Keli vežimėliais judantys ar jiems padedantys žmonės portalui 15min papasakojo, ką reiškia gyventi, kai tenka kliautis specialia įranga ir kitų žmonių pagalba.
„Kartais sunku sugalvoti vietą, kuri būtų visiškai prieinama vežimėliais ar su kitomis priemonėmis judantiems asmenims“, – jų patirtis patvirtino lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė.
„Nepritaikomumas siaubingas“
Kaip vežimėliuose sėdintiems žmonėms sekasi judėti viešumoje, puikiai žino smėlio menininkė Jurgita Minderytė.
Ji savanoriauja asociacijoje „Savarankiškas gyvenimas“, tad viską mato iš arti.
J.Minderytė pasakojo apie Vaidą, kuris su vežimėliu juda nuo 11 metų.
„Vaidas yra mano geriausias draugas. Su juo keliaujame po visą pasaulį.
Kur tik išeidavo keliauti – varydavom visur. Mes su juo ir Izraelį apkeliavę, ir į Šilutę nuvažiavę – daug kur. Net sakiau: stop, chebra, aš paskui jus nespėju.“
Pamačiusi situaciją kai kuriose kitose šalyse, pašnekovė žodžių į vatą nevynioja: „Nepritaikomumas Lietuvoje siaubingas.“
Be to, mūsų šalyje esą vyrauja nuomonė, kad, jei žmogus sėdi vežimėlyje, „jam kažkas ir su galva negerai, ir dar su kažkuo“.
„Žmonės sako: „invalidas“. Nieko panašaus, tokio žodžio nėra, yra „žmogus su negalia“. Invalidai yra tie, kurie sėdi ir stena, kad darbo neturi.
Vaido etatą panaikino ir atleido iš darbo, bet jis sukūrė savo verslą – sugalvojo taksi žmonėms su negalia. Nors jis tinka ir, pavyzdžiui, šiaip iš ligoninės parvažiuoti, į paprastą taksi su sulaužyta koja neįlipsi…“
Sako, užnešime laiptais. Aš jiems: baikite tyčiotis, kas čia dabar? Visi yra lygūs.
Neseniai vaikinas dėl vežimėliams nepritaikytos dangos patyrė nelaimę.
Jam reikėjo patekti į Seimo rūmus, kur turėjo dalyvauti posėdyje.
Sunkiai rankas valdantis Vaidas, bandydamas užvažiuoti ant šaligatvio bortelio, pritrūkęs jėgos apvirto.
Baimindamasi, kad nebūtų patyręs smegenų sutrenkimo, mat labai skaudėjo galvą, J.Minderytė bičiulį įkalbino nuvažiuoti į Greitosios pagalbos ligoninę sostinės Lazdynų rajone.
Matydama, kaip vežimėlyje sėdinčiam vaikinui sunku pasiekti langelį, priėmimo skyriuje ji padarė kelias nuotraukas. Darbuotojai nedelsdami iškvietė apsaugą ir savanorę išprašė lauk.
Atvažiavus į ligoninę, visas žmonėms su negalia skirtas vietas buvo užėmę vairuotojai, neturintys teisės ten statyti mašinos.
Vienintelę vietą, kur galima užstumti vežimėlį, buvo užblokavęs taksistas.
Netoliese pamačiusi porą policininkų, J.Minderytė jų paprašė padaryti tvarką.
Toks vairuotojų atsainumas ją siutina. Mat kone kaskart, nuvažiavus į kokį prekybos centrą ar restoraną, tenka kviesti policiją, nes visas judėjimo negalią turintiems žmonėms skirtas vietas būna užėmę sveikieji.
Įsitikinę, kad ant jo mašinos yra specialus ženkliukas, pareigūnai Vaidui pasiūlo statyti bet kurioje kitoje laisvoje vietoje.
„O ta vieta – gal už 500 metrų ir iki jos ratais kvadratais reikia važiuoti kilometrą“, – tikino pašnekovė.
