Knygoje „Kabinetas 339“ rašoma, kad Saulius Skvernelis, Algirdas Stončaitis ir verslininkas Alvydas Bieliauskas yra pažįstami nuo jų tarnybos kelių policijoje. Ryšiai nenutrūko iki šiol.
Pats S.Skvernelis, atsakydamas į klausimus knygai, A.Bieliauską apibūdino kaip buvusį kolegą, kurį jis pažįsta daug metų.
Siūlome paskaityti „Kabineto 339“ ištrauką, kurioje pasakojama apie S.Skvernelio ir jo komandos ryšius su verslininku A.Bieliausku, kurio pavardė dabar minima STT tyrime.
Šiame skyriuje pasakojama, kad 15min žurnalistų slaptasis šaltinis Ka nurodė, esą Vyriausybės kancleris A.Stončaitis dažnai lankosi A.Bieliauskui priklausančiame Vilniaus Halės turguje ir ten su verslininku aptarinėja pareigūnų paskyrimus į valstybės tarnybą. Po tokių šaltinio užuominų 15min tyrimų komanda nusprendė pasidomėti, kas yra tasai verslininkas A.Bieliauskas ir kaip jis susijęs su premjeru.
Ištrauka iš knygos „Kabinetas 339“:
Gerą savaitę Birutė Davidonytė rankiojo medžiagą Registrų centro duomenų bazėse. Pirmiausia parsisiuntė ir patikrino visų Alvydo Bieliausko įmonių dokumentus. Pamačiusi, kad šiuose versluose dalyvauja ir daugiau Bieliauskų (kai kurie jų gyveno Rusijoje), žurnalistė ėmė tikrinti ir susijusias įmones. Galiausiai surinko tiek medžiagos, kad, norint pamatyti tikrą vaizdą, reikėjo specialių įrankių. Naudodamasi tiriantiems žurnalistams skirta programėle VIS, Davidonytė nusibraižė žemėlapį ir jame sužymėjo visas Bieliauskų valdomas įmones, sandorius ir ryšius.
Žemėlapyje išryškėjo plonytės linijos, jungiančios Alvydą Bieliauską su Sauliumi Skverneliu, Tomu Pačėsu, Dariumi Gudeliu, Gedvydu Vainausku. Surinkę duomenis jiedu su Dovydu Pancerovu pamatė, kad buvęs kelių policijos pareigūnas Alvydas Bieliauskas padarė karjerą versle ir tapo vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje – jo turtas buvo vertinamas 26 milijonais eurų. Alvydas Bieliauskas valdė vienintelę Baltijos šalyse elektros laidų ir kabelių gamybos įmonę „Lietkabelis“. Taip pat buvo krepšinio klubo „Lietkabelis“ prezidentas, buvo „Lietuvos krepšinio lygos“ valdybos narys. Bieliausko įmonėms priklausė ir Vilniaus Halės turgus. Bieliauskas buvo Lietuvos kelių policijos veteranų asociacijos prezidentas.
Žurnalistus itin sudomino Alvydo Bieliausko įmonės „International Metbalta Invest Group“, per kurią ir buvo valdomas Halės turgus, finansinė ataskaita. Joje buvo įrašas apie 2016 metais suteiktą 400 tūkstančių eurų paskolą krepšinio klubui „Rytas“. Kodėl Bieliauskas, būdamas „Lietkabelio“ prezidentu, skolino pinigus varžovų krepšinio klubui – Dariaus Gudelio ir Gedvydo Vainausko krepšinio klubui.
* * *
Pancerovas nutarė susitikti su keliais buvusiais ir esamais policijos pareigūnais, kurie galbūt galėjo ką nors žinoti apie Skvernelio, Stončaičio ir Bieliausko ryšius.
Vieną rytą žurnalistas atvyko į viešą požeminį garažą Vilniaus mieste. Aikštelė buvo bemaž tuščia. Po kelių minučių išgirdo burzgiant automobilio variklį. Į garažą įvažiavo mašina. Sustojo per kelis šimtus metrų nuo Pancerovo. Iš mašinos išlipo policijos pareigūnas, su kuriuo Pancerovas buvo sutaręs susitikti. Priėjęs prie žurnalisto žmogus sveikindamasis paspaudė ranką ir pasiūlė pasikalbėti kur nors kitur. Kurį laiką jiedu vaikščiojo požeminiame garaže. Paskui sustojo prie betoninės sienos, atokiau nuo įėjimo į garažą.
