Kendros seneliai, bijodami Sibiro tremties, pabėgo į Vakarus. Močiutei anuomet buvo vos šešeri.
Kendros tėvas Andrius – gydytojas, mama Vilija – buhalterė. Kendra – vidurinis vaikas šeimoje, augęs tarp dviejų brolių.
„Lietuvių kalba man buvo pirmoji: kai pradėjau lankyti darželį, net nekalbėjau angliškai. Vėliau lankiau šeštadieninę mokyklą, dalyvaudavau stovyklose su skautais ir ateitininkais, šokau tautinius šokius“, – pasakoja Kendra, visada gyvenusi lietuvybės dvasia, kurią uoliai skiepijo tėvai ir seneliai.
„Jie visada troško grįžti į Lietuvą, tačiau tik vienai močiutei pavyko kelis kartus apsilankyti“, – pažymėjo Kendra.
Jausmas – lyg namie
K.Kiršonis į Lietuvą pirmą kartą atvyko 2007-aisiais. Anuomet viešnagė buvo labai trumpa – vyresnysis brolis su šokių ansambliu dalyvavo Dainų šventėje.
Po dvejų metų, 2009-aisiais, Kendros lėktuvas vėl tūpė Vilniuje. Šįkart ji pati kaip šokio kolektyvo narė dalyvavo Tūkstantmečio dainų šventėje.
„Čia buvau su draugais, be tėvų, todėl norėjau rasti priežastį kuo ilgiau pasilikti“, – šypsosi lietuviškai sklandžiai kalbanti mergina.
Todėl dar prieš kelionę ji su drauge buvo sutarusios dėl savanorystės Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.
„Pirmą kartą radau tokią šilumą, kurios nebuvau jautusi per visą gyvenimą. Kūdikių namų auklėtojos mane prižiūrėjo kaip savo vaiką. Man buvo taip saugu ir gera, kad jaučiausi lyg grįžusi namo“, – prisimena Kendra. Tada jai buvo vos 17-a.
Nuginklavo košės pilna šypsena
Kelių formaliai nustatytų savanorystės valandų per dieną Kendrai neužteko – jei ko nors imasi, tai iš visos širdies. Todėl iš ryto paauglė neatlygintinai dirbdavo su 1–2 metų vaikais, o po pietų laiką leisdavo vyresnių vaikų, turinčių rimtesnių sveikatos ar raidos sutrikimų, grupėje.
Su vienu berniuku, kuriam tada buvo vos pusantrų, užsimezgė ypatingas, su niekuo nepalyginamas ryšys.
„Aš jį maitinau, o jis man visą laiką šypsojosi tokia košės pilna šypsena. Pati irgi norėjau juoktis ir šypsotis. Nuo tos pirmos dienos pajutau, kad tai yra kitoks vaikas“, – neslepia Kendra.
Pirmą kartą radau tokią šilumą, kurios nebuvau jautųsi per visą gyvenimą.
Netrukus šiam kūdikių namuose vis dar augančiam berniukui sueis šešeri.
Pripažino: „Nesu superžmogus“
2009-ųjų vasara Kendrai buvo lemtinga. Net studijuodama Duke'o universitete ji kiekvieną vasarą, o neretai ir žiemą skrisdavo į Lietuvą ir kiauras dienas leisdavo, kaip pati švelniai vadina, „kūdikyne“.
Pastarąjį kartą į Vilnių ji atvyko gegužę – kitą dieną po universiteto baigimo. Ar buvo grįžusi namo bent per šventes? „Ne, čia jau mano namai“, – tarsteli.
Pirmaisiais savanorystės metais ji apsistojo pas draugės tetą. Kitus kelerius metus nuomodavosi butą, o šiemet apsigyveno šeimos įsigytame būste Vokiečių gatvėje.
