Vilnius – ypatinga gamtinė teritorija. Ši vieta išskirtinė tiek geografine, tiek istorine prasmėmis.
Vyriausias sostinės architektas Mindaugas Pakalnis pasakoja, kad Vilniaus miesto reljefą suformavo keli paskutinieji ledynmečiai. Paskutinis baigėsi prieš maždaug prieš 10-12 tūkstančių metų. Taigi, kraštovaizdis čia sąlyginai labai jaunas.
„Jei pažiūrėtume į Vilniaus miesto reljefinį žemėlapį, pamatytume, kad prie Šeškinės kalvyno, ties ozu buvo sustojęs ledynas ir jo pakraščiu tekėjo plati upė. Vėliau miestas kūrėsi šioje senosios upės vagoje. Būtent todėl ir matome dabar aplink miestą žalią šlaitų karūną, kuri yra išskirtinis urbanistinio kraštovaizdžio elementas.“
Tiesa, Vilnius ne visada buvo toks žalias. „Viduramžiais aplink sostinę augę miškai buvo iškirsti, mediena panaudota statyboms arba kurui. Žaliuojantys Vilniaus šlaitai – tai paskutinio šimtmečio palikimas“, – pasakoja M.Pakalnis.
„Vilniaus miestas išsidėstęs gamtiniu požiūriu labai jautriose teritorijose. Jis yra ledynmečio upės slėnyje išsidėsčiusiame gamtiniai migracijos koridoriuje: migruoja gyvūnai, augalų rūšys, vyksta vandens apytaka, sklinda gamtinė informacija, kurios jau negalima paprastai apčiuopti ar pastebėti. Gamtinio karkaso elementai saugomi įstatymu. Tad jeigu dabar mes čia norėtume pastatyti miestą, tai pagal dabartinius teisės aktus tai būtų tiesiog neįmanoma“, – apie Vilniaus išskirtinumą pasakoja architektas.
Pasak jo, būtent dėl šios priežasties dažnai ir kyla ginčai – ar Vilniaus mieste reikia taikyti gamtinio karkaso apribojimus, taikomus jautrioms teritorijoms, ar ne. Taigi, jau pats gamtinis reljefas tarsi koduoja nesutarimus, kaip gi turi vykti sostinės plėtra.
„Jeigu nesugebėsime sukoncentruoti miesto plėtros, statybos pasklis dar didesnėje teritorijoje, vadinasi „sugadinsime“ didelę gamtinę teritoriją, todėl geriau orientuotis į kompaktišką miesto užstatymą, tada tas poveikis gamtai bus mažesnis“, – įsitikinęs M.Pakalnis.
Barokinis Vilnius – svetimas Vilnius?
M.Pakalnis primena, kad pirmasis Vilniaus vaizdas yra pateikiamas 1572m išleistame Brauno atlase: „matosi, kad vyravo nedideli namukai ir bažnyčių smailės, o ir senosios nuotraukos nerodo, kad miestas būtų buvęs labai tvarkingas ir išpuoštas, vaizdas dažnai būna kiek panašus į romantiškus griuvėsius. Čia nebuvo ypatingos gyvenimo kokybės. Yra išlikę pastatų, pavyzdžiui, šv.Ignoto gatvėje, kur namuose įrengtos šaudymo angos. Tai rodo, kad ir gyventi čia labai saugu nebuvo, jei turtingas miestietis pasistatė tokį namą, kad apsisaugotų .“
Bene pagrindinis Vilniaus bruožas – daugiakultūriškumas. „Kultūrų samplaika, kuri prasidėjo Vilniuje nuo Gedimino laiškų, suformavo savitą architektūrinę stilistiką. Tik čia galima rasti, pavyzdžiui, ortodoksų cerkvę, pastatytą gotikiniu stiliumi. Tai būdinga ne tik Vilniui, bet visam LDK regionui“, – aiškina M.Pakalnis.
