Šiandien emocinių sunkumų kamuojami vaikai ir paaugliai, mėnesius negalintys sugrįžti į mokyklas, susiduria su psichologijoje prieš pusę amžiaus aprašytu reiškiniu – „išmoktu bejėgiškumu“, teigia Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto profesorė dr. Roma Jusienė.
Tokia būsena, pasak profesorės, yra „tiesus kelias į depresiją“.
„Mes uždarome, suvaržome, pasodiname prie ekranų ir nieko negali daryti, tik paklusti, daryti tai, ko iš tavęs prašo, <...> atsiranda toks jausmas, kad nieko čia nepakeisi“, – paaiškina R.Jusienė.
Jos teigimu, dažnai neįvertinama, jog „įkalinimas“, suvaržymai suaugusį žmogų paveikia vienaip, o vaikus – visai kitaip.
Jiems reikia kelis kartus daugiau judėti, aktyviai veikti.
Be to, jaunuoliai yra tik bręstančios asmenybės, kurios negali sau racionaliai paaiškinti esamos situacijos taip, kad lengviau ją išbūtų.
Atsiranda toks jausmas, kad nieko čia nepakeisi.
O specialistų, galinčių padėti psichologinių sunkumų kamuojamiems jaunuoliams, trūksta.
Tai rodo ir Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus užimtumas, ir 15min kalbintų psichologų bei psichiatrų patirtys.
Ekranas – didžiausia priešas
R.Jusienė sako, jog viena didžiausių blogybių šiandien – vaikų pasodinimas prie ekranų.
Pasak profesorės, tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad besaikis kompiuterio ir tuo pačiu interneto naudojimas turi itin neigiamą poveikį tiek fizinei, tiek psichinei jaunuolių sveikatai.
Pirmiausia, sėdėjimas ir ekrano mirgėjimas sukelia jau ir taip atpažįstamus negalavimus – suprastėjusį regėjimą, stuburo, galvos, neaiškios kilmės pilvo skausmus, „bet labiausiai kerta per emocinę sveikatą“, – pažymi profesorė.
„Visos veiklos internete, pradedant kompiuteriniais žaidimais, baigiant vaizdo filmukais, serialais, yra labai aiški mokslininkų įrodyta rizika priklausomybei formuotis, – pabrėžia ji.
– Tai yra paprastas principas – kartą paragavęs, negali sustoti. O jeigu turi ir kitų rizikos veiksnių, jautiesi pakankamai vienišas, nelaimingas, kokioje situacijoje yra dauguma vaikų, negali užsiimti kita veikla, tu ir toliau naudosiesi internetu, nematysi reikalo iš jo išeiti ir taip užsisuks užburtas ratas.“
Bendraudama su kitų šalių mokslininkais, R.Jusienė pastebi, jog Vakarų Europos šalys, net ir trumpam perkėlusios ugdymą į nuotolį, griežtai reglamentavo laiką, prie kompiuterio praleidžiamą pamokų metu, ko Lietuvoje esą trūko.
„Pas mus, kaip rodo tyrimas, mokiniai, vidutiniškai praleidžia 7 valandas per dieną prie ekranų“, – tyrimo rezultatus komentuoja profesorė. Tyrime dalyvavo 6–14 metų moksleiviai.
4 valandas vidutiniškai mokiniai prie kompiuterių praleidžia mokymosi tikslais ir dar 3 valandas – pramogoms ir laisvalaikiui.
Gyvena pakaitinį gyvenimą
Pasak R.Jusienės, vaikai ir paaugliai, negalintys gyventi įprasto gyvenimo, užsiimti norima veikla, gyvena „surogatinį“ arba kitaip – pakaitinį gyvenimą, įninka į serialus ir kitas veiklas internete.
„Labai liūdna, nes tai – tik pakaitalas“, – sako ji.
Anot profesorės, paprastai, kažko neturėdami, fantazuojame, pavyzdžiui, kai esame išalkę, imame mąstyti, įsivaizduoti ką suvalgysime, o jaunuoliai šiandien net ir to nedaro.
„Dabar vaikams ir paaugliams net nereikia kurti fantazijų, tam yra internetas, jie poreikius patenkina, nuėję į virtualų pasaulį.
Bet tai yra tik pakaitinis pasaulis, jis leidžia tuo kartu užsimiršti, bet vos tik atsijungi, pasijunti dar alkanesnis santykio, supratimo, to ko neturi, bet labai reikėtų, o nuo to vidinis skausmas ir liūdesys tik didėja“, – pasakoja profesorė.
Taip ima vystysis emociniai, psichologiniai sutrikimai.
