– Naujas sezonas ką tik prasidėjo. Ar jis bus kitoks nei ankstesniais metais?
– Jis bus pilnas permainų. Jau nuo metų pradžios pastebime, kad rinka atsigauna. Po dvejų sunkių, suveržtų diržų metų pradeda daugėti klientų. Šiemet apklausėme asociacijai priklausančius kaimo turizmo sodybų savininkus. Iš jų atsakymų matyti, kad prognozės teigiamos: tikimasi, kad metų pabaigoje galime pasiekti ir 2009 metų, prieškrizinį, lygį.
– Pats užsiminėte apie sunkmetį. Ar stipriai jis kirto kaimo turizmo sodyboms?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Pirmiausia dėl to, kad kaimo turizmo verslas, skirtingai nei kitos verslo rūšys, dažnai jo atstovams būna tik alternatyvi veikla, nešanti papildomas pajamas.
Užsienyje atlikti paskaičiavimai rodo, kad, jeigu kaimo turizmo verslo metinis užimtumas yra iki 10 proc., tai yra laisvalaikio praleidimas. Pas tave atvažiuoja žmonės, tu juos priimi, pabendrauji, bet verslo nedarai. Kas kita, jeigu metinis sodybos užimtumas yra iki 30 proc. Tuomet, jeigu gerai vykdai savo veiklą, gerai koordinuoji pinigų srautus, tu gali sukurti iki vienos vidutinės algos per mėnesį. Jeigu sodybos užimtumas iki 50 proc., tai jau verslas: tokių sodybų šeimininkai paprastai samdo darbuotojus, kurie padeda atlikti darbus. Tavęs paties ir šeimos narių nebeužtenka.
Žmonės pradėjo ieškoti ramybės: kur galėtų ramiai pabūti, praleisti laiką tiesiog gamtoje. Tai mus, kaimo turizmo atstovus, džiugina. Iki tol viešojoje erdvėje sodyboms buvo klijuojama balių turizmo organizatorių stereotipas
Žmonės, kurie pradeda šį verslą, turėtų gerai pagalvoti – į kurį segmentą jie taiko ir ko jie tikisi iš kaimo turizmo verslo.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje daugiausia sodybų, kuriose vidutinis metinis užimtumas yra iki 30 proc. Taigi, didžioji dalis kaimo turizmo verslo atstovų turi ir kitos veiklos. Aišku, yra tokių verslų, kurie gyvena tik iš kaimo turizmo. Tačiau jų paslaugos – itin plataus profilio (ne tik apgyvendinimas, bet ir maitinimas, pramogos).
– Kokių paslaugų Lietuvos kaimo turizmo sodybose galima rasti? Ar yra naujovių, ko iki šiol nebuvo? Kur krypsta šis verslas?
– Pasiūla taikosi prie paklausos. Per paskutinius keletą metų paklausa ir vartotojų norai keitėsi. Jeigu 2007 ir 2008 metais nemažą dalį kaimo turizmo sodybose sudarė verslo renginiai, tačiau 2009-2010 metais ši rinka, galima sakyti, mirė. Tai buvo didelis šokas daliai sodybų, kurie iki to laiko be vargo rasdavo sau klientų viduryje savaitės. Pasikeitė ir savaitgalių klientai. Per paskutinius metus pastebėjome, kad išaugo vartotojų, ieškančių ramaus poilsio, skaičius. Žmonės pradėjo ieškoti, kur galėtų ramiai pabūti, praleisti laiką, tiesiog, gamtoje. Tai mus, kaimo turizmo atstovus, džiugina. Iki tol viešojoje erdvėje sodyboms buvo klijuojama balių turizmo organizatorių stereotipas. Jis buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Todėl smagu, kad patys klientai pradeda ieškoti to, ką iš tiesų galime duoti – ramų poilsį.
Praėjusiais metais vykdėme vartotojų apklausą. Klausėme, su kuo jiems asocijuojasi poilsis kaimo sodyboje. Iš trijų pirmų asociacijų, kurios kyla žmogui išgirdus apie kaimo turizmą, tai yra poilsis kaime (atostogų tipas), aktyvus laisvalaikis kaime (pažintinės ekskursijos ir t.t.) bei ramus poilsis. Nebuvo nė vienos užuominos į balius, triukšmą.
– Kai kuriose Lietuvos vietovėse, kaip pavyzdžiui, ežeringuose Molėtų, Zarasų krašte, kaimo turizmo verslas žinomas nuo seno. Tačiau vis garsiau girdisi ir kitų regionų sodybos. Ar daug naujokų ateina kasmet į rinką? Kaip jiems pavyksta įsitvirtinti?
