Paprastai didesnę isteriją sukelia prasta komunikacija
Viešųjų ryšių ekspertas M.Katkus tikina – visoms krizėms būtinos trys sudedamosios dalys. Pirmiausia, būtina kelių suinteresuotų žmonių grupė. Taip pat – tema, kuri jaudina daug žmonių. Pašnekovas pateikia pavyzdį – itin dažnai žmonėms aktualios temos, kuriose aptariamas elgesys su vaikais.
„Tai temos, kurios turbūt artimos kiekvienam. Kitas dalykas, tokios krizės negali kilti, jeigu valstybė iš esmės gerai komunikuoja ir viskas laiku paaiškinama. „Violetinės krizės“ situacija buvo tokia, kad iš esmės, kaip paskui parodė ta tragedija, ten buvo absoliutus valstybės komunikacijos fiasko“, – tvirtina M.Katkus.
Jis priduria – tai buvo pirma krizė, kai buvo panaudota filmuota medžiaga, todėl niekas nežinojo, kaip į tai reaguoti, kaip su tuo elgtis. Susidarė situacija, sako M.Katkus, kad valstybė visuomenei siuntė prieštaringas žinutes, nesusitvarkė su padėtimi.
„Natūralu, kad tokiu atveju atsiranda tam tikri plyšiai, į kuriuos įšoka tikri kurstytojai. [...] Kai valstybė, kaip čia pasakius, ne visai gerai atlieka savo pareigas, tuo metu atsiranda vietos kurstytojams. Ypač žinant, kad šiuo metu artėja rinkimai, vyrauja tam tikra politinė įtampa, tuo labai greitai pasinaudojama“, – sako viešųjų ryšių ekspertas.
LRT RADIJO pašnekovai sutinka, kad tokiose situacijose labai didelį vaidmenį vaidina ir žiniasklaida. Anot portalo 15min politikos apžvalgininko Pauliaus Gritėno, būtent kylant isterijai ir žiniasklaida yra linkusi pasiduoti emocijoms.
„Tai ne tik ta žiniasklaida, kuri save vadina antisistemine (nors turbūt jos ir žiniasklaida nereikėtų vadinti pagal apibrėžimą). Žiniasklaida Lietuvoje labai dažnai vis dar vadovaujasi tradicija, kad reikia ginti silpnesniąją pusę. Tokiose istorijose ji kartais iš anksto išsirenka silpnesniąją pusę, nesidomėjusi, kokios yra tos istorijos detalės, nesistengusi objektyviai vertinti, kas iš tiesų įvyko, kokia komplikuota, kompleksiška gali būti šita istorija“, – pastebi P.Gritėnas.
Viešojoje erdvėje pastaruoju metu vis nuskamba istorijos apie iš šeimų paimtus vaikus. Po to, kai vaikai buvo paimti iš vienos kauniečių šeimos, ši istorija buvo palyginta su įvykiais Garliavoje. P.Gritėno nuomone, vertinant žiniasklaidą, šios istorijos panašios tuo, kad žiniasklaida vėl stojo ginti silpnosios pusės, net nepabandžiusi išsiaiškinti faktų.
„Nesulaukusi paaiškinimų iš institucijų žiniasklaida jau nusprendė ir jau antraštėmis ar straipsnių turiniu uždavė tam tikrą toną – „yra nuskriausta šeima“ arba „iš šeimos už pliaukštelėjimą paimtas vaikas“. Tokių formuluočių, kad tai padaryta už pliaukštelėjimą, žiniasklaidoje mačiau labai daug, nors žiūrint į visą bylą akivaizdu, kad ten yra daug daugiau visokių niuansų ir kad nereikėtų taip visko utriruoti“, – sako P.Gritėnas.
Jis priduria – vis dėlto dėl tokių situacijų atsiradimo kalta ne tik žiniasklaida. Anot P.Gritėno, kylančias isterijas pakursto ir kai kurie politikai, kurie jas bando išnaudoti savo naudai: „Tai toks politikų pasinaudojimas, man atrodo, žinoma, logiškas žiūrint kaip viskas veikia viešojoje erdvėje, bet tuo pačiu atrodo labai ciniškas. To politinio ciniškumo, man atrodo, padaugėjo, palyginus su Garliava.“
Masinius nesutarimus paskatina ir socialinė nelygybė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) doktorantas G.Karalius teigia, kad politinėje teorijoje tokios situacijos vadinamos pyktį mobilizuojančiais judėjimas ar resentimentinėmis masėmis.
