Ilgus metus Rasa ir Vaidas svajojo susilaukti vaikelio, tačiau pastangos ėjo perniek. Galiausiai pora nusprendė: vieni kūdikiai gimsta iš pilvo, kiti – iš širdies. Todėl įsivaikino biologinius seserį ir brolį – keturmetę Saulę ir dvejų Kajų.
Likimo išdaiga: po kelerių metų šeimą aplankė gandrai – gimė berniukas, o vėliau – dar ir duktė. Taigi šiandien šeimoje auga du įvaikinti ir du biologiniai vaikai: 12, 10, 4 ir 2 metų.
Susilaukus biologinių vaikų Kybartų meilė Saulei ir Kajui nė kiek nesumažėjo. Sutuoktiniams visada buvo svarbiausia jų laimė ir emocinis saugumas.
Vaikų namų, kuriuose augo mūsų vaikai, direktorė labai geranoriškai padėjo.
Rasa ir Vaidas išsiaiškino, kad vaikai turi dar biologinių brolių ir seserų. Trys dabar jau paaugliai (15, 16 ir 17 metų) broliai buvo užsieniečių įvaikinti prieš devynerius metus ir gyvena Naujojoje Zelandijoje. Trylikametė sesuo rado laimę kauniečių įtėvių šeimoje.
„Vaikų namų, kuriuose augo mūsų vaikai, direktorė labai geranoriškai padėjo. Pasakėme, kad norėtume rasti ir bendrauti su šeima Naujojoje Zelandijoje. Ji susisiekė su tais žmonėmis ir pasiteiravo, ar gali mums atskleisti jų pavardę. Sutikimas buvo duotas ir aš juos susiradau feisbuke“, – 15min pasakojo Rasa.
Lietuvoje viešėjo jau dukart
Internetinė draugystė mezgėsi natūraliai, tarsi be pastangų. Kalbos – kaip vandens, aišku, apie vaikus, jų raidą, emocinę savijautą, pomėgius, kasdienybę ir problemas.
„Iškart pajutome artumą vieni kitiems“, – neslėpė Rasa. 2014-ųjų pavasarį penkių asmenų šeima iš Naujosios Zelandijos pirmąkart atvyko į Lietuvą. Po viešnagės čia dar mėnesį keliavo po Europą.
Antrąkart Kybartų namuose Naujosios Zelandijos gyventojai svečiavosi 2016-ųjų rugsėjį. „Būtų atvykę ir šiemet, bet berniukams svarbūs metai mokykloje. Todėl kitąkart, matyt, keliausime į svečius jau mes, tik norime, kad mažoji paaugtų – vis dėlto para skrydžių“, – šyptelėjo Rasa.
Artimesni nei kaunietė sesuo
Naujojoje Zelandijoje augantys berniukai lietuvių kalbą jau užmiršę. „O mūsiškiai dar nekalba angliškai, bet kalbos barjeras bendravimui visiškai nekliudo: susitikę jie žaidžia, dūksta, eina galvomis, spardo kamuolį tiesiog namuose. Internete bendrauja vaizdais – pasakojasi nuotraukomis instagrame, tokiu būdu dalijasi, kas vyksta kieno gyvenime. Fizinis atstumas nieko nereiškia: tai – tikrai ne šių laikų problema“, – įsitikinusi Rasa.
Fizinis atstumas nieko nereiškia: tai – tikrai ne šių laikų problema.
Maža to, jos vaikai su broliais Naujojoje Zelandijoje yra artimesni nei su biologine seserimi, gyvenančia Kaune.
„Su kauniečiais susitinkame tik tada, kai atvažiuoja zelandai. Tarkime, jie pas mus gyveno 10 dienų, o kauniečiai per tą laiką buvo atvykę tik kartą vakarienei. Mergytę jie įsivaikino 8 mėnesių, tai – jų kūdikis, todėl prilaiko atstumą nuo likusios šeimos: formalus kontaktas yra, jei norėtų bendrauti suaugusi, bet į artimą ryšį nesileidžiama“, – neslėpė pašnekovė.
Matai pirmą kartą, bet jau pažįsti
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo 2006 metų į Naująją Zelandiją po įvaikinimo išvyko 28 vaikai.
Rasa pasakoja, kad socialiniame tinkle „Facebook“ yra sukurta uždara lietuvius vaikus įsivaikinusių zelandų šeimų grupė.
„Esu joje prisiregistravusi, bet aktyviai nedalyvauju, tik stebiu, kas vyksta. Matau, kad šeimos reguliariai susitinka, organizuoja renginius, vakarones. Tėvai yra aktyvūs ir siekia, kad vaikai pažintų savo šaknis ir turėtų bendruomenę. Mūsų vaikų tėvai labai domisi Lietuva, pirmąkart atvykę žinojo, ką čia būtinai nori aplankyti ir pamatyti“, – pasakojo Rasa.