Kaip tik per nesėkmingą kelionę į Seimą vaikinas automobilį pastatė rezervuotoje vietoje, nes skirtosios žmonėms su negalia buvo užimtos jomis naudotis negalinčių vairuotojų. Nors ant mašinos priklijuotas specialus ženkliukas, Vaidas gavo baudą, nes ją pastatė ne vietoje.
J.Minderytė kaip tik šiuos vairuotojus vadina tikraisiais „invalidais“.
Negali net pasigražinti
Anot savanorės, ne tik Seimo rūmai nėra visapusiškai pritaikyti žmonėms su negalia (bent į naujus – II rūmus galima įvažiuoti vežimėliu, tačiau viduje reikia pagalbos).
Prezidentūra – taip pat.
Pašnekovė prisiminė atvejį, kai jų asociacijos prezidentas su dar keliais atstovais vyko į susitikimą su šalies vadovu ir užstrigo keltuvas.
J.Minderytė asociacijoje atsakinga už renginius: padeda žmonėms su negalia nueiti į kiną, teatrą, dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą ar panašiai.
„Kiekvieną kartą derinu atskirą įvažiavimą, kad būtų atidarytos durys, pro kurias įmanoma patekti iki keltuvo.
Švenčiame Naujuosius metus, kaskart važiuojame kur nors į koncertą. Per praėjusius Naujuosius turėjau „atidarinėti“ Halės turgų (ten vyko renginys balkanišku ritmu – red. past.) – atskiras duris, kad patektų žmogus su negalia. Teko skambinti direktoriui, kad patektume į vidų. Kitaip, sako, užnešime laiptais. Aš jiems: baikite tyčiotis, kas čia dabar? Visi yra lygūs.“
Kad seni pastatai nepritaikyti lengvai įvažiuoti ir po juos judėti vežimėliais, nieko keisto, net prieš kelias dešimtis metų tam nebuvo skiriama dėmesio. Bet gal renovuojant jie pasikeičia?
„Patekus į vidų beveik neįmanoma judėti. Turi turėti žmogų šalia, kuris, jei kas, per slenkstį perstums, kitaip pagelbės. Su asociacija „Lietuvos geležinkeliams“ darėme instruktažą. Kiekvieną dieną ėjau ir rodžiau: šitą slenkstį nuimkite, šitą. Atseit pritaikyta žmonėms su negalia kasa, bet ant jos užlipdytas didžiausias lipdukas, kad skirta siuntoms, o kad žmonėms su negalia pritaikyta – nieko. Ir iš tiesų nepritaikyta.
Panašiai ir su naujesniais. Per karantiną pakeičiau požiūrį į meną. Anksčiau smėliu piešdavau, o dabar sienas paišau – dažau. Dirbu dažytoja, tinkuotoja, glaistytoja…
Rekonstruojamas senas pastatas, daromas kapitalinis remontas su tokiais svarovskiais, kad mes akyse nemačiusios, milijoninės investicijos, o pritaikymo – jokio.
Kaip tik dirbome viename objekte – privačioje grožio klinikoje. Kiekviena iš mūsų galime atsidurti neįgaliojo vežimėlyje ir norėti „įsistatyti papus“. Bet ten patekti neįmanoma! Rekonstruojamas senas pastatas, daromas kapitalinis remontas su tokiais svarovskiais, kad mes akyse nemačiusios, milijoninės investicijos, o pritaikymo – jokio.“
Tokia situacija – dėl nesupratimo, kokių poreikių turi žmonės su negalia, ar įsitikinimo, kad, jei jau sėdi vežimėlyje, nieko įmantresnio gyvenime nereikia?
J.Minderytės įsitikinimu, dažnai taip galvojama.
„Mano draugė Rūtelė nuo mažens sėdi vežimėlyje. Ji net į kirpyklą negali normaliai patekti, jau nekalbu apie nagų ar grožio saloną. Niekur nepritaikyta, net naujuose.