– Tu mane įrašinėji? – paklausė pareigūnas.
– Ne, – atsakė Pancerovas.
– Tikrai neįrašinėji?
– Ne.
– Jeigu neįrašinėji, tai gerai.
Iš pradžių pareigūnas paklausinėjo, kodėl žurnalistai išvis domisi Skverneliu. Ar tai susiję su prezidento rinkimais? Tai koks nors politinis užsakymas? Pancerovas papasakojo apie rašomą knygą. Pareigūnas ėmė pasakoti apie Sauliaus Skvernelio karjerą policijoje. Jis siūlė atkreipti dėmesį į Skvernelio iškilimą nuo kelių policininko iki generalinio komisaro.
Pancerovas paklausė, ar pareigūnas ką nors žino apie Skvernelio ir Bieliausko ryšius.
– Jie iš tos pačios chebros. Nežinau, ar dirbo kartu. Man atrodo, Bieliauskas išėjo į pensiją, kai Skvernelis ėmė kilti. Bet kad jie iš tos pačios chebros, tai tikrai. Skvernelis, Stončaitis, Bieliauskas. Ir dar Renatą Požėlą prie jų priskirčiau, – sakė pareigūnas.
Vėliau Pancerovui tai patvirtino ir kiti du buvę policininkai. Jie pasakojo, esą Skvernelis, Stončaitis ir Bieliauskas yra draugai nuo darbo kelių policijoje laikų, bet tikslių detalių apie jų santykius ir reikalus nežinojo.
Davidonytė rado ir dokumentinį to įrodymą. 2016-ųjų gruodžio 15-ąją Vilniaus viešbutyje „Best Western“, per Lietuvos kelių policijos veteranų asociacijos kalėdinį renginį, premjeras Saulius Skvernelis kalbėjo apie savo politinę karjerą ir dėkojo Alvydui Bieliauskui už pagalbą „šiame gyvenimo etape“.
Kaip Bieliauskas padėjo Skverneliui? Davidonytė rado įrašą, jog 2016-aisiais per Seimo rinkimus Bieliauskas paaukojo septynis tūkstančius eurų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, su kuria kandidatavo Skvernelis.
Iš surinktos medžiagos žurnalistai suprato, jog Alvydas Bieliauskas ir Saulius Skvernelis tikrai susiję – tai paliudijo ir kalbinti žmonės, ir viešas įrašas apie premjero padėką verslininkui, – tačiau neaptiko nieko nešvaraus. Rado užuominų apie kažkokią Bieliausko suteiktą paskolą krepšinio klubui „Rytas“, bet tai nėra neteisėta. Rado informacijos apie verslininkų suteiktą paramą premjero žmonos globojamai kalėdinei labdaros mugei, bet ir tai nėra neteisėta. Gal žurnalistai ką nors praleido?
* * *
Pancerovas parašė Ka – paklausė, ar galėtų koduota žinute užduoti klausimą. Ka leido klausinėti, bet atsakyti nepažadėjo. Pancerovas paklausė, ko tiksliai ieškoti narpliojant Skvernelio, Stončaičio ir Bieliausko galimus ryšius. Ką tokio negero Ka įžvelgęs? Ir ką reiškia toji užuomina apie „turguje derinamus paskyrimus į valstybės tarnybą“? Ka tylėjo. Po kelių valandų atsiuntė kažkokio vyro vardą ir pavardę: Valdas Kaubrė. Tasai žmogus buvo Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už medienos pardavimą, vėliau tapęs ir visos urėdijos vadovu. Iš Ka užuominos buvo galima suprasti, kad būtent šio žmogaus paskyrimas buvo derinamas turguje. LRT savo tyrime skelbė, kad Kaubrė medžiodavo drauge su Stončaičiu. Pats Kaubrė teigė su Stončaičiu susipažinęs „darbo tvarka“, o su Bieliausku nebendraujantis.
Tai buvo aklavietė. Viena vertus, slaptasis šaltinis Ka, žinantis, kas vyksta Vyriausybės rūmuose, 339 kabinete, pirštu rodė į Bieliauską ir Halės turgų sakydamas, jog tai trūkstama tyrimo detalė, kita vertus, surinkę medžiagą ir apklausę liudininkus žurnalistai nerado nieko apčiuopiamo.
