Apie tai Vilniaus knygų mugėje kalbėjo meno ir Bažnyčios istorikė, diplomatė, Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė, kartu su Bernardinai.lt vyriausiuoju redaktoriumi Donatu Pusliu aptardama „Baltų lankų“ lietuviškai išleistą Vatikano apžvalgininko Andreos Tornielli knygą „Kelyje: pokalbiai su Jo Šventenybe Pranciškumi“ (2017).
Galime tapti šios knygos tęsinio dalimi
Vatikano apžvalgininko A.Tornielli knyga aktuali tuo, kad joje aprašomos beveik visos ligšiolinės popiežiaus Pranciškaus kelionės ir aptariami jų esminiai ypatumai. Knygos pradžioje – įdomus interviu su Pranciškumi, kuriame jis pasakoja, ką jam reiškia popiežiškoji kelionė, kokia jo kelionių misija. Knygos pabaigoje – vertinga visų popiežių kelionių apžvalga.
„Knygų apie popiežių Pranciškų daugėja geometrine progresija. Iš rinkoje esančiųjų, – kalbu ne tik apie lietuviškas, – ši išsiskiria tuo, kad parašyta labai kompetentingo autoriaus, lengvai rašančio, neblogai išversta į lietuvių kalbą ir leidžia pažintį šį popiežių, ypač galvojant apie tai, kas mums aktualu, kad galime tapti tokios knygos tęsinio dalimi“, – kalbėjo I.Vaišvilaitė.
A. Tornielli, pasak ambasadorės, yra vienas tų žurnalistų, kurie dirba Vatikane ir nuolat keliauja su popiežiumi. Jo ne tik akiratis platus – A. Tornielli išmano ir teorinius, ir praktinius Bažnyčios reikalus.
„Knyga labai naudinga, padedanti suprasti, ko iš būsimo popiežiaus apsilankymo Lietuvoje laukti, ko nelaukti, kad tai tikrai nebus karališkas vizitas, – knygos aktualumą prieš popiežiaus apsilankymą mūsų šalyje pažymėjo I. Vaišvilaitė. – Pranciškus nėra keliautojas. Jis keliauja, nes mano, kad reikia. Pradėjęs popiežystę jis, matyt, apskritai nesiruošė keliauti, bet susidūręs su pareigomis ir tikrove pradėjo tai daryti. Faktiškai jis nėra lankęsis Europoje, išskyrus kelis apsilankymus, bet Europos šalyse valstybinių kelionių nebuvo. Šiuo požiūriu atvykimas į Baltijos valstybes būtų išskirtinis.“
Ambasadorė, kalbėdama apie tai, kad tikėtinas popiežiaus vizitas sutampa su mūsų valstybės šimtmečio minėjimu, teigė, jog šis popiežius niekur nieko švęsti nevažiuoja – jis keliauja ten, kur reikia žmonėms: „Šiuo atveju jo atvažiavimas nėra šimtmečio šventimo dalis.“
Popiežius Pranciškus tikrai važiuoja ne vietų pažiūrėti, ne papročiais pasidomėti, bet susitikti su žmonėmis, kuriems, jo manymu, jis gali ką nors duoti.
I.Vaišvilaitė: nenustebčiau, jeigu popiežius apsilankytų Lukiškėse
Tokių popiežiaus kelionių, kokias mes jas dabar įsivaizduojame, pradininkas, pasak I. Vaišvilaitės, yra Jonas Paulius II.
„Buvo netgi juokaujama, kad Jonas Paulius II keliavo kaip savo kartos lenkas, kaip tautos, kuri labai domėjosi pasauliu ir turėjo išskirtinę didesnio judėjimo laisvę komunistiniame bloke, atstovas. Bet kartu Jonas Paulius II buvo labai smalsi ir labai atvira pasauliui asmenybė, išrinktas jaunas, sveikas, energingas popiežius“, – teigė buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto I. Vaišvilaitė.
O Benediktas XVI, anot jos, popiežiumi išrinktas tikrai garbaus amžiaus, buvo neįpratęs bendrauti su miniomis. „Šiam popiežiui būnant tokio amžiaus labai didelę pagarbą kelia jo pasiaukojimas ir nuolankumas, bandymas priimti tokį vaidmenį ir bendrauti su didžiuliu žmonių skaičiumi. Benediktas XVI – labai drovus, intravertiškas, kamerinis asmuo, labai artimas žmogui, kai su juo kalbiesi asmeniškai. Tačiau Karolio Wojtyłos dovanos mokėti puikiai bendrauti su didžiulėmis miniomis šis popiežius neturėjo“, – mintimis dalijosi ambasadorė.
Kalbant apie Pranciškų šiųdviejų popiežių ir jų kelionių kontekste jis – labiausiai ganytojas. I. Vaišvilaitė užsiminė, kad šis pontifikas, kaip rašoma ir A.Tornielli knygoje, net atostogauti niekur nevažiuojantis, jis atostogaujantis ten, kur gyvenantis, nors likti vasarą Romoje – vadinasi, kamuotis nepakeliamame klimate. Tiesa, kalbėjo I. Vaišvilaitė, šis klimatas labai panašus į gimtųjų popiežiaus Pranciškaus Buenos Airių: drėgnas, karštas ir labai tvankus.
