Pirko sau, bet atvėrė kitiems
Prieš dešimtmetį sodybą sau nusipirkę Ingrida ir Regimantas Michalskiai net nesvajojo, kad ši vieta virs tokia, kokia yra šiandien. Tuomet jie čia ketino patys leisti laisvalaikį, po truputį remontuodami kelis senus, labai apleistus trobesius. Tiksliau – Regimantas, nes, kaip dabar juokdamasi prisipažįsta „Sherolle“ vilos šeimininkė Ingrida, ji kelerius metus atvykusi net iš mašinos nelipdavo.
„Nusipirkome šitą sodybą. Man tos vietos patiko, Strėva, Kauno marios, netoli ir uošvija yra. Tokia močiutė mirė ir perpirkome. Pastatai buvo sugriuvę, sutriušę, viską teko renovuoti. Tvarkomės čia apie 10 metų, o verslą kuriame apie dvejus. Pradėjome nuo to, kad kiek draugų atvažiuoja, negalime iškrapštyti, visiems patinka, malonu čia ir visi užsibūna. Šita vieta rami, užkampis. Ir prie laužo pasėdėti, ir baidarėmis paplaukioti“, – kalbėjo R.Michalskis.
Ant medžiais apaugusios Strėvos kranto stovinti sodyba po truputį prisijaukino visą šeimą. Seni pastatai atgimė, imta tvarkyti kiemą, sodinti naujus augalus, įrengtas alpinariumas. Dabar teritorija žavi savo estetika, tačiau lengva nebuvo. „Viską darėm patys“, – tikina I.Michalskienė, viską kūrusi lyg sau. Ir tik tuomet, kai draugai, giminės ėmė sakyti, kad jų sodyboje gera, šeimininkai susimąstė – galbūt verta duris atverti ir pašaliniams svečiams.
Tai buvo prieš dvejus metus. Šiuo metu sodyba išpuoselėta, priima ir poilsiautojus, ir šventes švenčiančius, siūlo ir maisto, kurį gamina pati Ingrida. Kol kas tikslios krypties, kuri jiems svarbiausia, šeimininkai sako neturintys.
„Dirbame tik kelerius metus, dar patys neatsirinkome. Bet pats gyvenimas viską sudėlioja. Tik matome, kad poreikis labai didelis. Šiemet buvome labai nustebę, kad iš pajūrio atvažiuoja žmonės pailsėti. Mes važiuojame prie jūros, o jie atvažiuoja į Lašinių kaimą ir mėgaujasi. Tai mus stebina“, – šypsosi sodybos šeimininkė.
Vis dėlto tuos atvykėlius nesunku suprasti. Čia tvyro ramybė, o kur dar vaizdas per langą, kai matai besiganančius gražuolius danielius.
24 danieliai, 8 avys
„Dabar yra 24 danieliai, kitais metais planuojame, kad bus nauja jų vada, tai kokie 12 dar. Tveriame dar vieną aptvarą ir dalinsime bandą. Įsigijome juos todėl, kad patys labai jų norėjome. Neįsivaizdavome, kaip čia mums seksis. Kol kas sekasi neblogai, o toliau – laikas parodys, ar laikysime juos tik vaizdui, dėl grožio, ar kažkas iš to išeis“, – apie danielius pasakojo Ingrida.
Gyvūnai nelinkę eiti prie kiekvieno atvykėlio. Nebent turi rankose skanėstą, tarkim, duonos riekę – tuomet norinčiųjų jos paragauti neatsiginsi. Dailios patelės ir raguoti patinai traukia lyg magnetas, atrodo, kad galėtum stebėti juos ir pusdienį.
„Įsivaizdavome, kad danieliai tik ėda žolę ir daugiau nieko nereikia. Praėjusį sezoną vasara buvo labai lietinga, žolės buvo mažai, reikėjo danielius papildomai šerti. Šiemet vasara buvo puiki, žolės pakako, bet reikia pasiruošti žiemai – šieno, šienainio, kasryt reikia šerti. Rudenį vežėme obuolius, juos labai mėgsta. Yra reikalų“, – pasakojo I.Michalskienė.
