Sklypuose po žeme aptikti plytgaliai ir šukės savininkams tampa galimybe unikalioje Lietuvos vietoje prie jūros pastatyti sodybą.
Tiesa, radinių, kaip rodo specialistų patirtis, esama įvairių – tikrų, įrodančių kadaise egzistavusio pastato buvimą, ir, panašu, atsiradusių neseniai, taip siekiant įrodyti istoriškumą ir sklype pasistatyti namą.
Anot D.Niciaus, apmaudžiausia, kad pasitaiko sukčiaujančių ir tas šukes veikiausiai traukiančių iš kišenės arba brėžinius „netyčia“ braižančių keliasdešimt metrų į šoną.
Pirmas LAT verdiktas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) tik ką padėjo tašką pirmojoje tokioje Karklės teritorijos byloje, kurioje buvo bandoma įteisinti statybas draustinyje, šalia Plazės ežero, remiantis komercinius tyrimus atliekančių archeologų tyrimų išvadomis, neva įrodančiomis, kad šioje vietoje yra buvusi gyvenamoji sodyba.
Anot D.Niciaus, teismas išgirdo Pajūrio regioninio parko direkcijos bei archeologų mokslininkų argumentus, kad tyrimai nebuvo pakankamai moksliškai pagrįsti ir nėra pakankamo mokslinio pagrindo teigti, kad toje vietoje yra buvusi gyvenamoji sodyba.
Prieš tai Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas nebuvo palankus regioniniam parkui. Būta nerimo, jog gali susiformuoti ydinga praktika.
„Nonsensas gavosi, kad prašyme teismui pateikė, jog sodyba stovėjo iki 1944 m. Atseit karo metu sunyko. Mes įrodėme, kad tuo metu jokia sodyba nestovėjo pagal kartografinius duomenis. Teismas konstatavo, kad statinys stovėjo anksčiau, sunyko kitu laikotarpiu, užteko faktinių aplinkybių, kad yra radinių“, – pasakojo pašnekovas.
Visgi vilties suteikė pernykštis Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, pakeitęs verdiktą.
Tokios pačios pozicijos laikėsi ir ką tik sprendimą paskelbęs LAT.
Pajūrio regioninio parko vadovas įsitikinęs, jog komerciniais pagrindais atliekami archeologiniai tyrimai, kuriais įrodinėjama, kad draustiniuose yra buvusios sodybos, nulemia galimybę urbanizuoti draustinius, tad surinkti savininkų duomenys, neretai keliantys abejonių dėl teisėtumo, turi būti vertinami itin atidžiai.
Įrodinėja, kad sodyba stovėjo
Šiuo metu dar tebevyksta pora bylų, kuriose žemės ūkio paskirties sklypų savininkai bando įrodyti, jog kadaise čia stovėjo pastatai, ir gauti teisę sukurti sklype pridėtinę vertę – pastatą.
Be to, paprastai buvusių sodybų faktus įrodinėja perpirkėjai, o ne tikrieji paveldėtojai. Tokius sklypus savininkai įsigyja gerokai pigiau, žinodami, jog iš tiesų ant jo nieko statyti negalės.
Nereta būna pasikeitusios anuomet buvusių ir šiuo metu esamų sklypų ribos, o ir statiniai, anksčiau stovėję viename sklype, atsiduria trijų šeimininkų žemėse.
„ Tada kyla klausimas kam priklauso pirmenybė atstatyti? Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad galimybė tik tame sklype, kuriame buvęs gyvenamasis namas. O kaip dabar įrodyt tą gyvenamą namą? Pakankamai sudėtinga. Jei iš radinių, yra tam tikra metodika, bet kai nieko nėra, pakankamai sudėtinga. Dėl to bylos ir keliauja į teismus, – sakė D.Nicius.
Padeda žemėlapiai
Galimai buvusių sodybų pėdsakų paprastai specialistai ieško kartografinėje medžiagoje, tai yra senuose oficialiuose žemėlapiuose.
Juose matyti, ar užstatymo būta.
Nuo XX amžiaus pradžios iki pat Antrojo pasaulinio karo yra išlikę nemažai kartografinės medžiagos – gana tikslios, net ir internete prieinamos.
Informacija tikslinama ir 1944 metų aerofotografijoje – iš lėktuvo darytoje detalioje nuotraukoje, kuri neseniai buvo gauta iš JAV archyvų.
Taip pat remiamasi ir archeologiniais tyrimais, jų metu rastais radiniais.
Tačiau D.Nicius įvardija ir labai slidžius momentus.
