Sovietinės okupacijos metais gyventojų skaičius Lietuvoje didėjo, tačiau gimstamumo rodiklis, nors ir svyruodamas, palaipsniui krito, šeimos darėsi mažesnės, norma tapo auginti du, daugiausia – tris vaikus. Vadinasi, vis daugiau žmonių stengėsi kontroliuoti nėštumą ar gimstamumą.
Tarp šio statistinio fakto ir minėtos pašnekovės atsakymo iš pirmo žvilgsnio atsiverianti praraja iš tiesų slepia seksualinio gyvenimo sovietmečiu ypatybes: ne tik (iki šiol išlikusį) drovumą apie kontracepciją ir apskritai intymų gyvenimą kalbėti, bet ir drovumą tuo iš tiesų domėtis, apie kitusį žmonių seksualinį elgesį, bet gerokai lėčiau kitusį požiūrį, apie sovietinės valstybės vykdytos socialinės politikos nenuoseklumą ir prieštaringumą, apie tebevyravusias tradicines nuostatas ir su nepasitikėjimu, nerimu, net baime priimamą modernizaciją ir jos gyvenimo formas. Kontracepcijos tema – tik viena iš rakto skylučių, pro kurią galima žvilgtelėti į šiuos didžiuosius procesus, vykusius už uždarų durų.
Abortai kaip pagrindinė „kontracepcijos“ priemonė
Kontroliuoti nėštumą ir kontroliuoti gimstamumą nėra tas pats. Pirmuoju atveju kontracepcija padeda apsisaugoti nuo pastojimo, antruoju – nėštumas yra nutraukiamas. Gerai žinoma, kad visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Sovietų Lietuvoje, moterys dažnai rinkdavosi ar buvo priverstos rinktis antrąjį, o ne pirmąjį būdą.
Atliekamų abortų kiekis Sovietų Sąjungoje buvo įgavęs kone epidemijos mastą. Vienu metu šis rodiklis buvo didžiausias pasaulyje. Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje per metus buvo atliekama 40–50 tūkst. abortų – milžiniški skaičiai, nors pagal gyventojų skaičių ir mažesni nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje. Be to, tikrieji abortų atlikimo mastai vargu ar yra žinomi, nes net ir po jų legalizavimo 1955 m. nemažai moterų rinkdavosi nutraukti nėštumą nelegaliai.
Kartais dėl to, kad kai kuriuose miestuose susidarydavo laukiančiųjų moterų eilės, o laukti tokiais atvejais niekas nenorėjo. Tačiau kur kas dažniau dėl to, kad nėštumo nutraukimas tebebuvo laikomas gėdingu ir smerktinu pasirinkimu. Tuo tarpu valstybė dirbtinį nėštumo nutraukimą traktavo kaip įprastą medicininę praktiką, ir tai faktiškai eliminavo bet kokį pacienčių konfidencialumą: medicinos įstaigoje buvo įrašoma tikroji jos apsilankymo priežastis ir į darbovietę moteris turėdavo pristatyti pažymą, nurodančią, kodėl ji neatvyko į darbą.
Abortus gaubusi gėda, kaip ir kitų panašiai stigmatizuojamų reiškinių atveju, atsispindėjo žmonių kalboje – jų atlikimas slėptas eufemizmu: pavyzdžiui, Vilniuje psichikos ligomis sirgę žmonės ėjo į „Vasaros gatvę“, venerinėmis ligomis – į „Bokšto gatvę“, o abortą pasidaryti nusprendusios moterys – į „Vingrių gatvę“.
Kai kurioms moterims (regis, dažniau gyvenusioms santuokoje nei nesusituokusioms) aborto procedūra buvo tapusi beveik įprasta intymaus gyvenimo dalimi. Apie jų paplitimą Lietuvoje dar septinto dešimtmečio viduryje romane „Adomo obuolys“ vienos herojės lūpomis, kritiškai atsiliepdamas apie neva lengvabūdiškai pasirenkamą nėštumo nutraukimą, autorius Mykolas Sluckis rašė: „Dabar merginos juokiasi iš abortų!“ Todėl istorikai kartoja, kad abortai Sovietų Sąjungoje buvo tapę ne kraštutine priemone, kai kito pasirinkimo nebėra, o galbūt pagrindiniu „kontracepcijos“ būdu.
Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje per metus buvo atliekama 40–50 tūkst. abortų – milžiniški skaičiai, nors pagal gyventojų skaičių ir mažesni nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje.
