Lietuvos gyventojai kasmet vis labiau „prisijaukina“ rūšiavimą. 2017 m. reprezentatyvią visuomenės apklausą atlikusios tyrimų kompanijos „Rait“ duomenys rodo, kad šalyje visas atliekas rūšiuoja 42 proc. gyventojų, o dalį – 40 proc. Per metus pastarųjų skaičius kilstelėjo 2 proc.
Per pastaruosius metus Lietuvoje situaciją akivaizdžiai pakeitė ir 2016 metais pradėjusi veikti užstato sistema. Kasdien lietuviai į ją grąžina per 1,5 mln. vienkartinių pakuočių, o per visą sistemos gyvavimo laiką šis skaičius gerokai perkopė 1 milijardą. 2017-aisiais grąžinta 92 proc. visų į rinką išleistų pakuočių. Gyventojų apklausa rodo, kad užstato sistemos atsiradimas šalyje padarė teigiamą įtaką ir gyventojų požiūriui į atliekų rūšiavimą – 52 proc. gyventojai tikina, kad sistema paskatino rūšiuoti, 41 proc. pasirinko atsakymą – „greičiau paskatino“ ir tik mažiau nei 10 proc. tikina nepakeitę nuomonės
Šalyje visas atliekas rūšiuoja 42 proc. gyventojų, o dalį – 40 proc.
Ir iš tiesų, nors rūšiuojančiųjų Lietuvoje daugėja, nemaža dalis ir tų, kuriems pakeisti savo įpročius – itin sunku, net ir žinant, kad tai būtų itin naudinga. Psichologai vieningai sutaria, kad geriausia įpročius ugdyti nuo mažens, tereikia tinkamai tai daryti. O norint kiek kita kryptimi „suktelėti“ suaugusį, reikia imtis labai švelnių priemonių.
Mokyti – nuo pat mažens
15min.lt portale vykdytoje apklausoje „Kada geriausia vaikus mokyti rūšiuoti atliekas“ dauguma skaitytojų pasisakė už jaunesnį nei 5-erių metų amžių. Nemaža dalis respondentų – 35 proc. – rūšiavimo mokytų vaikus, kurių amžius 6–10 metų. Paauglystę įvardijo vos 5 proc. apklaustųjų, o 20 proc. skaitytojų manė, kad atžalos rūšiavimo turėtų išmokti savaime.
Ir psichologai, ir savo patirtimi su 15min.lt pasidalijusi mama Birutė Jakučionytė įsitikinę, kad rūšiavimo įgūdžius vaikams reikėtų skiepyti nuo mažų dienų.
Vaikams, kurie tai daro, sunku grįžus namo nerūšiuoti, tad gal didesnė problema vis tik yra šiukšlių nerūšiuojantys suaugę.
„Manau, kad pradėti apie rūšiavimą kalbėti reikia nuo pat mažens, nuo tada, kai pradedame prašyti vaiko išmesti popierėlį. Jeigu namuose yra rūšiuojama, tai atsitiks savaime – jis irgi išmoks.
Mano patirtis su įvairiais socialiniais projektais (pavyzdžiui, „Kamštelių vajus“), kurie buvo skirti būtent vaikų rūšiavimo įgūdžiams skatinti, rodo, kad darželinuką labai lengva išmokyti rūšiuoti. Daugelis darželio grupių rūšiuoja popierių, plastiką. Vaikams, kurie tai daro, sunku grįžus namo nerūšiuoti, tad gal didesnė problema vis tik yra šiukšlių nerūšiuojantys suaugę“, – svarstė B.Jakučionytė.
Paklausta, kokio amžiaus vaikai jau atskiria skirtingas pakuotes, ketvertuko mama sako, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai jau tai geba.
„Vyresnius jau galima mokyti atliekų „subtilybių“, pavyzdžiui: kokios yra popieriaus ar plastiko rūšys? Koks plastikas ar popierius yra nerūšiuojamas? Gal aš optimistė dėl vaikų, bet man atrodo, kad suaugę daug labiau dūsauja ir verkia, kad rūšiuoti neįmanoma, nei vaikai. Manau, kad žmonės tiesiog tingi rūšiuoti, galvoja, kad tai jų neliečia“, – juokiasi pašnekovė.
Jos teigimu, ir vaikai, ir suaugę painioja nerūšiuojamą plastiką. Jiems sunku atskirti daugiasluoksnį, neperdirbamą plastiką, iš kurio pagaminti vakuuminiai įpakavimai.