„Arba jie, nuėję į depresiją, abuojumą, maitinasi tuo pakaitalu, arba atsitraukia, pajunta, kad skausmas toks didelis, kad vidinį, sunkiai pakeliamą skausmą, bando panaikinti išoriniu, fiziniu skausmu“, – teigia R.Jusienė.
Tai yra tik pakaitinis pasaulis, jis leidžia tuo kartu užsimiršti, bet vos tik atsijungi, pasijunti dar alkanesnis santykio, supratimo, to ko neturi.
Pasak jos, tai yra gilus psichologinis mechanizmas, kai paaugliai, sukeldami sau fizinį skausmą, žalodami save, nori sumažinti emocinį skausmą ir neretai atkreipti dėmesį, parodyti, kad yra blogai, nes kitų įrankių tam neranda.
R.Jusienė, kalbėdama su kitais kolegomis, vaikų ir paauglių psichoterapeutais sako iš jų girdinti, kad tokių atvejų padaugėjo.
VU Psichologijos instituto mokslininkų tyrėjų atlikto tyrimo naujausi duomenys parodė, kad šiuo metu pusė 6–14 metų vaikų (51 proc.) turi didesnių ar mažesnių emocinių ir elgesio problemų.
Didelių emocinių ir elgesio problemų turinčių vaikų procentas per žiemą padvigubėjo (nuo 8 proc. iki 17 proc.) ir viršijo net praėjusio pavasario karantino procentą (15 proc.).
Išaugs priklausomybių skaičius
Psichologė teigia nelinkusi daryti prognozių ateičiai, bet mano, kad neišvengsime išaugusio priklausomybių skaičiaus.
Viena vertus, sako ji, galime pasidžiaugti, kad esame mažiau priklausomi nuo alkoholio „bet ko neskaičiuojame, kad jas keičia kitos priklausomybės – nuo interneto, kompiuterinių žaidimų, lošimų bendrai. Šio pobūdžio priklausomybių daugėja.
Taip pat daugėja ir tikrai daugės paauglių, rūkančių elektronines cigaretes, ir ilgainiui, jiems augant, priklausomybės keis viena kitą, ir vis sudėtingesnes“, – ne itin optimistiškai nuteikia profesorė.
Jos teigimu, galima tikėtis, jog daugės paauglių, vartojančių psichoaktyvias medžiagas, tai yra – ir narkotines medžiagas, ir medikamentus.
„Vėlgi, kuo farmacininkai, aišku, garsiai nesigiria, bet tikrai labai džiaugiasi, kad labai daugėja antidepresantų pardavimai. <...> O, žinokite, priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų yra sunkiausiai gydomos, kaip sunku padėti žmonėms, kurie, pavyzdžiui, būdami jau dvidešimt kelių ar trisdešimties nuo 16 metų vartoja antidepresantus“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Depresijos, nuotaikos, nerimo, su emocine būkles susijusių sutrikimų skaičius ateityje irgi išaugs, mano R.Jusienė. Nerimo požymių išlieka ir dėl savižalos atvejų daugėjimo, suicidinių minčių.
Kuo farmacininkai, aišku, garsiai nesigiria, bet tikrai labai džiaugiasi, kad labai daugėja antidepresantų pardavimai.
Vilniaus universiteto (VU) Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja, gyd. vaikų ir paauglių psichiatrė priduria, jog vaikams apskritai teks iš naujo mokytis tam tikrų įgūdžių.
„Tie pokyčiai turės neigiamų pasekmių, atsiranda sėslesnis gyvenimo būdas – aš ir ekranas, bendravimas daugiau tik virtualus, taps uždaresni, tad paskui, išėjus ir sugrįžus į normalų gyvenimą, jiems reikės vėl mokytis socialinių kontaktų“, – 15min komentuoja psichiatrė.
Nuovargis jaučiamas ir šeimoje
Kitas svarbus dalykas, kurį akcentuoja specialistai – namai ne visiems vaikams yra vieta, kurioje jie jaučiasi gerai.
Pasak, R.Jusienės, kiekvienas žmogus bent minimaliai turi patenkinti savo prigimtinius, socialinio bendravimo poreikius. Tačiau dalis vaikų šią galimybę yra praradę, jie negali pabūti su bendraamžiais, bendrauti su kitais žmonėmis, esančiais už šeimos ribų.
„Ar šeimoje jie turi pakankamai bendravimo? Tikrai žinome, kad ne visi. Nelaikytume bendravimu, jeigu tėvai tik paklausia, ar padarei pamokas, ar ne“, – sako ji.
