Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus neabejotinai sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, atostogų vietas, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus portalas 15min ir užduoda kandidatams.
Antrasis pašnekovas – europarlamentaras, buvęs aplinkos ministras, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis. Su V.Mazuroniu 15min žurnalistas susitiko jo biure Vilniuje.
Svarbiausi faktai apie V.Mazuronį:
Amžius: 64 metai
Gimimo vieta: Molėtai
Išsilavinimas: architektas
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus.
– Valentinai, kaip atrodo Jūsų darbotvarkė? Kiek laiko praleidžiate Lietuvoje, kiek – Briuselyje?
– Pirmadienį apie pietus išskrendu arba į Briuselį, arba į Strasbūrą. Grįžtu ketvirtadienį arba penktadienį ir likusią savaitės dalį praleidžiu Lietuvoje.
Žmona gyvena Lietuvoje. Kartais ji atkeliauja į Briuselį, kadangi ten nuomoju butą, pabūna kokią savaitę ir grįžta, bet dažniausiai ten būnu vienas.
– Ką veikiate laisvu laiku, vakarais?
– Nedaug to laisvo laiko būna. Nuo ryto prasideda posėdžiai, komisijos, balsavimai, vyksta visą dieną. Vakarais dažnai vyksta renginiai, susitikimai, vakarienės. Tad laisvo laiko neypatingai daug lieka.
Kartais žiūriu televiziją, matau ir Lietuvos kanalus, kartais knygas paskaitau. Kai žmona atvažiuoja, kartais nueiname į koncertą ar panašiai.
– Žmona gyvena Vilniuje?
– Taip. Ji ne vilnietė, bet jau seniai gyvename Vilniuje. Netoli LRT pastato, beveik kieme, tokiame lentomis apkaltame devynaukštyje.
– Kada įsikūrėte Vilniuje? Jūs iš Molėtų, taip?
– Kai man užduoda tokį klausimą, aš atsakau: „O iš kur reikia?“ (šypsosi). Nes mano mama yra visiška kaunietė nuo senų laikų, o aš pats gimiau Molėtuose, bet ten gyvenau tik iki vienerių metų. Paskui tėvai persikėlė į Uteną.
– Tai augote Utenoje?
– Žiūrint, kiek metų laikysime augimu. Vidurinę baigiau Utenoje. Užsiiminėjau menais, sportais ir kitais dalykais. Paskui atvažiavau į Vilnių, studijavau tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija, – 15min). Baigęs Dailės institutą, persikrausčiau į Šiaulius.
Kai Paksą išrinko prezidentu, jis nebegalėjo būti partijos vadovas, ir mane tada išrinko partijos vadovu. Ir tada aš persikėliau į Vilnių, žmona persikėlė iš paskos. Vaikai jau buvo suaugę, studijavo, dabar turi savo šeimas.
– Koks buvote vaikas? Ką mėgote veikti?
– Kai lyginu su savo vaikais, matau, kad mano laikais vaikai buvo kitokie. Turiu mintyje, kad mūsų laikais vaikams didžiausias noras buvo bėgti į lauką. Kiemuose kažkur vartus statydavom, sviedinį spardydavom... Dabar žinote, kas rūpi vaikams – arba mobilus telefonas, arba kompiuteris.
Kai aš buvau toks, kaip mano anūkai šiandien, tada net televizorių, ko gero, dar nebuvo. Pirmasis televizorius gatvėje atsirado žymiai vėliau. Kamuolys, vartai iš dviejų medžių, ir mes, vaikai, duodavomės nuo ryto iki nakties... „Užkaltukas“ ir kiti žaidimai.
Mes gyvenome Utenos centre, bet tada tas miestas dar buvo mažiukas, visiškai kitas gyvenimas negu dabar. Tualetai visi dar buvo lauko ir panašiai.
– Gal atsimenate kokių nuotykių iš vaikystės, kuriuos galėtumėte papasakoti?
– (Juokiasi) Aš viską galiu papasakoti, tik kad ne viską atsimenu. Bet papasakosiu vieną. Dabar kyla kalbos, ar reikia fiziškai bausti vaikus, ar ne. Tai va, manęs tėvai stipriai nebausdavo, bet vieną kartą, kai buvau mažas ir dar nėjau į mokyklą, iki šiol atsimenu, kad gerai per užpakalį gavau.
– Ką padarėt?
– Nieko labai blogo. Bet buvo tokia istorija. Tada Utenoje visi ūkiškai gyveno, drauge sodindavo bulves, gyvulius augindavo, nedidelis miestelis buvo.