Jei atsidurčiau vežimėlyje… Kiekvienas esame minutę, sekundę nuo šito. Niekas neapsaugotas nuo plytos ant galvos. O patekti niekur nebegalėtum.“
Savanorė su bičiuliu turi tradiciją – po porą kartų per metus drauge važiuoti įsigyti drabužių, nes parduotuvės vežimėliuose sėdintiems pirkėjams retai pritaikytos.
„Tarp pakabų nėra pakankamų tarpų pravažiuoti su vežimėliu.
O jei nori pasimatuoti marškinius, jie būna antrame aukšte, – patirtimi dalijosi ji. – Ir visos pardavėjos dingsta. Nes bijo, nes nesupranta, kaip elgtis.
Pagrindinė problema – nėra švietimo, darbuotojų mokymo, elementarios kultūros. Kitose pasaulio šalyse pabandyk taip pasielgti, gausi tokią baudą, kad mažai nepasirodys.“
Pašnekovė tokius pirkėjus palygino su savimi.
„Jei ateinu į parduotuvę viena kaip žvaigždė – Jurgita Minderytė, prišoka penkios pardavėjos. Ką jums padėti, gal ką nors pasiūlyti?“ – ironizavo ji.
Vežimėlis netrukdo vaikščioti ant rankų
Nuo liepos 1-osios šalyje įteisinta individuali asmeninio asistento pagalba, įtvirtinta kaip viena iš specialiųjų poreikių rūšių.
Ji esą suteiks žmonėms su negalia daugiau galimybių mokytis, dirbti ir savarankiškai gyventi bendruomenėje.
Niekas neapsaugotas nuo plytos ant galvos. O patekti niekur nebegalėtum.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu, šiemet asmeninė pagalba būtų suteikta maždaug 600 žmonių, o nuo 2022-ųjų kasmet – maždaug 1,5 tūkst. neįgaliųjų.
Tam iš biudžeto šiemet prireiks 2 mln. eurų, o nuo 2022-ųjų kasmet – po 10 mln. eurų.
Anot J.Minderytės, yra žmonių, kurie norėtų ir galėtų būti asmeniniais asistentais, nors valstybės požiūris ilgą laiką esą buvo, kad to nereikia:
„Žmonės vežimėliuose turbūt blogiau už maršų dalyvius… Nors dauguma yra socialūs, dirbantys, nešantys pinigus valstybei. Bet kai prireikia tų paslaugų…“
Asociacijoje „Savarankiškas gyvenimas“ yra daug savanorių, kurie žmonėms su negalia padeda ne už pinigus – jų užsidirba kitur.
Bet pagalbos esą galėtų būti daugiau – pašnekovė siūlė asmeniniais asistentais įdarbinti kuo daugiau jaunų žmonių.
Daug jų, pavyzdžiui, jau vairuoja socialinius taksi.
Pašnekovė prisiminė, kaip kartą su Vaidu nuvažiavo į prekybos miestelį Vilniaus Žirmūnų rajone.
Specialios vietos automobiliui nerado.
Norėjo patekti į vieną neseną pastatą. Prie laiptų įrengtas pandusas, bet esą toks status, kad juo naudotis nelengva.
„Buvo jauna pora su vežimėliu ir gal dviejų mėnesių vaiku. Stovėjome ir žiūrėjome, kaip vyras bandė užtįsti vežimėlį į viršų. Be šansų… O jei nusileistum 45 laipsnių kampu, iškart atsitrenktum į sieną – ar su vaikišku, ar su žmogui su negalia skirtu vežimėliu.“
Pasakodama, kad vežimėlis neįkalina žmonių, ji priminė gegužės pradžioje minėtą Europos žmonių su negalia savarankiško gyvenimo dieną.
Ją minint, vežimėlyje sėdintis Viktoras Topol vaikščiojo ant rankų.
Negalia jam nesutrukdė tapti pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionu.
