Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus portalas 15min ir užduoda kandidatams.
Penktasis pašnekovas – ekonomistas, buvęs SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Su G.Nausėda 15min žurnalistas susitiko jo namuose Pavilnyje.
Svarbiausi faktai apie G.Nausėdą:
Amžius: 54 metai
Gimimo vieta: Klaipėda
Išsilavinimas: ekonomistas
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus.
– Gitanai, ką mėgstate veikti laisvalaikiu, po dienos darbų?
– Įvairiai. Veikla gali būti filmas, gali būti spektaklis, gali būti koncertas, gali būti šiaip ramus pasėdėjimas išėjus į lauką, pasiėmus raudono vyno taurę. Tai gali būti šiaip ramus vakaras. Tai gali būti šiaip pasiniurkymas su šunimi ar katinu.
Dabar šalia savęs nebeturime dukrų, jau pakėlė sparnus. Išvažiavo gana toli nuo Lietuvos, tad susisiekiame su jomis per „Skype“ arba per „Messenger“. Prašnekame labai ilgai.
Yra ir namų apyvokos darbų, kuriuos reikia dirbti. Turbūt didžiausia mano atsakomybė – kad žolė būtų tvarkinga (šypsosi). O rudeniop dar ir lapus reikia grėbti, nes tų lapų – gyvas velnias.
Turbūt didžiausia mano atsakomybė – kad žolė būtų tvarkinga.
Kaštonas yra medis, kuris man patinka labiau negu kokie kiti medžiai, išskyrus, kiparisą, kuris, deja, Lietuvoje neauga, tačiau kaštonas turi dvi blogas savybes.
Pirma, jis labai gražiai žydi, bet turi tą vadinamąją „keršelę“ ar erkelę, kuri dabar visus kaštonus Europoje naikina, ir aš bandau su ja kovoti. O antra, rudeniop, kaštonams pradėjus kristi, nebeišeina prie žolės prieiti. Nes ji uždengta kaštonų sluoksniu. Kaip tik vakar grėbiau pusę dienos, kad surinkčiau tuos nukritusius kaštonus.
Tokie namų darbai per vasarą, reikia pripažinti, pakankamai išvargina. Rudenį imi galvoti – jau gerai, sezonas baigėsi, tuoj pjovimo darbai baigsis ir galėsiu truputį atsipūsti.
– Pereikime prie jūsų biografijos. Jei neklystu, gimėte Klaipėdoje?
– Taip, uostamiestyje. Mano abu tėvukai atsikėlė iš skirtingų Žemaitijos kampų. Mama – iš Lazdininkų kaimo Darbėnų rajone, tėvukas – iš Tauragės krašto. Ten vis dar Žemaitija, bet šnekta kitokia. Jie susipažino Klaipėdoje, ten sukūrė šeimą ir ėmė statyti namus. Apsivedė 1956 m. Po trejų metų gimė mano vyresnioji sesuo, o 1964 m. pasaulį išvydau ir aš.
Seneliai ir iš mamos, ir iš tėvo pusės buvo žemaičiai. Tik senelis iš mamos pusės dar patyrė ganėtinai tipišką Lietuvai istoriją – jis XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje buvo išvažiavęs į Ameriką, į anglių kasyklas.
Ten sukaupė šiokį tokį pradinį kapitalą, bet truputį susigadino sveikatą. Su tais pinigėliais jis grįžo į Lietuvą ir nusipirko malūną. Tas malūnas, galbūt net vienintelis išlikęs visame krašte, dabar restauruotas. Tiesa, jis nepriima komercinių lankytojų – tiesiog žmonės, norėdami jį apžiūrėti, gali apžiūrėti. Tai yra senelio palikimas.
– O pats mokate žemaitiškai?
– Nu kun aš galiu pasakyt... Šnek, bet mano šnekta yra nelaba žemaitiška. Žemaič gal galiet suprast, bet ona tokia dirbtėnė yra, ta mano šnekta.
– Galėsite prieš rinkimus debatuoti žemaitiškai, jeigu prireiks?
– Aš manau, kad galėč. Ale sonku būtų ekonuomins terminus sugalvout.
– Koks buvote vaikas? Ar labiau mėgote skaityti knygas, ar sportuoti ir šėlti?
– Antrasis variantas. Knygų skaičiau nedaug, gal dėl to dabar įnikau į jas. Kažkaip reikia per gyvenimą atsigriebti (šypsosi). Bet ir tame etape buvo knygų, kurios padarė didelę įtaką – pavyzdžiui, Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“. Ta knyga man paliko tokį šviesų ir neišdildomą įspūdį, kad kai kuriuos apsakymus prisimenu iki šiol.
Šiaip didžioji dalis laiko praeidavo lauke, spardant kamuolį. Tai man labiausiai patikdavo. Viduje turėjau „spyruoklę“, kuri mane vertė daugiau judėti, aš tą ir darydavau. Iki kruvinų kelių, nes dažnai sugebėdavau susižeisti. Jokių kontrolės mechanizmų nebuvo – jei bėgi, sukiesi greitai, slysti, krenti ant asfalto, susimuši kelį, tave veža siūti, susiuva. Taip kol siūles išima, žiūrėk, jau kitoj vietoj reikia siūti.
Net per pertraukas, turėdami septynias–aštuonias minutes, bėgdavome į lauką. Prie mokyklos buvo krepšinio stovai, bet lankų juose nebuvo, tad jie tarnaudavo mums kaip futbolo vartai.
Prie mokyklos buvo krepšinio stovai, bet lankų juose nebuvo, tad jie tarnaudavo mums kaip futbolo vartai.
Gainiodavome kamuolį, suplėšydavome uniformas, mama sulopydavo... Buvau lopytas sulopytas, tiek medžiagine, tiek kūno prasme.
– Gal prisimenate kokį įdomesnį vaikystės nuotykį?
– Prisimenu vieną labai liūdną. Aišku, dabar jis kelia tokią nostalgišką šypseną. Atsimenu, ėjome prie karjerų netoli Melnragės, kur dabar yra „Klaipėdos nafta“, žaisdamas pamečiau mėlynabriaunį peiliuką.
Kaip aš jo gailėjau... Atrodė, kad pusę gyvenimo praradau. Kokias tris savaites dar eidavau į tuos karjerus, kasinėdavau, bandžiau peiliuką surasti, bet taip ir nepavyko. Buvo žiaurus praradimas. Įstrigo tiek, kad lig šiol prisimenu.
Šiaip nebuvome tokie padykę vaikai, kad kažką pikto darytume. Nuotykiai būdavo nekalti.
– Kada persikraustėte į Vilnių?
– Mano scenarijus buvo gana standartinis. Baigęs mokyklą, atvažiavau į Vilnių studijuoti universitete, čia ir likau. Pernelyg daug pagundų buvo likti Vilniuje. Jau kokiame ketvirtame kurse žinojau, kad lieku universitete, dėstysiu, rašysiu mokslinį darbą. Taip ir atsitiko. Mano pirmieji karjeros metai buvo daugiausia susiję su mokslu ir pedagogine veikla.