Bei priduria, kad neretai vaikai šeimose gauna tik neigiamo santykio, kai bendravimas yra paremtas draudimais bei baudimas arba vaiko tiesiog nepaisoma.
„Kaip rodo ankstesni tyrimai, maždaug penktadalis vaikų turėdavo tinkamą socialinę aplinką mokyklose, kurios neturi namie“, – pabrėžia R.Jusienė.
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė 15min teigia, jog ir tose šeimose, kurios įprastai palaiko gerą santykį, užsitęsęs karantinas, blogina bendrą savijautą, nes didžioji dalis šeimų gali mobilizuotis tik trumpam, apibrėžtam laikotarpiui, tačiau dabar situacija yra įgavusi visiškai neapibrėžtą pobūdį.
Maždaug penktadalis vaikų turėdavo tinkamą socialinę aplinką mokyklose, kurios neturi namie.
„Neapibrėžtumas, kurį lietuviai apskritai blogai toleruoja, didina nerimą ir įtampą. Prisideda ir grynai praktinės „smulkmenos“, kurios prisideda prie įtampos šeimoje augimo, pavyzdžiui, mažos gyvenamosios erdvės.
Įsivaizduokime šeimą su dviem mokyklinio amžiaus vaikais standartiškai gyvenančią dviejų kambarių bute. Jei abu tėvai dirba iš namų, panašu, kad vienam šeimos nariui tenka dirbti iš sanitarinio mazgo“, – pavyzdį pateikia ji.
Neapibrėžtumas, kurį lietuviai apskritai blogai toleruoja, didina nerimą ir įtampą.
Pasak R.Mazaliauskienės, šeima veikia kaip sistema, jei joje įsitempęs vienas žmogus, tai persiduoda visai sistemai, „o šiuo metu mes stebime įsitempusius tėvus, įsitempusius vaikus ir įsitempusias šeimas.“
Šiemet abiturientams – dar sunkiau
18-mečius abiturientus ir šeimas konsultuojantis R.Mazaliauskienė atkreipia dėmesį, kad dalies dvyliktokų psichinė būsena ir anksčiau būdavo sudėtinga.
„Gydyti dvyliktoką, tai visada reiškia kartu su juo „laikyti egzaminus“, tai yra – būti kartu viso ruošimosi egzaminams ir jų laikymo metu. Labai nelengva būna, kai prisideda ar atskirai debiutuoja depresijos simptomai.
Jauni žmonės dažnai labai rimtai žiūri į egzaminus, jiems atrodo, kad su jų sėkme ar nesėkme egzaminuose yra susijusi jų būsimo gyvenimo sėkmė, nesėkmė“, – dėsto ji.
Tačiau pastaruoju metu dėl bendrai neapibrėžtos situacijos, nerimo lygis stipriai auga, kai „žaidimo“ taisyklės neaiškios iki paskutinės minutės, kyla įtampa ir nerimas, pažymi specialistė.
Be to, dėl pasikeitusio ugdymo proceso, prasidėjo neužtikrintumas žiniomis.
Anksčiau, anot gydytojos, pokalbis su mokytoju, bendraklasiais, būdavo priemonės, didinančios saugumą, tačiau šiais metais abiturientai jos neteko.
Trūksta specialistų
Tačiau didėjant pagalbos poreikiui, specialistų skaičius neauga. 15min kalbintos pašnekovės viena kitai antrina, kad krūvis – didžiulis, o specialistų nepakanka.
J.Trinkūnienė, VU Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja sako, kad jų skyrius – niekada nestokojo pacientų, o pastaruoju metu – visada pilnas.
Paprastai jame vienu metu gali būti 7 pacientai, tačiau kartais tenka ieškoti galimybių, kaip priimti ir daugiau paauglių, kuriems reikalinga intensyvi specialistų pagalba, padedanti vaikui ar paaugliui įveikti krizę.
Bendrai, psichiatrės teigimu, vaikams galinčių padėti specialistų trūksta visoje Lietuvoje, tačiau didžiausios problemos išryškėja regione, kur neretai vaikų ir paauglių psichiatras atvyksta vieną kartą į savaitę, ar netgi – į mėnesį.
„Jeigu Vilniuje, Kaune yra, tai užkampiuose, rajonuose, jeigu specialistas nuvažiuoja vieną dieną į rajoną, jis gali gaisrus nugesinti, invalidumus įforminti, medikamentus pratęsti, bet konsultacijoms vaiko, tai tikrai juntama stoka“, – sako ji.
Taip pat J.Trinkūnienė pažymi, kad hospitalizacija yra tik kraštutinis atvejis, jeigu tik įmanoma, norisi jos išvengti.