Pritaikymas padėtų visiems
„Jei kas leistų rinktis – labai norėčiau gyventi Lietuvoje, bet gyvenimui patogiai, manau, pasirinkčiau kitą šalį. Mačiau geriau pritaikytų žmonėms su judėjimo negalia“, – prisipažino Lietuvos žmonių su negalia sąjungos programų koordinatorė, Vilniaus miesto savivaldybės Neįgaliųjų reikalų komisijos vadovė Ginta Žemaitaitytė.
Moteris šią problemą žino ne vien teoriškai – ji pati juda su vežimėliu.
Portalo 15min pašnekovė atkreipė dėmesį, kad erdves prieinamesnes reikėtų pritaikyti ne vien tokiems žmonėms, kaip ji.
Ne visas kliūtis paprasta įveikti ir sunkiai vaikštantiems žmonėms – ne vien dėl negalios, bet ir sveikiems, tačiau garbaus amžiaus ar patyrusiems traumą.
Net tėvams su kūdikiais ar mažais vaikais, besilaukiančioms moterims.
O siauruose tarpuose tarp pakabų su parduodamais drabužiais dažnai negali išsitekti ne tik būsimoji mama, bet ir apkūnesnis žmogus.
Pašnekovė prisiminė, kaip sostinės Pilaitės rajono bendruomenė prieš keletą metų nusprendė už seniūnijai skirtus pinigus sutvarkyti šaligatvius, kad jais būtų lengva judėti visiems.
Viena mama, prisimindama nelengvas keliones su pirmagimio vežimėliu, vėliau džiaugėsi, kad jau su antru vaiku galėjo vaikščioti be jokio streso.
Sėdintieji vežimėliuose dažnai yra net patogesnėje situacijoje. Bent sėdi, minia neblaško. Jei nepasieki, apsisuki ir nuvažiuoji nusispjovęs.
„Būtinai reikia kalbėti apie prieinamumą visiems. Dažnu atveju net ne žmonėms su negalia jis labiau reikalingas, – kalbėjo G.Žemaitaitytė. – Paprastas pavyzdys – tai buvo pirmas, kaip sakau, ne priverstinis pritaikymas, dar 1993 metais, kai Lietuvoje tokie dalykai buvo kosmosas.
Prieš atvykstant popiežiui Jonui Pauliui II sostinėje prie Katedros buvo įrengta rampa. Nereikėjo niekam įrodinėti, konsultuotis, ar bus teisingai padaryta. Jei kada turite laiko, pastebėkite stovėdami prie Katedros varpinės, kiek šia rampa pasinaudoja vaikų, tėvų… Nes ja lengviau eiti į viršų, nei lipti!
Silpniausiam visuomenės nariui, sakykime, turinčiam judėjimo negalią, sukurta aplinka kitiems tik didesnį komfortą suteikia. Ar tai bus turėklai, ar tinkami laiptai. Ypač žmogui su regos negalia labai blogai, jei laiptų pakopos – skirtingų aukščių. Tokių tikrai tenka matyti – išklypusių, sulūžusių, žiemą slidžių.“
Anot pašnekovės, sėdintieji vežimėliuose dažnai yra net patogesnėje situacijoje.
„Jei jau neužlipi, bent sėdi, koordinacijos problemos nevargina ir minia neblaško. Jei nepasieki, apsisuki ir nuvažiuoji nusispjovęs. O jei žmogui, kuris sunkiau vaikšto, nėra tinkamų laiptų, pakopos įvairaus aukščio, turėklai yra arba nėra?..“ – retoriškai klausė ji.
Judame gera linkme
Statybos techniniame reglamente dėl statinių prieinamumo detaliai nurodyti pločiai, aukščiai, šviesumas ir panašiai, tad statybininkams ir pastatų savininkams nereikia sukti galvos ir spėlioti, kaip įrengti patalpas.
G.Žemaitaitytės teigimu, nurodymų laikomasi ne visada – tai panduso nuolydis per status, tai dar kas:
„Yra labai įvairių situacijų. Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės daugiau pastangų skiria tam, kad prieinamumo sukūrimą apeitų, nei tiesiog padarytų, kad visiems būtų gerai.