„Tai sietina su tuo, ką mes dabar vadiname socialine atskirtimi, visuomenės nelygybe. Lietuva yra prie tokių šalių, kur socialinės nelygybės reiškinys, socialinės marginalizacijos klausimai aktualūs. Tokios šalys mažiau atsparios šiems pyktį mobilizuojantiems įvykiams“, – nurodo G.Karalius.
Anot jo, tokių susipriešinimų galima išvengti, kai visuomenėje vyrauja didelis pasitikėjimas. Pašnekovas akcentuoja – tai reiškia ne tik pasitikėjimą institucijomis, valdžios atstovais, bet vienų kitais: „Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse (į kurias mes dažnai lygiuojamės, bet ne visada žinome, kaip jomis sekti) žmonės labiau pasitiki vieni kitais, šios šalys atsparesnės tokioms isterijoms. Kur [pasitikėjimo] nėra, tai mes turime tiesiog skaudesnius padarinius.“
VU TSPMI politologas, daktaras Nerijus Maliukevičius antrina, kad pasitikėjimo trūkumas sukuria terpę įvairioms sąmokslo teorijoms, kurios šiais laikais itin lengvai plinta per socialinius tinklus.
Jo aiškinimu, į sąmokslo teorijas galima žiūrėti trejopai. Pirmosios yra susijusios su begale detalių, tai technologinio tipo sąmokslo teorijos. Anot N.Maliukevičiaus, tokios sąmokslo teorijos pavyzdys – teiginys, kad dvyniais vadintus dangoraižius JAV susprogdino patys amerikiečiai.
„Kai kurios detalės nesueina, kaip tai įvyko, kaip griuvo tie pastatai. [...] Tada tu gali kurti didelę sąmokslo teoriją. Kita sąmokslo teorijų grupė yra susijusi su nematoma grėsme – kažkas, ko tu negali apčiuopti, bet tai yra labai baisu, tai gresia tavo gyvybei, pavyzdžiui, radiacija“, – nurodo N.Maliukevičius.
Trečiai sąmokslo teorijų grupei priklauso tos teorijos, kurios susijusios su mūsų artimaisiais, ypač vaikais, teigia politologas: „Tai iš karto sukelia [...] emocingas reakcijas, visos tos temos labai paveikios. Šioje terpėje kur plinta visos sąmokslo teorijos. [...] Tai yra tos pačios miesto legendos, sąmokslo teorijos, kurios būdavo ir anksčiau, tik jas be galo sustiprina šiuolaikinės informacinės technologijos, kai tu gali paskleisti gandą neįtikėtinu greičiu.“
Protestuoti linkę ir pokyčių nenorintys žmonės
P.Gritėno teigimu, kitokia pasaulėžiūra nuo sisteminių judėjimų ar radikalios pasaulėžiūros skiriasi tuo, kad pastarieji reikalauja drastiškesnių priemonių: „Jie reikalauja ne tokių paprastų sprendimų, viską sukrečiančių, konkrečių atsakomybių, yra surandami atpirkimo ožiai. Kaip kalbėjo N.Maliukevičius, kad socialiniai tinklai ypač sustiprina šiuos judėjimus, tai visiška tiesa [...]. Žiniasklaida vis labiau praranda savo autoritetą visuomenėje.“
Tokia situacija, anot P.Gritėno, stiprina tokių grupių pasitikėjimą savimi. Be to, tvirtina pašnekovai, jeigu šios grupės pritraukia daug žmonių, jie pradeda svarstyti esantys teisūs, nes jų tiesiog yra daug. Vis dėlto P.Gritėnas nėra linkęs manyti, kad žmonės, kaip kartais teigiama, gyvena savo informaciniuose burbuluose: „Sakyčiau, kad tų kanalų yra, tiesa ir faktai egzistuoja, tik problema, kad viena pusė tų faktų nenori girdėti arba girdi tuos faktus, bet nori sprendimų, kurie demokratinėje valstybėje sunkiai įmanomi.“
M.Katkus antrina – šiuolaikinėje visuomenėje pokyčiai vyksta itin sparčiai, todėl kai kuriems žmonėms prie jų prisitaikyti labai sunku. Viešųjų ryšių ekspertas primena – prieš keliolika metų tam tikras požiūris į kai kurias socialines grupes ar kai kurių grupių atstovus buvo visiškai įprastas ir priimtinas, nors dabar tai vertinama negatyviai.
„Kai augau dar posovietiniais laikais, [...] lengvas antisemitizmas buvo norma, tam tikras moterų vertinimas buvo norma, homofobija buvo absoliuti norma. Turbūt niekas aplink nebūtų pagalvojęs kitaip. Gyvenimo būdas ir gyvenimo matymas buvo visiškai kitoks. Turbūt mes taip pat susiduriame (toli gražu ne tik Lietuvoje) su žmonių reakcija, kuriems tie modernūs dalykai netinka, jiems per greitas pokyčių tempas“, – atkreipia dėmesį M.Katkus.
Toks pokyčių atmetimas taip pat paskatina žmones reikšti protestą prieš siūlomas pataisas, naujoves: „Mes matome reakciją į tai JAV – pastarųjų metų politiniai pokyčiai tai labai aiškiai parodė, bet taip pat yra ir Lietuvoje. [...] Tai reakcija į modernumą, naujasis ludizmas: skiepai iš tikrųjų užteršia vaikus, vandens pagerinimas iš tikrųjų trukdo. Kitaip tariant, tai sena istorija apie mokslininką, kuris išleidžia šėtoną į pasaulį ar kažkokias baisias ligas.“
Tai sietina su tuo, ką mes dabar vadiname socialine atskirtimi, visuomenės nelygybe. Lietuva yra prie tokių šalių, kur socialinės nelygybės reiškinys, socialinės marginalizacijos klausimai aktualūs, – aiškina G.Karalius.
Melagingos informacijos išaiškinimas padeda joms plisti?
Paklaustas, ar tokias situacijas, kai kyla masinė isterija, gali nulemti kritinio mąstymo bei logikos stoka, N.Maliukevičius sutinka – tai labai svarbu, tačiau priduria, kad kritiškai mąstyti reiškia atlikti didžiulį darbą, priimti didžiulį iššūkį: „Gyventi norisi lengvai, paprastai, norisi vartoti greitą maistą ir greitą informacija. Tuo labiau, jeigu ji labai vizuali, labai iššaukianti, emocinė. Tada kritinis mąstymas galbūt ne visiems ir įdomus.“
Jis pabrėžia – vis dėlto kova su tokiomis situacijomis nėra paprasta. Pastebėta, tvirtina N.Maliukevičius, kad netikros informacijos dekonstravimas kartais tik padeda tas konspiracijos teorijas ar melus paskleisti: „Tai irgi didžiulis iššūkis – kaip tą kritinį mąstymą vystyti, kaip vykdyti tas programas, kad jos nepadidintų tų žinučių matomumo.“
G.Karalius pabrėžia – įdomu tai, kad protestus keliantys judėjimai paprastai kaip tik save ir laiko kritinio mąstymo atstovais, todėl juos įtikinti, kad situacija yra kitokia, tampa dar sudėtingiau: „Labai įdomu, kad būtent tie resentimentiniai, isteriniai judėjimai save laiko kritinio mąstymo apraiškomis, kad tai, ką jūs vadinate kritiniu mąstymu, dėl kurio reikia stengtis, pagal šią logiką, būtent yra išdavystė. Būtent tai yra kažkoks valstybės aparatas, o tie isteriniai judėjimai iš tiesų kritikuoja.“
Pašnekovo aiškinimu, dabar vis dažniau šnekama apie „falsifikuotą sąmonę“, „dirbtinai sukurtą sąmonę“. G.Karaliaus teigimu, tai reiškia, kad sukuriami dirbtiniai poreikiai. Jie gali būti visiškai primityvūs, susiję su komercija, pavyzdžiui, noras gyventi gerai, turėti prabangų automobilį ar kt. Tačiau, teigia G.Karalius, gali būti sukurti ir kolektyviniai poreikiai.
„Pavyzdžiui, vykimės Estiją. Kodėl mums reikia ją vytis? Poreikis savaime. Prikūrus tokių poreikių galima kurti fiktyvias grėsmes. Kas man trukdo tą Estiją pasivyti? Kas man trukdo tą „Ferrari“ turėti? Tai yra tokia uždara cirkuliarinė logika, iš to negali išeiti. Kritinis mąstymas tokioje uždaroje sistemoje gali net nepadėti“, – akcentuoja G.Karalius.
Būtent tai, teigia pašnekovas, paaiškina atvejus, kai prie isterinių judėjimų prisijungia ir išsilavinę žmonės. Kuriant priešų sąrašą, tvirtina G.Karalius, bandoma sukonstruoti žmogaus tapatybę: „Negali sakyti, kad tiems žmonėms trūksta kritinio mąstymo, tiesiog toje sistemoje tapatumas konstruojamas per negatyvumą, per atmetimą. Kitaip tariant, tai daroma per priešų sąrašą. Nepasakai, kas mes esame, bet išvardiji, kas mūsų priešai: bankai, pedofilai, imigrantai... To užtenka, kad sukonstruotum savo tapatumą.“
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
