Gauti darbą Londono viešbutyje sunku taip, kaip apšlapinti du pirštus. Pirmiausia nukeliavau į tankiai lietuvių apgyventą rajoną, tikėdamasi sutikti patalynes keičiančių tautiečių. Atsispausdinusi pluoštelį gyvenimo aprašymų su išgalvota patirtimi, pasiryžau eiti nuo vienų stiklinių gigantiškų durų prie kitų ir prašinėtis priimama šveisti tualetus.
Kad atrodytų įtikinamai, į gyvenimo aprašymą įtraukiau ketverių metų patirtį valant privačius namus. Jų šeimininkais (pakeitusi vardus) nurodžiau savo draugus, kuriems buvo prisakyta, kaip išgirti mane – gerą valytoją bei nuostabią asmenybę. Tiesa, to neprireikė, kambarinių prižiūrėtojos nepanoro patikrinti mano praeities ir lyg saldainį gavęs vaikas apsidžiaugė jau vien tuo, kad moku anglų kalbą.
Trijų žvaigždučių viešbutis, kuriame gavau darbą – nėra itin prabangus. Keliuose šimtuose nedidelių kambarių dažniausiai apsistoja oro linijų darbuotojai bei toli nuo oro uosto gyventi nenorintys keliauninkai. Svečiai šioje įstaigoje, kurios pavadinimo neminėsiu, mat šis eksperimentas buvo slaptas, apsistoja trumpam – dažniausiai parai arba savaitgaliui, tad ir arbatpinigių kambarinėms palikti nemato reikalo (o gal juos susirenka prižiūrėtojos?).
Kukliai nudelbusi akis laikino apgyvendinimo vietose kalbėjau tyliai, kad kuo labiau priminčiau vilties netekusią imigrantę, mirtinai reikalingą bet kokio pajamų šaltinio. Vos antras aplankytas viešbutis ir svajonių darbas – mano. Tiesa, prieš tai turėjau išlaikyti išbandymą bei dalyvauti „darbo pokalbyje“ (kabutės čia ne šiaip sau, bet apie tai – vėliau).
Ėmė darytis gėda pakelti rankas į viršų, mat buvau tikra, kad pažastys tikrai nedvelkia jazminais.
Sakantys, jog Londone susirasti bet kokį darbą – sudėtinga, greičiausiai nėra to bandę arba nenori dirbti apskritai jokio darbo. Štai, viešbutyje tvarkyti kambarių priimami bene visi norintys. Įsitikinimas, kad nereikalaujama patirties ir užsienio kalbos – pasitvirtino. Sutiktos kambarinės angliškai gebėjo labai mažai, iš esmės, žinojo tik šiam darbui būtinus žodžius, bet ir tai ne visus.
Darbo vietą reikia užsidirbti
Nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai atvykau išbandymo dienai. Man pasakė, jog ji truks keturias valandas, per kurias stebėsiu dirbančią kolegę, o vėliau vieną kambarį turėsiu sutvarkyti pati viena. Patikrinusios kambarį prižiūrėtojos pasakys – gavau darbą ar ne. Pirmąją dieną, lyg specialiai norėdama numušti ūpą, prižiūrėtoja lenkišku akcentu pareiškė, kad merginos kasdien sutvarkančios po 20 ir daugiau kambarių, o vienam iš jų skiriama vos 20 minučių.
Kai ėmiau nervingai šypsotis, o kairė akis pradėjo trūkčioti, lenkė nuramino, kad pirmąją dieną manęs taip neskriaus. Ji (pabrėžtinai lėtai tardama žodžius) prisiekė, kad pati nuo to pradėjo ir žino, kaip sunku būna iš pradžių. Taip pat pasididžiuodama tuo, ką tuoj turės progą ištarti man, vargšei imigrantei valytojai, šyptelėjo ir išrėžė, kad šiame viešbutyje kambarinėms mokama ne už sutvarkytų kambarių skaičių, o už valandą.
„Tad nesvarbu, kiek kambarių sutvarkysi, mes tau vis tiek mokėsim minimumą. Aišku, tikimės, kad per valandą išvalysi tris kambarius“, – pridūrė ir kreivai šyptelėjo.
Prakaitu pradvisusi išbandymų diena
Didelei savo nuostabai, pirmąją išbandymo dieną viešbutyje nesutikau nė vienos lietuvaitės kolegės. Tačiau rumunių bei ukrainiečių – nors vežimu vežk. Vieną iš pastarųjų paskyrė mano mokymui. Smulki, liekna ir nežmoniškai į Džordaną Butkutę panaši Olga džiugiai priglaudė mane po savo sparneliu. Moteris beveik nei žodžio nemokėjo angliškai, o aš – vos veblenu rusiškai, tad mums patarė „susikalbėti“ rankomis. „Ne tiek jau daug tau reikės suprasti, žiūrėk, ką daro ji, ir atkartok“, – patarė pati vos keletą žodžių angliškai ištarti gebanti ukrainietė prižiūrėtoja.
Iš visų jėgų tąsiau dviejų su puse metro ilgio ir dviejų metrų pločio užtiesalus, mėginau pakėlusi čiužinį pakišti dailiai užlankstytus kampus.
