu eini į konfliktą, suprasdamas, kad tas konfliktas turės neigiamą poveikį tiek tau, tiek kitai pusei, ir tu turi nuspręsti, iki kokio lygio gilinti tą konfliktą, nes kažkurioje vietoje reikia padėti tašką ir pasakyti, kad toliau jau nebegalima – tu pradedi kelti pavojų valstybės stabilumui dėl to, kad pats konfliktas jau tampa toks gilus ir toks platus, kad į jį atkreips dėmesį ir užsienio partneriai, ir, be abejo, šalies viduje apie tai bus diskutuojama. Turi nuspręsti, kada yra tas taškas, kai turi normalizuoti dialogą ir grįžti prie normalumo būsenos.
Blogiausia yra tai, kad kartais kyla pamąstymai, jog aš nuolat kovoju (juokiasi). Nuolat dėl kažko kovoju. Ir taip gera būtų pagaliau grįžti prie normalios būsenos, kuomet su niekuo nekovoji.
– Kas, Jūsų nuomone, yra geriausia ir kas blogiausia būnant Prezidentu, kalbant apie pareigas?
– Blogiausia yra tai, kad kartais kyla pamąstymai, jog aš nuolat kovoju (juokiasi). Nuolat dėl kažko kovoju. Ir taip gera būtų pagaliau grįžti prie normalios būsenos, kuomet su niekuo nekovoji arba tau pavyksta eiti koja kojon su kitais, sprendžiant klausimus. Tačiau galvoju, kad tai yra užprogramuota, nes turime tokį konstitucinių galių padalijimą tarp skirtingų valdžios institucijų, kad kitaip, ko gero, ir negali būti.
Džiaugsmingiausi momentai yra bendravimas su žmonėmis, kuomet matai tą atsaką. Dažnai prezidentas kalba į kamerą, už kurios jis nežino, kiek dešimčių ar šimtų tūkstančių žmonių į jį žiūri. Jis neturi gyvojo kontakto su tais adresatais. Kuomet gauni galimybę nuvažiuoti į nedidelį miestelį, susitikti su žmonėmis, matyti jų reakcijas, neslėpsiu, tos reakcijos dažnai būna šviesios, optimistiškos, teigiamos. Nors galbūt kažkas laukia, kad tu nuvažiuotum ir tave apmėtytų kiaušiniais. Lietuvoje taip nėra.
Net tie žmonės, kurie rezervuočiau žiūri į tave, nereiškia savo pasipiktinimo kažkokiais drastiškais būdais. Mano kolegoms, kitų valstybių prezidentams teko patirti visko: būti apipiltiems rašalu, apmėtytiems kiaušiniais. Aš dažnai matau tą gražiąją, šviesiąją pusę – kai susitinki, o žmonės tau dėkoja, neša dovanas, paplekšnoja per petį, nusišypso. Tai teikia didžiausią pasitenkinimą.
– Noriu paklausti apie rinkos situaciją. Skaičiau, kad Švedijoje būsto kainos mažėja, Vokietijoje būsto kainos mažėja. Lietuvoje – ne. Kaip ir kodėl tai vyksta?
– Aš jau šiek tiek praradęs kvalifikaciją kalbėti apie nekilnojamojo turto rinką. Be abejo, mes turime ganėtinai įdomų mentalitetą žmonių, kurie vis dar yra orientuoti į nuosavo būsto įsigijimą. Palyginimui, Vokietijoje man teko matyti žmonių, kurie pasiekę 70 m. amžių sakė, kad niekada gyvenime neturėjo nuosavo būsto. Lietuviams investicijos į nekilnojamąjį turtą išlieka prioritetas. Galbūt dėl įvairiausių turbulencijų. Per trisdešimt nepriklausomybės metų mes visko patyrėme – ir dolerio kritimą, ir griuvimą, ir skilimą. Buvome pasinešę į stebuklingus indėlius, už kuriuos buvo siūlomos dviženklės mėnesio palūkanos, investavome į bankus.
Ko tik nedarėme. Tačiau dienos pabaigoje žmonės vis dėlto nusprendžia, kad investicija į nekilnojamąjį turtą (o tai yra ypač protinga investicija tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku) yra duodanti pačią geriausią grąžą. Aš nežinau, ar jie visais atvejais galvoja klaidingai. Manau, kad dažniausiai tokia konservatyvi investicija jiems pasiteisina. Ir kol nematome daug atvejų, kuomet žmonės nudega pirštus, tai veikia kaip savaime išsipildantys lūkesčiai. Visi nori investuoti, visi investuoja, jiems atrodo, kad jiems gerai sekasi, nes mato, kad vertė per tą laiką, nuo kurio jie investavo, pakilo, o tada ateina motyvas ir kitiems daryti tą patį, nes, žiūrėk, kito investicijos pasiteisino.
–Dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių mes mėgstame lygintis su estais. Kuo mes esame geresni už estus?
– Mes tikrai nesame blogesni. Mes nusileidžiame pristatydami save pasauliui. Nematau priežasčių sakyti, kad mes kažkur atsiliekame nuo estų. Galbūt kažkada taip ir buvo.
– Kai kuriose valstybėse veikia tokia socialinio balo sistema, kai žmonėms yra suteikiamas socialinis balas. Kaip Jums atrodo, kokie yra tokios sistemos privalumai?
– Man nepatinka tokia segregacija. Aš manau, kad esame, arba bent jau norėčiau, kad būtume, visuomenė, kurioje kažkokio subjektyviai nustatyto balo priskyrimas nepaženklintų ir neužprogramuotų likusio gyvenimo. Juk visko gali atsitikti. Kartais žmonės pradeda demonstruoti stebuklus būdami ne 25, o 53 metų. Kartais žmogus „iššauna“ visiškai netikėtai, pasirodo, suspindi netikėtoje šviesoje, nes gyvenimas atnešė tokį iššūkį ir tada pasimatė pačios geriausios žmogaus savybės. Arba atvirkščiai.
Norėčiau, kad gyventume šalyje, kurioje, kaip Amerikos svajonėje, žmogus turėtų svajonę ir kad būtų įmanoma toje šalyje, šiuo atveju, mūsų šalyje, tą svajonę įgyvendinti. Bet, žinoma, jei žmogus guli lovoje ir galvoja, kad svajonė pati atropos iki lovos ir užlips jam ant patalo, tada nieko nebus. Ir nenorėčiau, kad tokios svajonės įsigyvendintų. Bet jeigu jis lips iš tos lovos, eis ir darys kažką savo svajonės link, tai būtų labai gerai, kad kažkokie balai, kortelės, antspaudas ant kaktos neužprogramuotų jo fataliniam rezultatui.
– Kaip Jums atrodo, koks Lietuvos gyventojų procentas žino, iš kur biudžete atsiranda pinigai?
– Ką žinau (juokiasi). Galima fantazuoti, bet aš manau, kad daugelis žmonių visgi žino, kad jie atsiranda iš mokesčių ir kad valstybė pati nevykdydama komercinės veiklos ypatingų pajamų neuždirba. Tai yra visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigai. Manau, kad bent jau 85 proc. žmonių turėtų tai žinoti.
– Iš tiesų biudžete pinigai atsiranda iš verslo.
– Taip, nes verslas vykdo veiklą, kuri duoda pajamas.
– Kodėl tuomet verslininkas Lietuvoje yra gana neigiamas objektas?
– Ar tikrai taip yra? Tokius klausimus turime kelti dinamiškai. Taip, vis dar apie verslininkus galime išgirsti visko. Kartais jie patys tam suteikia pagrindą, kuomet matome piktnaudžiavimo, mokesčių slėpimo schemas. Žiniasklaida automatiškai tai paryškina ir parašo ne gražesnę, o neigiamą istoriją. Tačiau pažiūrėkime, koks buvo požiūris į verslininkus A.Stašaičio laikais ir palyginkime su dabartiniu žmonių požiūriu.
Koks dabar žmonių požiūris į komercinius bankus? Po komercinių bankų krizės prieš penkiolika metų buvo baisus pasitikėjimo bankais lygis. Šiais laikais kažką galbūt piktina, kad jie uždirba tiek daug pelno, bet tas pasitikėjimas yra, nes žmonės neša jiems savo santaupas ir jas ten laiko. Manau, kad požiūris į verslą visumoje yra labai smarkiai pagerėjęs.
– Kaip Jūs galvojate, ar negalėtų valstybė būti valdoma kaip uždaroji akcinė bendrovė? Tai skatintų žmones daugiau investuoti, kurti daugiau verslo, tokiu būdu sumokėtume daugiau mokesčių ir tai iš dalies išspręstų didžiąsias biudžeto problemas.