„Visada galvojau, kad tapsiu gydytoja, tačiau pernai nusprendžiau, kad svarbiausias dalykas man – grįžti į Lietuvą pas savo vaikus, prie kurių labai prisirišau. Be to, turėjau problemų su sveikata: kaskart grįžus į JAV pasigaudavau plaučių uždegimą. Pagaliau supratau, kad nesu superžmogus, kad reikia pradėti gyventi normaliau, nes iki tol po 12 valandų per dieną studijuodavau ir neturėdavau jokių savaitgalių“, – atvirauja mergina.
Nevalia nei teisti, nei smerkti?
Lietuvoje Kendra atrado visiškai kitokią kultūrą. „Amerikoje, bent man taip atrodo, visi galvoja tik apie pinigus, nuolat skuba ir dirba tiek, kad pamiršta šeimas. Čia žmonės šypsosi rečiau, bet nuoširdžiai, o amerikiečiai nuolat šypsosi tau į veidą, bet tai visai nieko nereiškia. Mane tai labai nervina.
Laikas Lietuvoje teka lėčiau. Žmonės ne taip skuba, gali ramiai susitikti, išgerti kavos ir pasikalbėti. Amerikoje visi žiūri į telefonus, savęs neatiduoda tam momentui“, – skirtumus įvardijo pašnekovė.
Negalima nieko nei smerkti, nei teisti. Juk tų tėvų gyvenimas irgi nesusiklostė, jiems kažkas nepasisekė. Jie nėra savaime blogi žmonės.
Keitėsi ir jos požiūris į savo biologinių vaikų išsižadančius tėvus.
„Iš pradžių viskas atrodė kaip tragedija. Nesuvokiau, kas per žmogus gali palikti savo vaiką, kai aš, svetima, kiekvieną mažylį norėdavau tik bučiuoti ir kilnoti. Tačiau laikui bėgant supratau, kad negalima nieko nei smerkti, nei teisti. Juk tų tėvų gyvenimas irgi nesusiklostė, jiems kažkas nepasisekė. Jie nėra savaime blogi žmonės“, – svarsto Kendra.
Anksčiau graužusio gailesčio pamestinukams ji irgi neišgyvena: „Tiesiog stengiuosi padaryti viską, kas nuo manęs priklauso. Be to, kūdikėliai, kuriuos mačiau tokius mažus, gležnus ir silpnus, gražiai užaugo. Daugeliui labai pasisekė, nes jie buvo įvaikinti.“
Ir žaidžia, ir moko
„Kūdikyne“ Kendra stengiasi praleisti penkias dienas per savaitę nuo 10 iki 19 val. Ji dirba su raidos ar fizinę negalią turinčiais vaikais – autistais, turinčiais įgimtą Dauno sindromą, etc.
Savanorė juos maitina arba moko, kaip patiems valgyti. Padeda apsirengti prieš einant į lauką. Supažindina su spalvomis ir gyvūnais. Drauge žaidžia su lėlėmis ir ugdo rūpestį kitu žmogumi.
„Kiauras dienas praleidžiu „kūdikyne“, todėl draugų rasti nelengva. Tačiau šalia turiu vaikystės draugę, irgi Amerikos lietuvę, kuri Vilniuje studijuoja mediciną“, – džiaugiasi Kendra.
Pati ji galbūt norėtų stoti į psichologiją, tačiau kol kas planų atsisako: „Kūdikyne“ labai prisirišau prie vieno vaiko. Kol jo ateitis nebus visiškai aiški, abejoju, ar išvyksiu. Dabar man svarbiausia kuo daugiau laiko praleisti su juo.“
Gyvena iš santaupų
Jei visą laiką ir energiją Kendra skiria savanoriškai veiklai, iš ko ji gyvena?
Iš pradžių mano sprendimas tėvams atrodė keistas, tačiau dabar jie džiaugiasi, kad man viskas gerai. Juk tai ir yra svarbiausia.
„Amerikoje dirbdavau. Uždirbdavau nedaug, tačiau ir tų pinigų nelabai turėjau kur leisti, todėl per visą gyvenimą nemažai susitaupiau. Tai iš šių santaupų ir gyvenu, nors, aišku, jos labai sparčiai senka“, – atsiduso 22 metų mergina.