Dažnos hospitalizacijos į ligonines jaunuoliui, turinčiam suicidinių minčių, esant savižalai, – nėra pati geriausiai išeitis.
Jis gali gaisrus nugesinti, invalidumus įforminti, medikamentus pratęsti, bet konsultacijoms vaiko, tai tikrai juntama stoka.
„Bet vėlgi – žiūrėkime, kokia yra mūsų realybė, kai kuriuose rajonuose apskritai nėra gydančių vaikų ir paauglių psichiatrų.
Jeigu psichikos sveikatos centruose dirbtų pilnos specialistų komandos, kurios teiktų kompleksinę pagalbą ir vaikai galėtų dažniau sulaukti specialistų konsultacijų, kartu vyktų darbas ir su tėveliais, poreikis stacionarui, be abejo, mažėtų“, – tikina ji.
VU profesorė R.Jusienė priduria, jog vienu metu tarp jos koordinuojamų vaikų psichologų ir psichiatrų buvo juntamas „perdegimas“, specialistai vieni kitiems siųsdavo šeimas, besikreipiančias dėl vaikų problemų, nes patys visų konsultuoti nepajėgdavo.
Jos teigimu, ši problema – seniai žinoma, tikimasi, kad ateityje psichologų skaičius didės.
Svarbiausia, kad atsirastų daugiau specialistų, dirbančių pirminės priežiūros įstaigogose, kad į polikliniką atėjęs vaikas, paauglys, galėtų gauti nemokamą konsultacija, pažymi ji.
Bet vėlgi – žiūrėkime, kokia yra mūsų realybė, kai kuriuose rajonuose apskritai nėra gydančių vaikų ir paauglių psichiatrų.
Mokyklos esą nėra pajėgios suteikti individualias konsultacijas, ypatingai dabar, kai išaugo pagalbos poreikis.
Kita vertus, šiandien jau pasitarnauja atsiradusi nuotolinių konsultacijų galimybė, kai vaikas ar paauglys gali pasikalbėti su specialistu, esančiu nebūtinai jo mieste.
Tačiau tai kol kas labiau pritaikoma tik privačiame sektoriuje.
Atsidaryti 2 savaitėms – verta
Šiuo metu tiesioginiam ugdymui į klases yra sugrįžę dalis pradinukų, nuo gegužės 3 d. turėtų sugrįžti ir visi abiturientai.
Trečiadienį Vyriausybė taip pat leido į klases sugrįžti 5–11 klasių mokiniams, tačiau galutinį sprendimą, ar atverti mokyklos duris ir kaip tiksliai atlikti testavimą, savivaldybės spręs individualiai.
R.Jusienė sako neuprantanti diskusijų, kurių metu svarstoma, ar verta tokiam trumpam laikui sugrąžinti mokinius į klases.
Pasak jos, tai būtų verta padaryti net dėl dviejų savaičių, o iki mokslo metų pabaigos liko dar beveik du mėnesiai.
„Tai būtų toks svarbus gaivaus oro gurkšnis, <...> labai reikalinga pamatyti vaikus, kaip jie gyvena, ypač paauglius, leisti jiems atsigauti, prieš atsiskiriant vasarai“, – tikina ji.
R.Jusienė taip pat svarsto, kodėl sprendimų priėmėjai negali pažvelgti į kitas šalis ir imti iš jų pavyzdį.
„Prioritetą jie (kitose šalyse – 15min) teikia vaikų ugdymui bent jau mišriu būdu, bent jau leisdami kartą per savaitę turėti kontaktinius užsiėmimus, bent jau leisdami susitikti nedidelėmis grupėmis, – dėsto ji.
– Aš niekaip nesuprantu, kodėl mes šito negalime suorganizuoti, tai yra – neįkainojama vertybė.“
Jos teigimu, sakymas, kad galbūt pasimatysime rugsėjį irgi neteikia vilties, nes vaikams, paaugliams labai svarbu turėti perspektyvą ir žinoti, kad pilnai jau niekada neužsidarysime, kad turėsime būdą, kaip išlaikyti bent minimalų kontaktą.
Aš niekaip nesuprantu, kodėl mes šito negalime suorganizuoti, tai yra – neįkainojama vertybė.
„Pas mus bijoma, kad tik atsidarysim ir vėl reikės užsidaryti – ir nieko tokio, visos šalys tą labai aiškiai suprato.
Taip, atsidarysime, pradėsime eiti į mokyklą ir galbūt vėl reikės užsidaryti, bet mes kažkiek jau būsime pabendravę gyvai, pamatę vieni kitus, pasišnekėję, kaip sekasi, ir išsiskirstysime dirbti kitaip“, – apibendrina profesorė.