– Viskas puiku, tik dar reikia žmones mokyti mokesčių disciplinos, nes dalis galvoja, kad gali uždirbti pinigus, bet nelabai nori jais dalintis su valstybe. Turime didinti finansinį raštingumą keliomis kryptimis. Pirma, skatinti verslumą. Tokių projektų ir iniciatyvų yra tikrai nemažai. Kita vertus, turime skatinti ir sąžiningą mokesčių mokėjimą, nes verslumas be mokesčių mokėjimo taip, tam asmeniui, kuris nemoka mokesčių, gal ir atrodo neblogai, bet valstybės požiūriu tai nėra valstybiška.
– Kaip Jūs galvojate, kokia Prezidentūroje įgyta patirtis būtų naudinga bet kuriame versle?
– Manau, kad įvykių seka, labai pasikartojančios ir įvairaus pobūdžio kliūtys, problemos, nuolat kaleidoskopu besikeičiantis turinys ir kartais būtinybė priimti sprendimus labai greitai, kai tau neduota laiko ilgiau pagalvoti, praverstų bet kokioje verslo veikloje. Ar tai paskatintų verslumą? Čia turbūt labai specifinė politinė veikla, kurioje nereikėtų mokytis verslumo, tai būtų blogasis verslumas (juokiasi).
Kuomet žmonės galvoja, kad politika gali būti verslo pajamų šaltiniu, tai jau yra tiesus kelias į kalėjimą. Čia tikrai nėra ta vieta, kurioje reiškiasi būtent tokio pobūdžio verslumas. Dėl iššūkių, kurie čia kyla, prezidentas tikrai neturi kada padėjęs galvos kitam ant peties paverkti, kaip jam sunku. Jis tiesiog turi eiti ir daryti, nes įvykiai keičia vienas kitą. Dažniausiai lieki su savimi ir gali bent trumpai pagalvoti, kas per dieną nutiko, tik dešimtą valandą vakaro.
– Toks vaizdas, kad Jūs gyvenate nuolatiniame budėjimo režime. Jūsų pareigos Jūsų nepalieka dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Kaip Jūs atsipalaiduojate?
– Vienintelis dalykas yra sportas. Sportas padeda labiausiai. Geros rungtynės, krepšinis, baseinas, dviratis. Labai pamėgau dviratį nuo tada, kai tapau prezidentu. Ypatingai mėgstu žaisti futbolą, bet tą daryti išeina rečiausiai, nes sunku suformuoti komandą. Šie dalykai pastato atgal į normalų santykį su realybe. Išsivalai galvą bent jau tas 50 ar 120 minučių, kurias žaidi. Po to lengviau grįžti ir į darbą. Nes grįžti išsivalęs smegenis. Tai tikrai labai padeda.
– Ar gali būti, kad teko Jus matyti Nidos pliaže su savo apsauga žaidžiantį futbolą?
– Pliaže ne, bet ne pliaže – taip.
– Su savo apsauga žaidžiate futbolą?
– Taip, teko.
– Ar Prezidento gyvenime egzistuoja toks dalykas kaip darbo ir asmeninio gyvenimo arba laisvalaikio balansas?
– Taip, nes aš niekada neaukodavau asmeninio gyvenimo balanso netgi tada, kai buvau labai pasinešęs į profesinę karjerą ir skaičiau be galo daug dalykinių knygų. Dirbau tą darbą, kurį mėgau. Vyr. ekonomisto darbas buvo, sakyčiau, privilegijuotas, nes leisdavo domėtis viskuo, skaityti milžinišką literatūros kiekį, analizuoti statistiką. Analizė kaip laiko praleidimo būdas man labai patinka. Man patinka analizuoti reiškinius, prieiti išvadas.
Tai buvo gana smagus gyvenimo tarpsnis, bet kažkuriame etape aš supratau, kad negaliu šeimos sąskaita pernelyg daug savęs atiduoti vien tik tam. Vaikai labai sparčiai auga, daug greičiau nei mes norėtume. Tada supratau, kad jeigu toliau būsiu pasisukęs tik į tą pusę, mano vaikai užaugs ir aš niekada nebeištaisysiu tos klaidos. Supratau, kad turiu siekti balanso, ir to balanso laikausi iki šiol. Šeima yra šventas reikalas.
– Kurio socialinio tinklo įrašus Jus darote pats?
– Kartais „Facebook“, bet labai retai.
Mano pavyzdys rodo, kad susimovus dar galima šį bei tą gyvenime nuveikti. Ir kartais susimovimas būna tuo akstinu, kuris paskatina.