– Kodėl pasirinkote studijuoti ekonomiką? Patraukė mokslas apie pinigus?
– Ne, manęs, tiesą sakant, pinigai visai nedomino (juokiasi). Apskritai apie pinigus gyvenime galvoju daug mažiau negu kas nors galėtų įsivaizduoti iš šalies. Tiesiog mano profesinė aistra, kaip ekonomisto, buvo tokia, kad anksti suvokiau, kokį vaidmenį ekonomikoje vaidina centriniai bankai.
Centriniai bankai mane pakerėjo, ėmiau jais domėtis profesine prasme. Disertacijoje nemažai rašiau apie pinigų politiką. 1992 m. grįžęs į Lietuvą, 1993 m. apsigyniau disertaciją ir prasidėjo trumpa mano karjera iš pradžių Privatizacijos ir ekonomikos institute, paskui Konkurencijos taryboje.
Tuo pat metu pradėjau „Lietuvos ryte“ rašyti ekonominę rubriką, Rimvydas Valatka dar buvo ekonomikos redaktorius. Man patiko ir sekėsi tai daryti. Mano straipsniai patraukė Lietuvos banko, mano svajonių institucijos, dėmesį.
1994 m. sulaukiau skambučio iš Kredito įstaigų priežiūros departamento. Mane pakvietė dirbti. Žinoma, negalėjau atsisakyti, iškart pasakiau „taip“. Dvejus metus ten padirbėjęs, Reinoldijaus Šarkino buvau pakviestas vadovauti banko Politikos departamentui. Mano karjera Lietuvos banke užsitęsė apie šešerius–septynerius metus.
– Kodėl pasukote į komercinį banką?
– Dar Vokietijoje susipažinau su komercinio banko vyriausiojo ekonomisto pareigybe, jos funkcijomis. Lietuvoje tada viso to nebuvo. Ir aš pats, parodęs iniciatyvą ir pakėlęs sparnus iš centrinio banko, nuėjau ir pasiūliau savo paslaugas tuometiniam Vilniaus banko valdybos pirmininkui Juliui Niedvarui. Tai mano karjeroje buvo vienintelis atvejis, kai ne mane kvietė, o pats atėjau.
Jis iš pradžių pagūžčiojo pečiais, nes jam tikrai nebuvo visai aišku, kas tas vyriausiasis ekonomistas ir kas ta makroekonominė analizė, bet pasakė: daryk, pasižiūrėsim. Jeigu gerai seksis – viskas tavo rankose.
Ir pradėjome daryti. Tikrai netikėjau, kad visa tai užtruks 18 metų.
– Kuo paprasčiau pasakius, ką veikėte būdamas vyriausiuoju ekonomistu? Kokios buvo jūsų funkcijos?
– Ekonominių sektorių, makroekonominių rodiklių analizė. Mėginimas pagal galimybes juos prognozuoti ir pateikti tiek banko klientams, tiek įvairiems komitetams banko viduje, tiek plačiajai visuomenei.
Pradėjau nuo darbo viduje ar su klientais, bet ilgainiui mano veikla išsiplėtojo į viešosios erdvės pusę. Ji pasiglemžė didžiąją dalį laiko. Yra buvę dienų, kuomet nutikdavo koks nors svarbus ekonominis įvykis, kai per dieną duodavau 12–13 interviu.
– Pasitikslinsiu, ar gerai supratau. Daug skaitėte ir domėjotės, kas vyksta ekonomikos pasaulyje, o tada bandydavote pritaikyti turimas teorines žinias ir pasakyti, kas bus ateityje?
– Panašiai. Kaip aš juokauju – tai buvo svajonių darbas. Galėdavau skaityti ką noriu, kiek noriu, ir dar už tai mokėdavo pinigus. Beje, neblogus pinigus, negaliu šito neigti.
Kaip aš juokauju – tai buvo svajonių darbas. Galėdavau skaityti ką noriu, kiek noriu, ir dar už tai mokėdavo pinigus. Beje, neblogus pinigus, negaliu šito neigti.
– Visus 18 metų darbo principas išliko panašus, net pareigybėms keičiantis?
– Tai kad ir pareigybė nelabai keitėsi. Iš esmės liko ta pati. Kuomet mane pakviesdavo į kokias nors karjeros paskaitas, sakydavau – labai netinkamą žmogų pasikvietėte. Tokį, kuris 18 metų nejudėjo nei horizontaliai, nei vertikaliai.
Atvirai kalbant, jei man banke būtų pasiūlę užimti kitas pareigas, turbūt būčiau supratęs, kad tai raginimas eiti iš banko. Jokios kitos pareigos manęs būtų neviliojusios, nes tai būtų tiesioginis lindimas į banko verslą, o vis dėlto ne tai buvo man įdomiausia ir ne tai buvo mano „arkliukas“. Norėjau išlikti analitikas.
Žinoma, jaučiau atsakomybę už tai, ką kalbu. Jei būčiau kalbėjęs nesąmones ir privertęs banką patirti nuostolių, tai man viduje psichologiškai būtų buvę labai nejauku. Bet, ačiū Dievui, pavyko šito išvengti.
Aišku, buvo visko. Buvo dalykų, kuriuos sakydavau ir jie nelabai patikdavo. Į kai kuriuos gal būdavo iš dalies atsižvelgiama, į kai kuriuos – ne. Ypač čia turbūt reikėtų kalbėti apie nekilnojamojo turto krizę 2007–2008 metais. Buvo kolegų, kurie šiek tiek šnairuodavo – kam tu čia gadini rinką, ką tu čia šneki nesmagius dalykus. Bet tai nebuvo mėginimas laužti rankas – tiesiog jie išreikšdavo savo poziciją, aš likdavau prie savosios.
– Apskritai kiek galima prognozuoti ekonomiką? Kokių tikslumu galima pasakyti, kas bus po kelių mėnesių ar metų?
– Geras klausimas. Atsakysiu taip – jeigu sinoptikai prognozuoja orus trims dienoms į priekį, jūs tikite? Aš tai daugiau mažiau tikiu. Gal gali būti šiokių tokių nukrypimų, bet iš esmės tikiu.
Ekonomikoje tokios prognozės, kaip sinoptikų iki trijų dienų, gali būti maždaug iki dvejų metų. Nes yra įvykiai, yra faktoriai, yra galimi plėtros taškai, kuriuos gali apčiuopti, gal ir netobulai, bet įvertinti, ir pasakyti atsakymą.
Kuomet kalbame daugiau kaip apie dvejus metus, pavyzdžiui, penkerius ar dešimt metų, tuomet, perfrazuojant sinoptikų terminologiją, galima sakyti, kad sinoptikas prognozuoja orus dviem savaitėms, mėnesiui, trims mėnesiams, metams. Sinoptiko orų prognozę metams galima palyginti su ekonomisto prognoze dešimčiai metų. Tokios prognozės tampa labai sąlyginės, paremtos prielaidomis, kuris turi mažai bendro su realybe.