– Reikia skambinti jiems patiems ir klausti, – pasiūlė Pancerovas.
Žurnalistai nutarė paskambinti Bieliauskui ir Stončaičiui ir paklausti apie galimus jų susitikimus Halės turguje. Pagal žurnalistinę taktiką, abiem pašnekovams reikėjo skambinti vienu metu, kad jie negalėtų suderinti savo atsakymų. Tikimybė prisiskambinti ir pasikalbėti su Bieliausku buvo mažesnė nei pakalbinti Stončaitį, tad žurnalistai sutarė taip: jeigu Pancerovui paskambinus Bieliauskas atsilieps ir sutiks kalbėti, Davidonytė iškart skambina Stončaičiui.
Pancerovas surinko Bieliausko telefono numerį. Po kelių signalų Bieliauskas atsiliepė. Pancerovas iškėlė nykštį – tai buvo ženklas Davidonytei skambinti Stončaičiui.
Stončaičiui atsiliepus, žurnalistė jo paklausė:
– Ar galite kalbėti? Trumpai.
– Aš vedu pasitarimą, nebent labai trumpai, – atsakė Stončaitis.
– Aš norėjau jūsų komentaro vienu klausimu, tai gal galėčiau vėliau paskambinti?
– Nežinau, ar aš čia turiu komentuoti. Galėtumėt Beržinsko prašyt, – atsakė Stončaitis.
– Matot, aš norėčiau jūsų paklausti, kokiais reikalais lankotės Halės turguje pas Alvydą Bieliauską?
– Nu tai... – nutęsė Stončaitis. – Jūs paklauskit raštu, aš galėsiu atsakyt raštu.
– O jūs negalit žodžiu atsakyti, kokiais reikalais lankotės pas poną Bieliauską?
– Nu tai... Pas daug ką aš lankaus, – atsakė Stončaitis. Žurnalistė žiojosi užduoti kitą klausimą, bet jis pridūrė: – O tai uždrausta man nueit kur?
– Ne, neuždrausta.
– Nu tai...
– Man tiesiog įdomu, kodėl Vyriausybės kancleris lankosi Halės turguje...
– Vyriausybės kancleris tenai nesilanko. O lankosi fizinis asmuo.
– Stončaitis Algirdas? – pasitikslino Davidonytė.
– Taip.
– O ką jūs aptarinėjate su ponu Bieliausku? – paklausė žurnalistė.
– Tai.... Nieko su Bieliausku neaptarinėju.
– Tai sakot, lankotės.
– Paprasčiausiai jis yra mano buvęs kolega, ir tiek.
– Tai jūs bendraujat kaip buvę kolegos? – klausinėjo Davidonytė.
– Aš bendrauju kaip su buvusiu kolega, – pakartojo Stončaitis. – Mes kartu kažkada tarnavom. Ir nieko daugiau. Ir jokios intrigos čia nėra.
– Kaip dažnai bendraujat?
– Tiesą pasakius, kaip gyvenimas suveda, – atsakė Stončaitis.
Davidonytė pateikė pagrindinį klausimą:
– Ar jūs aptarinėjat su ponu Bieliausku paskyrimus į valstybės tarnybą?
– Jūs juokaujat gal? – nustebo Stončaitis.
– Nejuokauju, klausiu.
– Nu nežinau, ne.
– Ne? Neaptarinėjate?
– Ne, – atsakė Stončaitis ir pakartojo: Alvydas Bieliauskas yra jo buvęs kolega policijoje, ir nieko daugiau.
Davidonytė pakartojo klausimą: ar jie su Bieliausku aptarinėja valstybės reikalus?
– Prie ko čia valstybės reikalai? – pyktelėjo Stončaitis.
Davidonytė atsakė tikrinanti informaciją. Juk dabar Alvydas Bieliauskas nėra tik buvęs policininkas, dabar jis – turtingas ir įtakingas verslininkas.
– Nu, gali būt, bet man tai absoliučiai... – ištarė Stončaitis. – Jis yra mano buvęs kolega, ir nieko daugiau. Nei aš verslą turiu, nei aš verslo reikalus su juo aptarinėju. Net poreikio neturiu tokio, tiesą pasakius.
