Kuršių marios ir Nemuno žemupys – žuvingiausi Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities gėlieji vandens telkiniai, taigi, įvertinti, kokią įtaką vandens druskėjimas turi (ar turės) Kuršių mariose gyvenančiai ichtiofaunai, yra svarbu. Mariose sutinkamos pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą tokios saugomos žuvų rūšys, kaip perpelė (Alosa falax (Lacépède)), sykas (Coregonus lavaretus L.), ožka (Pelecus cultratus L.), salatis (Aspius aspius L.), kirtiklis (Cobitis taenia L.) ir kt.
Dažnėjantis druskėtų vandenų pritekėjimas į marias gali turėti neigiamos įtakos gėlavandenėms augalų ir gyvūnų rūšims, kurias ilgainiui išstumia druskėto vandens buveinėms būdingos rūšys. Žvejų verslininkų teigimu, poveikis akivaizdus ir žvejybai: kai iš žūklės plotų mariose pasitraukė gėlavandenės žuvų rūšys, sumažėjo žvejų laimikiai.
Tačiau tyrimais pagrįstų duomenų, jog šiaurinėje marių dalyje būtent vandens druskingumas neigiamai veikia gėlavandenes žuvis, vis dar trūksta, taip pat dažnai neįvertinamas neigiamas pergaudymo poveikis ištekliams, nors pastarasis aspektas yra gerai ištirtas, aprašytas ir dažniausiai yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis laimikių mažėjimą skirtinguose vandens telkiniuose visame pasaulyje.
Žuvų augimas nedeterminuotas – jos auga visą gyvenimą, taip pat jos labiau priklausomos nuo aplinkos sąlygų, t.y. fizikocheminių vandens savybių, tuo metu ir vandens druskingumo, nei šiltakraujai gyvūnai. Vandens druskingumas daro įtaką daugumos žuvų rūšių ikrų apvaisinimui ir inkubacijai, trynio maišelio rezorbcijai, ankstyvajai embriogenezei, plaukiojamosios pūslės išsivystymui, lervos augimui vėlesnėse stadijose, druskingumas yra vienas iš veiksnių, lemiančių augimo greitį.
Tarp ekologinių veiksnių druskingumas yra specifinis vandens aplinkos parametras. Dauguma žuvų susiduria su vandens druskingumo koncentracijų kaita. Tam tikrose ribose vandens druskingumo svyravimai ženklaus poveikio žuvų fiziologijai nedaro, tačiau šios ribos yra specifinės kiekvienai žuvų rūšiai – yra tokių žuvų, kurios gali gyventi tiek gėlame, tiek ir druskėtame vandenyje (pvz. ungurys), tačiau yra ir tokių, kuriom net ir nedideli druskingumo pokyčiai gali turėti neigiamos įtakos.
Fiziologiškai, žuvims tinkamiausia aplinka yra izoosmotinė – kai aplinkos vandens ir kūno vidinių skysčių druskingumas nesiskiria arba yra beveik vienodas. Jei aplinkos druskingumas yra mažesnis nei kūno skysčių (gėlavandenės žuvys), jos turi šalinti perteklinį vandens kiekį ,patenkantį į jų organizmą dėl osmotinio slėgio skirtumų.
Jei aplinkos druskingumas yra didesnis nei kūno skysčių (jūrinės žuvys) tuomet viskas vyksta atvirkščiai – kūno skysčiuose esantis vanduo, dėl osmotinio slėgio yra „išsiurbiamas“ į aplinką, o jo nuostolius jūrinės žuvys turi kompensuoti „gerdamos“ jūros vandenį ir šalindamos perteklinį druskų kiekį. Žinoma, jog žuvų jaunikliai, turėdami galimybę dažnai renkasi druskėtą vandenį, pavyzdžiui estuarijas, pakrantės lagūnas, kuriose, be kitų privalumų, aplinkos sąlygos yra artimesnės izoosmotinėms.
Taigi fiziologiškai, kuomet kūno skysčių ir aplinkos druskingumas vienodas, druskų ir vandens balanso palaikymas reikalauja mažiausiai energetinių sąnaudų, o ši „sutaupyta“ energija gali būti skiriama kitiems procesams, pavyzdžiui augimui.
Siekiant įvertinti skirtingo vandens druskingumo poveikį tipiškos gėlavandenės modelinės žuvų rūšies – ešerių (Perca fluviatilis L.) augimui bei elgsenai, Gamtos tyrimų centre buvo atlikti eksperimentai imituojant natūralias sąlygas, susidarančias Kuršių mariose.
Elgseninių eksperimentų metu, pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudota moderni eksperimentinė sistema, kurioje žuvys laisvai galėjo plaukioti tarp skirtingose sistemos pusėse esančių skirtingų aplinkos (vandens) sąlygų, neatskirtų jokiais fiziniais barjerais (1 pav). Eksperimentų metu ešeriai galėjo rinktis tarp šilto ir šalto, bei druskėto ir gėlo vandens, bei įvairių šių parametrų kombinacijų. Tyrimo metu nustatyta, jog ešeriai rinkosi šiltą vandenį, lyginant su šaltu ir druskėtą vandenį, lyginant su gėlu. Stipriausia teigiama elgseninė reakcija užfiksuota į šiltą druskėtą vandenį, o stipriausia neigiama – į šaltą gėlą.
Augimo eksperimentų metu, žuvys buvo laikomos ir šeriamos vienodomis sąlygomis – vienintelis skirtumas tarp eksperimentinių pakartojimų buvo vandens druskingumas. Eksperimento metu patikimų skirtumų tarp žuvų augimo greičio bei įmitimo nenustatyta – druskėtas vanduo neturėjo jokios įtakos (nei teigiamos, nei neigiamos).
Apibendrinus tyrimo rezultatus, galima teigti, jog iš jūros į Kuršių marias plūstantis šaltas druskėtas vanduo gali turėti neigiamos įtakos gėlavandenių žuvų gausumui šiaurinėje marių dalyje, tačiau ne dėl druskingumo, o dėl žemos temperatūros poveikio. Tuo tarpu druskėtam vandeniui sušilus, tokios akvatorijos kaip tik turėtų tapti patrauklios žuvims.
Tiesa, šie tyrimai atspindi tik tiesioginį vandens druskingumo ir temperatūros poveikį gėlavandenėms žuvis, tačiau ne mažiau svarbus yra ir netiesioginis jūros vandens poveikis, pavyzdžiui, per žuvų mitybos objektus – vis dar nėra iki galo aišku, kaip temperatūros ir druskingumo pokyčiai daro įtaką planktoniniams ir bentosiniams organizmams. Gali būti, jog bent dalis šių organizmų tokių pokyčių netoleruoja ir, mažėjant jų gausumui jūros vandens veikiamose akvatorijose, mažėja ir maisto žuvims, taigi šios, ieškodamos geresnių mitybinių salygų, migruoja toliau nuo jūros vandens poveikio zonos.
Dr. Justas Dainys yra Gamtos tyrimų centro specialistas.