– Didžiausia koncentracija kaimo turizmo sodybų yra Aukštaitijoje – Zarasų, Molėtų, Utenos ar Ignalinos kraštuose. Tai didžiausias regionas, daugiausia ežerų, daugiausia išplėtota turizmo sistema. Tačiau Žemaitija ne ką mažiau turi pasiūlyti. Tai ir Plungės rajonas, Klaipėdos kraštas – Šilutė, Rusnė. Mažai atsilieka ir Dzūkija.
Kiekvienas regionas turi savo specifiką. Be to, konkurencinė kova tarp sodybų skatina ieškoti naujovių, pasiūlyti vis naujas paslaugas. Yra rajonų, kuriuose kaimo turizmas vystomas nuo seno ir žmonės žino, kur važiuoja. Tačiau yra ir tokių, kur žmones reikia prisikviesti, nes apie ten veikiančias sodybas mažai kas žino. Tai – Vidurio Lietuva. Bet būtent čia žmonės kuria pramogų parkus, siūlo aktyvaus laisvalaikio praleidimo pramogų ir pan. Tokios nišinės vietos randa savo vietą po saule. Vertėtų pastebėti, kad tuose rajonuose, kur mažiau kaimo turizmo sodybų, mažiau žmonių, taigi, ir daugiau ramybės, o paslaugų kokybė bus ne ką prastesnė nei kitur.
 |
| Artiomo Ištuganovo nuotr./Naujasis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentasLinas Žabaliūnas |
– Kaimo turizmas vystomas ne tik Lietuvoje. Kuo lietuviai skiriasi nuo, tarkime, kaimynų – latvių, lenkų, baltarusių. Ką įdomaus galime pasiūlyti vietos ir užsienio turistams, ieškantiems poilsio sodybose?
– Didžioji dalis paslaugų teikėjų siūlo įvairias paslaugas, prisitaiko prie savo svečių norų. Tačiau turime ir perliukų. Pavyzdžiui: etnografinės sodybos Šakių rajone – jose gali gyventi senovinėje troboje ir pajusti tą dvasią, pasimėgauti senoviškomis Lietuvos tradicijomis. Išskirčiau ir Rusnę, kur yra įvairių paslaugų, susijusių su šiuo kraštu: galima paplaukioti laivais, valtimi, paragauti žuvienės. Kiekvienas regionas bando iš savo specifikos pasiūlyti kažką įdomaus ir iš to išspausti maksimalią naudą.
Kalbant apie naujokus, labai didelę paspirtį kai kam davė Europos Sąjungos parama. Šiuo metu visoje Lietuvoje mes turime apie 600 sodybų. Asociacijai priklauso apie 400. Sodyboms, į rinką įeinančioms tik dabar, reikia iššauti ypač stipriai – pasiūlyti naujovių, kokybę. Kita vertus, daug metų kaimo turizmo verslą vystantys žmonės (pirmosios kaimo turizmo sodybos Lietuvoje atsirado 1997 metais) kartais nepajėgia pasivyti naujokų, kurių projektai remiami europiniais pinigais. Tačiau senesnėse sodybose klientas visada sulauks daugiau asmeniškumo. Ten, kur dideli pinigai, ateina ir didelis verslas. Glaudus bendravimas, galimybė pasikalbėti su sodybos šeimininkais apie jų rūpesčius, pamatyti jų auginamus gyvulius – kaimo turizmo pionierių stiprybė, patraukianti ne tik lietuvius, bet ir užsienio turistus.
– Ar daug Lietuvos sodybose užsieniečių? Kaip jie suranda konkrečią sodybą? Juk dauguma lietuvių sodybas renkasi pagal draugų, pažįstamų patarimus ar asmeninę patirtį.
– Žinios apie kaimo turizmą Lietuvoje užsienio valstybes pasiekia nelengvai. Bet dedame daug pastangų, kad situacija keistųsi. Užsienio rinka – didelis prioritetas. Daug padeda tarptautinės parodos, turizmo departamentas, taip pat užsienio konsulatai: jie žinią apie kaimo turizmą sėkmingai skleidžia rinkose, kuriose yra vizinis rėžimas. Tai – Baltarusija, Rusija. Rytinės rinkos potencialas didėja ir ateityje tikrai augs. Bendradarbiaujame ir su vietos kaimo turizmo asociacijomis. Nauda abipusė – lietuviai mūsų sodybose suranda jiems aktualios informacijos apie netoli, už sienos, esančias sodybas.