– Ar galėtumėte išvardinti Lietuvos vienaragius?
– Viename iš jų dirba mano dukra, tai yra sudėtinė vienaragio „Surfshark“ dalis. Taip pat žinau „Vinted“.
– Ar žmogus, neišlaikęs valstybinio matematikos egzamino, gali tikėtis tapti Lietuvos prezidentu?
– Jis turi turėti tokį šansą. Kitaip visiems, kurie neišlaikė egzamino, būtų uždarytos durys. Mano pavyzdys rodo, kad susimovus dar galima šį bei tą gyvenime nuveikti. Ir kartais susimovimas būna tuo akstinu, kuris paskatina. Pirmiausia, įsijungia savigarbos jausmas – nejaugi aš durnesnis už kitus? Kartais tai tampa tokiu postūmiu, spyriu į savo paties sėdimąją, kad paskui nubėgi į priekį labai greitai.
– Ar tiesa, kad 1981 m. Jūs neišlaikėte valstybinio matematikos egzamino ir neįstojote į Vilniaus universitetą?
– Tikrai taip. Nuėjau dirbti į vaistų sandėlį sanitaru.
– Vadinasi, visi, kurie neišlaikė matematikos egzamino, vis dar turi šansą.
– Pradėkite darbinę karjerą, eikite dirbti kažką naudingo, bent jau vaistų krovinius nešiokite.
– Kokios yra trys didžiausios pozicijos Jūsų investiciniame portfelyje?
– Knygos yra mano didžiausia investicinė pozicija. Labai specifinė.
– O kalbant apie ekonomiką?
– Akcijos, bet kadangi dabar mano portfelis natūraliai keičiasi keičiantis amžiui, ten didesnė dalis obligacijų.
– Ar savo telefone turite JAV prezidento numerį?
– Ne, kai kurių prezidentų numerių nėra tiesiog todėl, kad jie neskelbiami. Jeigu nori paskambinti, turi atlikti tam tikrus veiksmus, bet iš anksto numeriai nėra skelbiami. Kai kurie prezidentai skelbia, aš juos turiu, bet JAV prezidento numerio tarp jų nėra ir, ko gero, jo niekas neturi.
– Bet turite prezidento numerį, kuriam dabar galėtumėte paskambinti?
– Galėčiau.
– Jūs kolekcionuojate knygas. Kokios yra top 3 knygos žmogui, norinčiam tapti prezidentu?
– Nėra tokių knygų. Baikime šituos, kaip tapti milijonieriumi, prezidentu. Tai yra niekai. Žmogus turi skaityti daug knygų, visokiausių knygų. O knygų, kurios tau padėtų tapti milijonieriumi arba prezidentu, nėra. Dažniausiai ne naršymas kompiuteryje ir ne klaidingų duomenų skaitymas internetiniame pasaulyje ar socialiniuose tinkluose suteikia vaizdą apie pasaulį. Dažniausiai tik iškreipia tą vaizdą. Reikia skaityti rimtas, geras knygas, ir kiek galima daugiau.
Kai kurie prezidentai skelbia, aš juos turiu, bet JAV prezidento numerio tarp jų nėra ir, ko gero, jo niekas neturi.
– Koks yra mėgstamiausias pokštas apie Jus?
– Tiesą sakant, neprisimenu. Kai reikia labai greitai atsakyti, neprisimenu (juokiasi).
– Bet buvo atvejų, kai nuoširdžiai juokėtės, pamatęs, kad iš Jūsų pokštauja?
– Taip, jeigu tai yra tikrai juokinga situacija, kurioje aš kažką padariau netaip. O, mano dukrų paklauskit – jos siuntinėja tiek visokiausių mano veido išraiškų, kurios kartais tikrai būna žiauriai juokingos (juokiasi). Mes taip ir bendraujam „Messenger‘yje“ – jos man siunčia nuotraukas, prideda daug šypsenėlių, o tada komentuojam mano nuotrauką. Mano išvaizda joms juokingiausia.
– Kokias studijas šiandien turi pasirinkti jaunas žmogus?
– Tai neatsakomas klausimas, nes jeigu žmogus yra menininkas visa savo siela, ką turėčiau jam rekomenduoti, eiti į IT sritį, nes tai perspektyvu? Manau, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turi širdies klausytis. Jeigu širdis nieko nesako (kartais, deja, būna ir taip – mano, pavyzdžiui, širdis nieko nesakė), tada taip, bet kitu atveju žmogus turi klausyti savo vidaus.