Ir aš vieną dieną dar visai mažas būdamas, kieme besimakaluodamas, tiesiog sėdausi ant vežėčių ir nieko tėvams nepasakęs išvažiavau su kaimynais bulvių sodinti. Kažkodėl man tai pasirodė svarbu. Kad išvažiavau, nieko, bet svarbiausia – viskas užsitęsė. Kai grįžom, jau buvo naktis. Ir aš niekaip nesupratau, ko tie tėvai ant manęs rėkia.
Dabar, kai pagalvoji – siaubas. Išleidi tokį pacuką į kiemą, ir jis dingsta. Aišku, tada automobilių tiek nebuvo, bet vis tiek baisu. Tėvai ir su milicija ieškojo. Bet mes bulves pasodinom, čia gerai (juokiasi). Visam gyvenimui įsidėmėjau: prieš bulves sodinant reikia informuoti artimuosius.
Visam gyvenimui įsidėmėjau: prieš bulves sodinant reikia informuoti artimuosius.
– Vilniuje studijavote architektūrą, taip?
– Taip. Buvo toks niuansas: tarybiniais laikais respublikos negalėjo turėti dviejų vienodo pavadinimo specialybių. Ir kadangi architektūra jau buvo tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute, Dailės institute atitinkama specialybė vadinosi Interjeras ir įrengimai (architektūra).
Tada Dailės institute buvo, mano manymu, tuometiniai patys stipriausi dėstytojai architektai. Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, kurie projektavo Lazdynus, Algimantas Mačiulis ir taip toliau.
Buvo labai stipri dėstytojų komanda, ne tik architektūros. Mes labai stipriai studijavome ir piešimą, ir tapybą, ir skulptūrą, mažiau turėjom techninių disciplinų. Buvo, aišku, visi techniniai pagrindai, bet buvo ir meno istorija, ir piešimas, ir tapyba, ir kompozicijos, ir kiti dalykai. Piešimą dėstė Rimtautas Gibavičius, Stasys Krasauskas ir kiti grafikų grandai.
Kursai buvo labai maži. Mūsų grupėje buvo šeši žmonės, o kurse gal dvylika. Santykiai tarp dėstytojų ir studentų buvo pakankamai artimi, šilti. Aišku, dėstytojas likdavo dėstytoju, bet, nepaisant to, buvo labai demokratiška ir bendražmogiškajame lygmenyje šauni aplinka. Kadangi visas institutas priimdavo gal tik kokius 80 pirmakursių, visi visus pažinojo ir pagal bendrą to laikmečio situaciją egzistavo tikrai pakankamai laisva atmosfera.
Daug pasako vien tai, kad aš kambario mūsų bendrabutyje, kuris buvo tuometinėje Cvirkos gatvėje (dabar Pamėnkalnio gatvė, – 15min), duris pradėjau rakinti tik trečiame ar ketvirtame kurse.
Beje, bendrabučio pastatas irgi buvo labai įdomus. Studentų legendos pasakojo, kad ten lenkų laikais buvo viešnamis. Ir išties ten buvo visokių laiptukų, kelių slapčia ateiti ir išeiti.
Tie laikai, manau, pakankamai stipriai suformavo ne tik mane, bet ir visus tuometinius dailės studentus. Visi jautėsi laisvesni.
– Skaičiau jūsų žmonos interviu, kuriame ji sakė, kad jos dėmesį patraukė jūsų meniškumas, plaukai ir barzda. Nešiojote ilgus plaukus?
– Tikrai taip. Mes visi buvom tokie. Vaikščiodavau su ilgais plaukais ir tokiu bjauriu oranžiniu megztiniu. Atsimenu, su tokia apranga net į operos ir baleto teatrą drąsiai, iškeltom galvom, vaikščiojom. Tuo metu atrodė normalu.
– Su valdžia dėl išvaizdos neturėjote problemų?
– Šioks toks spaudimas buvo, nes, nors pas mus karinės katedros nebuvo, aš sportavau pakankamai rimtai. Žaidžiau rankinį. Dar Utenoje besimokydamas, priklausiau Lietuvos moksleivių rinktinei, buvau vienas jauniausių narių. O studijuodamas Dailės institute, žaidžiau Vilniaus miesto rinktinėje. Esu ir Lietuvos rinktinėje žaidęs.
Ir kartais išgirsdavau, kad mano išvaizda neatitinka supratimo, kaip turi atrodyti tarybinis sportininkas. Dažniausiai bandydavo palaužti per sveikatos tikrinimus. Kartą net, atrodo, per Lietuvos pirmenybes išvarė, nes kažkam mano ilgi plaukai ir barzda nepatiko. Gal kokių svečių buvo atvažiavę.
