Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriaus politologo Algio Krupavičiaus teigimu, viešoje erdvėje galima išskirti dvi pagrindines politikų reakcijų į Rusijos agresiją linijas. Labai stiprų balsą turi griežtos linijos Rusijos atžvilgiu besilaikantys politikai, tačiau didžiausią grupę sudaro nuosaikieji iš centro ir kairiųjų partijų.
„Griežtos linijos Rusijos atžvilgiu stovykloje laikas nuo laiko pirmuoju smuiku griežia prezidentė, nekalbant jau apie Vytautą Landsbergį ir kitus Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politikus. Beje, griežtos linijos kursą vykdo ir Užsienio reikalų ministerija.
Tačiau didžiausią grupę sudaro nuosaikieji iš centro ir kairiųjų partijų, pasisakantys už Europos Sąjungos (ES) ir NATO spaudimą Rusijai ir konflikto Ukrainoje deeskalaciją, bet naudojantys nuosaikesnę retoriką Rusijos atžvilgiu. Matyt, rastume ir labiau prorusiškų politikų, bet pastarieji viešojoje erdvėje yra tik pavieniai atvejai“, – pastebi A. Krupavičius.
G. Mažeikis visuomenės reakcijas į Rusijos agresiją yra linkęs skirstyti pagal visuomenės grupių įtaką. Anot pašnekovo, politikų lūpomis kalba visuomenės balsas, tačiau tų balsų yra daugiau nei du ar trys.
„Kai kalbame apie kurios nors nuomonės įtaką, mes kalbame apie tai, kiek ji lemia užsienio ar vidaus politiką, o ne tai, kiek žmonių jos laikosi. Šio šnekėjimo dalyviai yra ne tik visa visuomenė, bet ir jos elitai, kai kurie politikai“, – sako G. Mažeikis.
Vertybės svarbesnės už ekonomiką
Užsienio politikoje, anot G. Mažeikio, vyrauja radikalesni dešinieji. Tai – žmonės, pasirengę gerbti Ukrainos, Maidano pasirinkimą ir savo politiką grįsti aiškiai formuluojamomis vertybėmis.
Užsienio politikoje, anot G. Mažeikio, vyrauja radikalesni dešinieji
„Tačiau paprastai tie asmenys, kurie remiasi vien vertybiniu žvilgsniu, ne visada yra linkę būti politiški ir diplomatiški. Sakyčiau, tie radikalesni dešinieji Lietuvos užsienio politikai daro didesnę įtaką todėl, kad nuolatos kalbama apie informacinius karus, rengimąsi fiziniam karui, tam tikrų blokų arba tarptautinio solidarumo grupių formavimą, karinį tarptautinį saugumą ir konkrečias priemones jį didinant. Ši radikali grupė žmonių ir ją palaikanti visuomenės dalis nėra labai susidomėjusi dabartinių ekonominių problemų sprendimu Lietuvoje“, – kalba pašnekovas.
Antroji grupė, anot G. Mažeikio, – nuosaikūs dešinieji. Nuo radikalesnių dešiniųjų juos skiria manymas, kad tų pačių vertybių būtų galima siekti ir politinėmis bei diplomatinėmis priemonėmis. Šių dešiniųjų grupių linijos, pasak pašnekovo, laikosi dalis parlamentarų bei politikos apžvalgininkų, komentatorių.
Rusija nėra pragmatinė valstybė, tad pragmatinis požiūris negelbės
Anot G. Mažeikio, norinčių nepykdyti Rusijos, tačiau ginti savus, pirmiausia – ekonominius interesus, Lietuvoje yra daug. Toks pragmatizmas būdingas socialdemokratinei, „darbiečių“, kai kurių „tvarkiečių“ politikai bei jos pasekėjams.