Negerai, jeigu jis tik žiūri į darbo rinką, į socialinius balus ar specialybės perspektyvumą. Žinoma, reikia į tai žiūrėti, bet labiau į tai reikia žiūrėti tada, kai tu tikrai nežinai ką rinktis, ir tau visur maždaug vienodai šviečiasi, ar tą pasirinksiu, ar tą. Bet jeigu žmogus talentingas muzikantas, jis būtinai turi eiti į muziką. Jeigu jis talentingas šokėjas, jis būtinai turi šokti. Tai yra žmogiškojo kapitalo švaistymas, kuomet talentingi žmonės eina ten tik dėl to, kad minia eina arba rekomenduoja specialistai.
– Kitais metais baigiasi Jūsų kadencija ir, jeigu neklystu, Jums sukanka 60 metų.
– Jėzau, kiek daug.
– Kaip žinia, mūsų valstybėje 60-mečiui nėra paprasta gauti darbą. Koks Jūsų planas?
– Aš jau nebenorėčiau dirbti. Labai noriu pakeliauti. Kelionės mano aistra. Žinau, kad ateis gyvenime toks momentas, kai bus labai gaila, kad tą praleidau, ten nenuvažiavau, to nepamačiau. Jau mačiau tėvų pavyzdį – jie labai mėgo keliauti, bet atėjo momentas, kai pasakė: „Viskas, praėjo geriausi laikai, nebenorim išvažiuoti iš namų“. Dėl to labai norėčiau keliauti. Jeigu sugalvosiu, kad tai ir turėčiau daryti, tikrai nesiblaškysiu, nebesistengsiu aplikuoti niekur (juokiasi). Būtų ir gana sudėtinga, nes jau nebegaliu sau leisti eiti ir dirbti tam tikrus darbus.
Nepasiseka tam tikra prasme jaunesniems prezidentams. Praeina dvi konstitucinės kadencijos, žmogui 53 metai, jis pilnas jėgų ir noro dar kažką nuveikti, bet jis negali daryti to, negali daryti ano, jis net negali grįžti atgal į politiką, nes grįžtų žemesnio rangu politiku, kas vėlgi nepriimtina. Tada tikrai yra psichologinis iššūkis žmogui. Šia prasme man pasisekė. Aš esu tokiame amžiuje, kuomet jėgų yra daug, bet jeigu nuspręsčiau arba taip susiklostytų gyvenime, kad čia ir padedu tašką savo politinėje karjeroje, patikėkite, tikrai žinočiau ką veikti, ir man tas scenarijus irgi labai patiktų. Gal net labiau.
Pokalbis skrydžio į Lenkiją metu lėktuve „Spartanas“
– Kodėl kelionėms pasirinktas „Spartanas“? Kodėl neskraidote privačiu lėktuvu?
– Tai nėra pasirinkimas. Tai yra duotybė. „Spartaną“ turime nuo neatmenamų laikų. Įsigyti nuosavą lėktuvą, t. y. lėktuvą valstybės reikmėms, kuriuo galėtų skraidyti ne tik prezidentas, bet ir premjerai, ministrai, parlamentarai, kainuoja didelius pinigus. Tokio sprendimo kol kas nėra.
Jeigu skrydis yra per Atlantą, ar kažkur labai toli, tuomet, aišku, naudojamės bendrųjų oro linijų lėktuvais. Tai esu ne kartą daręs. Tačiau kartais atsitinka taip, kad, pavyzdžiui, išskrendame susitikti su Turkijos prezidentu ponu Erdoganu, susitikimas numatytas Stambule (tuo pačiu atsakysiu į klausimą, ar nebūna pakitimų), ir prieš pat skrydį sužinome, kad susitikimas vis dėlto bus sostinėje Ankaroje, kuri yra toliau. Su „Spartanu“ iki Stambulo gali nuskristi, bet iki Ankaros nenusileidęs ir nepasipildęs degalų – ne. Taigi, leidomės Stambule, prisipylėme degalų ir skridome į Ankarą.
– Sakote, kad privatus lėktuvas yra brangu. Tačiau juk yra įvairių paslaugų, pavyzdžiui, galima išsipirkti reikiamą skrydžio valandų kiekį.
