Be to, anot Klaipėdos universiteto profesoriaus, Potsdamo komunikate aiškiai parašyta, kad tiek Didžioji Britanija, tiek JAV būsimoje taikos konferencijoje parems SSRS pretenzijas į Kaliningrado sritį.
SSRS diktatoriui Josifui Stalinui Teherano konferencijoje pareiškus, kad sovietai kaip kompensacijos nori dalies Rytų Prūsijos, pasak V.Safronovo, kilo klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu principu ji būtų prijungta.
Klaipėdos universiteto mokslininko teigimu, Sovietų Sąjungos generalinis štabas planavo išplėsti SSRS teritoriją į vakarų pusę galvodamas, kad tai galėtų būti būtent sovietinės Lietuvos išplėtimas.
Dėl to netgi buvo sukurta speciali SSRS Mokslų akademijos komisija, kuri rinko statistinę bei etnografinę informaciją apie buvusią vokiečių ir lietuvių paribio sritį, vietovardžius.
„Komisija parengė pasiūlymus, kaip giliai sovietinė Lietuva galėtų būti išplėsta į šitą regioną. Šitie dalykai iš tikrųjų egzistavo. Tik tiek, kad jų neprireikė, nes iš esmės Potsdame ar vėliau to būtų galėję prireikti, jeigu būtų kitas geopolitinis kontekstas.
Sąjungininkai tuo metu jau bandė įtvirtinti status quo situaciją tiek dėl Rytų Europos padalijimo, tiek dėl kitų dalykų“, – interviu 15min sakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas.
Padalijo į dvi dalis
– Kalbant apie Kaliningrado srities istoriją esama nemažai įvairių interpretacijų, kaip viskas buvo ir turėtų būti, tarkime, dėl jos priklausomybės ir panašiai.
Kokia šio regiono istorija? Kodėl galiausiai Potsdame buvusią Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos dalį nuspręsta atiduoti SSRS?
– Šio regiono istorija, aišku, yra labai ilga. Tai yra dalis žemių, kurios istoriškai turėjo Prūsijos pavadinimą.
Jis buvo vartojamas jau nuo XIII amžiaus. Aišku, keitėsi regiono politinė priklausomybė.
XX amžiuje atsirado naujas politinis kontekstas.
Jau po Pirmojo pasaulinio karo buvo svarstomi planai, kad Rytų Prūsiją reikia padalyti į kelias dalis – lenkai labai aktyviai veikė tuo klausimu, bet iki galo, bent jau taip, kaip siūlė jie, tai nebuvo realizuota.
Per Antrąjį pasaulinį karą vėl kilo iš esmės labai panašios idėjos, kad reikia padalyti šitą provinciją į kelias dalis siekiant iš esmės sumažinti Vokietijos įtaką Rytuose.
Aišku, buvo ir papildomų argumentų, nes Rytų Prūsijos klausimas nebuvo sprendžiamas kažkaip izoliuotai.
Per karą šis klausimas buvo aktualus kitų stambesnių klausimų kontekste – būtent Vokietijos ir Lenkijos klausimo.
Kadangi Stalinas išreikalavo, kad Lenkijos rytinė siena būtų perstumta, Lenkijai reikėjo kažkaip kompensuoti.
Tad lenkai labai tikėjosi, jog visa Rytų Prūsija atiteks jiems kartu su Karaliaučiumi.
Bet tai nebuvo įgyvendinta, nes Stalinas dar Teherano konferencijoje pasakė, kad jam reikėtų mažo gabalėlio Rytų Prūsijos kaip kompensacijos. Iš esmės tai ir buvo įgyvendinta.
Nepervertinčiau Potsdamo konferencijos reikšmės, nes kai Sąjungininkai į ją rinkosi, buvo lūkestis, kad tai bus baigiamoji taikos konferencija, kažkas panašaus, kas vyko po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiuje.
Tačiau Potsdamo konferencija buvo tiesiog Sąjungininkų susitikimas Berlyno priemiestyje.
Jokių ratifikacijos reikalaujančių nutarimų ten nebuvo priimta.
Iš esmės buvo ištransliuotas komunikatas, kuriame – bendros nuostatos, dėl daugelio kurių Sąjungininkai jau buvo apsisprendę anksčiau. Dalis jų, tiesą sakant, jau ir buvo įgyvendintos.
Į dokumentą buvo įdėta papildoma nuostata, kad visa, dėl ko sutarta, yra parengiamieji sutarimai būsimai galutinei taikos konferencijai.
Ta galutinė taikos konferencija taip niekada ir neįvyko, nes prasidėjo naujas karas – vadinamasis Šaltasis karas, kaip Winstonas Churchillis jį pavadino.
Kaliningrado klausimu Potsdamo konferencijos vaidmuo išvis neturėtų būti pervertinamas, nes kai Potsdame susirinko Sąjungininkai, Rytų Prūsija jau buvo padalyta į dvi dalis: pietinėje dalyje sėkmingai jau bent kelis mėnesius šeimininkavo lenkai, o šiaurinėje dalyje šeimininkavo sovietų kariuomenė.
– Lietuvių kilmės buvęs kongresmenas Johnas Shimkus sako, kad tarptautinė bendruomenė turėtų persvarstyti Kaliningrado valdymo klausimą. Anot jo, Potsdamo susitarime numatyta, jog po 50 metų tarptautinė bendruomenė turėtų apsvarstyti šį klausimą.
Ar iš tiesų Potsdamo dokumentuose buvo fiksuota kažkas panašaus? Ar tąsyk planuota, kad ši sritis rusams turėjo būti patikėta tik pusei amžiaus?