Vyriausias sostinės architektas pasakoja, kad baroko epocha, kurios ženklais taip didžiuojasi sostinė, atkeliavo po didžiųjų miesto gaisrų ir sugriovimų XVIIa. viduryje: „tuo laiku taip pat keitėsi ekonominės galimybės, visuomenės socialinė sankloda, o kartu ir menas ir architektūros stilistika. Vilniaus atstatyti bei puošti atvyko tuo metu madingu baroko stiliumi susižavėję italų architektai. Bet vietos gyventojai visai nebuvo tuo patenkinti. Jie piktinosi, kad barokas atnešė daug pokyčių, naujovių, o Vilnius daug ką prarado – netekome Jogailaičių Vilniaus, vietoj jo – kosmopolitinis miestas. Ir iš tiesų, barokas viduramžių miestą perrengė kitu rūbu. Tiesa, dabar šis miestas – Pasaulio paveldo sąraše. Tad vieną vertę pakeitė kita.“
Barokas viduramžių miestą perrengė kitu rūbu.
M.Pakalnis juokauja, kad kritikuoti naujas architektūros kryptis yra tam tikra vilnietiška tradicija: „Net L. Gucevičiaus pastatai buvo vertinami, kaip bereikšmiai. Taip tiesiai šviesiai parašyta garsaus Vilniaus istorijos tyrinėtojo J.I. Krazewskio keturtomyje apie Vilniaus istoriją. Panašiai, kaip šiandien kartais vertinama naujoji architektūra.“
Beje, barokas Vilniuje yra iš tiesų ypatingas: „Labai įdomu kalbėtis su italų architektais, kurie apsilanko Vilniuje. Jie kone sutartinai tvirtina, kad jaučiasi tarsi itališkame mieste, tačiau kažkaip kitaip. Kartą besikalbėdami, kas yra tas „kitaip“ išsiaiškinome, jog Vilniuje saulė kitu kampu apšviečia tos pačios baroko architektūros elementus ir todėl jie atrodo kiek kitokie nei Italijoje.“
Praradus valstybingumą – pokyčiai miesto planavimo principuose
19 amžiuje, kai LDK prarado valstybingumą ir įsigalėjo carinė santvarka, atėjo ir pokyčiai į architektūrą bei miesto planavimą.
„Įsigalėjo komandinė epocha – pavadinčiau ją taip. Jei iki tol Vilniuje buvo radialinis, susiklosčiusių kelių tinklo nulemtas miesto planas, dabar aplink jį buvo pradėti dėlioti taisyklingų formų kvartalai – pasikeitė miesto planavimo principas“, – pasakoja M.Pakalnis ir atkreipia dėmesį, jog būtent todėl Senamiestis labai skiriasi nuo Gedimino prospekto, kuriame visi pastatai panašūs į Peterburgo: vienodo aukščio, dominuoja tik valstybės institucijų bei kulto pastatai.
Kritikuoti naujas architektūros kryptis yra tam tikra vilnietiška tradicija. Net L. Gucevičiaus pastatai buvo vertinami, kaip bereikšmiai.
Toje epochoje sostinėje pirmą kartą atsirado tradicinė ortodoksinė architektūra, bažnyčios buvo verčiamos cerkvėmis, barokinės ar gotikinės cerkvės taip pat perstatinėjamos – ant šv.Kazimiero, misionierių bažnyčių, unitų, šv.Dvasios cerkvių statomi „svogūnai“. „Tačiau tai miesto kraštovaizdžio iš esmės nepakeitė, tik papildė daugiakultūriškumo ženklų Vilniaus architektūroje“, – pastebi M.Pakalnis.
„Kadangi tarpukariu Vilnius buvo provincijos miestas, tai neturime daug to laikotarpio architektūros pavyzdžių, kaip pavyzdžiui, Ryga. Artdeco ar moderno stiliumi tik keletas namų tepastatyta“, – apie šį laikotarpį ir architektūros kryptis, nepalikusias sostinėje ryškesnių pėdsakų pasakoja architektas.