– Taip, būtų galima išsipirkti, tačiau tai kainuotų brangiau. Mes tuo jau domėjomės. „Spartanas“ yra pigesnė alternatyva, bet su tam tikrais savitumais. Turbūt triukšmas yra vienas iš jų.
Gal pagyrūniškai skambės, bet mane sunku „nubaigti“. Ir garsas nėra tas faktorius, kuris galėtų mane „pribaigti“, net jeigu tai trunka tris-keturias valandas.
– Kai skrendate į dalykinį susitikimą, turite atskristi darbingas. Mes skrisime apie dvi valandas. Tačiau jeigu būna tolimesnis skrydis, koks Jūs atskrendate?
– Gal pagyrūniškai skambės, bet mane sunku „nubaigti“. Ir garsas nėra tas faktorius, kuris galėtų mane „pribaigti“, net jeigu tai trunka tris-keturias valandas.
– Ar šiame lėktuve turite kokių nors spec. priemonių? Ar dabar galite paskambinti į Lietuvą?
– Ne, mes tokios priemonės neturime, kadangi susiskambinti nebūtų įmanoma – dingsta tiek telefoninis, tiek ir internetinis ryšys. Taigi, tas skrydžio valandas esame praktiškai nepasiekiami.
– Įsivaizdavau, kad, kiek teko matyti filmuose, Prezidentas visada turi ryšį.
– Holivudiniuose filmuose tikrai taip, ten visko galima rasti.
– Dabar dvi-tris valandas esame nepasiekiami, neturime ryšio, niekas negali pasiekti Prezidento. Ar yra Žemėje kas nors, kas galėtų už Jus priimti sprendimą?
– Yra sprendimų, kuriuos priimti gali tik prezidentas. Nei patarėjas, nei kancleris sprendimo, kuris skirtas tik prezidentui, priimti negali. Tačiau priimti sprendimą, kuris būtų susijęs su posėdžio organizavimu, arba jeigu įvyksta kažkoks ypatingas atvejis, tuomet kartu su kitomis valdžios institucijomis, be abejo, mano komanda įgaliojimus turi. Bet yra situacijų, parašų, dekretų, kurių atveju net ir mūsų Konstitucijoje nėra numatyta, kad kas nors galėtų pavaduoti prezidentą, o viceprezidento pareigybės Lietuvoje neturime.
– Kaip dažniausiai atrodo Jūsų skrydis? Ką jo metu veikiate?
– Įprastai mano skrydžio atributas yra tai, ko nespėju paskaityti darbe arba namuose, nes medžiaga likus net kelioms valandoms iki skrydžio dar kuriama, tobulinama, atnaujinama. Todėl naujausia ir geriausia, šviežiausia ji būna čia, ant staliuko lėktuve. Skrisdamas aš skaitau. Jeigu būnu labai pavargęs – pamiegu. Nors, kaip matote… (juokiasi),
– Ar čia turite visos informacijos suvestinę?
– Tai yra informacija, kuri man bus reikalinga šiandienos konferencijoje, debatuose. Vyks susitikimas su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda. Yra paruošta medžiaga rytojaus dvišaliam susitikimui su Pietų Korėjos premjeru. Po to laukia dalyvavimas dar vienuose debatuose, spaudos konferencija. Žodžiu, čia yra visa medžiaga, kad aš turėčiau po ranka ir įsiminčiau tam tikrus dalykus.
– Ar Jūs gaunate spaudos suvestinę, kad Jums nereikėtų visų naujienų portalų skaityti?
– Taip, telefone mane pasiekia atrinktos informacijos srautas.
– Vadinasi, Jums pačiam nereikia ieškoti informacijos?
– Ne, tokių dalykų negalėčiau daryti.
– Kai yra organizuojama Jūsų darbotvarkė, kiek Jūs turite įtakos? Ar Jūs tik žinote tikslą, o visa kita už Jus yra padaryta?
– Aš užduodu gaires, o kaip tuos susitikimus suorganizuoti, kas juose dalyvaus, kada jie bus suorganizuoti, visos techninės detalės yra komandos darbas.
– Ar galite įvardinti, kas tie žmonės ir kokias funkcijas jie atlieka, kad padėtų Jums pasiruošti dienai?