Vakaruose geresne alternatyva abortams buvo aiškiai laikoma kontracepcija. Tačiau sovietų valstybė faktiškai visada skeptiškai vertino kontracepciją ir nenoriai skleidė žinią ir prieinamumą prie tos kontracepcijos, kurią ji galėjo kontroliuoti. Įvairios kontracepcijos priemonės 1936 m. slaptu Sveikatos apsaugos ministerijos įsaku buvo išimtos iš prekybos. Po Antrojo pasaulinio karo kontracepcija vėl iš lėto tapo prieinama, bet oficialūs valdžios pareigūnai dažnai viešai skatindavo nepasitikėjimą ja, pavyzdžiui, septintame dešimtmetyje Vakarų pasaulyje ėmusiomis populiarėti hormoninėmis tabletėmis. Apie pastarąsias palankiau imta kalbėti tik aštunto dešimtmečio pabaigoje – tuomet ir jų vartojimas ėmė sparčiau augti.
Sovietų valstybė niekada formaliai neatsisakė tikslų skatinti gimstamumą ir iki pat savo gyvavimo pabaigos laikėsi nėštumo nutraukimo (abortų), o ne nėštumo prevencijos (kontracepcijos) politikos. Į tai buvo orientuota visa sveikatos apsaugos sistema. Nėštumo nutraukimas moterims buvo lengviau pasiekiamas nei kontracepcija, nes valstybė siekė vykdyti ne gimstamumo kontrolę (ir kartu netiesiogiai skatinti konservatyvioms normoms nepriimtiną seksualinę elgseną, nes nėštumo riziką mažinanti kontracepcija gali skatinti normų neatitinkančius santykius), o tik tvarkytis su nepageidautinomis gimstamumo skatinimo pasekmėmis.
Sueities nutraukimas: seksologų ir valstybės susidūrimo taškas?
Straipsnio pradžioje cituotoji pašnekovė taip pat susilaukė tik vieno vaiko. Tad atsakymas „A jokių“ nereiškia, kad žmonės nesisaugojo.
Paprašyta patikslinti, ką žinojusi apie kontracepciją, ji atsakė: „Buvau girdėjusi, kad kažkas tai tokio yra, bet aš nežinau, ar jų [priemonių] buvo vaistinėj, tarkim, aš šito net nežinau“. Ši moteris su vyru buvo linkusi pasikliauti galbūt pačiu seniausiu saugojimosi nuo pastojimo būdu: „Kaip pasakyti, tai buvo vyro gebėjimas apsisaugoti. Aš net nežinau, kaip tai įvardinti“. Iš tikrųjų šis būdas turi net lotynišką įvardijimą – coitus interruptus. Paprastai tariant – tai sueities nutraukimas prieš sėklos išsiliejimą.
Įsitvirtinęs mitas, kad sovietmečiu apie seksą visai nekalbėta, neatitinka tikrovės. Sovietinė cenzūra ir viešosios erdvės prižiūrėtojų konservatyvumas iš tiesų išlaikė ją gana puritonišką, ypač jei lyginsime su situacija, kaip viešoji kultūra buvo seksualizuota Vakaruose septintame dešimtmetyje.
Tačiau sovietinė propaganda nemažai kalbėjo apie šeimą ir santuoką, ir tuomet kartais būdavo paliečiama ir lytinių santykių tema (pavadinta „vedybų higiena“ ir pan.). Propagandinės brošiūros leistos ar paskaitos skaitytos net ir stalinistiniu laikotarpiu, juo labiau vėlyvuoju sovietmečiu, kai į viešą kalbėjimą vis labiau įsitraukdavo ne tik profesionalūs propagandistai, bet ir medicinos specialistai – ginekologai, akušeriai, pagaliau seksologai.
„Sovietinei šeimai ir santuokai“ skirtos literatūros ir publikacijų spaudoje ypač ėmė gausėti nuo septinto dešimtmečio vidurio. Tiesa, kontracepcijai vietos atsirasdavo specializuotuose, šviečiamąją ir propagandinę funkciją atlikusiuose leidiniuose ir brošiūrose, kur kas rečiau – plačiai skaitomoje spaudoje.