Kur kas ryškesnį įspaudą Vilniaus architektūroje paliko stalinizmas. „Totalitarinė architektūra – taip ją galima vadinti, buvo tam tikra tąsa carinio laikotarpio. Tik dar labiau grįžta prie klasikinių formų“, – apie tokius pastatus, kaip M.Mažvydo biblioteka, gyvenamieji namai palei Nerį, Mokslininkų namai Vašingtono aikštėje pasakoja M.Pakalnis.
Ir dalijasi prisiminimais: „Prieš 30 metų, kai studijavau, mano dėstytojams modernistams tai atrodė itin bjauri architektūra, jie kalbėjo, kad tai blogiausi pastatai, kokie gali būti, visiški svetimkūniai šiame mieste. Nuobodi krantinė – vienoda stilistika, tarsi vienas pastatas besitęstų. O aš jau tuo metu žiūrėjau kitaip. Kodėl jie svetimkūniai? Juk stovi palei gatvę, pirmame aukšte parduotuvė, formuojamas perimetras, kaip ir dera miesto centre. Man svetimesni atrodė įprastinę miesto erdvių laužantys modernistiniai pastatai.“
Taigi, per tik vieną architektų kartą supratimas apie architektūrą pasikeitė.
Sovietmečio palikimas – didysis iššūkis šiandien
Vilniaus miesto vyriausias architektas pasakoja, kad postalinistinio atšilimo laikotarpiu (apie 1955 metus) prasidėjęs modernizmo laikotarpis iš esmės pakeitė miesto kraštovaizdį.
Būtent tada, iki 1990 metų buvo pastatyti Lietuvos viešbutis, ŠMC, Seimo rūmai, Operos ir baleto teatras – pagrindiniai visuomeniniais pastatai, kurie iki šiol dominuoja tiek viešajame gyvenime, tiek viešose erdvėse.
Kartu su šia epocha atėjo ir dar vienas naujas miesto plėtros reiškinys – masinė daugiabučių statyba. Vilniuje pradėta diegti dar antrame trečiame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje Le Corbusier suformuota architektūros stilistika, mąstymo būdas ir gyvenimo būdo koncepcija: žalioje pievoje stovės daug baltų vienodų namų, kuriuose gyvens laimingi žmonės, vaikai draugiškai žais tose erdvėse. Tada, 1970-1995 metais, buvo pastatyti vakariniai Vilniaus rajonai Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Šeškinė, Pašilaičiai, Fabijoniškės, Pilaitė, kuriuose gyvena kone 300 tūkst. vilniečių.
„Jeigu lyginame istorinį miestą su šiuo, tai matome visai skirtingus miestus. Jie pirmiausia skiriasi erdvių formavimo principais: centre labai aišku kur yra privatu, o kur vieša.
Viešos erdvės tapusios socialinio gyvenimo židiniais – ten daug žmonių, kavinių.
Sovietmečio rajonai – dažnai tik iš lėktuvo gražiai atrodančios pastatų kompozicijos. Didelė dalis gyventojų net nesuvokia ribų savo kiemo, kurį galbūt reiktų nusivalyti, nešiukšlinti jame.
Taip susiformavo niekieno erdvės. Ir tai nestebina, nes yra tyrimų, kurie teigia, kad miestiečiai už 30 metrų ir toliau esančių namų gyventojų jau nebesuvokia kaip savo kaimynų.
