Darbo su pažeidžiamais teisminio proceso dalyviais patirtimi dalijosi ne tik Lietuvos, bet ir Norvegijos, Rumunijos bei Armėnijos teisininkai ir darbo su pažeidžiamomis grupėmis ekspertai.
„Pagalba išlukštenti žmogų, padėti jam atsiskleisti teisme – neįkainojamas mūsų teismuose dirbančių savanorių ir psichologų vaidmuo. Kartais laiku paduota stiklinė vandens gali nulemti viso teismo proceso eigą ir baigtį,“ – ne teisininkų indėlį teismo procese pabrėžė V.Šelmienė ir drąsino teismų bendruomenę pasinaudoti kolegų psichologų patarimais, kaip kuo atsargiau ir jautriau vykdyti teisingumą.
Susirinkusius dalyvius sveikino l. e. pareigas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė, Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė ir konferenciją organizavusios Nacionalinės teismų administracijos direktorė Natalija Kaminskienė, o renginio pranešėjai pristatė bendravimo su pažeidžiamomis proceso dalyvių grupėmis naujausias savo šalyse taikomas praktikas ir tendencijas Europoje.
Pandemija kelia iššūkius teismų darbe
V.Šelmienė savo pranešime kalbėjo apie koronaviruso įtaką nagrinėjamų bylų kiekiams, jų kategorijoms. Pasak jos, pandemijos laikotarpiu padaugėjo pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, kreipimųsi dėl įpareigojimo gyventi skyriumi, tačiau baudžiamųjų bylų skaičius dėl smurto artimoje aplinkoje ir bylų, kuriose kaltinamaisiais laikomi nepilnamečiai, labai sumažėjo.
„Tikiuosi, kad tokios tendencijos rodo tai, kad tikro smurto atvejų mažėja. Tikiuosi, tai nereiškia, kad atvejai nėra ištiriami iki galo,“ – įžvalgomis dalijosi teisėja. V.Šelmienė teigė, kad per pandemiją pagrindiniu bylų nagrinėjimo įrankiu tapęs nuotolinis teismo posėdis kėlė didžiausius iššūkius. Pasak teisėjos, anksčiau gana retai taikytas bylų nagrinėjimo būdas turi ir privalumų, ir trūkumų.
„Viena vertus, nukentėjusieji, liudytojai apklausiami jiems savoje aplinkoje jaučiasi drąsiau, kita vertus, kaltinamųjų teisės pakimba ant plauko, kyla daug abejonių dėl kompiuterinio raštingumo stokojančių, specialiųjų poreikių turinčių dalyvių gebėjimų prisijungti prie teismo posėdžio“, – kalbėjo V.Šelmienė.
Nukentėjusiųjų apsaugos mechanizmai: „Kas ir kaip iš tiesų juos įgyvendina?“
Viešnia iš Armėnijos Irina Urumova, vaikui draugiško teisingumo ir aukų, liudytojų apsaugos tarptautinė ekspertė, džiaugėsi, kad „laikai, kai į nusikaltimo auką buvo žiūrima kaip į šalutinį teisingumo proceso vykdymo dalyvį, jau praėjo: dabar aukoms skiriama daug daugiau dėmesio“. Pranešėja pastebėjo, kad aukos ir valstybės interesai ne visuomet sutampa ir nuolat reikia ieškoti būdų juos suderinti. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė savo pranešime plačiai nupasakojo nusikaltimų aukų dalyvavimo baudžiamuosiuose Lietuvos procesuose ypatumus.
„Yra daug numatytų teisinių nukentėjusiųjų apsaugos mechanizmų, tačiau kas ir kaip iš tiesų juos įgyvendina? Tikiuosi, šiandien čia išgirsti pastebėjimai stumtels į priekį, paskatins labiau pasistengti, kad pažeidžiamieji sulauktų realios pagalbos,“ – lūkesčius dėstė K.Mišinienė.
Pranešėja pasakojo darbo su įvairių nusikaltimų aukomis užkulisius ir jų padarinius tokių žmonių gyvenimuose. „Suicidiniai atvejai – mūsų kasdienybė. Žudytis bando tiek nusikaltimų aukomis tampantys vyrai, tiek moterys. Deja, daug jų esame ir palaidoję“, – skaudžiąja darbo su aukomis patirtimi dalijosi pranešėja.
Aukų liudijimai: „Kaskart lygiai taip pat stipriai skauda“
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Lietuvoje patarėjas teisės klausmais Vladimiras Siniovas vardijo sąlygas ir garantijas, kurios būtinos siekiant užtikrinti veiksmingą specialiųjų poreikių turinčių prieglobsčio prašytojų dalyvavimą prieglobsčio procedūroje.
„Labai dažnai vieninteliu įrodymu, motyvu suteikti prieglobstį tampa paties pabėgėlio pasakojimas, kuris turi atitikti labai daug teisinių reikalavimų. Ar visada mintis tinkamai išdėstyti, netylėti gali raštingumo stokojantis, psichologiškai traumuotas asmuo? Juk žmonių galimybės ir gebėjimai – skirtingi,“ – retoriškai klausė V. Siniovas.
„Kaip pamatyti, kad žmogui padaryta žala? Yra labai daug kankinimo būdų, kurie ant kūno nepalieka žymių,“ – svarstė pranešėjas ir pažymėjo, kad vienas didžiausių iššūkių – pamatyti pagalbos poreikį.
