Suprasti akimirksniu
- Vieši smurtiniai išpuoliai dažniausiai nenutinka spontaniškai
- Laiku atpažinus įspėjamuosius signalus, galima žmogui padėti
- Tarp įspėjamųjų signalų – elgesio pokyčiai, per didelis dėmesio skyrimas vienai problemai ar asmeniui, auganti neviltis, užuominos apie destruktyvų elgesį
Laiku atpažinus, kad asmuo svarsto apie galimybę pasielgti destruktyviai, jam galima padėti. Egzistuoja įspėjamieji signalai, rodantys, kad vienas ar kitas žmogus gali imtis smurtinio, destruktyvaus elgesio.
Kaip laiku atpažinti, kad artimas asmuo galimai svarsto apie išpuolį, ir jam padėti, 15min pasakoja Vadovybės apsaugos departamento (VAD) Kriminalinės žvalgybos skyriaus psichologė Emilija Garbaliauskaitė.
– Kas yra pavienis asmuo?
– Kalbant apie viešus smurtinius išpuolius pavieniu vadinamas asmuo, kuris organizuoja, planuoja ir įvykdo smurtinį išpuolį vienas pats, be jokios organizuotos grupės pagalbos – tiek moralinės, tiek materialinės.
Smurtinis išpuolis gali būti nukreiptas į kitus žmones arba į save. Esminis tokio išpuolio bruožas – jis yra viešas ir vienaip ar kitaip sutrikdo visuomenės gyvenimą.
– Kokie bruožai rodo, kad asmuo gali įvykdyti smurtinį išpuolį ar tiesiog imtis destruktyvaus elgesio?
– Prieš kalbant apie konkretesnius bruožus svarbu suprasti, jog vieši smurtiniai išpuoliai, nuo kurių nukenčia didesnė žmonių grupė, paprastai nenutinka spontaniškai.
Vieši smurtiniai išpuoliai, nuo kurių nukenčia didesnė žmonių grupė, paprastai nenutinka spontaniškai.
Dėl šios priežasties yra galimybė dar prieš išpuolį pastebėti jam besiruošiančio žmogaus svarstymus, ketinimus, rengimosi veiksmus.
Taip pat noriu pabrėžti, jog tikrai ne visi, kurie svarsto ar kalba apie smurtinį išpuolį jį įvykdo. Iš pastebėto įspėjamojo elgesio mes jokiu būdu negalime „spėti ateities“ ir teigti, jog vienas ar kitas žmogus įvykdys smurtinį išpuolį. Tačiau įspėjamasis elgesys neabejotinai įgalina atpažinti žmones, kurie nesulaukę reikalingos pagalbos, paramos, gali pradėti svarstyti apie smurtinį sunkumų sprendimo būdą.
Kartais bendraudami su žmonėmis, jaučiame, kad jų elgesys ar pasisakymai signalizuoja apie tam tikras problemas, patiriamus sunkumus. Kartais dėmesį atkreipia tai, kad žmogus bendrauja ne taip, kaip esame įpratę. Tas nerimo, kartais nesaugumo jausmas dažnai tampa pirmuoju indikatoriumi, kalbant apie pavienius asmenis.
Vienas svarbesnių bruožų, rodantis, kad asmuo gali ilgainiui pradėti svarstyti apie kraštutines priemones – jeigu jis pernelyg didelę savo dėmesio, laiko, energijos dalį skiria vienai konkrečiai problemai, asmeniui ar tikslui.
Kai pastebime, kad dėl to žmogaus gyvenimo kokybė krenta, jis nebeišsimiega, nuolat rašinėja internete, skambinėja institucijoms, praranda jam svarbius artimus santykius, atitolsta nuo draugų ir pažįstamų, juos iškeisdamas į dėmesį tam vienam tikslui – tikrai verta susirūpinti.
Kitas rūpestį keliantis požymis – kai asmuo patiria sunkumų asmeniniame gyvenime: turi problemų šeimoje ar netenka darbo, ir dėl to kaltina ne save, bet kokią nors konkrečią socialinę grupę ar asmenį – ar šeimos narį, ar valstybinės įstaigos vadovą. Pykčio ar agresijos protrūkiai gali signalizuoti apie didesnę smurtinio elgesio tikimybę.