Jei viršijamas tam tikras žmonių skaičius, gyventojai jau nesuvokia savęs kaip bendruomenės – kad gali pasaugoti vieni kitų vaikus ar prižiūrėti turtą, kai kiti išvyksta. Tai sociologų atrasti žmogiškojo mentaliteto dalykai, – sako M.Pakalnis, – manau, kad būtent šie rajonai yra pagrindinis iššūkis miestui. Istorinis miestas išgyvens, jis jau patyrė ir gerus, ir blogus laikus. O kas atsitiks su šiais rajonais?“
Pasak, jo baisiausias scenarijus būtų analogiškų Paryžiaus priemiesčių scenarijus: patiems prancūzams tie priemiesčiai nebuvo labai tinkami gyventi, jie stengėsi iš jų pabėgti, tada ten susikėlė probleminė socialinė grupė – migrantai, ir po kažkiek laiko ten ėmė degti automobiliai.
Todėl savivaldybė deda daug pastangų, kad šie rajonai būtų atgaivinti. Remiamasi ir gerąją kitų šalių patirtimi.
Viešos erdvės turi būti socialinio gyvenimo židiniai.
Olandijoje ar Rytų Vokietijoje tokie rajonai dažnai rekonstruojami iš esmės, smulkinami, mažinami, verčiami kompaktiškesniais, mažinamas pastatų aukštingumas, kuriamos kitokios, privatesnės erdvės.
Renovacija tik apšiltinant nesprendžia šių kvartalų bėdų, svarbu ne tik pastatų šilumos charakteristikos, bet ir kiemai, jų saugumas, galimybės statyti automobilius.
Būtent todėl savivaldybė įsipareigojo investuoti į kaimynijų programą, remia gyventojus, kurie nori sutvarkyti savo daugiabučių aplinką: suformuojamas daugiabučio namo sklypas, esant palankioms sąlygoms, jį galima ir apsitverti, įrengiamas apšvietimas, automobilių stovėjimo vietos, želdiniai.
Savivaldybė tokias iniciatyvas remia finansuodama 10 eurų už kiekvieną tvarkomą kvadratinį metrą. Pirmieji projektai jau greitai bus baigti“, – apie permainas kalba M.Pakalnis.
Pasak jo, taip gali būti pertvarkomi kiemai daug kur: Lazdynuose, Fabijoniškėse, Karoliniškėse... Tikrai galima perorganizuoti erdves, yra gerųjų pavyzdžių užsienyje, iš kurių galime mokytis.
Taip pat svarbus ir butų išplanavimas, kuris jau nebeatitinka šiuolaikinių jaunų žmonių poreikių „Maži sovietinio laikotarpio daugiabučių sanitariniai mazgai, kur nėra vietos skalbyklei, maža virtuvė visai netinka šiuolaikiniam jaunam žmogui. Daugelis nori turėti didelį kambarį, kuriame visa šeima leidžia vakarą, čia pat įrengta virtuvė, kurioje maistą gaminanti mama ne uždaryta kažkur virtuvėje, bet šalia, bendrauja su šeima. Todėl reikia remti ne tik pastatų apšiltinimą, bet ir platesnę jų rekonstrukciją. “, – įsitikinęs architektas.
Pasak jo, neretai turtingos šalys tokius pastatus tiesiog griauna, tačiau pas mus jie dar tikrai stovės kokius 40 ar 50 metų. Griauti tokius pastatus – reiškia juos nupirkti. Šiandien nėra nei įstatyminių, nei finansinių galimybių tai daryti.
„Nors ir pas mus yra pastatų, kurių jau nebeverta renovuoti, nes jie jau dabar yra tapę socialinių problemų židiniais. Pavyzdžiui, Žirmūnuose esantys koridorinės sistemos daugiabučiai, kuriuose nuolatos kyla gaisrai. Tokių namų apšiltinimas būtų tarsi socialinių problemų sudėjimas į termosą, kuriame jos tikrai neišsispręs. Juos tikrai reikia griauti. Čia pats pastato planas, būsto dydis ir komforto lygis suformuoja sąlygas silpniausių socialinių sluoksnių žmonių koncentracijai.“
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.
Žiemišku Vilniumi galite pasigrožėti čia:
