Sostinės Pilies gatve vaikštinėjančių turistų akį traukia ne tik gintaro dirbiniai, medžio drožiniai, austos juostos ar kiti lietuviški suvenyrai, bet ir rusiškos matrioškos. Ne visi prekeiviai buvo linkę maloniai paaiškinti, ką tarp lietuviškų suvenyrų veikia rusiškos lėlės.
„Kodėl ne?“ – piktai atšauna visą stalą vien matrioškomis, tarp kurių ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų lėlės, nukrovusi prekiautoja.
Prie kito stalo ir lietuviškais simboliais, ir Rusijoje pagamintomis medinėmis lėlėmis kaimietėmis [J. Pričinausko „Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas“] prekiaujantis vyras buvo kalbesnis. Jo teigimu, matrioška yra įdomus žaisliukas. „Jūs pagalvokit. Atidarai – dar viena, tą atidarai – dar viena. Ir skaičiuoti, ir žiūrėti. Jas daro paprasti žmonės, o ne politikai“, – aiškina prekeivis.
Vyro teigimu, užsieniečiai lietuvius neretai pavadina rusais, o matrioškos yra ir Lietuvos istorijos simbolis: „Užsienyje apie lietuvius sako „jūs juk rusai“. Negirdėjote nė karto? Aš trejus metus dirbau užsienyje, niekada niekas nesakė, kad aš iš Lietuvos. „Sovetskij“ – sako. Tai ką... Čia mūsų istorija. Niekur mes nuo to nedingsime.“
Apie bendrą istoriją entuziastingai kalba ir Sovietų Sąjungos ordinais bei ženkleliais prekiaujantis vyriškis. „Taigi čia mūsų istorija. Buvo šimtą metų ir dar šimtą, ir tūkstantį bus!“ – sako jis.
Stereotipas, kuris padeda uždirbti
Filosofo G. Mažeikio teigimu, prekyba rusiškomis matrioškomis ar net sovietine simbolika – įprasti dalykai. Filosofas pasakoja, kad jam neseniai teko lankytis Kijeve, kur, rodos, esama didžiulio pasipiktinimo Sovietų Sąjunga ir Rusija, tačiau vietose netoli cerkvių galima nusipirkti sovietinių kepurių, raudonų vėliavų, įvairių karinių atributų, matrioškų ir visokių kitokių dalykų.
Kitu atveju ši nostalgija būtų nepavojinga, bet kai prasideda audrinimo politika, tas sąmoningumas tampa pirmuoju objektu, į kurį yra nusitaikoma
„Vietiniai prekeiviai orientuojasi ne tiek į politinius niuansus, kiek į šiokią tokią žmonių nostalgiją. Nesakyčiau, kad šiuo požiūriu Lietuva kuo nors išsiskiria. Panašių dalykų atrasime ir Skandinavijos šalyse, ir netgi Balkanų šalių sendaikčių parduotuvėlėse“, – tikina G. Mažeikis.
Pasak G. Mažeikio, tie asmenys, kurie prekiauja matrioškomis Lietuvos suvenyrų prekyvietėse, uždarbiauja naudodamiesi tarp vakariečių paplitusiu stereotipu, esą visos Baltijos šalys yra Rusija arba bent jau kažkaip susijusios su Rusija. Filosofo manymu, tai naivus prekeivių įsitikinimas, dažniausiai neturintis jokios politinės potekstės, tačiau neturintis ir atsakingumo.
Neatsakingas požiūris gali atsirūgti
G. Mažeikis neabejoja, kad ideologinę potekstę turinčiais rakandais bus prekiaujama tol, kol kai kurie iš jų nebus pradėti drausti.
„Sovietinė simbolika yra draudžiama, fašistinė – juo labiau, bet matrioškos ar naivūs sovietiniai atributai nėra laikomi nusikaltimu. Tačiau matrioškos juk yra rusų liaudies tautinis kūrinys. Kritiškumo trūkumas jų atžvilgiu vieną dieną gali atsirūgti“, – kalba filosofas.
Paklaustas, ką turi mintyje, G. Mažeikis sako, kad pavojus slypi nostalgiją sovietinei praeičiai jaučiančių ar priešiškos Rusijos propagandos nepastebinčių, jos nepripažįstančių žmonių sąmonėje.
„Šiandien matome, kaip Kremlius suaudrina tam tikrus visuomenės sluoksnius, apeliuoja į jų nostalgiją. Šis suaudrinimas pirmiausia yra nukreiptas į tuos asmenis, kurie simpatizuoja gazmanovų dainoms, matrioškoms ir panašiems dalykams. Kitu atveju ši nostalgija būtų nepavojinga, bet kai prasideda audrinimo politika, tas sąmoningumas tampa pirmuoju objektu, į kurį yra nusitaikoma“, – teigia G. Mažeikis.