Gali būti ir priešingai – žmogus gali būti įsitikinęs, kad myli tam tikrą asmenį, su kuriuo net nėra pažįstamas. Jis gali būti įsitikinęs, kad jį ir tą asmenį sieja meilės ryšiai, dėl to pradeda keisti savo gyvenimą iš esmės – skiriasi su antrąja puse, netenka darbo, susikoncentruoja tik į minėtą asmenį, gali imti jį persekioti. Tuomet pykčio ar agresijos gali sulaukti tie asmenys, kurie trukdo siekti, puoselėti tą suvoktą artimą ryšį.
Dar vienas dalykas, į ką būtina atkreipti dėmesį – užuominos apie destruktyvų elgesį. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti: „Tai mano paskutinis bandymas viską spręsti gražiuoju“, „Jie sulauks pelnyto atpildo“ ar kažką panašaus.
Dar vienas dalykas, į ką būtina atkreipti dėmesį – užuominos apie destruktyvų elgesį. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti: „Tai mano paskutinis bandymas viską spręsti gražiuoju“, „Jie sulauks pelnyto atpildo“ ar kažką panašaus.
Susirūpinti reikia, jei žmogaus žodžiuose ar veiksmuose atpažįstate augančią neviltį, desperaciją, mąstymą, jog tik smurtu galima pasiekti norimo tikslo.
Jis gali sakyti: „Viskas, nebeturiu ko griebtis, belieka tik...“, „Atėjo laikas...“, „Nebegalima laukti“ ir panašiai. Šie pavyzdžiai iš pasaulyje įvykdytų išpuolių analizės. Prieš šaudynes mokyklose, išpuolius prieš viešus asmenis ar žmogžudystes artimoje aplinkoje, toks elgesys buvo pastebėtas.
Dar vienas įspėjamasis elgesys – kai žmogus ypatingai domisi anksčiau įvykdytais smurtiniais išpuoliais, juos romantizuoja.
Pavyzdžiui, neseniai gavome informacijos apie žmogų, kuris įvardija keleto JAV masines žudynes įvykdžiusių asmenų vardus ir pavardes bei sako, kad jie yra jo herojai. Susirūpinti verta, jei pastebite asmens tapatinimąsi su kovotoju, specialiųjų pajėgų kariu, galinčiu jėga spręsti bet kokias jam asmeniškai svarbias problemas. Apie tai žmogus gali prasitarti prisistatydamas kaip, pavyzdžiui, „NATO karys“, demonstruodamas ypatingą domėjimąsi tuo, kas susiję su karine technika, ginklais, mėgdžiodamas karių ar pareigūnų išvaizdą, elgesį.
Taip pat rimtas signalas suklusti ir nedelsiant siekti psichikos sveikatos specialistų pagalbos – jei žmogus tiki, kad koks nors asmuo ar organizacija kontroliuoja jo kūną ir protą. Lygiai taip pat negalima numoti ranka išgirdus žmogų kalbant apie nuolat vykdomus kankinimus, žudymus, žaginimus, ritualinius aukojimus ar gaunamus nurodymus imtis smurto.
Žinoma, būtinai atkreipti dėmesį reikia ir jeigu žmogus ima užsiminti ar atvirai kalbėti apie savižudybę ar apie ketinimus, planavimus ką nors nužudyti, sužaloti. Tai akivaizdžiausias signalas, jog laikas kreiptis į specialistus.
Svarbu nekaltinti žmogaus, nepradėti raganų medžioklės. Nereikia klaidingai manyti, kad jeigu žmogaus elgesys atitinka įspėjamuosius signalus, tai jau viskas, jis griebsis smurto. Tačiau tai reiškia, kad žmogui reikia padėti.
– Kaip padėti asmeniui, kurio elgesyje pastebima įspėjamųjų signalų?
– Pirmiausia reikia su juo kalbėtis. Aiškintis, kur yra jo elgesio šaknys, kas jam neduoda ramybės, kodėl jis prarado pusiausvyrą. Svarbiausia – nenumoti ranka, neignoruoti įspėjamųjų signalų ir nemąstyti: „ai, praeis“.