„Tačiau pragmatizmo silpnybė yra tai, kad paprastai remiamasi ekonominiais skaičiavimais, retai – vertybėmis ir idealais. Rusija šiandieną nėra pragmatinė valstybė, ji yra pasirinkusi aukoti savo gerovę, siekdama netgi mitinių tikslų – suvienyti rusakalbius, kurti rusų pasaulį, ginti jų kažkokius įsivaizduojamus interesus. Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvos pragmatikai galėtų pragmatiškai bendradarbiauti su šalimi, kuri nėra pragmatiška ir net neketina tokia būti“, – svarsto LRT.lt pašnekovas.
Sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvos pragmatikai galėtų pragmatiškai bendradarbiauti su šalimi, kuri nėra pragmatiška ir net neketina tokia būti
Anot G. Mažeikio, pragmatinis žvilgsnis neretai stokoja diplomatiškumo ir politiškumo – gebėjimo suderinti sunkiai suderinamas vertybes (pavyzdžiui, laisvės ir gerovės arba visuotinės lygybės ir kompetencijos).
Už litą ir žemę, kol nesusiduria su Rusija
Dar viena visuomenės grupė – patriotai, pasisakantys už tautą, žemę, litą, neseniai sukvietę į referendumą, tačiau pritilę Rusijos agresijos akivaizdoje.
„Ta grupė kurį laiką buvo nepaprastai aktyvi ir visur reiškėsi, labai daug agitavo. Šiandieną ji pasidarė truputį tylesnė. Galbūt dėl to, kad nesulaukė tinkamo populiarumo. Be to, jiems nuolat yra adresuojama kritika, kad ši grupė, visai iracionaliai gindama vietines vertybes, neretai gali tarnauti Rusijos interesams“, – kalba G. Mažeikis.
Pasak filosofo, ši kultūriniu be ne politiniu patriotiškumu pasižyminti grupė yra menkai pasirengusi kalbėti tarptautinėmis temomis, menkai supranta tarptautinio bendradarbiavimo, diplomatijos reikalus.
„Tas vietinis žvilgsnis, kaip ir pragmatikų, nėra toliaregis, stokoja politiškumo, tarptautinio, platesnio vertybių suvokimo. Jie gali būti panašūs į konservatorius, bet daugelis konservatorių plačiai aiškina savo vertybes, ir todėl jie gali būti gan tvirti, gindami šiuos idealus, o vietiniai patriotai tas vertybes sumenkina iki savo sklypo dydžio. Todėl jų kalbėjimas, nors, atrodo, ir yra suprantamas žmonėms, nesulaukia labai didelio populiarumo“, – pažymi pašnekovas.
Meilė V. Putinui, nostalgija Sovietų Sąjungai
Nors viešumoje daugiausiai rasime Kremliaus kritikos ir Ukrainos palaikymo, o Rusijos poziciją bandančios ginti nuomonės yra menkai atstovaujamos, girdimos, socialiniuose tinkluose diskusijos laukas yra daugmaž lygus, sako VDU profesorius.
Jo nuomone, V.Putino režimą palaikantys žmonės daro tai ne tik todėl, kad žiūri rusiškas naujienas, bet ir todėl, kad nuo seno atsineša meilę Sovietų Sąjungai, kurią nostalgiškai adresuoja V. Putinui. "Jie nebūtinai dabinasi Georgijaus juostelėmis, bet kai kurie iš jų yra pasirengę tai daryti“, – kalba G. Mažeikis.
LRT.lt pašnekovo teigimu, simpatijas V. Putinui demonstruoja ir Lietuvos piliečiai, kuriem būdingas nusivylimas Lietuvos, ES politika. Taip pat, pasak G. Mažeikio, simpatijos V. Putinui gali būti susijusios su komunikacijos lauku, kuriame Sovietų Sąjungos mitas „visi turėjome darbą, visos įmonės veikė, visi gaudavo socialines pašalpas“ vis dar gyvas.
„Ši istorija neabejotinai yra vis dar gyva. Ji mobilizuoja asmenis palaikyti Kremliaus režimą, kritiškai nemanant ir nematant, kad šiuolaikinis Kremlius anaiptol nėra nei kairysis, nei Sovietų Sąjunga. Tai yra oligarchinė dešiniųjų grupė, kuri net neketina rūpintis darbininkais ir valstiečiais“, – tvirtina G. Mažeikis.