Tu myli savo vaiką ir automatiškai jauti didelę simpatiją ir tiems kitiems vaikams.
„Mūsų vaikai“ Rasa ištarė neatsitiktinai. „Kraujo ryšys tarp mūsų vaikų pakeičia sąvoką, kas iš esmės yra šeima. Pirmąkart susitikę su tėvais mes kalbėjome nesustodami, vienas per kitą – kaip su seniai matytais broliais ar seserimis.
Vaikai irgi mielai eina į kontaktą, nuo šurmulio visas namas dunda. Vaikai labai panašūs tiek išoriškai, tiek charakteriu, manieromis, reakcijomis. Matai vaiką pirmą kartą, tačiau iškart jį pažįsti. Aš matau, kaip atrodys mano vaikai po penkerių metų. Penkiolikmetis supykęs nunarina galvą lygiai taip pat, kaip daro maniškis.
Tu myli savo vaiką ir automatiškai jauti didelę simpatiją ir tiems kitiems vaikams“, – atviravo Rasa.
Pastangos atitaisyti skriaudą
Mokymus būsimiems įtėviams Kybartai pradėjo lankyti 2011 metų kovą. Spalį jų namuose jau krykštavo keturmetė Saulė ir dvejų Kajus. Visa įvaikinimo procedūra užtruko septynis mėnesius.
„Mes norėjome dviejų vaikų, todėl iškart atsidūrėme eilės priekyje. Pagalvojome, kam po to kartoti teisminius kelius, jei galima vienu šūviu nušauti du zuikius“, – aiškino Rasa.
Įvaikinimo procesą iš arti mačiusi moteris įsitikino, kad vyresnio amžiaus vaikai Lietuvoje turi mažai šansų būti įvaikinti.
„Būtų idealu, kad būtų įvaikinami įvairaus amžiaus vaikai. Kad jie šeimas rastų Lietuvoje. Dar idealiau, jei Lietuvoje iš esmės nebūtų vaikų namų, kad vaikus globotų giminaičiai, kaimynai ir t.t. Tačiau jei vaikas buvo tiek niekam nereikalingas, kad atsidūrė globos namuose, neleisti jo įvaikinti į Naująją Zelandiją tik dėl to, kad ji yra toli, protu nesuvokiamas argumentas. Pasaulis yra globalus. Kartais bendraudamas su lietuviais pajunti didesnių kultūrinių skirtumų“, – svarstė Rasa.
Kartais bendraudamas su lietuviais pajunti didesnių kultūrinių skirtumų.
Moteris džiaugiasi, kad jos vaikų broliams Naujojoje Zelandijoje buvo sukurtas puikus gyvenimas: „Fantastinė gamta, geri tėvai, kurie kasdien stengiasi užpildyti tuštumą ir kompensuoti biologinių tėvų padarytą skriaudą.“
Pasisuko netikėta vaga
Devynmetės mergaitės iš Kauno, ruoštos tarptautiniam įvaikinimui į Naująją Zelandiją, istorija pasisuko netikėta vaga. Į Lietuvą grįžo Didžiojoje Britanijoje gyvenantis mergaitės brolis ir pareiškė norįs sustabdyti jos įvaikinimą į beveik už 20 tūkst. kilometrų esančią šalį. Jaunas vyras pats sieks sesers globos.
Seimo narys Mindaugas Puidokas ketvirtadienį surengė spaudos konferenciją, kurioje teigė, kad Lietuvos institucijoms esą nerūpi įvaikinimas Lietuvoje, esą daugiausia dėmesio skiriama užsienio šalių piliečiams, ketinantiems įvaikinti lietuvius vaikus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis tai neigė: „Šie teiginiai neatitinka tiesos. Ir ši mergaitė buvo teikta lietuvių šeimoms įvaikinimui ar globai nuo 2015 metų balandžio mėnesio. Tik 2016 rugpjūtį, daugiau nei po metų, buvo pradėtos tarptautinio įvaikinimo procedūros“.
Ministras užtikrino, kad mergaitę norinti įsivaikinti zelandų pora atitinka visus reikalavimus, visas sąlygas, kurios būtinos siekiant įvaikinti vaikus iš Lietuvos.
Šeimoje jau auga du lietuviai vaikai. Pati pora nėra senyvo amžiaus, kaip skelbiama viešumoje, tai 1970–1971 metų gimimo asmenys.“
„Taip pat nemažai bendraujama su kitomis šeimomis, kurie taip pat globoja lietuvius vaikus. Tautinis lietuvių identitetas palaikomas. Kiek man žinoma, šeimos šventėse tai pakankamai išreiškiama. O tos šeimos, kurios įvaikina vaikus kitoje šalyje, turi nuolat teikti ataskaitas ir mūsų tarnybos žino apie jas, turi informaciją apie kiekvieną. Tokia procedūra nevykdoma, kai vaikas įvaikinamas Lietuvoje“, – teigė ministras.