Dažniausiai realybė tas prielaidas paneigia labai greitai. Tada supranti, kad prognozę jau turi koreguoti, atsižvelgdamas į naujai atsiradusias aplinkybes. Dėl to mes niekada nekeldavome tikslo prognozuoti ekonomikos plėtros daugiau kaip dvejiems–trejiems metams. Nors kartais atsirasdavo tokių iš klientų pusės užsakymų, kurie nepradžiugindavo.
– Ko žmonės dažniausiai nežino ir nesupranta apie ekonomiką? Kokius klaidingus įsitikinimus turi?
– Vienas tokių – žmonės labai dažnai piktinasi, kad įstojus į ES kainos labai greitai susilygino, o atlyginimai – ne. Tokiais atvejais tenka atkreipti dėmesį į paprastą dalyką – jei narystė ES taip greitai sulygintų gyvenimo lygį, tai mes galėtume pasitarnauti visam pasauliui ir priimti Šiaurės Afrikos šalis, Turkiją, kitas valstybes, kad jos per kelerius metus pradėtų gyventi kaip ES.
Bet, deja, taip nebūna. Taip, prekių kainos, kadangi jos laisvai juda per sieną, su ES vidurkiu susilygina ar bent prie jo priartėja gana greitai. Bet atlyginimai vis dėlto yra susiję su vertės kūrimo efektyvumu mūsų šalyje. Ir tai yra ne tik darbo našumas siaurąja to žodžio prasme – kiek per valandą sukali kėdžių ar dirbdamas prekybos centro kasoje aptarnauji klientų. Tai susiję ir su tuo, kiek palankioje padėtyje šalies verslas yra tarptautiniame darbo pasidalijime.
Jei, pavyzdžiui, verslas gamina tik mažai apdorotus komponentus tarptautiniams prekybos tinklams, žinoma, kad didžiąją vertės dalį tie tinklai ir nusineša, o mums lieka trupiniai. Kol taip yra, atlyginimai Lietuvoje lieka mažesni.
Tai galima keisti išsikovojant geresnes pozicijas vertės kūrimo grandinėje, kuriant stiprius prekės ženklus, didinant gamybos efektyvumą. Bet visa tai galima padaryti ne per metus ar dvejus.
– Pereikime nuo ekonomikos iki politikos. Kokios jūsų politinės pažiūros plačiąja prasme?
– Aš esu centro dešinės žmogus. Tai yra žmogus, kuris pirmiausia pasisako už mažesnį valstybinės nuosavybės vaidmenį ekonomikoje. Aš netikiu valstybinės nuosavybės efektyvumu ir valstybės gebėjimu valdyti savo įmones taip efektyviai, kaip tai daro privatus kapitalas. Tai mane tarsi bloškia į dešinę pusę.
Aš esu centro dešinės žmogus.
Kita vertus, aš esu už tai, kad valstybė savo reguliavimo priemonėmis siektų tikslų, kurie yra susiję su socialine atskirtimi, su visuomenės dezintegracija, kuri dažniausiai ir ateina iš to, kad žmonės jaučiasi svetimi savo valstybėje, jiems nesiseka, o aplink mato kitus, kuriems sekasi labai gerai.
Kuo tas atotrūkis tarp pirmųjų ir antrųjų didėja, tuo daugiau kyla pavojus, kad socialinė taika toje valstybėje bus sutrikdyta. Tad valstybė negali būti pasyvus stebėtojas. Šitas pripažinimas mane labiau grąžina link centro.
Mano pažiūros susiformavo labai anksti – kai išvažiavau į Vokietiją. Studijuodamas universitete dar galvojau, kad galbūt galima ieškoti trečiojo kelio, valstybinio socializmo kelio, įvedant tam tikrus konkurencijos elementus.
Bet kai nuvažiavęs į Vakarų Vokietiją pamačiau blizgančias vitrinas, laimingus, atsipalaidavusius žmones ir blizgančius šaligatvius, iškart supratau, kad socializmas, kaip doktrina, negyvybingas. Ir niekada nebus gyvybingas, kiek jį betobulinsi.
– Internete radau įdomią jūsų mintį – mirus Leonidui Donskiui, jūs sakėte, kad labai jį gerbėte, tačiau pagal jį susivokėte, kad nesate toks liberalas, koks buvo jis. Kaip apibrėžtumėte savo ir jo skirtumus?
– Matote, liberalizmas gali būti ekonominis liberalizmas arba liberalizmas gali būti pažiūros į šeimą, į kalbą, į tautinį identitetą. Leonidas vis dėlto buvo pasaulio žmogus. Europietis gražiąja šio žodžio prasme. Jeigu manęs paklaustų, kas aš esu, pasakyčiau, kad pirmiausia esu lietuvis ir tik tada europietis.
Mano širdis tankiau virpa tada, kai matau lietuvišką trispalvę. Taip, ES vėliava man reiškia daug ir aš labai noriu, kad Lietuva liktų šitoje bendrijoje ir, nepaisant visų išmėginimų, būtų stipri tos bendrijos grandis, bet šita bendrija gali likti gyvybinga tol, kol ji palieka savanoriškumą ir nespaudžia atskirų narių elgtis vienaip ar kitaip.
– Kokius pasaulio ir Lietuvos politikus labiausiai gerbiate?
– Pasaulyje ryškiausi būtų Winstonas Churchillis ir Ronaldas Reaganas. Tai stiprios asmenybės, kurios savo laiku priėmė sprendimus, kuriuos visuomenei buvo sunku pristatyti.
R.Reaganas į valdžią atėjo tuo metu, kai Amerikai buvo nelengva. Didžiajai Britanijai, taip jau sutapo – irgi. Buvo daug suirutės, ūkio nuosmukio. Ir, ko gero, R.Reaganą net sunkoka analizuoti be sąsajos su Margaret Thatcher. Užsiminčiau, kad šitie abu politikai man buvo labai svarbūs. Kai studijavau ekonomiką, tiek „reiganomikos“, tiek M.Thatcher ekonominės doktrinos studijavau daug.
O W.Churchillis – tai žmogus, kuris sugebėdavo savo neeiline intuicija įvertinti situaciją ir priimti sprendimus, kuriuos diktavo istorinė logika. Tą sugebėjo daryti puikiai, nepaisydamas pasipriešinimo ir daugumos sprendimo. Tokios asmenybės negali nežavėti.
Lietuvoje – Valdas Adamkus. Tai žmogus, kuris pasiekė daug daugiau, negu daugybė Lietuvos politikų, nekeldamas balso, nedaužydamas stalo, nelaužydamas durų. Tiesiog mėgindamas burti, telkti ir siekti sutarimo, o ne ieškodamas priešpriešos.
– Pakalbėkime apie jūsų pomėgius. Žinau, kad vienas jų – knygų kolekcionavimas. Kokias knygas kolekcionuojate? Kaip pradėjote?