Viešai apie kontracepciją ėmę kalbėti medicinos specialistai kritiškiausiai atsiliepdavo būtent apie šį visuomenėje labiausiai išplitusį saugojimosi būdą – sueities nutraukimą, kuris žmonių, cituojant Naumo Chodakovo knygą „Jaunavedžiams“ (lietuviškai išleista 1990), buvo vadinamas „į skudurėlį“. Šis autorius taip apibūdina jo poveikį vyrui ir moteriai: „Lytinė sueitis – audringa fiziologinė iškrova, kai smarkiai sudirginamas visas organizmas, taip pat ir nervų sistema. Norint nepraleisti ejakuliacijos pradžios, reikia būti budriam. Be to, sutrikdoma natūrali, darni organizmo veikla. Baimė, kad vyras praleis ejakuliacijos momentą, nuodija moters sąmonę, trukdo jai panaikinti slopinimą, kuris reikalingas palaimai pajusti (sumažinti įtampą)“. Panašius perspėjimus apie žalingą poveikį sveikatai, nuolat praktikuojant coitus interruptus, kartojo visi specialistai, tačiau visuomenėje šis būdas – bent kiek galima spręsti iš interviu su tuo metu gyvenusiais žmonėmis – išliko populiarus.
Ilgą laiką populiarus jis buvo ir Vakaruose. Pavyzdžiui, istorikė Hera Cook teigia, kad tokį saugojimosi būdą iki septinto dešimtmečio rinkdavosi nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų britų porų. Vėliau britai pradėjo daugiau rinktis kitus apsisaugojimo metodus, nes pradėjo plisti kontraceptinės piliulės ir kitos mechaninės bei cheminės kontraceptinės priemonės. Tuo tarpu Sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kaip minėta, ši nauja ar tobulėjanti kontracepcija plito gerokai lėčiau, ypač daug neigiamų vertinimų sulaukdavo piliulės, todėl išankstinis sueities nutraukimas tebebuvo dažnas porų pasirinkimas.
Nėštumo nutraukimas moterims buvo lengviau pasiekiamas nei kontracepcija.
Šis būdas, žinoma, ne tik galėjo kenkti sveikatai, bet ir buvo labai nepatikimas – priklausė nuo vyro valios ir įgūdžių, todėl kėlė daug nerimo, ypač moterims. Be to, tarp dalies vyrų vyravo įsitikinimas, kad rūpintis nepastoti yra tik moters reikalas, todėl patikėti jiems atsakomybę galėjo būti labai rizikinga. Toks nepatikimumas kėlė specialistų skepsį, bet buvo naudingas sovietų valstybei, kuriai rūpėjo didinti populiaciją. Todėl galima sakyti, kad simboliškai šia tema rašę ir griežtai prieš coitus interruptus pasisakę gydytojai prieštaraudavo sovietų valstybės interesams.
Abejotinas patikimumas
Ne vieno pašnekovo išsakyta patirtis skatintų daryti išvadą apie menkas žmonių žinias kontracepcijos klausimais ir stiprų drovumą. Viena iš kalbintų moterų į klausimą, ar kalbėjosi anuomet su kuo nors apie kontracepciją, atsakė: „Nu, man atrodo, kad čia jau būdavo kažkokia tokia paslaptis. Nu, nežinau, aš iš viso tokia tuo požiūriu buvau... Atsimenu, kai atvažiavo [vyras] iš užsienio ir atvežė savo draugui tokį tušinuką, ten kur moteris renginėjasi, ir man padavė pažiūrėti. Aš nežinau, kaip aš pasijaučiau, kad man tiesiog norėjosi verkti. Aš jaučiausi tokia įžeista. Nu, kažkas tokio. Reakcija buvo siaubinga“.
Bet iš tiesų sovietmečiu žinoti ir naudoti įvairūs apsisaugojimo būdai: moters nevaisingų dienų apskaičiavimas, prezervatyvai, gaubtuvėliai, spiralės, diafragmos, makšties plovimas, tamponai, žirneliai, piliulės ir kt.
Apie juos galėjo informuoti gydytojai ar rasti informaciją minimuose leidiniuose, nors nei pačių priemonių, nei informacijos sklaidos nebuvo pakankamai. Tiesa, net tos priemonės, kurios dabar laikomos gana patikimomis, anuomet poroms negalėjo suteikti galimybės nevaržomai atsiduoti aistrai – pastojimo tikimybė išlikdavo didelė.
Pavyzdžiui, gydytojas, dėstytojas Vytautas Baronas leidinyje „Kaip reguliuoti nėštumus“ (1969) kontracepciją įvertino taip: nepatikimiausias būdas, žinoma, laikytas nutrauktas lytinis aktas – 62 proc. patikimumas, makšties plovimas – 64 proc., prezervatyvas – 81 proc., nevaisingų dienų apskaičiavimas – 86 proc. Patikimiausiomis priemonėmis, įvertintomis 96–98 proc., laikytos globulės ir tabletės bei gramicidino pasta.