Tą ir dariau – stebėjau lyg vijurkas besisukiojančią smulkutę kolegę, kartais man šūktelinčią: „zameniat navoločka“, „polirovat zerkalo“ ar suokalbiškai šyptelinčią: „etot – atboj“. Po neįsivaizduojamo skaičiaus pereitų kambarių Olga tarstelėjo angliškai: „Tu – pakeisti patalynė. Aš – plauti vonia.“ Na, pakeisti, tai pakeisti, pamaniau, ne taip jau sunku ir su entuziazmu griebiau nuvilkinėti pagalves. Nuvilkti gal ir nesunku, tačiau apvilkti naujus užvalkalus ir juos įtempti taip, kad nuo antklodės atšoktų mestas kamuoliukas, pasirodė ne taip jau paprasta.
Iš visų jėgų tąsiau dviejų su puse metro ilgio ir dviejų metrų pločio užtiesalus, mėginau pakėlusi čiužinį pakišti dailiai užlankstytus kampus, kai aiškiai supratau, kad bergždžiai stengiuosi. Šyptelėjusi ukrainietė spėriai pribėgo ir nusišiepusi man dviem mikliais judesiais ištaisė padėtį. „Nieko, įprasi. Pirmąją dieną man sekėsi dar blogiau“, – palaikančiai tarstelėjo ir nuskubėjo į vonią.
Nusekusi jai įkandin pastebėjau, kad mane mokanti kambarinė vietoje valymui skirtų šluosčių naudoja baltutėlius viešbučio rankšluosčius. Apipurškusi cheminiais preparatais sienas, veidrodžius, klozetą, grindis ir visus kitus paviršius, spėriai nublizgina viską vienu ir tuo pačiu rankšluosčiu.
Pamačiusi išsipūtusias mano akis moteriškė pašnibždėjo, kad jai nepatinkančios šluostės, tad visada naudojasi rankšluosčiais. „Tik niekam nesakyti, jei pamatyti Lenkija prižiūrėtoja, turėti daug bėdos“, – angliškai švebeldžiavo Olia ir pamokė, kokiu kampu užsidaryti vonios kambario duris, kad netikėtai pasirodžiusi prižiūrėtoja nespėtų pričiupti nusikaltimo vietoje.
Panaudotus viešbučio svečiams skirtus puodelius reikėjo valyti specialiu miltelių konsistencijos balikliu, kurį tiesiog pakanka suberti į puodelį, užpilti vandeniu ir vos po poros minučių šis žvilga kaip naujas. Tiesa, ant miltelių pakuotės esantis ženklas įspėja, jokiais būdais produkto neliesti plikomis rankomis, nes jis degina odą. Kodėl su tokiomis priemonėmis valomi indai? Olga man nesugebėjo paaiškinti.
Olga, prisipažinusi, kad 24-erius metus gyveno Portugalijoje ir ten dirbo restorane, regis, nežinojo apie jokias savęs ir viešbučio svečių saugojimo priemones. Ji, kaip ir visos likusios kambarinės, neturėjo nei guminių pirštinių, nei nuo nuodingų garų apsaugančios veido kaukės. Su chemikalais išblizginusi dušo kabinos bei vonios grindis moteris nesivargindavo jų nuplauti švariu vandeniu. Kaip supratau, šiuo metodu naudojosi ir kitos darbuotojos.
Bėgiojant iš kambario į kambarį, kylant ir leidžiantis liftu tai aukštyn, tai žemyn, jaučiau, kaip per visą kūną teka prakaito srovelės. Ėmė darytis gėda pakelti rankas į viršų, mat buvau tikra, kad pažastys tikrai nedvelkia jazminais. Geriamojo vandens mano mokytoja neturėjo, o iš čiaupo gerti nesinorėjo, tad jutau, kaip po truputį skilinėja lūpos ir džiūsta burna.
Pramokusi susidoroti su patalyne, buvau nusiųsta į vonios kambarį. Kaip prisuktas senovinis žaislas blizginau metalines detales, čiaupus, suktukus ir staiga, šliūkšt, – ant galvos pasileido ledinė dušo srovė. Neišlaikiusi rusiškai susikeikiau (tuos žodžius sugebu pasakyti be akcento).
Ne tiek jau daug tau reikės suprasti, žiūrėk, ką daro ji ir atkartok.
Atbėgusi kolegė ėmė spiegiančiai juoktis: „Sumita, aš suprantu, kad „žarka“, na, bet gal nesimaudyk su visom kelnėm. Šito suktuko stenkis nejudinti“, – negerai ištardama mano vardą pamokė ukrainietė, kai į kambarį įžygiavo prižiūrėtoja lenkė su dviem rumunėm, o aš lyg nuplikyta sviedžiau rankšluostį, kuriuo ką tik šveičiau dušą.
Su nekantrumu laukiau savojo išbandymo ir smalsavau, ką reiškia lenkės prižiūrėtojos įvardintas susitikimas mįslingu pavadinimu „darbo pokalbis“. Apie tai – rytoj.