Žmonai antrina ir Regimantas Michalskis: „Mano hobis prie tų žvėrių, aš jais daugiau užsiimu. Norėjome kitoje pusėje dar ir elnių užsiveisti, bet buvome įspėti, kad tvoros per silpnos, nebent jas stiprinsime. Man patinka danieliai, elniai, mėgstu gyvūnus.“
Kitoje keliuko pusėje – irgi aptverta didžiulė teritorija, kurioje ganosi ir gyvena ne mažiau mielos, bet gal kiek mažiau išvaizdžios avys. Jų šeimininkai turi aštuonias, o avininkystės ėmėsi iš reikalo, kaip sako Ingrida: „Laikome ir savo reikmėms mėsai, bet išėjo taip, kad ir sodyba vadinasi „Sherolle“ vila. Istorija tokia, kad kai įsigijome sodybą, nebuvo kuo ir žolės nusišienauti, kažkas pasiūlė įsitaisyti avis – nereikės žolės pjauti. Įsitaisėme avytes ir po kurio laiko, rudenį, galvojome jau jų toliau nebelaikyti, bet jos visos ėmė vaikuotis. Teko ir važinėti kasdien, kad pienu ėriukus pagirdytume, nemokėjome tinkamai rūpintis, šerti. Taip ir turime.“
Kaip tik laikomų avių veislės pavadinimas tapo ir visos sodybos vardu. Ingrida prisiminė, kad iš pradžių visi šią vietą vadindavo paprastai – „Pas Ingą“, tačiau viena jos bičiulė, rinkodaros specialistė, nusprendė, kad tai banalu, pavadinimo reikia įdomesnio ir įmantresnio. Ir besikalbant Ingrida paminėjo laikomas šarolė veislės avis. Pavadinimas prigijo.
Kažkada Michalskiai norėjo laikyti ir triušius, kurie laisvi lakstytų po teritoriją. Taip ir buvo, vaizdai vertė aiktelėti, kai iš alpinariumo staiga išlįsdavo dvi ausytės. Deja, triušiai ilgai neišgyveno, juos kažkas sumedžiodavo. Gal lapė, gal vanagas, gal sulaukėję šunys.
Sezoniškumas mažėja
Kuo ši sodyba patraukli svečiams? Ingrida sako, kad jie su vyru niekada negalvojo, jog tai taps verslu – ketino sukurti jaukią vietą sau: „Visas mūsų laisvalaikis buvo čia. Todėl laikui bėgant ėmėme galvoti, ką čia daryti, kad tai pradėtų atsipirkinėti. O antra – norėjosi dalintis. Labai miela, kai atvažiuoja kažkas ir jų akys žiba. Tai labai veža ir užburia, norisi, kad atvažiuotų pas mus žmonės, kad matytų, ką mes darome, būtų gera ir miela.“
Sezoniškumą šiame versle jaučia ir Michalskiai, nors tvirtina lapkričio pabaigoje, gruodį vėl pajuntantys susidomėjimą. Plūsteli įmonės, švenčiančios Kalėdas, vėliau atsiranda norinčių švęsti Naujuosius metus. Sausį ir vasarį būna nykiau, nebent kokie gimtadieniai. O tada jau pavasaris ateina.
Vasarą visi savaitgaliai paprastai rezervuojami iš anksto ir su kiekvienais metais rezervacijos tvirtinamos vis anksčiau. O eilinėmis darbo dienomis vietų visada yra, tada atvažiuoja ir užsieniečių – sulaukiama estų, daug latvių, kitąmet planuoja atvažiuoti žydų.
„Mes nesiūlome didelės salės tik pobūviams. Žmonės, pasirinkdami mus, nori būti arčiau gamtos, naminės erdvės, jaukios, stilingos. Dabar mes tikrai neturime savo kampo čia, gal kada nors ir turėsime. Ir kito darbo jau nedirbam, pajamos iš čia, nes tai atima labai daug laiko“, – pasakojo patys Kaune gyvenantys Michalskiai.
Pagalbininkų net ir sezono metu jie kol kas nesisamdo, turi tik sodyboje gyvenantį sargą. Jeigu gerai seksis ir pavyks veiklą išplėsti, tada pagalvos ir apie kitus darbuotojus. Viloje – 34 miegamos vietos, pagrindinėje salėje telpa apie 40 žmonių.
Ingrida pati gamina ir maistą svečiams. Sako niekada nemaniusi, jog taip pamėgs stovėjimą prie puodų. Apie metus to mokėsi draugų kaimo sodyboje, todėl dabar tikrai gali nustebinti įmantriais užkandžiais ir karštais patiekalais. Sako, kad gamina kaip sau ir saviškiams. Ir labai apsidžiaugia, jeigu svečiai giria.