Globulėmis ir tabletėmis čia vadinamos jų pavidalu gamintas liutenurinas ar kontraceptinas, dedamas į makštį 5–10 min. prieš sueitį, o gramicidino pasta buvo suleidžiama specialiu švirkštu į makštį taip pat prieš lytinį aktą. Tokios priemonės daliai porų buvo svetimos ir dėl kultūrinių priežasčių. Sovietmečiu nemažai žmonių tebegalvojo, kad vyrai ir moterys intymiuose santykiuose turi būti pasidalinę aiškiais vaidmenimis – vyras yra aktyvioji (iniciatyvioji) pusė, moteris – pasyvioji. Tokiais atvejais moteriai imtis iniciatyvos ir prieš pat sueitį rūpintis kontracepcija galėjo būti nepriimtina.
Tarp moterų tam tikrą paklausą turėjo gimdos spiralės, tačiau jas galėjo įdėti tik gydytojai, o jie to nedarydavo negimdžiusioms moterims. Be to, kaip pastebėjo istorikė Ieva Balčiūnė, jų poveikis moters kūnui taip pat kėlė abejonių – buvo teigiama, kad gaminamos metalinės ar plastmasinės spiralės kenkia gimdos kakleliui, galėjo sukelti skausmą, kraujavimą ir kitokias komplikacijas. Problemų kildavo ir su į antpirščius panašiais gimdos kaklelio gaubtukais. Jie gaminti iš aliuminio, sidabro bei plastmasės ir turėjo literatūrišką pavadinimą – „Kafka“. Tinkamo dydžio gaubtuką turėdavo parinkti ir uždėti akušeris-ginekologas, tačiau kai kurie gydytojai šį metodą kritikavo, nes jis galėjo trinti, spausti arba nuslinkti.
Kai kurios kitos priemonės buvo dar nepatogesnės, o jų naudojimas – komplikuotesnis. Štai minėtas gydytojas Vytautas Baronas leidinyje „Vedybų higiena“ (1962) aprašė, kaip turėtų būti atliekamas apsisaugoti nuo pastojimo skirtas makšties plovimas tam tikrais rūgšties tirpalais: „Persiplaunama litro talpos irigatoriumi su gumine žarnele ir antgaliu. Moteris, gulėdama ant nugaros, turi iškelti irigatorių pusę metro aukščiau savęs ir jo antgalį per 2–3 centimetrus įkišti į makštį. Po strėnomis reikia pasitiesti klijuotę ir jos galą nuleisti į kibirą, kad nubėgtų vanduo. Reikia persiplauti visu litru tuojau pat po lytinio akto, pasiruošus tam persiplovimui iš anksto“.
Šį būdą pasirinkusi moteris apie lėtą ir švelnų nusiraminimą mylimo vyro glėbyje po meilės akto galėjo pamiršti. Rytų Vokietijoje gyvenęs specialistas Rudolfas Neubertas, lietuviškai išleistoje knygoje „Nauja knyga apie vedybinį gyvenimą: Santuoka kaip dabarties ir ateities problema“ (1971) plovimą įvertino kaip labai nepatikimą ir iš moters džiaugsmą atimantį. Jo verdiktas buvo kategoriškas: „Išsiplovimas yra profesinių prostitučių priemonė“.
Tačiau šis tuomečių kontracepcijos priemonių keliamas keblumas ir nepatikimumas sako, kad kontracepcija savaime nei galėjo visiškai atskirti malonumą nuo baimės ir atsakomybės, nei lytinių santykių – nuo reprodukcijos.
Švelniems ir temperamentingiems
Rudolfo Neuberto knyga pirmą kartą Sovietų Lietuvoje išleista 60 tūkst. egzempliorių, po metų pakartota tokiu pačiu tiražu. Ji tapo bestseleriu visoje Sovietų Sąjungoje. Knyga buvo ne tik perkama, bet ir skaitoma. Propagandinės ir didaktinės retorikos joje netrūko, kaip ir vietiniuose propagandiniuose leidiniuose, tačiau autorius kalbėjo drąsiau ir atviriau.
Be kitų kontraceptinių priemonių, jis gyrė prezervatyvus, kurie esą ne tik pakankamai patikimi, bet ir saugo nuo lytiškai plintančių ligų: „Prezervatyvo pranašumas yra tas, kad tinkamai naudojamas ir aukštos kokybės jis palyginti gerai apsaugo ne tik moterį nuo nėštumo, bet ir abu partnerius nuo užsikrėtimo mikroorganizmais. Jeigu ši jo savybė ypatingos reikšmės neturi sutuoktiniams, tai ji ypač svarbi atsitiktinių lytinių santykių metu“.
