Tokiomis sąlygomis prasidėjo pirmoji didesnė lietuvių emigracijos banga, jau nuo XIX a. antrosios pusės užliejusi Ameriką ir kitas pasaulio šalis. Ši banga suprantama kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija. Jos metu, dėl išaugusio išeivių skaičiaus, lietuviai netgi imti vadinti emigrantų tauta.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto duomenimis, gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus (pirmiausia į Latviją ir kitas Rusijos gubernijas) lėmė ekonominės sąlygos: darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymasis. O jau XIX a. 9 dešimtmetyje ženkliai išaugo migracija į JAV. Daugumą lietuvių išvykti skatino ne tik ekonominės priežastys, bet ir ideologiniai bei politiniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis judėjimas ir t.t. Tyrinėtojų duomenimis 1880–1914 į JAV atvykusiųjų lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių.
Kaip ir iš daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių, pirmiausiai į užsienį traukėsi neturtingi, menkai išsilavinę, dažniausiai nė nemokantys skaityti, rašyti kaimo žmonės, dažnai tik apgraibomis ar iš pažįstamų laiškų sužinoję kas yra ta Amerika. Susirūpinta, kad emigrantai turi mažai tikros informacijos, remiasi vien gandais, kaip vyksta gyvenimas JAV, ir dėl to dažnai apsigauna.
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto duomenimis, gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus (pirmiausia į Latviją ir kitas Rusijos gubernijas) lėmė ekonominės sąlygos
„Lietuvoje jau nuo senų laikų žmonių tikima, kad Amerika tai esanti tikra aukso šalis: tik eik ir semk! Ir kaip skaudžiai tenka apsivilti visiems, kas panašiai negudriomis pasakomis įtikėjo.“ – apgailestaujama 1915 m. Niujorke, specialiai su tikslu šviesti lietuvius išleistoje knygoje „Amerika arba rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems ir čion atkeliaujantiems lietuviams“. Ji to meto žmonėms buvo tarsi savitas vadovėlis, arba, pasak autoriaus Karolio Račkausko-Vairo, „rankvedėlis“ apie tikrąją Ameriką, kurioje „dolario uždirbimui <…> tiek reikia pralieti prakaito, kad po kelerių metų tokio sunkaus darbo žmogus tinka greičiaus ligoninei arba pavargėlių prieglaudai, ne darbui“.
Pats K.Račkauskas, išeivis, „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ periodinio leidinio „Tėvynė“ redaktorius, buvęs, sakoma, prieštaringa asmenybė. Vienas iš jo aplinkos žmonių, gerai jį pažinusių bendroje veikloje, JAV lietuvių socialistų savaitraščio „Keleivis“ redaktorius Stasys Michelsonas yra apibūdinęs jį kaip eksklierikalą (nebaigusį kunigų seminarijos), labai produktyvų žmogų, „plunksnos darbininką“, laikraščių redaktorių, bet kartu ir spekuliantą bei nelaimingą diplomatą. Visgi, kad ir kokia asmenybė jis bebūtų buvęs, knygelėje atspindimos to meto aktualijos ir svarbiausi emigranto kelionės punktai.
Kaip ir dabar, jau tada skatinta žmones susimąstyti, ar tikrai verta emigruoti. Tiesa, šiuo metu tai daroma daugiau iš idėjinės pusės, norint išlaikyti pilietines vertybes, stabdyti protų nutekėjimą ar valdyti demografinę padėtį, o tuomet aiškiai apgalvoti savo tikslus ir galimybes buvo raginama labiausiai dėl žmonių neapsiskaitymo. Nes šie, dažnai prisiskaitę giminių laiškų ar patikėję įvairių agentūrų siūlymais, kone aklai keliaudavo aukso semti. Vis dėlto K.Račkauskas gana tiesmukai pasako, kad laimė Amerikoje įkandama toli gražu ne visiems: „Amerika yra gera šalis tiktai tokiems žmonėms, kurie žino bent kelias kalbas, moka kokį nors amatą, arba yra taip durti, kaip mašinos. Ne amatininkus Amerika priima gana šaltai, o ypatingai, jei negali dirbti kaip mašina“. Turint omenyje, kad didžioji dalis pirmosiomis bangomis išvykusių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, toks pareiškimas apie kelių kalbų mokėjimą reiškė pražūtį. Valdiškose to meto ataskaitose nuo 1899 iki 1906 per maždaug 16 metų į Ameriką visai nemokančių skaityti ir rašyti lietuvių atvyko virš šimto tūkstančių (122717 atvykėliai).