– Tai jūs asmeninėm temom kalbat? – kamantinėjo Davidonytė.
– Be abejo, kad taip, – atsakė Stončaitis.
Pokalbis baigėsi. Davidonytė telefonu su Bieliausku kalbančiam Pancerovui šnipštelėjo, kad Stončaitis pripažino, jog lankosi Halės turguje ir bendrauja su turgaus šeimininku.
– Kokius jūs reikalus su ponu Stončaičiu aptarinėjot Halės turguje? – Bieliausko paklausė Pancerovas.
– Kada?
– Šiaip, iš esmės, pastaruoju metu.
– Niekada neaptarinėju nieko, – atsakė Bieliauskas.
– Supratau. O esat kada nors aptarinėjęs pareigūnų paskyrimą į valstybės tarnybą?
– Ai, ką jūs čia šnekat? – supyko Bieliauskas. – Aš turiu savo darbą ir aš niekuo nesidomiu. Manęs nedomina valstybinė tarnyba.
– Koks jūsų iš viso yra ryšys su ponu Stončaičiu?
– Mes buvę bendradarbiai.
– O jūs dabar palaikot ryšius?
– Nu mažai. Buvau sutikęs mugėj, ar kur ten, – atsakė Bieliauskas.
– Bet ponas Stončaitis tai patvirtino, kad lankosi pas jus Halės turguje, – pasakė Pancerovas.
– Čia lankosi visi. Čia lankosi ministrai, lankosi sportininkai. Apsipirkti lankosi, tai kas jiems uždraus? Ar aš galiu nurodyt, kas kur lankytis turi? Žurnalistai lankosi. Ką, čia blogai, kad lankosi? Aš džiaugiuosi, kad lankosi, jeigu apsipirkt. Čia nieko tokio neatsitinka, jei žmonės ateina.
– O koks jūsų ryšys yra su ponu Skverneliu? Ar palaikot ryšius, kai jis tapo premjeru?
– Ne.
Pancerovas perėjo prie krepšinio reikalų:
– Kodėl jūsų įmonė paskolino pinigų jūsų oponentams „Ryto“ krepšinio klubui?
– Nu ir kas, kad paskolino? O ką jūs čia, kontrole užsiimat? Privataus kapitalo įmonė, kam nori, tam ir skolina, jeigu reikalas yra, – atšovė Bieliauskas.
Verslininkas ėmė pasakoti, esą Lietuvos krepšinio lygoje klubai ir savininkai padeda vieni kitiems išgyventi.
– O „Ryto“ krepšinio klubas jums grąžino tą skolą? – paklausė žurnalistas.
– Taip.
– O kokia ten suma?
– Čia man neprivalu jums atsakinėti, kokia tai suma. Kas jūs toks, kad aš turiu jums atsakinėti? Ką, jei jūs žurnalistas, tai aš turiu atsakinėti?
– Ne, neturit. Aš tiesiog klausiu.
– O kodėl jūs klausiate, jeigu neturiu? – širdo Bieliauskas.
– O kas man uždraus paklausti jūsų? – paklausė Pancerovas.
– O kas man uždraus neatsakinėti?
– Nieks neuždraus.
– Tai kodėl tokius klausimus uždavinėjat? Ar čia ne įžūlu? – pyko Bieliauskas.
– Ar čia ne įžūlu? – nusistebėjo Pancerovas. – Man atrodo, kad įžūliausia, kas gali būti, tai aptarinėt valstybės reikalus ir pareigūnų paskyrimus turguje.
– Baikit jūs nesąmones kažkokias kalbėt! – suriko Bieliauskas. – Jūs atsipeikėkit, ką šnekat. Atsipeikėkit! Ar turit pagrindo, nes tokie dalykai iš viso su jūsų etika labai kertasi.
– Mano darbas yra uždavinėt klausimus.
– Jūsų darbas. O mano darbas dirbti ir neatsakinėt į jūsų kvailus klausimus, kuriuos jūs formuluojat iš lubų kažkur paėmęs, susigalvojęs! – šaukė Bieliauskas. – Prie ko čia yra tokie klausimai? Nes tie klausimai visiškai nė prie ko. Tai vot, tokie klausimai yra užduodami tada, kai yra užduodami – su pagrindu. Bet kai nėra pagrindo, tai ką, jūs man galit užduoti tokius?
