Veiviržėnuose dirbančiose Danguolės Šukevičienės mokomų antrokų klasėje – trys ukrainiečiai. Pedagogė atviravo: sužinojusi, kad pirmadienį ateis trys lietuviškai nekalbantys vaikai, labai nerimavo. Stengėsi patobulinti rusų kalbos žinias, ieškojo metodologinės medžiagos. Atėję vaikai buvo nedrąsūs, tylūs. Iki šiol stengiasi laikytis vienas kito ir daugiausiai laiko leidžia trise.
Klasės draugai penktadienį, apsilankius žurnalistams, kėlė rankas, kad jau susidraugavo su naujokais. „Aš moku rusiškai! Išmokau iš Youtube“, – pasigyrė viena antrokė. Kiti vaikai džiaugėsi, kad naujokai jau išmoko nemažai žodelių lietuvių kalba, patys jau pramoko skaičiuoti rusiškai.
Mokytoja vis stengiasi dalinti dėmesį – kol vieni skaito užduotis, ji bėga prie ukrainiečių ir šiems pateikia medžiagą. Pastebėjo, kad vaikai imlūs – pamažu ima skaityti, vis klausia, ką koks žodis reiškia.
Aplankė ministrė
Penktadienį Veiviržėnų gimnaziją aplankė švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ji pastebėjo, kad iššūkių nemažai – skiriasi ir švietimo programos. Tačiau dabar didžiausias dėmesys turi būti skiriamas vaikų emocinę būklei.
Ji taip pat priminė apie galimybę mokytis nuotoliniu būdu, tačiau svarbu registruotis ir į lietuviškas mokyklas.
Jau galvojama ir apie kitus mokslo metus, nes situacija Ukrainoje vis dar įtempta. „Matome, kas dedasi Ukrainoje, net jei karas greitai pasibaigs, – ištisi miestai išgriauti“, – kalbėjo J.Šiugždinienė.
Ministrė teigė, kad sprendžiamas ir ukrainietiškų vadovėlių klausimas, ieškoma, kaip jų gauti.
Skaičiuojama, kad šiems mokslo metams pabaigti gali prireikti apie 4 mln. eurų vadinamųjų mokinio krepšelio lėšų.
Vaikai greitai apsiprato
Pirmomis dienomis vaikų piešiniai atrodė niūrūs. Antrokas Saša vis piešė tankus ir karinius lėktuvus. Mokyklos direktorė Laima Navickienė pasidžiaugė, kad vis dažniau vaikų piešiniuose pražysta gėlės.
Iš Ukrainos į Veiviržėnus atvykusi Raja du savo pradinukus vis dar palydi iki mokyklos. Šeimai pavyko įsikurti visai greta mokyklos, todėl jau netrukus mama ketina juos išleisti vienus ir tik pro langą stebėti, kaip jie atveria miestelio gimnazijos duris.
„Kurį laiką galvojome, ar vaikai galėtų eiti į lietuvišką mokyklą. Yra galimybė mokytis nuotoliniu būdu. Tačiau nusprendėme, kad vaikams vis tik geriau mokykla. Jie gana lengvai priprato“, – pasakojo Raja.
Jos šeima iki šiol gyveno nedideliame Kostopolio mieste, greta sienos su Baltarusija. Šeimos maitintojas dar iki karo buvo pradėjęs dirbti Lietuvoje, Pėžaičiuose, vos 10 km nuo Veiviržėnų, esančiame baldų fabrike. Ukrainoje prasidėjus karui, Raja su šeima atvyko į Lietuvą, pas vyrą. Nedideliame miestelyje pavyko susirasti būstą. Matydama, kaip jos vaikai puikiai pripranta Lietuvoje, ji ir pati jau ima galvoti, ką galėtų dirbti.
Jau dirba dvi ukrainietės, Veiviržėnus pasiekusios panašiu metu kaip ir Raja. Viena jų – vaikų psichologė – gavo darbą toje pačioje gimnazijoje. Kita, turėjusi pedagogės išsilavinimą, gavo kelių valandų darbą kaip mokytojos padėjėja.