„Popiežius Pranciškus tikrai važiuoja ne vietų pažiūrėti, ne papročiais pasidomėti, bet susitikti su žmonėmis, kuriems, jo manymu, jis gali ką nors duoti, – tikino pašnekovė. – Jono Pauliaus II kelionės turėjo stiprią valstybinę reikšmę. Tai būdavo oficialūs susitikimai su politikais, valstybės vadovais, kitomis grupėmis, o Pranciškus šią dalį suspaudžia iki vieno susitikimo. Ir jo kelionėse atsirado tokių elementų kaip susitikimai su visuomenės pakraščiais. Tradiciškai jis lankosi kalėjime, susitinka su kaliniais. Šalyse, kuriose siaučia sunkios ligos arba yra marginalizuotų žmonių grupių dėl fizinės situacijos, tikėjimo, socialinių prietarų, tradicijų, šis popiežius dažniausiai stengiasi susitikti būtent su tokiais žmonėmis.“
Ambasadorė kalbėjo nenustebsianti, jeigu Pranciškus, būdamas Lietuvoje, apsilankys Lukiškėse: „Ir aš nežinau, kaip mūsų visuomenė priimtų popiežiaus susitikimą su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Šalyje, kur bausmė iki gyvos galvos kol kas nediskutuojama, kur įsivaizduojama, kad nuteistieji iki gyvos galvos ir turi mirti kalėjime – šiuo požiūriu esame labai reta valstybė tarp tų, kurios yra panaikinusios mirties bausmę.“
Pirmasis popiežius, kuris duoda interviu tiesiai
Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius D.Puslys svarstė, kad popiežius Pranciškus, kitaip nei jo pirmtakas, kelionėse bendraudamas linksta improvizuoti, todėl žiniasklaida jo pasisakymus interpretuoja skirtingai, netgi kyla informacinių audrų – kaip šiame kontekste keičiasi popiežiškasis keliavimas?
I. Vaišvilaitė patvirtino, kad popiežiaus kalbėjimas pasikeitęs. „Šventasis Sostas anksti suvokė informacinių audrų pavojų, todėl popiežių pasisakymai būdavo neasmeniški, atidžiai suredaguoti, patikrinus kiekvieną žodį, apgalvojus visas galimas interpretacijas, dėl to jų kalba būdavo neutrali, kartais netgi techniška. Popiežiai nekalbėdavo gyvai – arba jie skaitydavo tekstą, arba paprasčiausiai jis būdavo skelbiamas, – aiškino I. Vaišvilaitė. – Pranciškus yra pirmasis popiežius, kuris duoda interviu tiesiai, gyvai, kalba su žurnalistais į mikrofoną. Tai reiškia, kad tokiu atveju jį girdi, tarkime, visi esantieji lėktuve.“
Tokia Pranciškaus reakcija į žmones, tikino ambasadorė. „Jis negali atsistoti prieš asmenį kaip institucija. Jis stojasi kaip žmogus. Pranciškaus dialogiškumas yra labai svarbus ir lemia visus kitus jo veiksmus“, – sakė ji.
Beje, atėjus šiam pontifikui savo darbą turėjo perorientuoti ir už jo saugumą atsakingi asmenys. Vis dėlto, anot ambasadorės prie UNESCO, Pranciškus nėra naivus, matęs visko gyvenime, gyvenęs karinėje diktatūroje, kuri tikrai nebuvo šilkinė. Apsaugos atžvilgiu Pranciškaus nuostata tokia: visi mes turime dirbti savo darbą, mano darbas – būti su žmonėmis, jūsų – užtikrinti saugumą.
„Popiežius Benediktas XVI šiuo požiūriu buvo labai nuolankus ir klausydavo, ką jam pasakydavo: neišlipti iš mašinos – vadinasi, neišlipti. Pranciškus žiūri kitaip. Vatikano saugumas buvo pripratęs, kad popiežius jų klauso, todėl reikėjo atprasti. Ir, sakyčiau, per 7–8 mėnesius už popiežiaus saugumą atsakingi asmenys normaliausiai persiorientavo“, – pasakojo I. Vaišvilaitė.
Pranciškus ir Europa
Ambasadorės teigimu, pačioje pontifikato pradžioje buvo išplitusi neoficiali nuomonė, kad su šiuo popiežiumi Europa atsidurs periferijoje, nes jis – ne europietis. Benediktui XVI ir Jonui Pauliui II Europa buvo centras, jie skyrė labai daug dėmesio Europos klausimams, tai rodo Jono Pauliaus II kalbos, tekstai, Benedikto XVI laikysena, svarstė I. Vaišvilaitė.
„Pranciškaus situacija tokia: joks kitas jo pirmtakas nėra tiek kalbėjęs apie Europą ir pateikęs tokių gilių, rimtų apmąstymų ir taip smarkiai įsitraukęs į dialogą“, – sakė ji ir pridūrė, kad Pranciškus ragina Europą atsibusti, suvokti savo vietą pasaulyje, savo atsakomybę ir savo pašaukimą. Tačiau kartu teigia, kad be krikščionybės Europos Sąjunga to negalės padaryti. Ir tai jai esąs didžiulis iššūkis.