– Pirmiausia, vyksta mano užsienio politikos grupės darbas. Šiandien su manimi skrenda nacionalinio saugumo patarėjas, kadangi vykstame į Krynicą, kur bus aptariami ir saugumo klausimai, vyks debatai. Komandos man ruošia medžiagą, statistiką. Kartais aš turiu specialių klausimų, kuriais jie turi giliau patyrinėti ir padaryti specialią apžvalgą. Įprastai tie, kurie ruošia medžiagą, skrenda kartu su manimi tam, kad būnant vietoje, iškilus poreikiui jie galėtų kažką dar gilesnio padaryti ir padėti man jau vizito metu, nes aš pats to tikrai negalėsiu padaryti.
– Paminėjote Jums svarbiausius žmones. Mačiau, kad turite ir videografą, asmeninį fotografą.
– Jie automatiškai visur važiuoja kartu. Vertėjai ne visada kartu vyksta. Kuomet būna angliškas formatas, ir žinai, kad nebus vertimų, tuomet jie nereikalingi. Videografas ir fotografas yra atributai. Tai ne mano sugalvojimas. Visų prezidentų laikais jie kartu važiuodavo, nes, visų pirma, jie yra reikalingi archyvui užfiksuoti tam tikras akimirkas. Taip pat vyksta komunikacijos žmogus, nes vyksta ir bendravimas su žiniasklaida. Šio vizito metu jis taip pat numatytas.
– Protokolo žmogus taip pat?
– Protokolo taip pat būtinai, nes protokolo darbai prasideda praktiškai lėktuvui nusileidus ir atvėrus duris: kas pasitinka, koks pasitikimo formatas, bus raudonas kilimas ar nebus. Tuomet jis prižiūri, kad vizito metu visur laiku nuvyktum, pasivalytum batus, kad reikalingos priemonės man visada būtų po ranka, kad galėčiau būti pasiruošęs geriausiai kaip galiu. Taigi, be protokolo – nė žingsnio.
Lagaminas šito vizito metu yra metaforiška sąvoka, nes vežuosi tik pakabas, reikalingus kostiumus, marškinius ir kaklaraiščius, taip pat savo kosmetinę dėžutę.
– O kas sukrauna Prezidentui lagaminą?
– Lagaminas šito vizito metu yra metaforiška sąvoka, nes vežuosi tik pakabas, reikalingus kostiumus, marškinius ir kaklaraiščius, taip pat savo kosmetinę dėžutę. Sakyčiau, kad daugeliu atvejų aš pats tą darau, nes nesu mėgėjas daug prisikrauti.
– Kuomet protokolas nurodo, kokio lygio tai bus susitikimas, formalus ar neformalus, ar Jūs pats pasirenkate kostiumus?
– Kostiumus aš pasirenku pats, kartais kostiumas nereikalingas arba net nepageidautinas, pvz., kita pusė paprašo ir suteikia informaciją, kad susitikimo prie valstybių sienos metu kitos valstybės premjeras arba Prezidentas bus apsirengęs tamsiais džinsais ir mėlynais marškiniais. Taigi, duodama informacija, kad aš neatvykčiau išsipuošęs smokingu. Kitaip sudarysiu nepatogumą ir sau, ir tam žmogui. Mes tuos dalykus susideriname ir darome taip, kad atrodytume panašūs. Ne analogiški, bet panašūs.
– Netgi įvertinamos detalės?
– Įvertiname aprangos detales, kadangi jas derinamės iš anksto. Vienintelis dalykas, kurio vizitų metu negali sau leisti – nuvažiuoti su šortais (juokiasi).
– Kaip šiandien prasidėjo Jūsų diena? Ką spėjote nuveikti iki skrydžio?
– Atsikėliau, dar kartą paskaitinėjau medžiagą, išgėriau kavos, spėjau palaistyti bonsai medelius, šnektelėjau su žmona, ir viskas.
– Ar Prezidentui skrendant reikia praeiti patikrą? Ar jums reikia iškratyti kišenes, nusisegti laikrodžius?
– Nereikia.
– Vadinasi, galite bet ką vežtis?
– Tikrai ne (juokiasi). Bijau pameluoti, bet galbūt kai kuriuose oro uostuose ir tenka praeiti patikrinimą, bet prezidentai šiuo klausimu turi privilegiją, jų kišenių niekas netikrina. Yra bendras pasitikėjimo lygis suponuojant, kad prezidentas elgiasi atsakingai ir nevežioja daiktų, kurių neturėtų vežioti.
– Ar lėktuve Jums nepritrūksta interneto?
– Pritrūksta, ypač kai laukiu sprendimų, balsavimų Seime. Labai nekantru. O kartais netgi kai vyksta krepšinio rungtynės. Čia jų žiūrėti negali, todėl su nerimu lauki, koks bus rezultatas lėktuvui nusileidus.