Svarbu suprasti – žmogui, kuris galvoja imtis smurto, radikali ideologija dažnai būna ne priežastis, o savo ketinimų įprasminimas ir pateisinimas. Tikrosios priežastys paprastai susijusios su labai individualiais sunkumais, patirtimis. Todėl kalbantis reikia stengtis suprasti, kas žmogų privedė prie tokios situacijos, kad jis susižavėjo smurtine ideologija, smurto idėja.
Jei su pačiu žmogumi susikalbėti sunku, reikia ieškoti pagalbos iš aplinkinių – kalbėtis su gydytojais, pareigūnais, konsultuotis su psichologu. Praktikoje vis dar tenka susidurti su liūdnais pavyzdžiais, kai žmogus nesulaukia jam reikalingos pagalbos, nes aplinkiniai tiki, jog problemos „išsispręs pasikeitus mėnulio fazei“ ar tiesiog dar šiek tiek padelsus.
Galbūt žmonės taip ieško priežasčių pateisinti savo abejingumą ar bejėgiškumo jausmą, susidūrus su kito sunkumais. Tačiau profesionalų pagalba yra tai, ko ieškoti reiktų nedelsiant.
Masinių žudynių patirtis rodo, jog dalis tokių išpuolių vykdytojų nusižudo iškart po išpuolio ar jo metu. Tad efektyvi savižudybių prevencija yra glaudžiai susijusi ir su viešų smurtinių išpuolių prevencija.
Taip pat svarbu suvokti, jog niekas nesame apsaugotas nuo netikėtų ir sudėtingų gyvenimo aplinkybių, nesame tikri, ar tikrai gausime mums reikalingą pagalbą ir mums pavyks priimti adekvačius sprendimus tvarkantis su sunkumais. Todėl nereikia skirstyti pasaulio į „mus“ ir „juos“, daugiau supratingumo tikrai padėtų.
– Kaip teikiama pagalba tokiems rizikos grupėje esantiems asmenims?
– Bandoma veikti individualias aplinkybes, kurios skatina žmogų griebtis kraštutinių priemonių ir taip minimizuoti riziką.
Pateiksiu pavyzdį – įsivaizduokite asmenų, linkusių sirgti širdies ligomis, rizikos grupę. Norint į ją patekti reikia pasižymėti tam tikrais bruožais – nutukimu, nesveika gyvensena, nesveika mityba, rūkymu, nuolat patiriamu stresu ir t. t. Kaip pasiekti, kad šioje rizikos grupėje esantys žmonės širdies ligomis sirgtų rečiau? Keičiant tuos bruožus. Pradedant sveikai maitintis, mokantis valdyti stresą ir panašiai.
Tas pats nutinka ir su asmenimis, kurie pasižymi didesne smurtinio elgesio rizika. Tuomet mėginame keisti aplinkybes, kurios skatina ar palengvina žmogui galimybes smurtu siekti tam tikrų tikslų. Tarkime, žmogus išgyvena psichologinę krizę ir jam ilgą laiką nebuvo teikiama pagalba. Mes dirbame, kad jam pagalba būtų teikiama. Jei asmuo pasižymi smurtinio elgesio rizikos veiksniais ir turi teisę nešiotis ginklą – rūpinamės, kad būtų pakartotinai įvertinta, ar ginklas gali pas jį likti.
Pagalbos priemonių spektras platus ir įvairus, jis apima glaudų bendradarbiavimą su skirtingomis institucijomis, teikiančiomis socialinę pagalbą, sveikatos priežiūros paslaugas, užtikrinančias vaikų teisių apsaugą ir pan. Jeigu asmuo yra užsisklendęs ir nebendrauja su artimaisiais, šie sako nežinantys, kas jo gyvenime vyksta – kalbame su artimaisiais.
Asmenims, išgyvenantiems sunkumus ir mąstantiems apie kraštutines sprendimo priemones, padėti tikrai galima. Tą rodo ir Vadovybės apsaugos departamento darbo praktika. Kartais sulaukiame padėkos iš tokių asmenų artimųjų už laiku pastebėtą pagalbos poreikį ir tarpininkavimą gaunant reikalingą pagalbą.