Bet kadangi tuo metu mums atrodė, kad tai didelio „kietumo“ požymis, tai mes visi ir barzdoti, ir plaukuoti išdidžiai vaikščiodavom.
Dar tuo metu pas mus vykdavo šokiai. Vieni populiariausių, jei ne populiariausi Vilniuje. Į juos patekti būdavo sunku. Būdavo ir studentų spektakliai, turėjome teatrą. Aišku, būdavo ribos. Kartą, kai pastatėm kažkokį netinkamą spektaklį, dėstytojai išsikvietę ilgai gėdino. Bet apskritai jie buvo draugiški ir liberalūs.
Atsimenu, kartą su vienu dabar jau amžiną atilsį kursioku po atsiskaitymo nuvažiavome į kažkokį alaus barą Lazdynuose, tada tų barų Vilniuje nebuvo daug. Grįždami, jau po dvyliktos nakties, susistabdėme taksi. Kartu, jei neklystu, buvo ir mūsų draugės, kurios vėliau tapo žmonomis. Žiūrim – taksi sėdi vienas mūsų instituto profesorių, atsakingas už tvarką bendrabutyje.
Grįžome kartu. Jis ne tik sumokėjo už kelionę, bet ir paklausė, kaip pateksim į bendrabutį, kuris jau užrakintas. Kai atsakėme, kad įlipsim per langą, jis sakė: tik atsargiai lipkit, kad neįkliūtumėte. Tokie geranoriški buvo santykiai.
– Ką veikėte po universiteto baigimo?
– Persikėliau į Šiaulius, kur gavau paskyrimą. Kad ir dirbčiau, ir sportuočiau: ten buvo gana stipri rankinio komanda, Šiaulių „Tauras“. Tačiau netrukus buvau paimtas į tarybinę armiją. Bet šitoje vietoje man padėjo Dailės institutas: tapau armijos dailininku. Piešiau sienlaikraščius, plakatus, visokius lozungus tuometinius. Vilniuje tarnavau. O po to grįžau į Šiaulius, kur jau gyveno žmona. Ten ir pasilikau.
– Šiauliuose dirbote architektu. Prie kokių statinių prisidėjote?
– Oi, daug ką esu suprojektavęs, labai daug... Iš labiau žinomų vietų gal būtų Šiaulių pėsčiųjų gatvės antras etapas. Dabar kaip tik rekonstruoti ruošiasi.
Esu suprojektavęs daug gamybinių pastatų, prekybos centrų. Atkūrus nepriklausomybę projektavau pirmąjį „Iki“ prekybos centrą Šiauliuose. Teko projektuoti ir administracinius pastatus, ir gyvenamuosius namus. Neskaičiavau, kiek, bet objektų buvo daug.
Atkūrus nepriklausomybę, įkūriau savo firmą. Viskas su architektūra klostėsi neblogai ir net labai neblogai, bet taip jau viskas susiklostė, kad gyvenimas pasikeitė.
– Kuo jus architektūra labiausiai žavėjo?
– Kodėl būtasis laikas? Ši specialybė ir dabar žavi. Buvusių architektų nebūna. Ir dabar prisėdu prie naujausių programų. Tiesa, nedaug, savo malonumui.
Buvusių architektų nebūna. Ir dabar prisėdu prie naujausių programų. Tiesa, nedaug, savo malonumui.
Man labiausiai patinka, kai tu pradedi nuo tuščio lapo, sukuri vaizdą, viziją. Visa tai po to persimeta į projektą, ir po to tu matai procesą, kaip pastatas atsiranda realybėje, auga, statosi. Ypač jei pastatas didesnis. Ir galiausiai, padarius visas apdailas, įvyksta atidarymas, ir supranti, kad viskas pavyko. Tas procesas ir galutinio rezultato matymas, pačiupinėjimas duoda didelį pasitenkinimo pasiekus rezultatą jausmą.
– Ir dabar, vykdydamas politinę veiklą, neapleidote architektūros?
– Nebeprojektuoju pastatų, bet man įdomu, kas vyksta. Dabar projektavimas labai stipriai pažengęs į priekį. Viskas vyksta beveik vien tik kompiuterio pagalba. O mes pradėjome braižyti su vadinamaisiais reisfederiais. Buvo akmens amžius, palyginus su tuo, kas yra dabar.
Visa tai man įdomu. Todėl šiek tiek palaikau formą, prisėsdamas prie tokių architektams skirtų programų kaip „ArchiCAD“. Tiesiog pasižaidžiu. Kad neužmirščiau darbo, kaip viskas darosi, kaip projektuojamos sienos, nepamiršti pjūvių, medžiagų, kitų dalykų. Tai darau dėl sportinio intereso.