„Kol kas mums čia patinka. Neatsistebime žmonių gerumu. Ir mokykloje, net tie mokytojai, kurie nedirba su mano vaikais, pakalbina, klausia, kaip sekasi“, – pasakojo moteris.
Ji tikina, kad krašto dar nespėjo pažinti, norisi išbūti laiką šeimos rate.
Svarbiausia – socializacija
„Pirmas iššūkis, kliuvęs mums, – vaikų emocinė būklė, jų socializacija. Stebėjome jų nepasitikėjimą, susigūžimą. Pradžioje jie pabuvo kelias pamokas, lydėjo mamos. Matome, kad vaikams reikalinga pagalba. Mūsų tikslas – ne išmokyti juos matematikos ar lietuvių kalbos, o socializuoti, kad nebijotų žmonių, naujovių. Netgi aštresnis garsas juos gąsdina“, – pasakojo gimnazijos vadovė L.Navickienė.
Nuo pirmadienio ateis dirbti pedagogas, kuris dirbs su išlyginamosiomis studijomis.
Direktorė, bendraudama su kolegomis, mato, kad šie siekia maksimalių rezultatų, bet skatina pasidžiaugti ir mažesniais pasiekimais, kad ir vis šviesesnėmis spalvomis piešinėliuose.
Paklausta, kiek dar galėtų priimti ukrainiečių vaikų, L.Navickienė pažymi: prie gimnazijos yra priskirti keli kaimiškų vietovių skyriai, kur vaikų trūksta. Tai – Pašlužmio ir Judrėnų skyriai. Tik reikėtų organizuoti pavežimą.
Galvojo, kad Veiviržėnai – neįdomūs
Veiviržėnų bendruomenės pirmininkas Julius Pozingis pasakojo, kad vos prasidėjus karui imta kalbėti, kad būtų galima pabėgėlius priimti amatų centre, kur yra ir virtuvėlė, ir vietų miegojimui.
„Nemaniau, kad kas galėtų atvykti į Veiviržėnus. Tokį tolimą nuo miesto kampelį. Bet pasirodė, kad yra kitaip. Taip susiklostė, kad vyrai gyveno gretimame kaime ir moterys atvyko pas juos“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.
Viena šeima iš amatų centro, kur galima apgyvendinti apie 20 žmonių, jau išsikėlė. Susirado butą Veiviržėnuose. Kiti atvykėliai dar kitur glaudžiasi.
J.Pozingis pripažįsta, kad nedideliame rajone gal ir galima lengviau rasti vietą mokykloje, tačiau sunkumai prasideda ieškant būsto. Nors dar yra Veiviržėnų gyventojų, kurie registravosi per organizaciją „Stiprūs kartu“, tačiau atvykėlių vis laukia.
Pats bendruomenės pirmininkas pabėgėliams perleido savo namus Klaipėdoje. Pasakojo, kad telefonas netilo.
Galėtų priimti bent 500
Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Algirdas Petravičius pasakojo, kad iš viso rajone jau mokosi 45 moksleiviai, darželius lanko 11 vaikų iš Ukrainos.
„Situacija yra labai skirtinga. Štai Gargžduose kai kuriose pradinėse klasėse laisvų vietų neturime. Bet dabartinėje situacijoje nemanau, kad būtų didelis nusižengimas, jei priimtumėme dar vieną kitą vaiką. Daugiausiai laisvų vietų turime kaimiškose vietovėse. Viena jų – Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija su jos turimais trimis skyriais.
Skaičiuojama, kad rajone šiais mokslo metais neužpildyta liko apie 1000 vietų mokyklose ir darželiuose.
A.Petravičius paskaičiavo, kad nedidinus klasių komplektų būtų galima priimti bent 500 ukrainiečių. Tiesa, visos mokyklos – lietuviškos. Rusakalbių mokyklų rajone – nėra.
Dalis vaikų vis dar mokosi nuotoliniu būdu, nes tokį mokymą dar užtikrina Ukraina. Kiti pirmiau nei mokyklas ėmė lankyti popamokines veiklas.
