Suradę techniką neberado akmens
Šiemet Pagramantis paskelbtas Lietuvos mažosios kultūros sostine. Miestelio aktyviausieji pasiraitoję rankoves pluša siekdami kuo išradingiau ir prasmingiau įprasminti šį garbingą vardą. Pagramančio seniūnaičio Algirdo Turčinavičiaus pasakojimu, visus metus vykstančių renginių ciklą nutarta vainikuoti memorialinio akmens atidengimu. Dalintasi vizija apie galimą akmens apipavidalinimą, numatyta jam vieta miestelio prieigose esančioje pievelėje, netoli stadiono.
„Tinkamą akmenį atrado vienas bendruomenės narių Obelyno girininkijoje. Ištraukęs jį paliko netoli miško prie keliuko. Suskubome ieškoti technikos, galinčios pargabenti jį į miestelį“, – „Tauragės kurjeriui“ pasakojo A.Turčinavičius.
Nepaisant kurioziškos situacijos dėl akmens nepasidalijimo, vis dėl to kyla klausimas – o kam iš tikrųjų priklauso Obelyno miško žemėje buvęs akmuo?
Pasak Pagramančio seniūnaičio, technikos paieškos truko apie tris savaites. Akmenį į Pagramantį pargabenti pažadėjo Tauragės įmonė „Autoežeruona“.
„Antradienį seniūnas (Mažonų seniūnijos seniūnas Jonas Samoška, – red.) gavo iš „Autoežeruonos“ techniką akmeniui parvežti. Prieš siųsdamas techniką į vietą seniūnas nuvažiavo apžiūrėti privažiavimo prie akmens. Žiūri – nėra akmens“, – pasakojo A.Turčinavičius.
Tikina nusižiūrėjęs dar metų pradžioje
A.Turčinavičiaus pasakojimu, akmenį radęs ir ištraukęs bendruomenės narys netruko išsiaiškinti, kad gigantą pasisavino Šilalėje gerbiamas politinis ir visuomenės veikėjas, UAB „Šilalės vaistinės“ savininkas Jonas Leilionas. Tiek A.Turčinavičius, tiek Mažonų seniūnijos seniūnas Jonas Samoška susisiekė su šilališkiu ir paprašė akmenį grąžinti. Esą iš pradžių draugiškai kalbėjęs šilališkis po trijų dienų persigalvojo ir atkirto, kad jis pirmas rado akmenį, tad akmuo priklausąs jam.
„Akmuo mano akimis labai unikalus. Nemanau, kad jis kam nors priklauso. Jį pamačiau pavasarį važiuodamas pro šalį, – šių eilučių autorei kalbėjo Šilalės verslininkas J.Leilionas. – Gulėjo pamiškėje prie griovio. Rudenį grybaudamas jį vėl pastebėjau. Nelabai seniai palei mišką buvo kasamas melioracijos griovys, pagal mano mąstymą akmuo tada ir buvo iškastas ir paliktas. Nejaučiu padaręs kokį nusikaltimą. Jei kas nors buvo jį nusižiūrėjęs, galėjo pasiimti anksčiau, galėjo paimti ir nusivežti.“
Pasak pašnekovo, kitų metų sausį jo vaistinei sukaks 150 metų, tad akmuo puikiausiai tinka šiai sukakčiai įamžinti.
„Kas jam susisuko?“
„Kas jam susisuko? – šių eilučių autorei savo nustebimo dėl pasikeitusios šilališkio nuomonės neslėpė Mažonų seniūnas J.Samoška. – Persigalvojo. Būtų atidavęs, jei būtų reikėję, transportavimui būčiau iš savo piniginės lėšų davęs, kad tą akmenį parvežtų. Gaila laiko, skirto planavimui. Gi derinau ir su įmone, kuri akmenį mums turėjo pargabenti, kiek sugaišta tariantis su akmenskaldžiu, dalis darbų įgyvendinant viziją turėjo būti atlikta ir kalvio, kalbėta su kalviu. Akmenį gi radome ne iš karto. Ir jau buvom suplanavę, kad iki gruodžio mėnesį vyksiančios Pagramančio kultūros sostinės renginių ciklo šventės tas paminklinis akmuo bus pastatytas. Dar kad jis būtų radęs nepajudintą akmenį, o čia jis buvo pakeltas ir padėtas ant medienos rąstų. Žmogus mokytas, baigęs aukštąjį mokslą, gi matė, kad kažkieno įdėta triūso.“
A.Turčinavičiaus pasakojimu, akmenį radęs ir ištraukęs bendruomenės narys netruko išsiaiškinti, kad gigantą pasisavino Šilalėje gerbiamas politinis ir visuomenės veikėjas J.Leilionas.
Nurijęs kartėlį, seniūnas apie akmens dingimą pranešė policijai. Iš Šilalės atvykę pareigūnai užfiksavo įvykį, apklausė ir jį, ir A.Turčinavičių ir atsiuntė raštą, kuriame išdėstė, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį J.Leilionas galimai savivaldžiavo.
Tačiau tuo policijos darbas ir baigėsi – bylos surinktą medžiagą pareigūnai perdavė Šilalės rajono savivaldybės administracijai – lai Šilalės valdininkai sprendžia, ką daryti ir su akmeniu, ir su garbingos sukakties laukiančiu vaistinės savininku.
Gali grėsti įspėjimas ar bauda
Šilališkis bus kviečiamas pasiaiškinti į Šilalės mero Jono Gudausko kabinetą.
„Policija persiuntė raštą. Tai nėra baudžiamoji byla. Rinksis ir svarstys administracinė komisija. Kiek man žinoma, Mažonų seniūnijoje buvusį akmenį iš pamiškės jis (Jonas Leilionas, – red.) paėmė ir pasistatė savo vaistinės kieme. Sudaryta komisija išklausys akmenį paėmusiojo pasakojimą. Jam gali grėsti įspėjimas ar galbūt ir bauda“, – į klausimą, ką ketina svarstyti komisija, atsakė Šilalės rajono meras J.Gudauskas.
Pasak Mažonų seniūno, jei Šilalės rajono savivaldybės administracijos komisijos priimtas sprendimas netenkins, gali būti, kad bus svarstoma galimybė kreiptis į teismą. Kaip J.Samoška sako, rūpinantis Pagramančio miestelio, kaip kultūrės sostinės, įamžinimu, patirta ir moralinė, ir materialinė žala: sugaištas laikas, nervintasi, naudotas kuras.
Miškininkų neatsiklausė
Nepaisant kurioziškos situacijos dėl akmens nepasidalijimo, vis dėl to kyla klausimas – o kam iš tikrųjų priklauso Obelyno miško žemėje buvęs akmuo? Sakoma, kai du pešasi, trečias laimi. Tauragės miškų urėdijos atstovai, išklausę akmens nepasidalijimo istoriją, susirūpino, kaip apskritai besipešantieji drįso akmenį pasiimti neatsiklausę miškininkų.
„Obelyno girininkijoje yra ir privačių miškų. Sunku komentuoti tiksliai nežinant, iš kokios žemės tas akmuo paimtas. Pirmą kartą susiduriu su tokia situacija. Jei akmuo gulėjo valstybinėje miško žemėje, dėl jo paėmimo reikėjo derinti su mumis. Mes būtume derinę su Generaline miškų urėdija. Būtume aiškinęsi, ar galima jį paimti, ar ne. Tačiau į mus niekas nesikreipė“, – komentavo Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia.