– Pradėjau nuo tarpukario Lietuvos banko valdytojo Vlado Jurgučio knygų. Tai susiję su mano profesija – bankai, finansų pagrindai, pinigai. Tai Kaune 1937–1939 metais leistos knygos. Dar dirbdamas Lietuvos banke, susidomėjau V.Jurgučiu kaip asmenybe ir norėjau įsigyti originalus. Ilgai ieškojau, stengiausi rasti, galiausiai įsigijau.
Galvojau – pasidėsiu į lentyną ir viskas baigsis. Nesibaigė. Nes tada atsirado, kaip bibliofilai vadina, bacila. Iš pradžių ėmė dominti ekonominio pobūdžio literatūra, dažniausiai tokią ir siūlydavo. Mane pamatę bandydavo įkišti smetoninį buhalterijos vadovėlį ar panašiai. Bet man greitai nuo to pasidarė koktu. Pagalvojau: Dieve mano, tempiu į namus profesinę literatūrą, kurios man ir taip pakanka per dieną.
Tada pradėjau ieškoti man įdomiausios tematikos. Tai buvo Lietuvos istorija – mokslas, kurio mes mažiausiai ragavome vidurinėje mokykloje. Mano karta šia prasme buvo nuskriausta, tas alkis liko ir, matyt, išsivertė į kolekcijos tematiką.
Prasidėjo darbas su istorinėmis knygomis. Pradėjau nuo smetoninio laikotarpio literatūros. Vėliau ėmiau lįsti giliau – į XIX amžių. Vėliau, po truputį, atsiradus finansinėms galimybėms – į XVIII amžių. Ir dar giliau, į XVII ir XVI amžius.
Seniausia knyga yra 1518 metų pirmoji spausdinta Prūsijos istorija. Nedidukas veikalas, 38 puslapių. Ją parašė, man atrodo, Bazelio miestietis Erasmus Stella, kuris įsigilino ir sugebėjo susipažinti su tuo metu labai paslaptinga Prūsijos žeme.
Per tą laiką atsirado ir vienas kitas rankraštis. Kai kurie – išties unikalūs. Jų pagrindu išleidau ir „Nidos mokyklos kroniką“ vokiečių ir lietuvių kalbomis. Per tai susigiminiavau su Nida. Pristatydamas knygą pajutau žmonių susidomėjimą, šilumą, ryšį. Dabar turiu daug draugų Nidoje.
– Kas ta „Nidos mokyklos kronika“? Papasakokite daugiau.
– Pavadinimas – šiek tiek klaidinantis. Tą rankraštį nuo 1923 iki 1937 metų pildė vokiečių mokytojas Henry Fuchsas. Po to iki pat karo pabaigos pildė kiti mokytojai. Jis buvo skirtas visiems bent kiek vertiems paminėjimo įvykiams Kuršių nerijoje. Ne tik mokykloje, bet ir bažnyčioje, žvejų gyvenime.
Audros, žūtys, nuskendę laivai... Atrodytų, kasdieniai dalykai, kurie nėra istoriniai mūšiai ar kiti svarbūs įvykiai, bet įamžintas kasdienis žmonių gyvenimas, kurio kitaip atkurti nebebūtų įmanoma, nes niekas tokių liudijimų nebepaliko. Tas žmogus padarė didžiulį darbą.
Tą rankraštį suradęs ir įsigijęs aukcione Berlyne aš Lietuvoje nuėjau pas profesorių Domą Kauną, puikų mažosios Lietuvos reikalų žinovą. Jis iškart sako – tu negaišk laiko ir pabandyk išleisti kaip knygą.
Susipažinau su puikia talkininke Vilija Gerulaitiene, dirbusia Lietuvos istorijos institute, ir mes pradėjome savo darbą. Vokiško egzemplioriaus leidimas užsitęsė pora metų, lietuviško – dar ilgiau. Bet tokiu būdu mes atkūrėme XX a. pradžios Kuršių nerijos istorinį paveikslą. Tai vertingas šaltinis, paliktas pirmiausiai Nidai.
– Kaip ieškote rankraščių? Einate į „Ebay“, o gal į antikvariatus?
– Visko būna. Kartais ir „Ebay“ pavyksta rasti, bet retai, nes tai nėra specializuotas tinklapis. Daugiausia ieškau per specializuotus antikvarinių knygų tinklapius.
Per daugybę metų susikūriau savo paieškos sistemą – savotišką tinklą, kurį periodiškai užmetu, pasitikrinu, ar nėra žuvų.
Per daugybę metų susikūriau savo paieškos sistemą – savotišką tinklą, kurį periodiškai užmetu, pasitikrinu, ar nėra žuvų.
Jei yra, tada pradedu savo savotiškus ritualus, sukti ratus apie pardavėjus. Bandau derėtis, jei knyga nėra pigi. Žinoma, jei nebrangi, tada nėra ir ką derėtis.
Dėl vienos knygos apsikeitėme kokiais 24 laiškais. Galiausiai man pavyko turbūt kokius 40 proc. nusiderėti. Pardavėjas sakė – viskas, ir taip parduodu su nuolaida, čia yra nesąmonė, šitaip negalima. Tada aš sakydavau – gerai, nenorit, neparduokit. Tada jis vėl man atrašo – gerai, galim dar truputį šnekėtis. Spaudėm, spaudėm vienas kitą, bet galiausiai pasiekėme tašką, kuriame susitarėme.
– Kiek kainuoja antikvarinės knygos?
– Visaip. Prasideda nuo keliasdešimties eurų, gali būti ir keli tūkstančiai eurų. Didžioji dalis knygų visgi įsigytos už tokius pinigus, kuriuos būtų sunku sau leisti vidutinį darbo užmokestį gaunančiam žmogui, bet vis dėlto tai nėra taip nežmoniškai brangu, kaip kai kas įsivaizduoja.
Knygos, skirtingai nuo dailės kūrinių, visgi yra tiražiniai dalykai. Ir tik labai vienetiniai objektai, vienetinės knygos kainuoja didžiulius pinigus. Kitas, kurių išlikę keletas egzempliorių, galima palankiai susiklosčius aplinkybėmis nusipirkti palyginti nebrangiai.
– Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte rasti ir įsigyti?
– Tą patį jums atsakytų bet kuris lietuvybės kolekcionierius – žinoma, Mažvydo „Katekizmą“. Kaip seksis, sunku pasakyti. Būkime realistais – „Katekizmo“ turbūt buvo ne daugiau kaip 150 ar 200 egzempliorių išleista. Didžioji jų dalis turbūt sunyko. Sunku įsivaizduoti, ar, be tų dviejų egzempliorių, kurie yra Vilniaus ir Torūnės universitetuose, gali būti išlikęs dar koks nors nežinomas egzempliorius.
– Kokią rečiausią knygą turite?
– Galiu parodyti knygutę, kurios tikrai daugiau pasaulyje niekur nėra. Tai yra lietuviška knyga – 1818 m. knygelė apie „Gyvastį bei šlovingus darbus garbės vertingo mokytojaus Mertino Liuteriaus“. Martino Liuterio knygelė, išleista Tilžėje. Pažiūrėję bibliografiją rasite, kad ši knyga žinoma tik iš šaltinių, jos niekas niekur nėra fiksavęs.
Aš apie ją net parašiau straipsnį – kaip radau, iš ko ji susidaro. 2-as knygos leidimas, 1882 m. leistas Priekulėje, yra išlikęs, buvo labai įdomu patikrinti skirtumus tarp abiejų leidimų. Tas mano lyginamasis straipsnis pasirodė „Knygotyroje“, man buvo smagu dirbti, panaudoti mokslinius metodus, kuriuos naudoju ekonomikoje, ir ten. Tam tikrą lyginamąją analizę.
Tokių knygų pasitaiko. Jos yra vienetinės, arba 2-3 egzemplioriai išlikę. Tada jų leidimo metai tampa mažiau svarbūs. Tai yra unikumai, ir iš to išplaukia kitos pasekmės – mokslininkams įdomu pamatyti, palyginti, įvertinti. Ir pačiam įdomu, nes niekur daugiau pasaulyje to nėra.
– Kas būna tokių knygų pardavėjai?
– Dažniausiai – atsitiktiniai žmonės, kurie nesupranta, ką parduoda. Todėl knygą gali nusipirkti už juokingą kainą. Beje, Lietuvoje iš visos savo bibliotekos turbūt esu nusipirkęs 3-5 proc. savo knygų. Daugumą nusipirkau Vokietijoje. Bet geografija labai plati – yra knyga iš Argentinos, iš Australijos. Yra iš Skandinavijos, Ispanijos, Amerikos, Kanados. Pietų Afrikos.
– O ką pats mėgstate skaityti? Skaitote grožinę literatūrą?
– Labiausiai mėgstu publicistiką, memuarus. Istorines, knygotyrines knygas. Todėl mano santykis su grožine literatūra yra gana komplikuotas.
Paskutinė perskaityta grožinės literatūros knyga turbūt yra „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Apie Šiaurės Korėją. Stiprus, vertingas kūrinys. Bet motyvas skaityti buvo pirmiausia pažintinis – norėjosi nusikelti į tą šalį psichologiškai. Kad pajusčiau dvasią, kaip ten žmonės gyvena.
– Turite mėgstamą rašytoją ar knygą, palikusią ypatingą įspūdį?
– Kai žmogui 18 ar 19 metų, jis dažnai skaito egzistencializmo knygas. Taip buvo ir man. Žmogus, kuris man buvo artimas, rekomendavo tas knygas skaityti, ir skaičiau be perstojo. Perskaičiau viską, ką galėjau, Hermano Hesse, Franzo Kafkos, Gabrielio Garcios Marquezo.
Tas privalomasis repertuaras, reikalingas jaunam žmogui, kuris ieško atsakymų į klausimus, į kuriuos neįmanoma rasti atsakymų. Bet jis perskaito tas knygas ir tariasi kuriam laikui suradęs tuos atsakymus. Bet galiausiai paaiškėja, kad ne.
Kai kas nustoja ieškoti ir pasileidžia gyventi. Kai kas ieško atsakymų toliau. Ir galiausiai net randa?..
– Ar turite mėgstamiausią citatą?
– Savo kūrybos sentenciją: „Nelipk per kitų galvas, lipk per savo“.
– Ar mėgstate žiūrėti filmus?
– Pastaruosius dvejus metus – taip. Iki to laiko mūsų prioritetų sąraše lyderis buvo teatras, bet ilgainiui ėmėme suvokti, kad premjerų yra per mažai, ir ne visos patinka. Suvokėme, kad jei statysime laisvalaikį ant spektaklių, neprasisuksime.
Atradome kiną, ėmėme vaikščioti į kino teatrus. Pasidarė gyvenimo būdo atrakcija – šeštadienį ar sekmadienį išsimiegoti, išgerti kavos, išeiti į miestą, papietauti ir nueiti į kiną. Pažiūrėti filmą, tada aptarti tą filmą ir eiti namo.
– Kokio žanro filmus mėgstate?
– Nėra taip svarbu. Pavyzdžiui „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, sakykime, turbūt vienas stipriausių. „Valstybės paslaptis“. Tai gali būti nuotykiniai, kriminaliniai, netgi kvailai juokingos komedijos.
Aišku, norėtųsi, kad filmą pažiūrėjus kažkas liktų. Kad nebūtų taip, kad pažiūri ir pamiršti.
– Galite įvardinti keletą mėgstamiausių filmų?
– Tai va, „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, „Mančesteris prie jūros“, ta pati „Valstybės paslaptis“... Iš senesnių filmų – „Skrydis virš gegutės lizdo“. Daug tų filmų yra.
Mano mėgstamiausias aktorius dabar turbūt yra Casey Affleckas. Tai aktorius, kuris nevaidina. Jis tiesiog yra toks, koks yra, jam vaidinti pastangų nereikia. Man tokie aktoriai patinka. Dar labai patinka Clintas Eastwoodas. Ir kaip režisierius, ir kaip aktorius. Dar Richardas Geere'as, Robertas Redfordas...
Turbūt mėgstamus filmus siečiau su aktoriais. Jei aktorius patinka, yra didelė tikimybė, kad filmas patiks, nes pastebėjau, kad rimtesni aktoriai kvailuose filmuose nelabai vaidina. Turi savo reikalavimus ir programas. Iki nesąmonių nenusileidžia.
– Fantastinius filmus mėgstate?
– Nelabai. Bet prieš pora dienų žiūrėjau fantastinį filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Žinot, kodėl susidomėjau? Todėl, kad šiandien turėjau skaityti pranešimą apie būsimas ateities kompetencijas, kokių kompetencijų reikalaus būsimoji ekonomika, ir prieš imdamas ruoštis pranešimus, pamačiau, kad yra filmas. 1982 metų, aktorius geras, Harrisonas Fordas, fantastinis.
Įsijungiau, pradėjau žiūrėti, ir matau, kad įvykiai vyksta 2019 m. lapkritį. Ir tada man pasidarė taip įdomu, ką 1982 metų žmonės galvojo apie 2019 metus, kad čia pat pradėjau atidžiai žiūrėti. Iš pradžių ėmiau juoktis, kaip naiviai žmonės įsivaizdavo ateitį. Automobiliai po miestą skraido, bet kai pasižiūri į kompiuterius, matai tuos „dosinius“ ekranus ir taip juokas ima. Pagalvoji – negi jie įsivaizdavo, kad kompai 2019 metais taip atrodys? (juokiasi).
Bet tai turbūt įrodo, kad technologijų virsmo ateityje mes numatyti negalime ir todėl turime koncentruotis į kažkokias savybes.
– O serialus kokius nors žiūrite?
– „Biuras“. Fantastika. Pats geriausias serialas. Taip pat „Folčio viešbutis“, man yra topų topas.
– O ar „Santą Barbarą“ arba „Gelbėtojus“ žiūrėjote?
– „Gelbėtojus“ daug žiūrėjau. Per daug gražių merginų lakstė, kad nežiūrėčiau. O „Santa Barbara“ man greitai nusibodo, pažiūrėjau gal penkias ar šešias serijas.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima muzika?
– Dabar – mažesnę. Bet pats esu muzikos mokyklą baigęs. Man ji suformavo tokį klasikinį skonį, kaip ir galima tikėtis.
Bet paskui nuvažiavau gyventi į bendrabutį „Kamčiatkoje“. 1982 metais. Ir šalia gyveno penktakursis, kuris turėjo nerealiai gerą aparatūrą. Ir svarbiausia – visas trendines to laiko grupes. Ir šalia įsikūriau aš, vyriokas iš Klaipėdos, nelabai ką žinantis apie naujas grupes. Na, žinojau, kas yra Freddie Mercury ar „Queen“, bet tikrai ne kaži ką.
Ir staiga išgirdau madingą muziką. Ta pati „Asia“, šiandien niekas nebežino, į koncertą ateina koks tūkstantis žiūrovų, o tada jų pirmas diskas, aš už sienos klausydavau tą jo aparatūrą ir alpdavau iš malonumo.
Tada man ėmė formuotis kitoks muzikinis skonis. Toks intelektualusis rokas, net nežinau, kaip apibūdinti. „Emerson, Lake&Palmer“, pavyzdžiui, superinis 1986 metų diskas, iki šiol labai patinka. Tokios senesnės grupės. Vokietijoje susirinkau viską, ką Freddie Mercury buvo išleidęs.
Tai va, mano muzikiniam išsilavinimui didelį postūmį davė gyvenimas bendrabutyje. Turėjau galimybę šiek tiek patobulinti muzikinį skonį. Nuo tada jis nedaug pasikeitė. Likau gana konservatyvus ir netgi dukroms padariau tam tikrą įtaką. Aišku, dabar jos nudreifavo į tai, ką pripažįsta jaunimas, bet kartais pasileidžia ir diskus, kurie man patinka, kuriuos zulindavau, kai mašina važiuodavom.
– O pats jaunimo muziką, pavyzdžiui, hiphopą, klausote?
– Galėčiau klausytis. Man, pavyzdžiui, patinka Eminemas, kokie trys-keturi gabalai. Taip patinka, kad ne tas žodis.
Man, pavyzdžiui, patinka Eminemas, kokie trys-keturi gabalai. Taip patinka, kad ne tas žodis.
– Kokie tai gabalai?
– Tie patys populiariausi. Kaip jie dabar vadinasi... Dabar neprisiminsiu. Paleistumėt – iškart pasakyčiau.
– Kanye Westo klausote?
– Ne. Visai neklausau.
– Į kokios užsienio grupės ar atlikėjo koncertą norėtumėte nueiti ir išgirsti gyvai?
– Dabar gailiuosi, kad į „Aerosmith“ nenuėjau. Nežinau, kada atvažiuos. Bet man patinka jų lyrika, nemėgstu trankių gabalų. Kuomet jis dainuoja lyriką su savo išklerusiu balsu.
– O iš Lietuvos muzikos grupių ar atlikėjų turit mėgstamiausią?
– Hm... Galbūt atskiri kūriniai, bet... Šitas man labai patiko, palaukit, koks grupės pavadinimas? (Dainuoja) „Su tavim kartu, su tavim kartu, prie tavęs prisiglausti, man dabar sunku...“
– „Rebelheart“?
– Taip.
– O kodėl pas mus studijoje pasirinkote paniūniuoti būtent „Pikaso“ dainą „Europos vidury“?
– Nežinau... Prisipažinsiu, man „Pikaso“ patinka. Aš negaliu, man „Pikaso“ yra keletas gabalų, kurie man labai patinka. Šitas ypatingai. Ir aš vis tiek jį kada nors sudainuosiu gyvai (juokiasi).
– Kokiu sportu domitės? Mėgstate stebėti varžybas?
– Stengiuosi pažiūrėti rinktinių varžybas. Vienu metu labai mėgdavau žiūrėti klubinį futbolą – Anglijos, Italijos, Ispanijos – bet paskui kažkaip pabodo. Dabar apsiriboju Kauno „Žalgirio“ Eurolygos rungtynėmis, kartais dar pažiūriu Vilniaus „Lietuvos ryto“ arba Klaipėdos „Neptūno“, kadangi Klaipėda. Tokios trys komandos, kurios mane domina.
Anksčiau mėgau Formulę-1, bet paskui nusibodo. Vienais metais Sebestianas Vettelis skynė pergalę po pergalės, ir tai pasidarė taip nykiai nebeįdomu, kad pagalvojau – jei technikos pranašumas lemia varžybų baigtį, kodėl aš tai turiu žiūrėti? Nuo to laiko nebežiūrėjau.
Pasaulio futbolo čempionatus žiūriu. Palaikau Portugaliją. Dar ledo ritulys patinka, kai Kanada laimi (juokiasi). Kai nelaimi, tada nepatinka.
– O krepšinyje palaikomą klubinę komandą turite?
– Negalėčiau pasakyti, kad kuri nors patiktų labiau negu kitos. Kauno „Žalgiris“ iš esmės ir niekas daugiau.
– Pats kokiu nors sportu užsiimate?
– Kažkada futbolą noriai žaidžiau. Krepšinį, nors atrodytų keista su mano ūgiu, aš pradėjau žaisti vėlai, geriau pramokau tik būdamas kokių 26-27 metų. Iki tol futbolas buvo sporto šaka numeris vienas.
Iš asmeninių sporto šakų tai lauko teniso taip ir nepradėjau žaisti, nors labai mėgstu žiūrėti. Stalo tenisą vienu metu labai gerai žaidžiau, bet labai trumpą laiką. Buvau Vokietijoje, kalbos kursuose, Bavarijoje buvo toks bendrabutis prie ežero. Ten buvo privažiavę daug sportiškų vyrukų. Turėjome stalo teniso stalą, iki pamėlynavimo žaisdavau ir taip įsižaidžiau, kad įveikiau vieną vyruką, kuris vėliau prisipažino esantis kandidatu į sporto meistrus.
Kartais pabėgioju krosą, bet nekeliu sau jokių rimtesnių tikslų. Kiek noriu – tiek bėgu, jei nebenoriu, sustoju.
Tiesa, pamiršau šachmatus. Ne visi, aišku, juos laiko sporto šaka, bet be reikalo – šachmatai reikalauja stipraus fizinio pasirengimo. Kadangi neturėdamas fizinio pasirengimo tu nieko nenuveiksi. Kai partija trunka penkias-šešias valandas, galvoje ima rutuliukai suktis ratu.
Šachmatai mano gyvenime buvo nuo kokių 1979 iki 1981 metų, kai įstojau į universitetą. Buvo staigus skrydis – iškart pasiekiau pirmą atskyrį ir kandidato į meistrus vieną balą įvykdžiau.
Mano gulbės giesmė buvo 1981 m. jaunių čempionatas Klaipėdoje, kuriame užėmiau gal ir nelabai įspūdingą septintą vietą. Bet ten žaidė visi grandai, kurie ir šiuo metu yra stipriausi Lietuvos šachmatininkai – Eduardas Rozentalis, Vidmantas Mališauskas. Taip pat amžiną atilsį Aloyzas Kveinys.
Ir aš ten netgi žaisdamas juodaisiais sugebėjau sužaisti lygiosiomis su E.Rozentaliu. Man tai buvo geras čempionatas, bet tai ir buvo viskas. Įstojau į universitetą, pradėjo merginos dominti ir šachmatus pamečiau.
– Šia proga pereikime prie šeimos. Kaip susipažinote su žmona?
– Su Diana susipažinau standartinėmis aplinkybėmis, pusseserės vestuvėse. Pakviestas buvau neatsitiktinai – mane turbūt buvo nuspręsta apvesdinti su kita gerų tėvų atžala (juokiasi). Ir mes buvome suporuoti. Aišku, man tai labai nepatiko, nes esu nepriklausomas žmogus ir manęs su niekuo poruoti negalima.
Tada prie stalo aš greitai išsiaiškinau, kur sėdi mergina, kuri mane iš tikrųjų domina. Aišku, ji sėdėjo su savo pora, bet aš savo akių ir kitais signalais siunčiau savo simpatijas. Ji nieko nematė, ir tada pradėjau įžūliai jai asistuoti, tą kitą stumti iš kovos arenos.
Tas vaikinas, ką tik po armijos, kuklus, susivaržęs, greitai man užleido vietą. Pats negalėjau patikėti, koks esu įžūlus, nes šiaip tikrai toks nebūnu. Bet tą kartą buvau.
Negalėčiau pasakyti, kad tada savo keista elgsena padariau gerą įspūdį, bet pamiršti manęs ji turbūt irgi negalėjo (juokiasi). Paskui, atsimenu, aš jai paskambinau, mes važiavome į Palangą, vaikščiojom pajūriu.
Šnekėjome nepatikėsit apie ką – apie abstraktų ir konkretų darbą, politekonominę temą. Dabar mano žmona man sako: „Tai buvo lemiamas pokalbis, kuomet tu mane perlaužei“. Ji pamatė, kad aš „degu“ ta tematika, į kurią buvau įnikęs. Su įkarščiu ir entuziazmu jai pasakojau apie tai pusantros valandos, ir jai nenusibodo.
Apsivedėme po trijų metų, 1990 m.
– Tada persikėlėte gyventi į Vilnių?
– Ne iš karto... Mano vyresnioji dukra gimė Klaipėdoje, važiavau į gimdymą iš Vilniaus, dar kurį laiką ruošiau tą bendrabutį. Mes Tauro bendrabutyje tada gyvenome. Už kebabinės kur dabar yra, iš karto stovėjo. Paruošiau sąlygas, nors kokios ten sąlygos buvo... 18,5 kvadratinių metrų kambariukas su išorės tualetu, su viskuo išorėje, tik mažą virtuvėlę turėjo.
Ji su dukra, kai jai buvo kokie 3-4 mėnesiai, ten persikėlė. Ir mes pradėjome gyventi Vilniuje.
– Kada įsikūrėte Pavilnyje ir kaip sugalvojote čia įsikurti?
– 2006-aisiais... Ai, čia tokia mistiška istorija. Niekada neplanavau statyti individualaus namo. Mes nusipirkom sodybą Dzūkijoje ir galvojome, kad reikia buto kažkur miesto centre.
Ilgai ieškojom, vis niekas netikdavo. Galiausiai radom vieną, kuris patiko. Ir, kai jau pasiruošėme pirkti, galiausiai mums iš panosės kažkas nušvilpė tą butą ir nupirko. Paskutinę minutę.
Visa tai vyko kokiais 2002 metais. Tačiau dar prieš tai, kokiais 1995 metais, mes vaikščiojome po Belmontą, apsilankėme restorane. Ir tada, atsimenu, aš Dianai pasakiau – jei kada nors man pasimaišytų protas ir norėčiau statyti individualų namą, tai norėčiau čia ir niekur daugiau.
Nuo tada praėjo dešimtmetis. Praradome tą butą, buvom labai nusiminę, ypač aš, nes daug įdėjau darbo, ruošiausi. Ir viskas baigėsi niekuo. Bet turėjome labai gerą nekilnojamojo turto agentę, visada pilną energijos ir niekad nepasiduodančią. Ji pasakė – nenusimink, vis tiek ką nors sugalvosim.
Po dviejų savaičių ji man sako – Gitanai, yra toks sklypas. Aš jai sakau: koks sklypas, juk mes namo nenorim. Ji sako – bet sklypas Pavilny. Klausiu, kur tiksliau. Atsako – netoli Belmonto.
Negalėjau susivaldyti ir sakiau – važiuojam. Kol važiavome šituo keliuku nuo Stepono Batoro gatvės, dar galvojau – turbūt bus kur nors toliau, nepatiks... Bet sustojome kaip tik toje vienintelėje vietoje, apie kurią prieš 10 metų svajojau, kad čia galėčiau statyti namą.
Čia tada, berods, 47 kvadratinių metrų ploto namukyje, gyveno menininkų šeima. Tas namukas dabar įmontuotas į šitą namą.
– Tai mes tame buvusiame namuke dabar ir sėdime?
- Taip. Tik jie gyveno aukščiau esančiame aukšte, o čia buvo jos dirbtuvė. Ji buvo keramikė, Jūratė Neimantienė. Ir čia stovėjo jos keramikos krosnis. Viršuj buvo miegamasis ir virtuvėlė. Žmonės gyveno su dviem vaikais, keturių asmenų šeima 47 kvadratuose.
Jie pardavinėjo šitą namą, nes norėjo daryti rekonstrukciją, plėsti, buvo leidimą gavę, bet finansiškai niekaip negalėjo užbaigti. Tada nusprendė parduoti. Taip supratau, kad Dievas egzistuoja, Dievas tikrai yra.
Jie pardavinėjo šitą namą, nes norėjo daryti rekonstrukciją, plėsti, buvo leidimą gavę, bet finansiškai niekaip negalėjo užbaigti. Tada nusprendė parduoti. Taip supratau, kad Dievas egzistuoja, Dievas tikrai yra.
Buvau skaudžiai pamokytas to buto istorijos ir bijojau, kad vėl nutiks kažkas panašaus, bet, ačiū Dievui, taip neatsitiko. Ir štai todėl mes dabar esame čia.
– Kur mėgstate atostogauti?
– Visur. Man keliauti patinka. Jei galėčiau – išvažiuočiau keliems metams. Parvažiuočiau ir vėl išvažiuočiau. Galiu keliauti bet kur, bet, žinoma, egzotiškos šalys patinka ypatingai. Dėl to paskutinės dvi kelionės buvo į Afriką. Į įdomias valstybes – Tanzaniją ir Madagaskarą.