Dar vienas kanalas – interneto puslapiai. Lietuviškai rinkai pritaikytas www.atostogoskaime.lt, o užsienio – www.countryside.lt, kuriame informacija pateikta keturiomis kalbomis. Ateityje žadama aktyvinti klientų paiešką tikslinėse rinkose – Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dabar šių užsieniečių srautas yra vienas didžiausių. Tiesa, reikėtų paminėti, kad kol kas užsienio klientai kaimo turizmo sodybose sudaro tik 10-13 proc. Bet kasmet jų skaičius didėja.
 |
| vienkiemis.lt nuotr./Vaizdas į kaimo turizmo sodybą „Vienkiemis“ |
– Šį rudenį Lietuvoje vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas, į Lietuvą pritrauksiantis daugybę užsienio svečių. Kaip kaimo turizmo sodybos ruošiasi šiam tarptautiniam renginiui?
– Tai – artimiausias asociacijos rūpestis. Kuriame duomenų bazę apie tas sodybas, kurios pasirengusios priimti krepšinio sirgalius čempionato metu. Netrukus startuos sodybų rezervavimo sistema, skirta krepšinio sirgaliams. Užsieniečiai jau dabar užsisako kambarius kaimo turizmo sodybose. Taip pat bus plečiamos www.atostogoskaime.lt galimybės. Jame bus įdiegta daugiau kaimo sodyboms reikalingų rinkodaros ir reklamos priemonių, bus tobulinama sodybų paieškos sistema. Pavyzdžiui, šią savaitę puslapyje atsiras atskira skiltis, kurioje bus nurodomos sodybos pagal atstumą nuo arenų, kuriose vyks čempionato varžybos, taip pat kainas. Sodybų šeimininkai suteiks ir transportavimo paslaugas – esant reikalui, galės nuvežti gyventojus į arenas.
– Minėjote, kad parengtos naujos taisyklės, pagal kurias sodyboms suteikiami gandriukai – sodybos teikiamų paslaugų kategoriją apsprendžiantys ženklai. Kas naujo jose bus?
– Asociacijos narių sodybos skirstomos į penkias kategorijas, suteikiant joms vieno, dviejų, trijų, keturių ir penkių gandrų ženklus. Šios komforto kategorijos nustatomos pagal asociacijos tarybos patvirtintus klasifikavimo reikalavimus. Naujos taisyklės leidžia lengviau kontroliuoti sodybų paslaugų kokybę. Pagal jas yra vertinamos ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir papildomos paslaugos, kurios stiprina kaimo turizmo produkto galimybes. Sodybos turi būti vertinamos ne rečiau kaip kas 5 metai, tačiau savininkų pageidavimu tai galima daryti ir kasmet. Manau, kad šiemet kelioms sodyboms bus suteikti penki gandriukai. Tai – aukščiausia kategorija. Sodybos taip pat bus skirstomos į penkias grupes pagal jų tipą.
Kaimo turizmo rinka auga
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. kaimo turizmo sodybose apsilankė 227,5 tūkst. poilsiautojų, iš jų – 13,2 tūkst. užsieniečių.
Dauguma užsieniečių atvyko iš Lenkijos (29,3 proc.), Vokietijos (17,3 proc.), Rusijos (11,6 proc.), Latvijos (10,6 proc.) Daugiausia poilsiautojų sulaukė Vilniaus (45,7 tūkst., arba 20,1 proc.), Kauno (41,8 tūkst., arba 18,4 proc.) ir Utenos (38,6 tūkst., arba 16,9 proc.) apskritys.
Vidutinė nakvynės kaimo turizmo sodyboje kaina vienam asmeniui apskrityse svyravo nuo 37 iki 66 litų. Lietuvos gyventojas už nakvynę kaimo turizmo sodyboje vidutiniškai mokėjo 46 litus, užsienietis – 59 litus. 2010 m. dauguma poilsiautojų atvykdavo tik savaitgaliais. Populiariausias mėnuo poilsiauti sodybose buvo rugpjūtis. 2010 m. apgyvendinimo paslaugas teikė 590 kaimo turizmo sodybų, tai 2 sodybomis daugiau nei 2009 m..
Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Ignalinos, Molėtų, Lazdijų, Trakų, Utenos rajonų savivaldybėse. Poilsiautojai labiausiai mėgo prie ežerų įsikūrusias sodybas.