Ji mobilizuoja asmenis palaikyti Kremliaus režimą, kritiškai nemanant ir nematant, kad šiuolaikinis Kremlius anaiptol nėra nei kairysis, nei Sovietų Sąjunga. Tai yra oligarchinė dešiniųjų grupė, kuri net neketina rūpintis darbininkais ir valstiečiais
VDU profesorius pabrėžia, kad ši grupė nėra tapatintina su tuo, ką Rusija vadina rusakalbiais. Rusakalbiai, pasak G. Mažeikio, Lietuvoje yra ganėtinai suskilę tarpusavyje. Viena grupė – V. Putino Rusijos gerbėjai. Antra nedidelė grupė – rusai, oponuojantys V. Putinui ir netgi norintys aktyvesnės Lietuvos politikos, palaikant Rusijos opoziciją. Taip pat esama baltarusių, ukrainiečių, kurie nenorėtų būti vadinami rusakalbiais, pabrėžia savo tautinę tapatybę ir oponuoja mitologiniam rusakalbių pasauliui, nepritaria V. Putino režimui.
„Kaip tik tos rusakalbių grėsmės, kurią pabrėžia dešinieji, aš nematau. Grėsmę matau toje grupėje, kuri tiesiog simpatizuoja V. Putino režimui. Aišku, jie visi turi teisę į savo nuomonę, kol neskatina nacionalinės ar dar kokios neapykantos, nenusižengia jokiems įstatymams“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Kremliui „naudingi idiotai“
Visuomenėje, stebint reakcijas į V. Putino agresiją, išskiriama dar viena grupė, kuri yra vadinama „naudingais idiotais“, pažymi filosofas. Šie žmonės, nors ir nepalaiko V. Putino režimo, savo neatsakingais veiksmais sudaro jam palankią aplinką.
„Pavyzdžiui, prie tokių „naudingų idiotų“ dažnai priskiriami itin radikalūs nacionalistai, įsivaizduojantys, kad gina savo vietinius idealus, rusofobai, manantys, kad priešai būtinai yra rusakalbiai. Radikalūs nacionalistai, rusofobai yra pavojingi, nes, bijodami rusų, jie skatina juos susivienyti ir, patys to nenorėdami, remia Kremliaus režimą“, – sako G. Mažeikis.
Politinę retoriką gali pakeisti didesnė ekonominė krizė
Pasak LRT.lt pašnekovų, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu priklauso ir toliau gerokai priklausys nuo situacijos Ukrainoje vystymosi. Taip pat ją lems pačios Ukrainos demokratinė raida. Tačiau kol kas tikėtis staigių pokyčių nėra pagrindo.
„Lietuvos politika yra ir bus derinama su ES ir NATO sąjungininkių sprendimais. Toliau formuojant užsienio politiką, esminę įtaką turės šalies prezidentė, tad, matyt, griežtos linijos kursas su tam tikrais atoslūgiais ir liks svarbiausia jos kryptimi“, – mano A. Krupavičius.
G. Mažeikis taip pat sako kol kas nematantis priežasčių stipriai pakisti Lietuvos retorikai Rusijos atžvilgiu, kadangi prezidentės ir konservatorių balsai daugiau girdimi tarptautinių santykių klausimais, o socialdemokratų – vidaus politikos arba ūkinio bendradarbiavimo ES ribose temomis.
„Tas diskurso atribojimas yra ganėtina ryškus, todėl artimiausiu metu permainų nematau. Socialdemokratinis kalbėjimas apie žmonių teises į geresnį gyvenimą ir įvairius socialinius ekonominius projektus šiandieną žiniasklaidoje neabejotinai yra antroje vietoje, palyginti su patriotiniais, vertybiniais pokalbiais. Tai rodo, kad politika yra labiau linkusi spręsti tarptautinius konfliktus, nei diskutuoti apie savo vidines problemas. Tačiau didesnė ekonominė krizė neabejotinai pažeistų šį dviejų diskursų santykį“, – teigia G. Mažeikis.