– Ar turite svajonių kraštą, į kurį norėtumėte nuvykti?
– Patagonija. Argentinos Patagonija. Manau, kad ten gamta ne saldi, o rūsčiai graži. Aš tokią mėgstu.
– Ar mėgstate gaminti? Ką skaniausiai gaminate?
– Su gaminimu pas mane ne kažin kas. Ką moku, tai skaniai kepti blynus. Galiu ir miltinius, ir bulvinius. Visada tarkuoju rankiniu būdu, nepripažįstu aparatų, kurie sutarkuoja. Viskas nuo pradžios iki galo mano daryta.
Jei reikėtų – galėčiau ir susimušti karbonadą, bet tai nebūtų ypatingas patiekalas. Kiaušinius išsikepti, aišku, moku. Bet tikrai negalėčiau ilgai sėdėti ieškodamas naujų skonių, kurti naują patiekalą dienų dienomis.
– Ar turite Vilniuje mėgstamą restoraną, barą ar kavinę?
– Mėgstu portugališką restoraniuką Aušros vartų gatvėje. Mėgstu steikus. Antokolskio gatvėje, kaip jis... „Markus ir ko“.
– Ar skaitote horoskopus? Ar jais tikite?
– Ne. Neskaitau ir netikiu. Dėl paprastos priežasties – manau, kad horoskopai paremti tuo, kad žmonės niekada nebetikrina to, kas nepasiteisino.
Horoskopai paremti tuo, kad žmonės niekada nebetikrina to, kas nepasiteisino.
Bet visada pastebi tai, kas pasiteisino ir išsipildė. Dėl to jie galvoja, kad horoskopai kažką reiškia. Bet jei žmonės kritiškiau pažiūrėtų ir prisimintų daugybę kartų, kai neišsipildė, jie pamatytų, kad tai viso labo būrimas.
– Kiek laiko daugiausia esate praleidęs be miego?
– Stengiuosi vis dėlto miegoti. Nemiga man labai blogas dalykas, prarandu bet kokį norą kažką veikti, jei esu neišsimiegojęs. O taip yra buvę. O daugiausia turbūt buvo pusantros paros be miego.
– Čia studentiškais laikais?
– Oi ne, studentiškais būdavo visokių nesąmonių. Bet aš daugiau apie suaugusius laikus. Studentiškais laikais taip, bet ten buvo ne tik nemiga, bet ir vartojimas kitų dalykų. Buvo visiškai blogai (juokiasi).
– Kokį metų laiką labiausiai mėgstate?
– Gal rudenį? Ruduo būna labai gražus, kai medžiai paraudonuoja. Bet tai labai trumpas laikas. Paskui iš karto seka nemėgstamiausias mano metas – kai medžiai nuplinka ir supranti, kad prarandi viltį. Ir supranti, kad pavasaris dar labai negreitai. To meto labai nemėgstu, o kai pradeda snigti – nuotaika atsistato.
– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte pabendrauti, jei turėtumėte valandą?
– Iš gyvųjų, taip?.. Man turbūt aktoriai būtų įdomūs. Tas pats Robertas de Niro arba Clintas Eastwoodas. Ne tai kad norėčiau jų kažko paklausti, bet tiesiog pakalbėti apie jų filmus, kaip matau aš ir kaip mato jie. Kas juos „trigerina“, veda į priekį. O Robertas de Niro dar ir politiškai labai angažuotas, kategoriškas yra, būtų įdomu ir apie tai pakalbėti.
– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Hm... (susimąsto). Vis dėlto pasiimčiau daiktus, kurie man būtų reikalingi. Tai yra degtukai ir gal druskos. Nes negyvenamoje saloje reikėtų kažkaip išgyventi. O visa kita turbūt galima susimeistrauti, kokią strėlę pasidaryti arba lanką.
– Jeigu gautumėte milijoną ir turėtumėte jį išleisti per dieną, kam išleistumėte?
– Sunkus klausimas... (Susimąsto). Jei man tai nebūtų reikalinga asmeniškai, turbūt prisidėčiau prie senų žmonių slaugos. Gal ligoninę slaugos įsteigčiau ar panašiai.
Bet jei pats neturėčiau pinigų ir jų labai reikėtų – tada tikrai nesuvartočiau ir kažkaip kvailai neišleisčiau. Suinvestuočiau pinigus, kad jie dirbtų.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Man įdomus būtų XVI amžius. Renesansas. Net ir Vilniuje visai norėčiau atsidurti, bet jei reikėtų užsienyje, Italijoje labiausiai norėčiau. Dar Olandija būtų įdomu.
– Kokį dalyką, kurio nemokate, norėtumėte išmokti?
– Hm... (susimąsto). Nieko nesugalvoju...Matyt kad kokio nors naudingo amato norėčiau išmokti, gal net tuo pačiu kulinaru būti.
– Kokį didžiausią savo trūkumą įvardintumėte?
– Aš karštakošiškas. Tik per ilgus metus išmokau tai slėpti.
Aš karštakošiškas. Tik per ilgus metus išmokau tai slėpti.
Apgaudinėju visus šituo savo būdo bruožu. Bet kas mane matė iš arti dalyvaujant sporto varžybose arba jas žiūrint – žino, kad jokios diplomatijos nedemonstruoju.
Galiu net gana bjauriai pasielgti. Po to būna gaila. Bet tai būna padaryta ne iš blogos valios. Tiesiog padarau kažką spontaniškai ir gailiuosi šito. Bet tai susiję tik su sportu – kitose srityse išmokau save bent jau išoriškai suvaldyti.
– Katės ar šunys?
– Mėgstu abudu, bet labiau šunys. Šitas gumulėlis (rodo į šunį) visada su mumis, rūpinasi, stebi mūsų nuotaikas. Jis draugas visą laiką. Katinas... prie katino reikia mokėti prieiti, o šitas nekelia jokių reikalavimų.
– Futbolas ar krepšinis?
– Futbolas.
– Londonas ar Paryžius?
– Londonas. Tiesiog Paryžiuje man erdvės per didelės. Aš mėgstu mažesnes erdves. Man miestuose norisi jaukumo, o tą jaukumą gaunu gatvėse, kurios yra siauros. Aišku, Londone irgi visko yra.
– Palanga ar Nida?
– Nida. Juk knygą parašiau.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Labiau sūrus.
– Cepelinai ar šaltibarščiai?
– Šaltibarščiai. Nors mėgstu ir cepelinus.
– Alus ar vynas?
– Nelengvas klausimas, bet vynas.
– Kava ar arbata?
– Kava, vienareikšmiškai.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– „Žalgiris“.
– Obama ar Trumpas?
– Obama.
– Landsbergis ar Brazauskas?
– Landsbergis.
– Gal norite kurį nors pasirinkimą pakomentuoti plačiau?
– Gal ne... Čia reikėtų arba labai ilgai komentuoti, įsileisti į ilgas kalbas, arba išvis nekomentuoti.
– Supratau. Ačiū už pokalbį.
