Eugenijus mus pasitinka šalia suremontuoto pastato – Vilūnų bendruomenės namų. Prisipažįsta, kad apleistą buvusią kolūkio kontorą įsigijo už savo pinigus ir suremontavo, o tada atidavė bendruomenės poreikiams.
„Nebūtina blaškytis po svietą“
Vesdamasis vidun pasakoja, kad kaime neretai žmonės nedrįsta imtis kokios nors veiklos, baiminasi biurokratinių kliūčių, kad nemokės tvarkytis su buhalterija.
„Sako – tu daryk, o mes prisidėsim. Na gerai. Ar man ten savo ūkyje įdarbinus kelis žmones, ar čia dar papildomai keli, man jokio skirtumo, galvą skauda vienodai“, – šypsosi vyras.
Tokiu būdu bendruomenės centre ir įsikūrė grožio paslaugas teikianti Jūratė, galanterija užsiimanti Anžela, o netoliese steigiamas autoservisas.
Pats Eugenijus – vietinis.
„Aš čia gyvenu netoliese, turiu nemažą ūkį. Dabar sūnus čia dirba. Mano vaikai nepabėgę, tik viena kiek toliau“, – pasididžiavimo neslepia šešių vaikų tėvas, kurio jauniausios atžalos dar lanko mokyklą.
Anot Eugenijaus, jis nespaudė vaikų, kad liktų, tačiau esą svarbu parodyti vaikams, jog galima ir čia likti: „Nebūtina blaškytis po tą svietą. Nei į užsienį nevažiavo nė vienas dirbti kažkaip, nuo mažens prie ūkio, daug visokių veiklų – kapelose, šokiuose. Jeigu mes, tėvai, šokame, dainuojame, tai kokių penkių mėnesių kūdikis ant palangės lopšy guli, nuo mažens sukasi, įsitraukia ir jie į tą visą veiklą. Todėl nėra noro po to pabėgti, lengviau, kad būtų, pasislėpti nuo kažko.