Būtinai reikia kalbėti apie prieinamumą visiems. Dažnu atveju net ne žmonėms su negalia jis labiau reikalingas.
Dalis žmonių vis dar turi stereotipinių įsivaizdavimų, kad nesulauks žmonių su negalia, kad šiems nereikia nei kirptis, nei dantų taisyti, nei į parduotuves, kavines. Kirpyklos, parduotuvės dažnai įsikuria išnuomotose patalpose ir argumentuoja, kad nėra savininkai, niekas neleis kažką keisti.
Bet kokios patalpos turėtų būti prieinamos žmonėms su negalia – ar nuomojamos, ar savos. Kaip kitaip? Visiems reikia ir dantis taisyti, ir į kavinę nueiti. Visko, ko reikia vaikštančiam žmogui, reikia ir nevaikštančiam.“
Pašnekovė atkreipė dėmesį į turizmo objektus.
Skirstant lėšas iš Europos Sąjungos fondų tokiems objektams statyti, atnaujinti ar rekonstruoti, vertinimo kriterijus „prieinamumas visiems“ ilgą laiką esą nebuvo taikomas.
Todėl dabar tik dalis turizmo objektų visiškai pritaikyti žmonėms su judėjimo ir kitomis negaliomis.
Sutapimas ar ne, bet Seime atsiradus vežimėliais judančių politikų požiūris j tokius žmones ėmė keistis sparčiau.
„Dar metai kiti, situacija tikrai pagerės, – vylėsi G.Žemaitaitytė. – Mažais žingsneliais judame kokybiškesnio gyvenimo link. Bet dar mažokais žingsneliais.“
Kaip gerą pavyzdį ji paminėjo liftą Vilniaus Rotušėje, kuriuo galės keltis ir žmonės su negalia.
„Rotušė daug metų buvo neprieinama. Gal taip žvaigždės susidėliojo, gal žmonės Seime padeda, gal suvokimas keičiasi… Žiniasklaidoje pastaruoju metu daug kalbama apie objektų ir paslaugų prieinamumą.
Požiūris į žmones su negalia po truputį keičiasi, iš paskos tempdamas ir kitus geruosius pasikeitimus. Kad ir prieš 7–10 metų – kokie straipsniai buvo rašomi apie žmones su negalia… Daugiau liūdesio, gailesčio. Nuotraukose – tragiški vežimėliai, nelaimingi žmonės. O jų yra įvairių – kaip ir sveikųjų. Sporte kokie pasiekimai, moksle, darbuose! Žmonės paskaito – aha, ir tokie keliauja, gal ir jiems padaryti kažką gero. Tokie žmonės sportuoja – gal patvarkom tą ir aną.“
Paklausta, ar judėjimo negalią turintiems žmonėms Lietuvoje apskritai patogu gyventi, ar vis tik laimi nuomonė, kad, jei jau sėdi vežimėlyje, geriau likti namie, G.Žemaitaitytė susilaikė nuo kategoriško vertinimo:
„Kažkur per vidurį. Negaliu sakyti, kad 100 proc. (patogu – red. past.), to nėra. Kita vertus, yra gerų proveržių, bet norėtųsi, kad jie būtų labiau pastebimi, kad jų būtų daugiau.“
Be to, priklauso ir nuo to, su kuo lyginama – su Baltarusija, Pietų Amerika ar išsivysčiusiomis šalimis, kurių regione gyvename: „Tik per jūrą yra Švedija, Suomija, kur jau dešimtmečius kalbama apie universalų dizainą.“
Iš anksto domisi, ar aplinka pritaikyta
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai priklausantis Justas Džiugelis, pats judantis vežimėliu, prisipažino susiduriantis su panašiomis situacijomis, kokias minėjo pašnekovės.
Tačiau jis turi vilties, kad žmonėms su negalia atsiras daugiau galimybių.