„Praktikoje esame susidūrę su daug tokių momentų, kai bandoma įrodyti sodybos buvimo faktą iš pavienių radinių. Turiu pastebėti, kad archeologas atlieka tyrimus vienas pats. Niekas negali paneigti, kad atėjai, iš kišenės neįmetei metalinių dirbinių ir užfiksavai. Lieka tik pasitikėjimo dalykas, nes niekas negali patvirtint ar paneigt, – pasakojo D.Nicius.
– Dabar didelis dėmesys skiriamas pateikiamai kartografijai. Matininkai įsidrąsino įrodyti, kad į sklypo ribas patenka anksčiau buvusi sodyba. Vadinamąjį „pririšimą“ atlikti, pažymėti dabartinio žemės sklypo ribas buvusio žemėlapio vietoje – labai kruopštus darbas, reikia turėti kompetencijos, specialias programas.
Lietuvoje nėra jokios valstybinės institucijos, kuri galėtų tai atlikti ir teismui pateikti. Lieka tik privatūs matininkai. Turėjom teismui pateiktus duomenis, kuomet klaidingai, tyčia ar ne, patraukė vietą šimtą metrų, link matomos sodybos“.
Pašnekovo teigimu, esant tokiai situacijai dokumentų rengimas lieka tarsi vieno žmogaus atidumo ribose, o jis gali ir žmogiškai suklysti, ir padaryti piktybinių klaidų.
Anot D.Niciaus, Pajūrio regioninis parkas tokiais atvejais taip pat pasitelkia specialistus ir pateikia patikslintus kartografinius duomenis parodydamas, jog medžiagoje yra neatitikimų.
Savininkai esą gi nesnaudžia – nusamdo dar vieną matininką ir antrasis vėlgi pateikia tokį pat brėžinį, kaip pirmasis.
„Buvo atvejų, kai situacija dėl galimo matininko sukčiavimo nukeliavo iki STT, bet jie lieka nebaudžiami. Tiek matininkas, tiek radinius užfiksavęs archeologas teisinasi, kad padarė klaidą. Pasako, aš vieną centimetrą neteisingai pažymėjau ir pasislinko vietovės. Jokios atsakomybės nėra numatyta, o įrodyti, kad tai specialiai padaryta sunku, – kalbėjo D. Nicius.
Tiek matininkas, tiek radinius užfiksavęs archeologas teisinasi, kad padarė klaidą.
– Kad tai dokumentų klastojimas, neįrodysi, nes yra tam tikra metodika – surasti geografinius taškus, kelių susikirtimus. Jei pradinį tašką ne ten uždėsi, liks vieno ar dviejų centimetrų netikslumas, viskas susidėlioja kitaip.“
Nėra arbitro
Pajūrio regioninio parko vadovas apgailestauja, jog įstatymiškai nėra numatyta, kas yra tas arbitras, kuris turėtų įvertinti dokumentinę medžiagą.
Be to, jo nuomone, ydinga tai, jog šiuo metu savininkai visus dokumentus rengia privačia tvarka, o ne kreipdamiesi į tam tikrą instituciją.
„Kalbant apie teismų sprendimus, lieka pasitikėjimo klausimas archeologais. Prieš dešimt metų atrodė, kad archeologų bendruomenė gerbtina, yra ir su moksliniais laipsniais žmonės, netikėti jų duomenimis atrodė neetiška, ypač kai profesorius pateikia, bet yra įvairių atvejų, pradedama žiūrėt kritiškai, net ir su moksliniais laipsniais duomenys yra nekorektiški, netikslūs, abejotini“, – apgailestavo D.Nicius.
Pasak jo, tokių atvejų būtų išvengta, jei savininkas susimokėtų už paslaugą ir tyrinėjimus atliktų valstybė, o žmogus nė nežinotų, kuriam archeologui ar matininkui ši užduotis paskirta. Dabar gi užsakovas pats diktuoja sąlygas.
Pašnekovo teigimu, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ketina siūlyti korekcijas ir įstatymiškai atsisakyti sodybų atkūrimo.
Kiekviena teritorija turi savo tvarkymo planus, tad jų esą ir pakaktų numatant tiek senus atstatymus, tiek naujas statybas.
„Žiūrint į istorinį teisingumą, ties Karklės elnynu stovėjo ūkinis pastatas ir malūnas, bet žmogus atkurt negali, nes gali atkurt tik sodybą. Tai kelia žmonėms nepasitenkinimą, teisiškai tai tarsi neteisinga, malūnas kaip ir pagražintų kraštovaizdį“, – koliziją įvardijo D.Nicius.
Pajūrio regioninio parko vadovas sako, jog teisiniai procesai pareikalauja itin daug resursų iš valstybės, o minėtas palankus LAT sprendimas dar kartą parodo, kad esama sistema ydinga.