Todėl lietuviai dažniausiai buvo tinkami dirbti tik „kaip mašinos“ ir savo prakaitą išeivijoje liedavo fabrikuose bei kasyklose, kur kone kasdien nutikdavo nelaimių, kai darbuotojai žūdavo susižeidę ar prispausti sugriuvusių šachtų konstrukcijų. Nors toks liūdnas likimas ištikdavo dešimtis tūkstančių darbininkų, įstatymiškai dėmesys į šią problemą nebuvo labai kreipiamas. Minėta knyga informuoja, jog beveik nebuvo tokių įstatymų, „kurie priverstų darboviečių savininkus tinkamai atlyginti darbininkams, kuriuos nelaimė ištinka. Iš dalies gi kalti ir patys darbininkai: nesuprasdami anglų kalbos, jie tankiai nesupranta, kas jiems sakoma“. Darbininkai taip pat nesuprasdavo ir spausdintų saugaus darbo su technika taisyklių, perspėjimų, kurie dažnai kainuodavo atvykėliams gyvybes.
Kaip ir iš daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių, pirmiausiai į užsienį traukėsi neturtingi, menkai išsilavinę, dažniausiai nė nemokantys skaityti, rašyti kaimo žmonės
Tačiau dar iki įsidarbinimo lietuvio laukdavo sunki, o kartais net pirmoji gyvenimo kelionė. Kadangi į Ameriką buvo vykstama laivais, K.Račkauskas apžvelgia vieną iš žmogiškiausių problemų, kylančių nepratusiems taip keliauti – jūros ligą. Jis įspėja skaitytojus, jog nuo šios ligos vaistų nėra, ir neverta apsigauti vaistinėse parduodamais preparatais, nes šie, esą, visai neveiksmingi. O štai ką jis siūlo: „Geriausia yra pasiimti plėčkutę su „našatirio“ spiritu ir kokio nors vaisto viduriams paliuosuoti. Silpnesnės sveikatos žmonėms neprošal yra pasiimti su savim bonką raudono vyno, tuziną kitą apelsinų, keletą citrinų (lemonų), rūgščių obuolių“. Taigi lietuviams buvo siūloma keliauti ne tik laivo, bet ir vyno bonkos poveikio supamiems. Tačiau įspėjama, kad ne visiems šios ligos reikia tikėtis ir alkoholį, kaip priešnuodį, su savimi nešiotis. Yra ir tokių, kuriuos ši liga aplenkia: „Maži kūdikiai, o ypatingai žindomieji, niekados neserga jūrų liga: jiems, mat, laivo supimas patinka.“ O susirgusiems, ir nepasiėmusiems stipresnių priešnuodžių, ligą patariama malšinti kitais būdais: geru ūpu, kitų nesergančių keleivių kompanija, pasivaikščiojimais ant denio ir grynu oru.
Kad kelionės metu tautiečiai neprisidarytų rūpesčių, K.Račkauskas pataria neapsisunkinti daiktais, nes jie ne tik kels nepatogumų kelionėje, bet ir gali būti visai nepanaudojami Amerikoje. Šioje situacijoje stereotipiškai pašiepiamos moterys: „Kai kurios moters, jei galėtų, tai atsivežtų su savim ir katiliuką, ir paršiuką, ir kiekvieną skarmalą, prie kurio, Lietuvoje būdamos, priprato. Nereikia vežties su savim daug drapanų, nes čia, paprastai, tuojaus reikia pirkties kitokios: Amerikos žmonės dėvi visai kitokius drabužius, negu Europoje, ir visur išjuokia tuos, kas rengiasi kitaip negu jie.“ Taigi akivaizdu, jog madų skirtumai kurstydavo pašaipas. Tačiau agrarinės kultūros žmogui, net ir žinančiam tokias tendencijas, pritapti pradžioje būdavo gana sunku, nes daug išlaidų kainuodavo pati kelionė. Todėl lietuviams, vietoj skarmalų, prie kurių priprasta Lietuvoje, buvo patariama vežtis daug drobinių rankšluosčių, nes drobė Amerikoje buvo labai brangi. Čia ją pardavus buvo galima neblogai uždirbti.
