Tiesa, šį visus metus žaliuojantį augalą pažįstame ne visi, nes dažnai pavasarinėms puokštėms suskiname jų lapus tikėdami, kad taip atrodo žibuoklių lapeliai. Iš tikro, žibuoklių lapai triskiaučiai, pipirlapių – apskriti. Apsirikti skatina ne tik nežinojimas, bet ir vienodai žalia ryški spalva bei bendros augavietės.
Pipirlapės – ūksmingo miško, trąšaus puveningo dirvožemio augalai. Jų stori šakniastiebiai „nardo“ dirvos paviršiuje, po samanomis, o galuose iš jų pakyla ilgi lankstūs kotai su 8-10 centimetrų skersmens lapais. Šie iš abiejų pusių plaukuoti, standūs, tinkamose vietose dengiantys vienas kitą ir užklojantys visą žemę.
Klausite: kodėl augalui duotas toks vardas – pipirlapė? Juk jis nei pipirų augina, nei... Tačiau šio nuodingo augalo lapai ir šakniastiebiai kvepia aitriai, lyg pipirai. Pipirlapė yra eteringas augalas, kurio lapai ir šakniastiebiai Europoje naudojami kaip vaistinė žaliava, taip pat maisto ir parfumerijos pramonėje. Nors Lietuvoje kažkada pipirlapės lapus vartojo vietoj pipirų (maži kiekiai nebuvo pavojingi), tačiau dabar to daryti nerekomenduojama.
Jau žinome, kodėl augalo pavadinimas toks. Tačiau kodėl skruzdėlės ir pipirlapės minimos kartu? Balandį pipirlapės pražysta, po lapais esantys mėsingi rusvi, viduje tamsiai raudoni žiedai skleidžia nemalonų gendančios mėsos kvapą. Skruzdėlėms jis labai patinka, jos landžiodamos po žiedus apdulkina juos. Maža to, prie sėklų esantis mėsingas priedėlis joms patinka ne mažiau, tad jį nešdamos į skruzdėlyną, jos taip nešioja ir platina sėklas. Ne visas nuneša, daug jų pameta ir taip daugina pipirlapes.
Atrodytų, visai paprastas augaliukas, dažnas, labai gaiviai žalias. Tačiau pakelkime lapų lakštus ir pamatysime žiedus, kurie skruzdėlėms patinka labiausiai.