Kalbant apie kiekvieno žmogaus sąmoningumą, B.Jakučionytės nuomone, jeigu kiekvienas pradėtų globaliau mąstyti ir matyti, kad pajustų, jog vandenyne plaukiojanti šiukšlių sala liečia ir jį, jeigu įsisąmonintų, kad plastiko mikrodalelės iš vandens telkinių pasiekia jo skrandį, organizmą, jį nuodija, gal rūšiuoti pradėtų geranoriškiau.
„Manau, kad vaikams tai paprasčiau išaiškinti, todėl ir rūšiuoti juos išmokyti yra lengviau“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Esminis klausimas – ryžto tvirtumas
Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, raktas į sėkmingą įpročio pokytį – ryžtas. Bet ne šiaip ryžtas, o labai tvirtas. „Šiuo atveju kalbame apie įpročius, kurių keitimas nesuteikia žmogui greito malonumo ar greitos naudos. Vaizdžiai tariant, turime pakeisti pasąmonę, „įdiegti“ joje naują programą, kad atliekant vienus ar kitus veiksmus apskritai kiltų mintis daryti kitaip nei įprasta. Pirmiausia, žmogus dažnu atveju tiesiog daro savaime, neprisimena, pačios rankos juk nedaro – nerūšiuoja atliekų. Vis dėlto su įpročiais yra taip, kad, atlikus veiksmą tam tikrą skaičių kartų, jis įsirašo į atmintį, taigi čia reikia tik pasiryžimo“, – dėstė pašnekovė.
Dažnu atveju, pasak psichologės, žmonės tiesiog būna ne pakankamai pasiryžę, netvirtai apsisprendę – šiandien nori, o rytoj jau nelabai. „Būdų iš tiesų padėti sau pakeisti įprotį yra įvairių – galima susirašyti sau daugybę priminimų, lapelių, kurie vis primintų, ką sau esi pasižadėjęs. Kai kurie paskelbia savo pasiryžimą draugams, tokiu atveju visi žino apie apsisprendimą, taigi lyg ir nelabai gerai po dienos imti elgtis priešingai“, – kalbėjo G.Petronienė.
Šiuo atveju žmonės išsikelia ilgalaikį tikslą – tu tampi ekologišku žmogumi, tampi sąmoningesniu.
Tiesa, būtent aplinkos įtaką psichologė pripažino esant stipriu veiksniu. Jaunimui įtaką gali padaryti „Facebook“ žvaigždės, pasiskelbusios, kad nuo šiol rūšiuoja, vyresniems, kalbant būtent apie rūšiavimą, pasak pašnekovės, tai turėtų kelti savivertę.
„Norint stimuliuoti ryžtą, reikėtų labai aiškiai sau atsakyti į klausimą – kodėl aš tai darau? Ką man tai duos? Aišku, dantis valome, kad jų neskaudėtų – tikimės realios naudos, su atliekų rūšiavimu kitaip, juk žmogus tiesiogiai jos nejaučia. Šiuo atveju žmonės išsikelia ilgalaikį tikslą – tu tampi ekologišku žmogumi, tampi sąmoningesniu, panašesniu į užsieniečius, tampi pavyzdžiu kitiems, o tai kelia žmogaus savivertę“, – atkreipė dėmesį psichologė.
Paklausta, kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant atliekų rūšiavimo idėja užkrėsti nerūšiuojančius artimuosius, psichologė tikino, kad būdai gali būti patys įvairiausi – nuo žaidimų, varžytuvių iki „bonusų“, tačiau svarbiausia nebandyti žmogaus laužti per prievartą.
„Įprotį pakeisti yra įmanoma. Pakeisti artimo įprotį dar sunkiau nei savąjį, tačiau irgi įmanoma. Svarbiausia – nesinaudoti jokiomis prievartos priemonėmis, nes kils priešiškumo reakcija. Galbūt reikėtų pradėti su juo labai natūraliai kalbėti apie naudą, o tada bandyti jį įkvėpti. Pagirti, padėkoti, jei pasielgė tinkamai. Tiesiog žmogui padėti – jei pamirš, tiesiog priminti, nesipiktinti, pačiam perdėti atliekas į reikiamas šiukšliadėžes. Per prievartą žmogų vargu ar pakeisi, tačiau suteikus jam motyvaciją ir palaikant – tikrai galima“, – neabejojo G.Petronienė. motyvaciją ir palaikant – tikrai galima“, – neabejojo G.Petronienė.