Labai dažnai nutikdavo ir taip, kad susiruošę savo laimės ieškoti už Atlanto ir ištvėrę varginančią kelionę žmonės likdavo ir be pinigų, ir be vilties. Suvienytųjų Valstijų (JAV) įstatymai labai griežtai reglamentavo ką galima įsileisti į šalį, ir kokie atvykėliai turi keliauti atgal. Pagal juos: „neįleidžiama į šią šalį idiotų (pakvaišėlių), paliegusių“ ir visų, kurie penkerių metų iki atvažiavimo laikotarpiu yra sirgę kokia nors „proto liga“. Tai reiškia, jog turintieji ar turėję psichikos problemų atvykėliai Amerikai buvo nereikalingi, užkraunantys naštą valstybei. Nebuvo įleidžiami ir žmonės, kurie patys negali užsidirbti savo pragyvenimui, nelaukiami buvo „džiovininkai, elgetos, sergantieji akių ligomis“ ar turintys kitokių rimtesnių sveikatos sutrikimų.
Tokios nuostatos sužlugdydavo ne tik pavienių žmonių svajones ir viltis, tačiau išskirdavo ir šeimas. Pasitaikydavo, jog dėl įvairių priežasčių šeimos vyras pirmasis išvykdavo į Ameriką, joje šiek tiek įsitvirtindavo, ir tik tada kviesdavosi atvykti Lietuvoje likusią šeimyną. Jei toje šeimoje būdavo paliegusi žmona ar vaikai, kildavo nemažų problemų. Knygoje rašoma: „Nesveiki vaikai ir pačios, kurių tėvai ar vyrai jau gyvena Suvienytose Valstijose ir turi pirmąsias popieras, gali reikalauti, kad būtų užlaikyti uoste ilgesniam laikui, iki kol bus galutinai ištirta, ar jų ligos yra pagydomos, ar ne. Jei daktarai suseka ligą esant pagydoma, tai tokie nesveiki ateiviai yra įleidžiami“. O jei vis dėlto liga nepagydoma? Tokių Amerikai nereikėjo. Taigi, imigracijos įstatymų atskirtoms šeimoms tekdavo savarankiškai spręsti, kaip gyventi toliau.
Kadangi į Ameriką neįleisdavo senų, silpnų, ligotų, ir kitaip šaliai nenaudingų žmonių, daugelis ėmė prisibijoti keliauti, nes baimindavosi būti sugražinti atgal ir prarasti turėtus pinigus. Tokiomis baimėmis puikiai ėmė manipuliuoti ir naudotis įvairios keliones organizuojančios agentūros. Norėdamos neprarasti potencialių klientų, šios parduodavo „laivakortę“ (bilietą) su privilegija atgauti pinigus, jei keleivis nebūtų įleistas į Ameriką.
Vis dėlto, nepaisant sunkios kelionės į Ameriką, sunkios gyvenimo pradžios joje, darbo anglies kasyklose Pensilvanijoje, siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone), Čikagos skerdyklose, kai kuriems lietuviams pavykdavo prasigyventi. Dalis iš jų užsidirbę pakankamai pinigų grįždavo į Lietuvą, o dalis, kaip K.Račkauskas, užsienyje kūrė savo verslus, leido spaudą, knygas, kūrė politines, kultūrines draugijas. Ilgainiui įsitvirtinę emigrantai įgavo didelių kultūrinių, ekonominių galių ir galėjo netgi daryti nemažą kultūrinę, moralinę, ekonominę įtaką Lietuvoje likusių tautiečių gyvenimui. Pagal VDU Lietuvių išeivijos instituto skelbiamą medžiagą, lietuviškos spaudos draudimo metais JAV išleista literatūra buvo slaptai knygnešių platinama ir Lietuvoje, o JAV tuo metu buvo antrasis lietuviškų knygų leidybos centras po Rytų Prūsijos.