– Atkūrus nepriklausomybę, gana greitai prisijungėte prie tuometinės Lietuvos liberalų sąjungos. Kodėl stojote būtent ten?
– Prie liberalų prisijungiau gal kokiais 1992 m. Tada Šiauliuose, kaip ir visur, prasidėjo visokie judėjimai, įsikūrė ir Liberalų sąjunga.
O dar prieš tai, kai dar buvo visa Sąjūdžio euforija, vyko pirmieji rinkimai į savivaldybes, mes atkūrėme tokį dar tarpukariu egzistavusį judėjimą „ Švieskis ir šviesk“. Sovietmečiu jis buvo uždraustas. Tas judėjimas sujungė Šiaulių kūrybinę inteligentiją. Mūsų sąraše į miesto tarybą buvo teatralai, dizaineriai, architektai, dailininkai. Visi daugiau mažiau vieni kitus pažinojom. Ir palyginus gerų rezultatų pasiekėm.
O paskui prasidėjo politiniai dalykai, struktūrizavimasis. Prisijungiau prie liberalų, nes ten buvo draugai, bendraminčiai, gera kompanija. Liberalų sąjunga apskritai tada buvo vadinama alaus gėrėjų būreliu, nes turėjome vos kelis Seimo narius, patekusius per vienmandates. Šuolį partija padarė jau gerokai vėliau, kai prisijungė Rolandas Paksas su komanda.
Iki tol tai buvo toks aktyvių jaunų žmonių bendravimo būdas. Susirinkdavom, padiskutuodavom, pasišnekėdavom, alaus išgerdavom. Tai buvo bendravimo forma su politiniu atspalviu, kuris po to išsivystė į rimtą politinę jėgą.
– O kaip dabar apibrėžtumėte savo politines pažiūras?
– Manau, kad dūšioj, jeigu kalbam ne apie ideologinius štampus, o apie visumą, aš ir dabar esu liberalas.
Manau, kad dūšioj, jeigu kalbam ne apie ideologinius štampus, o apie visumą, aš ir dabar esu liberalas.
Tik tiek, kad ta visa liberalų koncepcija, pereinant į realų gyvenimą, man atrodo, nėra visiškai teisinga, nes kai kurių aspektų neįvertina.
Sakykim, socialinis aspektas, žmonių galėjimas ar negalėjimas pasirūpinti savimi. Liberalizmas yra santykis tarp valstybės ir asmens. Viskas tvarkoje, jei tam asmeniui sekasi gerai. Man ta filosofija ir dabar yra artima, jei kalbame apie verslą, ekonominius, finansinius dalykus. Laisva rinka, susiję dalykai, viskas čia yra tvarkoje.
Tik tiek, kad jeigu kalbame apie politinius dalykus, tai liberalai yra per mažai jautrūs žmonėms, kurie negali savimi pasirūpinti. Ne todėl, kad jie kažkokie blogesni: tiesiog kai kurie žmonės yra aktyvesni, gyvenime gali kautis ir kaunasi. Tačiau didžioji dalis nėra tokie.
Bet čia jau praktinės politikos atspalviai, į kuriuos reikia atsižvelgti. Tačiau pats mąstymas, tas laisvės, liberalizmo, savimi besirūpinančios asmenybės kelio pasirinkimas man iki šiol yra artimi dalykai.
– 2001 m., kai liberalų partija skilo, pasirinkote Rolando Pakso pusę. Kas lėmė tokį sprendimą? Ar dabar, žiūrėdamas į praeitį, manote pasielgęs teisingai?
– Tai buvo, aš sakyčiau, bendražmogiško padorumo klausimas. Po „Mažeikių naftos“ istorijos ir kitų dalykų, Rolando Pakso ir jo grupės reitingai buvo aukštai pakilę. Tai grupei susijungus su Lietuvos liberalų sąjunga, pasinaudodami Rolando Pakso populiarumu liberalai Seimo rinkimuose gavo virš 20 vietų, kas tada buvo fantastiškas rezultatas. Ir, Valdo Adamkaus šefuojami, sudarė valdančiąją daugumą su Artūro Paulausko socialliberalais.
Po to socialliberalai susidėjo su brazauskininkais ir permetė LLS per bortą. Šitoje vietoje tie vaikinai, kurie tuo metu buvo LLS vadovybėje, mano nuomone, pasielgė ne visai korektiškai. Todėl, kad jie iškart nustūmė R.Paksą, pirmininku buvo išrinktas Eugenijus Gentvilas. Kai R.Paksas pasakė, kad viskas tvarkoj, bet aš noriu dalyvauti prezidento rinkimuose, jam irgi buvo pasakyta, kad ne.
Tuo metu, jei gerai prisimenu, ten buvo tie patys Gintaras Steponavičius, Eligijus Masiulis, Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas – visa kompanija. Tada man atrodė ir dabar atrodo, kad jie, pasinaudoję proga, perlipo per galvą – velniop, mes einam į priekį. Man tai pasirodė bendražmogiškajame lygmenyje nekorektiška.
Nuo to ir prasidėjo mano rimtoji politika. Mes siūlėm likti LLS, bet kurti frakciją partijoje. R.Paksas ir jį palaikantys Seimo nariai – Eugenijus Maldeikis, Dalia Kutraitė, Jonas Lionginas, Henrikas Žukauskas – nutarė pabandyti. Mintis buvo tokia – likti Lietuvos liberalų sąjungoj, bet kurti frakciją. Bet kad neatrodytų, kad iš Seimo nariai iš vidaus kažkaip griauna partiją, tos iniciatyvinės grupės frakcijai įkurti pirmininku tapau būtent aš.
Frakcijos kurti nebuvo leista. Paskui mes atsiskyrėme, R.Paksas atsiskyrė, ir buvo įkurta liberaldemokratų partija. R.Paksas buvo išrinktas pirmininku, aš, kaip iniciatyvinės grupės pirmininkas, tapau vienu jo pavaduotojų.
Tada praėjo 2002 m. prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo R.Paksas. Ir man buvo dilema – ką daryti. Ar likti Šiauliuose ir toliau dirbti architektu, ar persikelti į Vilnių ir pereiti prie politinio darbo.
Atsimenu, galvojau: gerai, architektu esu pradirbęs jau daugiau negu 20 metų. Esu suprojektavęs keliasdešimt pastatų, suprojektuosiu dar dešimt ar dvidešimt. Bet jau esu tame lygmenyje, kai kaip architektas, kaip kūrėjas esu pasiekęs viską. Ką pasiekiau, tą ir turėsiu.
Man tada atrodė – kodėl nepabandžius pakeisti gyvenimo? Pasižiūrėti, kas čia bus. Į Vilnių persikrausčiau dar net nebūdamas Seimo nariu, artimiausi rinkimai nusimatė po kurio laiko, buvo neaišku, ko tikėtis, ir panašiai. Paskui prasidėjo R.Pakso nuvertimo istorija. Įsivėlėm į tą mėsmalę be tinkamos patirties, be praktikos, be kitų dalykų.
Bet grįžtant prie klausimo – aš pasirinkau tą pusę, kuri, mano nuomone, buvo korektiškesnė. Ir viešai kitiems sakiau: vaikinai, man atrodo, kad jūs elgiatės nekorektiškai. Supraskite, tada dar prezidento rinkimai buvo tolima perspektyva, niekas negalėjo prognozuoti, kad R.Paksas laimės.
Kai V.Adamkus ėjo antrą kartą, George'as Bushas buvo neseniai atvažiavęs į Lietuvą ir pasakęs žymiąją frazę, kad Lietuvos priešai yra Amerikos priešai. Atrodė, kad jis be problemų laimės. Nedariau to dėl karjeros, tai labiau buvo noras pakeisti gyvenimo būdą. Gyvenime kartais reikia keisti būdą, neįdomu gyventi taip pat.
– Jūsų sūnus Andrius irgi pasuko į politiką. Jūs jį raginote tapti politiku? O gal kaip tik stabdėte?
– Neraginau, bet abu sūnūs pasuko mano pėdomis. Vienas į politiką, kitas tapo architektu. Neraginau nei vieno, bet taip išėjo.
Lietuvoje yra tokie rajonai, turiu omenyje lenkiškas teritorijas, Vilniaus rajoną, Šalčininkus, kur rinkimų rezultatai yra aiškūs. Jau prieš rinkimus žinai – gali daryti ką nori, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcija gaus daugumą.
Bet pagrindinės partijos vis tiek stengiasi visur iškelti savo žmones. Tai mes viename tokių rajonų iškėlėme Andrių. Jis buvo jaunas, ką tik baigęs mokslus, mes jam pasakėme: eik į tą vienmandatę ir ten „susidegink“.
Jis tada savo kursiokų, jaunimėlio prisikvietė, pats prisispaudino agitacinių lankstinukų, nes finansavimo niekas neskyrė, ir per kaimus pervažiavo. Taip iš sportinio azarto. Aišku, jis nelaimėjo, bet kažkiek balsų surinko. Jam patiko tas veiksmas, ir jis po truputį įsitraukė į politiką.
– Ar šeimoj diskutuojate apie politiką?
– Kalbamės, tai normalu. Bet su patirtimi supranti tokį dalyką, kurį aš visiems sakau: chebra, bendražmogiški santykiai yra žymiai svarbiau.
Su patirtimi supranti tokį dalyką, kurį aš visiems sakau: chebra, bendražmogiški santykiai yra žymiai svarbiau.
Mums nereikia dėl to pyktis. Galime turėti skirtingas nuomones, vertinimus, jais keistis, bet jei tai ima kelti alergiją ir santykiams daryti blogą įtaką, tada reikia suprasti, kad tai vis tiek nėra prioritetas.
Daug kur nesutariam, skiriasi požiūriai, bet kad tai peraugtų į neigiamus jausmus, to nėra. Arba į bijojimą kalbėtis, dar ką nors. Tarkime, dabar liberalų byla vyksta, aš turiu savo nuomonę, sūnus savo, bet kalbamės normaliai.
– Jūsų žmona buvo viena pirmųjų Lietuvos psichologių, taip?
– Taip. Nežinau, antra ar trečia laida, bet Vilniaus universitetas buvo vos ką tik pradėjęs psichologus rengti. Jų kurse buvo Liutauras Degėsys, vėliau tapęs žymiu poetu.
– Ar žmona daro jums poveikį?
– Reikia pagyventi su psichologe, sužinosit (juokiasi). Aš manau, kad taip. Jei bendrauji su žmogum, tai vis tiek vienas kitam darai poveikį, o čia ne tik bendrauji, gyveni. Kažkiek pagyvenę žmonės supanašėja. Tas gyvenimas kasdienis įtaką padaro. Jei per ilgą laiką neišsidraskai, neišsiskirstai ir panašiai, tai tikriausiai vis tiek vienas kitam įtaką darai.
– O patarimus, kaip elgtis, kaip kalbėti ir pan., dalina?
– Man ir dalinti nereikia, aš pats paklausiu. Man įdomu. Kai dalyvauji diskusijoje, vis tiek yra vienoks, subjektyvus požiūris.
Aš ne tik žmonai – ir vaikams, būna, pasiskambinu, klausiu, kaip atrodžiau. Tas labai sveika. Kiti gal nenori patarimų, o aš pats paklausiu – kaip atrodžiau? Gal ne taip pirmą sagą užsisegiau, gal kaklaraištis ne taip, gal kokią nesąmonę pasakiau? Reikia bendrauti. Kuo daugiau bendrauji, tuo geriau.
– Kokie jūsų pomėgiai, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Tokio pomėgio, kurio galėčiau sakyti, kad esu didelis fanas, nėra. Kol dar į politiką nebuvau įsivėlęs, mano gyvenimas nuo ryto iki vakaro buvo architektūra, net žmona pykdavo. Tai man patiko, tai buvo mano gyvenimo būdas, tuo gyvenau. Dabar, pastaruosius metus, tai yra politika.
Kai darbas patinka, darbas ir poilsis nelabai skiriasi. Tiesa, atsipalaidavimui ar pabendravimui mes vaikštom ir į teatrus, ir į koncertus. Bent kartą į mėnesį žmonai sakau – kai grįšiu, nusiperkam bilietus, pasižiūrim, kas kur vyksta.
Ir knygas paskaitau, ypač atostogų metu. Nes knygų skaitymas toks užsiėmimas – jei kažką intensyviai darai, esi susikaupęs labai, negali 15 minučių „atsijungti“, paskaityti knygą, o tada vėl „įsijungti“. Turi nusiraminti, atsisėsti, tada gali paskaityti.
– Koks spektaklis paskutiniu metu paliko įspūdį?
– „Katedra“. Tada dar Oskaro Koršunovo, kaip ten jo pavadinimas... (galvoja) naujas, su labai gera simbolika... „Meistras ir Margarita“.
Nueinam ir į spektaklius Jaunimo teatre, Mažajame teatre. Beje, bilietai dažnai išpirkti būna. Iš tikrųjų teatrų lankomumas šiandien didžiulis, bilietus reikia pirkti iš anksto.
– Kokias knygas labiau mėgstate skaityti – grožines ar ne?
– Stengiuosi tokias, kurias skaitydamas jauti, kad gali kažko išmokti. Pavyzdžiui, biografijos, susijusios su tam tikrais įvaizdžiais. Paskutinė knyga, kuri man paliko įspūdį, yra dabartinio Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministro Boriso Johnsono knyga apie Winstoną Churchillį, neatsimenu tik tiksliai, kaip vadinasi. („Churchillio veiksnys“, – 15min).
Dabar, pavyzdžiui, skaitau Rosenbergo dienoraščius. Alfredas Rosenbergas buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio ideologų. Neseniai rado jo dienoraščius, ir tų dienoraščių pagrindu buvo parašyta knyga „Velnio dienoraštis“, neseniai išversta į lietuvių kalbą. Ten kalba eina apie situaciją tuometinėje Vokietijoje, vidinius dalykus. Dar Briuselyje turiu Romualdo Ozolo autobiografinę knygą, labai šilta.
Bet aš ne toks kaip mano žmona, va ji tai storiausias knygas perka. Aš mažiau, bet irgi paskaitau. Tiesa, dabar būdamas Europarlamente užsibrėžiau išmokti prancūzų kalbą ir mokausi ganėtinai intensyviai. Tai irgi įdomu, prancūzų kalba labai graži.
– Ar turite mėgstamiausią, didžiausią įspūdį padariusią paauglystės ar jaunystės knygą?
– Man susidaro įspūdis, kad į kai kurias knygas, kurias kažkada seniai skaičiau, einant gyvenimui pradėjau naujai žiūrėti.
Tarkime, de Sent Exupery „Mažasis princas“. Atsimenu, skaičiau „Mažąjį princą“, kaip jis ten kažkokią rožę augino, ir tik dabar pradėjau suvokti. Ką reiškia vien pasakymas „Brangiausias dalykas gyvenime yra santykiai tarp žmonių“. Kol esi jaunas, nekreipi dėmesio, o kai ateina laikas, viskas prasisuka antrąkart, ir supranti, kad visa kita yra, švelniai tariant, niekas.
– Ar dažnai žiūrite kino filmus? Turite mėgstamą žanrą ar režisierių?
– Nelabai filmus žiūriu. Jei kažkas labai nuskamba ir matau, kad kyla diskusijos, tai pasižiūriu. Bet nėra, kad sekčiau labai stipriai ar eičiau į kino teatrus. Man teatras labiau patinka. Jis savo atmosferą tokią turi. Nenoriu įžeisti kino teatrų žiūrovų, bet ta popkorninė atmosfera man mažiau prie širdies.
– Bet gal galite įvardinti kokį vieną filmą ar kelis, kurie labai įspūdį paliko?
– Iš senesnių galbūt „Skrydis virš gegutės lizdo“. Bet gal dėl to, kad žmona psichologė. Toks rimtesnis filmas.
– Fantastinius filmus arba knygas mėgstate?
– Nelabai... tiesa, mėgstu Harį Poterį, man jis patinka, kaip bebūtų keista (juokiasi). Čia irgi tokia fantastika. Anūkai žiūri, ir aš pažiūriu. Pastatymas filmo, efektai, man jie patinka. Galiu įvertinti naujausių filmų galimybes.
– O serialus kokius nors žiūrite?
– Nelabai. Žmona, matau, kad vis žiūri kažkokį lietuvišką, atrodo, „Gimines“. Bet aš neseku. Nes į serialus reikia „įsijungti“, juos sekti. O man geriau teatras ar koncertas filharmonijoje. Nesu didelis rimtosios muzikos specialistas, žinovas, bet pabuvimas ten „pakrauna“. Gal dėl to, kad yra ir toks pasakis: „Architektūra – tai sustingusi muzika“.
– Apskritai muzika jums gyvenime svarbi? Klausote, tarkime, automobilyje?
– Namie ar automobilyje tai įsijungiu kokią nors radijo stotį ir klausau. Kalbant apie fortepijoninę, simfoninę ar kamerinę muziką, čia jau kiek kitaip. Neįsivaizduoju, kaip automobilyje būtų galima klasikinės muzikos koncertą klausytis. Juk nesusikaupi.
Man iš lietuvių atlikėjų patinka tie aktoriai, bardai – Kostas Smoriginas, Saulius Bareikis. Gal kad mano kartos muzika. Jų kursas konservatorijoj studijavo, kai mes studijavom. Važiavom net į Kauną jų paklausyti. Jie man patinka, nes yra prasmė. Galima rimčiau paklausyti. Kai skrendu lėktuvu, klausau jų: pusė pas mane įrašytų dalykų, ko klausau per ausines, yra jų dainos, kita pusė – prancūzų kalbos pamokos. Dar iš lietuvių man patinka Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas.
– O populiariosios užsienietiškos muzikos kokios nors klausot?
– Mūsų laikų, jaunystės muzika man ir tada patiko, ir dabar patinka. Dabartinė – ne taip. Gal keičiasi ritmai, supratimas, bet man, pavyzdžiui, nepaisant visko iš mūsų laikų superpopuliari „Beatles“ muzika ir dabar patinka. Aš ją išgirstu, man kaifas nuo to.