Tačiau prakalbęs apie tai, kas jau buvo tapę kasdienybės faktu ne tik Rytų Vokietijoje, bet ir daliai sovietinių piliečių, – apie atsitiktinius lytinius santykius, autorius čia pat apsidraudžia: „Ši pastaba dar nereiškia, kad mes aprobuojame neištikimybę. Tačiau šiuo metu atsitiktiniai lytiniai santykiai tokie dažni, kad higieniniais sumetimais patarimas naudoti prezervatyvą yra pateisinamas“.
Kontracepcija savaime nei galėjo visiškai atskirti malonumą nuo baimės ir atsakomybės, nei lytinių santykių – nuo reprodukcijos.
Gali būti, kad prezervatyvus iš tiesų buvo populiariau naudoti kaip apsaugą nuo lytiškai plintančių ligų nei kaip įprastą kontracepcijos priemonę. Skirtingais duomenimis, visoje Sovietų Sąjungoje vėlyvuoju sovietmečiu prezervatyvus rinkosi dešimtadalis ar daugiausia – penktadalis porų. Panašių duomenų iš Sovietų Lietuvos nėra, tačiau vargu, ar jie stipriai skyrėsi. Prezervatyvų buvo galima įsigyti vaistinėse ir vaistinių kioskuose, bet kai kam ištarti garsiai „prašau prezervatyvų“ reikalavo per daug jėgų. Be to, tuometiniai iš elastinės gumos gaminami prezervatyvai slopino partnerių seksualinius pojūčius ir skleidė nemalonų kvapą.
Vytauto Barono prezervatyvui suteiktas 81 proc. patikimumas taip pat atrodo labai optimistiškas. Štai kitas specialistas Jurgis Žukauskas net dvidešimt metų vėliau išleistoje brošiūroje „Nėštumo reguliavimas“ (1980) vertino jų patikimumą atsargiau, duodamas 60–80 proc. Žmonės ypač nepasitikėjo vietinės gamybos produkcija, žinojo, kad jie gali nesunkiai plyšti, bet apsilankę kitose socialistinio bloko respublikose juos mielai pirkdavo. Kaip sakė viena iš tyrimo pašnekovių, jos profesionaliai sportavęs vyras dažnai vykdavo „į užsienį“ ir visada atsiveždavo prezervatyvų: „Ką veždavosi, tai jau veždavosi“.
Taigi net jei oficialūs autoriai girdavo „tarybinę kokybę“, žmonių patirtis lėmė žymiai didesnį atsargumą. Apskritai čia minėtose knygose galima rasti ir neįprastesnių ar „liaudies mediciną“ primenančių būdų. Naumas Chodakovas užsimena apie citriną: „Kai kurios moterys apsaugai nuo nėštumo 15–20 minučių iki lytinio akto į makštį įkiša ploną citrinos skiltelę. Efektyvumas patenkinamas (iki 85%), ir tai visiškai nekenksminga“. O Rudolfas Neubertas aprašo metodą, kuris primena beveik savanorišką kankinimą: „Nedidelė sutuoktinių grupė naudojasi daug kartų propaguotu vadinamuoju „karecos“ metodu. „Kareca“ reiškia meilumą. Sutuoktiniai švelniai myluoja vienas antrą, paskui vyras varpą įkiša į žmonos makštį ir abu nejuda. Jie toliau myluoja vienas antrą, pašnabždomis kalbasi tol, kol praeina susijaudinimas, nesukėlęs sėklos išsiliejimo. Šį metodą vertina švelnūs žmonės. Temperamentingiems jis netinka“.
Oficialiai pripažintos ir skleistos kontracepcijos priemonės sovietmečiu ne tik turėjo plėsti žmonių žinias, bet ir įveikti prietarais ir „liaudies išmintimi“ paremtus tariamai tradicinius saugojimosi būdus, kuriuos populiarino tarp žmonių žinomi žiniuoniai, žolininkai arba įvairūs „pažįstami“. Tačiau tų būdų geriau neminėti – kad niekam neateitų į galvą mintis jais pasinaudoti.
Šis straipsnis yra dalis projekto „Seksualinių normų ir elgsenos kaita modernėjančioje Lietuvos visuomenėje“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba.