Ji mielai susirastų kokį nors darbelį, tačiau dirbti negali, nes dar negavo Lietuvos pilietybės.
„Sakė, kad tikriausiai duos, tačiau čia biurokratija siaubinga ir reikia kantrybės“, – apgailestauja Kendra.
Nepaisant kliūčių, ji jaučiasi laiminga. Tėvai jau irgi susitaikė, kad dukters širdis – Lietuvoje: „Čia radau tai, ko anksčiau trūko. Iš pradžių mano sprendimas tėvams atrodė keistas, tačiau dabar jie džiaugiasi, kad man viskas gerai. Juk tai ir yra svarbiausia.“
Savanoriai – lyg šeimos nariai
Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 92 mažyliai. Namuose dirba 140 žmonių, iš jų administracijoje – vos penki. Visa kita sudaro auklėtojos, auklytės, slaugytojos, specialistai ir ūkio dalis.
Namuose praleidus vos valandą justi, kad čia yra daug meilės. O vaikai – tikri padūkėliai – krykštauja ir nuolat šypsosi.
Kūdikių namų direktorė Viktorija Grežėnienė pasakojo labai vertinanti ir branginanti savanorius, kurie ateina nuolat – ir jau ne pirmus metus.
„Jie yra mūsų šeimos nariai ir didžiuliai pagalbininkai. Su vaikais jie ir pabūna, ir pažaidžia, ir paglosto – tai mums ir yra svarbiausia", – džiaugėsi moteris.
Šiandien aktyvių savanorių yra pakankamai – 35. Tarp jų ir jaunos merginos, ir jau savo šeimas sukūrusios moterys. Yra ir vienas vaikinas Mantas, savanoriauti pasilikęs po kineziterapijos praktikos.
„Visi laukiami, kurie nori ilgalaikės savanorystės, o ne vienkartinio vizito. Labai gaila, kad dalis žmonių tik įsivaizduoja, kad nori savanoriauti. Tačiau ateina kartą ar du ir dėl kažkokių priežasčių atgal nebegrįžta. O mums norėtųsi, kad savanoris apsilankytų bent kartą per savaitę: tada ir savanoris geriau pažįsta vaikus, jų charakterius, kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta. Taip ir užsimezga tarpusavio ryšys", – aiškina V.Grežėnienė.
Įvaikintųjų skaičius auga
* Statistiniai nacionalinio įvaikinimo rodikliai jau šešerius metus viršija 100 įvaikintų vaikų ribą: 2011 metais įvaikintas 101 vaikas, 2012-aisiais – 112, 2013 – 107 vaikai (57 mergaitės ir 50 berniukų). Dažniausiai pageidaujama įvaikinti mergaites.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iki laimės – pūdas druskos: įsivaikino du mažylius, o tada susilaukė ir biologinio sūnaus
* Didėja ir pageidaujančių įvaikinti šeimų skaičius – praėjusių metų lapkritį sąraše buvo 49 šeimos, o 2014-ųjų lapkritį – jau 63.
* 2014 m. gruodžio 1 d. duomenimis, 65 Lietuvos Respublikos piliečių sutuoktinių poros ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 77 be tėvų globos likusius vaikus. Įvaikintos 38 mergaitės ir 39 berniukai. 63 įvaikinti vaikai – iki 3 metų, 11 vaikų – nuo 4 iki 6 metų, 1 vaikas – iš 7–9 metų amžiaus vaikų grupės ir 2 vaikai – 10–14 metų.
* 48 Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsieniečių šeimos įvaikino 70 be tėvų globos likusių vaikų. 33 šeimos įvaikino po 1, dešimt šeimų – po 2, trys šeimos – po 3 ir dvi šeimos – po 4 vaikus.
* Šiandien 97 šalies vaikų globos institucijose auga 3821 vaikas. Iš jų 288 vaikai auga kūdikių namuose.