Pristatydama itin jautrią bendravimo su smurto lyties pagrindu temą Bukarešto pirmosios instancijos teismo prokurorė Arina Corsei Vultureanu kalbėjo apie empatijos svarbą ir konferencijos dalyvių prašė įsijausti į pažeidžiamų žmonių situacijas. „Psichologinį skausmą žmonės suvokia lygiai taip pat kaip ir fizinį skausmą. Ir kiekvieną kartą rašydamos įvykių smulkmenas, pasakodamos savo liudijimus smurto aukos vėl ir vėl, lygiai taip pat skaudžiai išgyvena savo prisiminimus – joms kaskart lygiai taip pat stipriai skauda“, – pasakojo A.C.Vultureanu.
Svarbiausia – gera liudytojų savijauta
Norvegijos Moss apylinkės teismo teisėjas Tron Grundersen savo pranešime pabrėžė liudytojų apsaugos vaidmenį. „Ramybė, patogumas ir pasitikėjimas – būtinos sąlygos, kurias kiekvienam liudytojui turi garantuoti teisėjas. Tik komfortiškai jausdamasis žmogus gali duoti teisingus parodymus, o jie tiesiogiai lemia teismo sprendimo teisingumą,“ – teigė jis.
Teisėjas pasakojo, kad Norvegijoje gausu tokio komforto užtikrinimo priemonių (nuotolinės liudytojų apklausos, liudytojų atskyrimas nuo kaltinamųjų ir kt.), liudytojai skatinami pasitikėti teismais, o tai padaryti labai padeda čia veikiantis platus teismų savanorių tinklas ir puikiai organizuojami teisminiai procesai.
„Šalyse, kuriose atidėliojami teismų posėdžiai, jų laukdami liudytojai turi gaišti savo laiką. Nenuostabu, kad jie net nenori atlikti savo kaip liudytojo pareigos, o ir pasitikėjimas teismais mažėja,“ – pridūrė T.Grundersen. Konferencijoje paminėtą nuotolinį posėdį teisėjas vertino prasčiau nei tradicinę gyvą teismo posėdžio formą. „Žmogaus ašara, šypsena neretai gali pasakyti kur kas daugiau nei bet koks žodinis liudijimas,“ – pastebėjo Norvegijos atstovas.
Konferencijos pabaigoje dalyviai įsitraukė į diskusiją apie teisėjų neutralumą. „Suprantu, kad teisėjai turi būti neutralūs besibylinėjančių pusių atžvilgiu, bet ar tikrai nešališkumas turi būti šaltas? Ar galima dėti lygybės ženklą tarp šaltumo ir nešališkumo? Gal ir empatija gali būti nešališka,“ – diskutuoti kvietė K.Mišinienė, svarstydama nukentėjusiųjų supratimo ir jų savijautos teisme klausimus.
Norvegijos pranešėjas T.Grundersen pabrėžė, kad teisėjas gali būti ir nešališkas, santūrus, ir tuo pačiu išreikšti empatiją nuskriaustiesiems. „Kartais keli žodžiai, pavyzdžiui, „man labai gaila“, įterpti į standartines kalbas tampa empatijos išraiška ir keliu saugios liudytojo savijautos, taigi ir teisingo teismo sprendimo, link,“ – pastebėjo teisėjas.
Ar empatija gali būti neutrali?
Konferencijos pabaigoje dalyviai įsitraukė į diskusiją apie teisėjų neutralumą. „Suprantu, kad teisėjai turi būti neutralūs besibylinėjančių pusių atžvilgiu, bet ar tikrai nešališkumas turi būti šaltas? Ar galima dėti lygybės ženklą tarp šaltumo ir nešališkumo? Gal ir empatija gali būti nešališka,“ – diskutuoti kvietė K.Mišinienė, svarstydama nukentėjusiųjų supratimo ir jų savijautos teisme klausimus.
Suprantu, kad teisėjai turi būti neutralūs besibylinėjančių pusių atžvilgiu, bet ar tikrai nešališkumas turi būti šaltas?
Norvegijos pranešėjas T.Grundersen pabrėžė, kad teisėjas gali būti ir nešališkas, santūrus, ir tuo pačiu išreikšti empatiją nuskriaustiesiems. „Kartais keli žodžiai – „man labai gaila“ – įterpti į standartines kalbas tampa empatijos išraiška ir keliu saugios liudytojo savijautos, taigi ir teisingo teismo sprendimo, link,“ – pastebėjo teisėjas.
V.Šelmienė kvietė kiekvieną pamėginti įsivaizduoti save teisėju ir kiekvienoje situacijoje išlikti neutraliam. „Deja, reiškiant užuojautą kyla pavojus būti neteisingai suprastam: vienai bylos pusei empatijos išraiška bus priimtina, o kita tai priims kaip šališkumo ženklą,“ – teigė teisėja. Ji konferencijos dalyviams pasakojo, kad Lietuvos teismų bendruomenės nariai nuolat dalyvauja bendravimo su proceso dalyviais mokymuose, įgauna papildomų, universitetuose neįgytų žinių apie problemines situacijas ir pagalbą liudytojams bei nukentėjusiesiems.
„Žinoma, klausimas – kaip ir kiek tas žinias taikyti nusiteikęs kiekvienas teisėjas,“ – retoriškai klausė teisėja. „Kartais proceso reglamentavimas priverčia nešališkumą pasirodyti šaltumo ar net tam tikros savisaugos išraiškos. Kartais šaltumas slepia paties teisėjo emociją ar abejones dėl priimsimo sprendimo motyvų svarumo,“ – apie sudėtingas bylas sprendžiančių teisėjų dilemas kalbėjo V.Šelmienė.