Atsikėliau, dar kartą paskaitinėjau medžiagą, išgėriau kavos, spėjau palaistyti bonsai medelius, šnektelėjau su žmona, ir viskas.
– Kokius prietaisus naudojate?
– Nieko ypatingo nenaudoju. Yra išmanusis telefonas, planšetė, kompiuteris. Nesu kažkuo labai išskirtinis šiuo klausimu. Kartais lėktuve užsidedu garsą slopinančias garsines, nes kartais tikrai žinau, kad nebus laiko pailsėti, tad triukšmo norisi mažiau. Tos ausinės yra geros, man jas padovanojo duktė. Aš jas labai vertinu ir saugau.
– Ar Jums apsauga sako: „Prezidente, šito telefono geriau nepirkti, šitos programos nenaudoti“ ir pan.?
– Tai ne apsaugos, o IT žmonių pareiga, t. y. rūpintis saugumu, instaliuoti tuos dalykus, kurių būtinai reikia. Kartais tiek daug priinstaliuojama, kad baterija labai greitai išsikrauna. Tačiau apsaugos žmonės šioje vietoje vaidmens nevaidina. Yra tam tikri higienos dalykai, t. y. man yra sakoma, ko aš neturėčiau daryti, tam tikrų programėlių nenaudoti. Tos higienos aš laikausi. Todėl nesusipratimų ar nesėkmių iki šiol man pavyko išvengti. Tiesa, vieną kartą aš palikau telefoną draugiškos valstybės automobilyje. Tada reikėjo labai greitai imtis priemonių, kad būtų suvaldyti procesai, kas ir buvo padaryta, ir viskas baigėsi gerai. Kartais būna taip, kad palieki telefoną ir tada kyla tam tikrų pavojų.
– O kiek turite telefonų? Ar naudojate asmeninį ir valstybinį atskirai, ar turite vieną aparatą?
– Turiu du telefonus. Vieną su asmeniniu numeriu ir vieną „aparatą“.
Pokalbis vizito Lenkijoje metu
– Įprastai valstybių vadovai renginiuose paskelbia apie įvykusias derybas, priimtą susitarimą, bet pagrindinį darbą, viską suderinusios jau būna komandos, prezidentai tik suvažiuoja ir praneša apie tai, kas nuspręsta. Ar būna tokių renginių, kuriuose Jūs iš tiesų deratės, Jums prireikia realių derybinių įgūdžių?
– Tokių derybinių įgūdžių daugiau reikia Europos Sąjungos formatu, kuomet kalbame apie labai konkrečius sprendimus, pinigus, struktūrinius fondus, Ekonomikos gaivinimo fondo lėšas ir t. t. Tokių derybinių gebėjimų labai reikėjo 2020 m. liepos mėn., kuomet vyko rekordiškai ilgas svarstymas dėl daugiametės finansinės perspektyvos Europos Sąjungoje. Tarpvalstybiniuose santykiuose, ypač tarp Lietuvos ir Lenkijos prezidentų, daugiau galima kalbėti apie dokumentus, memorandumus. Tuomet gimsta idėjos, kurios paskui būna įgyvendinamos.
– Pokalbio metu Lietuvoje yra 22.30 val. Kaip dažnai Jūsų diena baigiasi taip vėlai?
– Labai sunku pasakyti, būna įvairiai. Tačiau užsienio vizitų metu diena dažniausiai nesibaigia penktą valandą vakaro. Būtų labai nenormalus scenarijus. Jeigu jau važiuoji į užsienį, tai būk mielas, atidirbk (juokiasi).
Įprastai vizitai baigiasi vakarienėmis, bet jos tikrai nėra skirtos vien tam, kad pavalgytum. Tai yra tikrai labai geras būdas pasikalbėti, netgi daug atviriau nei derybiniuose kabinetuose arba oficialiuose susitikimuose.
Kartais baigiasi ir pirmą nakties. O Europos vadovų taryba apskritai žinoma visoje Europoje savo gebėjimu posėdžiauti iki penktos-šeštos valandos ryto. Kartais tai netgi tampa savotiška taktika privesti prie sprendimų, kuomet tie sprendimai niekaip negimsta. Žinote, jeigu negali susitarti būdamas pilnose jėgose, tuomet, kai jėgos pradeda apleisti kūną, atsiranda ir noras surasti kompromisą bei sprendimą.