Pokalbis baigėsi. Šie prisipažinimai ir išsisukinėjimai buvo viskas, ką sugebėjo ištraukti žurnalistai. To užteko, kad kiltų abejonių dėl skaidrumo, bet buvo per mažai, kad istorija virstų žurnalistiniu tyrimu.
Kiek vėliau Pancerovas ir Davidonytė susitiko su labai svarbiu aukšto rango valstybės pareigūnu, kuris sutiko pasikalbėti, jeigu žurnalistai jokiais būdais ir jokiomis formomis jo necituos – šaltinio informacija buvo skirta tik kontekstui. Svarbiausia, ką per susitikimą išgirdo Pancerovas ir Davidonytė, buvo štai kas: apie Halės turgaus šeimininko įtaką yra žinoma, turguje vykstančius procesus stebi kelios specialiosios tarnybos. Žurnalistai suprato, jog Ka pateikta informacija buvo teisinga, bet įrodyti tai žurnalistinėmis priemonėmis labai sudėtinga.
Davidonytė nusprendė tiesiai paklausti Vyriausybės kanceliarijos, kaip dažnai Alvydas Bieliauskas lankosi Vyriausybėje: kiek leidimų patekti į Vyriausybės rūmus jam buvo išrašyta. Bet kanceliarija atsisakė pateikti šią informaciją, neva saugodama verslininko asmens duomenis.
Pancerovas paklausė paties premjero Skvernelio, koks yra jo santykis su Alvydu Bieliausku. Premjero patarėjas Tomas Beržinskas atsakė: „Tai buvęs premjero kolega, kurį jis pažįsta daug metų.“
Paklaustas apie galimą Bieliausko įtaką premjero komandai ir apie Vyriausybės kanclerio apsilankymus pas Bieliauską, premjero patarėjas perdavė tokią Skvernelio poziciją: „Jūsų klausimas yra absurdiškas. Nei šis, nei joks kitas asmuo nedaro įtakos premjero ar jo komandos sprendimams. <...> Vyriausybės kancleris, kaip ir premjeras, yra laisvas bendrauti su bet kuriuo Lietuvos Respublikos piliečiu. Jis neprivalo atsiskaityti premjerui, su kuo susitinka, apie ką kalbasi, kaip dažnai.“
Pancerovas ir Davidonytė toliau domėjosi Bieliausko verslu ir netrukus rado dėlionės detalę, kuri išjudino ne tik su Bieliausko veikla susijusį tyrimą, bet ir kitą istoriją, apie kurią vis užsimindavo Ka. Vieną trečiadienio popietę Davidonytė atsisuko į Pancerovą:
– Spėk iš vieno karto, kas yra „Lietkabelio“ klubo rėmėjas?
Nė spėlioti nereikėjo, atsakymas ir taip buvo aiškus.
„Tai svarbi žinia ir didelė mūsų krepšinio klubo pergalė, – „Lietkabelio“
pranešime spaudai džiaugėsi Alvydas Bieliauskas. – Esame
be galo dėkingi, kad „Orlen Lietuva“ prisijungė prie mūsų klubo.“
* * *
Primename, kad 15min publikavo tyrimą apie Sauliaus Skvernelio Vyriausybės priimtus sprendimus, kurie buvo naudingi naftos koncernui „Orlen Lietuva“. Be kita ko, šis koncernas iš valstybės gavo milijoninių nuolaidų ir užsakymų, kurių sąlygos prieš tai buvo pakeistos pagal šio koncerno pageidavimus. Po to „Orlen Lietuva“ finansiškai parėmė krepšinio klubus, valdomus S.Skvernelio aplinkos verslininkų, tarp jų ir A.Bieliausko atstovaujamą „Lietkabelį“.
Išsamiau apie šią ir kitas istorijas skaitykite 15min tyrimų žurnalistų B.Davidonytės ir D.Pancerovo knygoje „Kabinetas 339“. Šią knygą galite įsigyti visuose Lietuvos knygynuose, taip pat internete (spauskite čia). Audioknygą „Kabinetas 339“ galite įsigyti čia. Elektroninę knygą rasite čia.