„Taip, situacija sudėtinga, – portalui 15min sakė jis. – Kaskart, norėdamas kur nors apsilankyti, turiu iš anksto klausti, pats patikrinti, ar aplinka pritaikyta, nes su tuo nesusiduriantiems žmonėms tiesiog sunku suprasti, kaip gyvena kiti.
Vis dėlto nenorėčiau visko piešti vien tamsiomis spalvomis – situacija, nors ir lėtai, gerėja, vis daugiau erdvių pritaikoma. Juolab kad galioja tai reguliuojantys teisės aktai.
Pritaikyta aplinka – ne užgaida, o būtinybė visų patogesniems gyvenimams.
Situacija negali pasikeisti iš karto, bet, kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo žmonės greičiau supras, kad pritaikyta aplinka – ne užgaida, o būtinybė visų patogesniems gyvenimams.“
Ne tik klientams, bet ir darbuotojams
Pastatų ir paslaugų neprieinamumas yra viena opiausių problemų, kurią sprendžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba žmonių su judėjimo negalia teisių užtikrinimo srityje.
Iš visų žmonių su negalia skundų, kurių pernai sulaukė tarnyba, dauguma buvo dėl teisių pažeidimo paslaugų teikimo srityje (tyrimų dėl diskriminacijos šioje srityje buvo atlikta 13).
Skundų buvo dėl apribotos galimybės naudotis prekybos centrų, parduotuvių, komunikacijos bendrovių, gydymo įstaigų teikiamomis paslaugomis.
Taip pat – dėl pastatų, kuriuose teikiamos paslaugos arba parduodamos prekės, gyvenamųjų namų kiemų aplinkos nepritaikymo, papildomai patiriamų sunkumų apsiperkant ar gaunant paslaugas dėl pandemijos metu įvestų ribojimų.
Žmonės skundėsi dėl Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastato neprieinamumo, elektromobilių įkrovimo stotelių įrengimo neatsižvelgiant į vairuotojų su judėjimo negalia poreikius, teisinės spragos dėl parkavimo vietų žmonėms su negalia įrengimo prie daugiabučių, įvairių pastatų neprieinamumo.
„Pastatų ir paslaugų neprieinamumas taip paplitęs, kad kartais sunku sugalvoti vietą, kuri būtų visiškai prieinama vežimėliais ar su kitomis priemonėmis judantiems asmenims, – 15min teigė lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė.
– Tarnybos darbuotojams ne karantino metu organizuojant viešus renginius būdavo ypač sunku rasti vietą, į kurią dalyviai su negalia galėtų oriai patekti, pasinaudoti tualetu, patogiai sėdėti ir panašiai.
Vilnius, o ir kiti miestai, ne tik nėra visapusiškai patogūs žmonėms su judėjimo negalia, bet ir sukuria rimtų kliūčių dalyvauti visuomeniniame gyvenime, švietime, dirbti ir panašiai.“
Organizuojant viešus renginius būdavo sunku rasti vietą, į kurią dalyviai su negalia galėtų oriai patekti, pasinaudoti tualetu, patogiai sėdėti.
Anot B.Sabatauskaitės, nevyriausybinės organizacijos dažnai mini ir pavyzdžius, kai naujuose pastatuose nesilaikoma prieinamumo žmonėms su negalia reikalavimų, trūksta aktyvesnės priežiūros.
„Turėtume kalbėti ne tik apie viešųjų ar privačių paslaugų vietų pritaikymą, bet ir apie tai, kad, norint užtikrinti orų gyvenimą, be išimties visi pastatai, taip pat ir gyvenamieji, turėtų būti statomi, aplink juos kuriamos poilsio ir kitos zonos turėtų būti pritaikytos žmonėms su negalia, – pabrėžė kontrolierė.
– Norėtųsi matyti strateginį planavimą ir aktyvesnę priežiūrą, pritaikant anksčiau statytus pastatus, valstybės ir savivaldos įstaigas, kitas įmones žmonėms su negalia, užtikrinant ne tik kad jie galėtų naudotis oriai paslaugomis ar įsigyti prekes, bet ir būti tų įstaigų darbuotojais.“