O dabartiniai.. Aš nežinau. Pažiūrėjau tą Lady Gaga, ar mūsų tas pats Selas ir kiti atlikėjai, jie pastatyti ant kitokių dalykų. Ant šou elementų. Bet man artimesnė mano laikų muzika. Nors mano jaunystės metu irgi buvo kalbama, kad ta muzika – kažkoks bliūdų daužymas ir nieko daugiau.
– Kas jus prajuokina? Turite mėgstamą humoro laidą, humoristą ar panašiai?
– Laikausi tokios nuostatos, kad reikia kuo daugiau ir kuo dažniau juoktis. Jei tik gali į kažką pažiūrėti su humoru, pirmyn, tai sveikintina. Bet taip konkrečiai sunku pasakyti. Kartais žinai, gali tiesiog laiku pasakytas posakis ar dar kažkas prajuokinti.
Bet mūsų lietuviškas estrados, sceninis humoras mane nelabai prajuokina (šypsosi). Tie anekdotai, Raimondo Šilansko ar panašiai, kažkokie tokie... Man neatrodo, kad ten labai juokinga. Aišku, nenoriu įžeisti, kam patinka, viskas tvarkoj, kam juokinga, tas tegu ir juokiasi.
Šiaip manau, kad į viską reikia žiūrėti su geru, sveiku humoro jausmu. Ir vertinu žmones, kurie sugeba net ir kritinėse, blogiausiose situacijose į save pažiūrėti su sveiku humoru. Man atrodo, jie ir ilgiau gyvena, ir man priimtinesni.
– Domitės sportu?
– Pasižiūriu. Domiuosi rankiniu, palaikau santykius su buvusiais kolegomis, prisidedu organizuojant kasmetinį tarptautinį Janio Grinbergo rankinio turnyrą jaunimui. Kaip ir daugelis Lietuvoj, domiuosi krepšiniu, nors nesu superinis fanas. Dar man patinka žiūrėti lauko tenisą. Man gražu. Bet daugiausia emocijų būna per krepšinį.
Jaunystėje šiek tiek užsiiminėjau kalnų turizmu, bet čia jau laiko praleidimui, ne domėjimuisi buvo reikalas.
– Kokia jūsų mėgstamiausia komanda?
– Žinai, kaip su krepšiniu yra – pasakysi „Žalgiris“, supyks „Lietuvos rytas“, pasakysi „Lietuvos rytas“, supyks „Žalgiris“ (juokiasi). Bet gal „Žalgiriui“ didesni sentimentai nuo senų laikų, ypatingai tarybinių, kai varžėsi Žalgiris-CSKA. Bet, žinoma, ir „Lietuvos rytas“ nebloga komanda.
– Kur mėgstate atostogauti – gamtoje ar miestuose?
– Man labiausiai patinka ten nuvažiuoti, kur nėra žmonių. Arba bent jau nedidelė tikimybė susitikti pažįstamą. Tai nebūtinai miškai, gali būti ir Palanga, tik svarbiausia, kad toliau nuo Basanavičiaus gatvės. Kur nors ramiai.
Manau, kad visgi labiau patinka ramus poilsis Lietuvoje. Tie visi dalykai. Buvom nuvažiavę į užsienį, tai viešbučiai su visais garsais, žmonių daugybė, bumčikai, visa ta industrija nesužavėjo. To aktyvumo užtenka ne atostogų metu. Per atostogas norisi paskaityti knygą, pavalgyti, pavaikščioti po mišką, dviračiu pavažinėti.
– Turite mėgstamiausią atostogų vietą?
– Vienos nėra. Man patinka Anykščiuose, ten labai gražiai sutvarkytos visos pakrantės. Man patinka Druskininkai, nors jie irgi darosi tokia aktyvaus poilsio vieta. Patinka Birštonas. Gerai susitvarkę tie miestai ir miesteliai. Neringa irgi patinka, tik susisiekimas problematiškas, mane erzina tie keltai.
– Kada paskutinį kartą nakvojote palapinėje?
– Palapinėj? Ne taip seniai... Prieš kokius penkis metus, kai buvo partinis sąskrydis. Vėliau jau sąlygos pasikeitė, kur netoli Telšių darydavome sąskrydžius, namelių prisistatė, bet anksčiau praktiškai visi nakvodavome palapinėse.
Studentavimo metais su draugais daug turistaudavom, su baidare plaukiodavom. Dabar viskas paprasta, atveža tas baidares, nuo aikštelės iki aikštelės plauki, viskas surašyta. O tada buvo visiškai laukinė gamta. Per Ignalinos ežerus plaukėm su žemėlapiais. Kur norėjom, ten sustodavom. Ir kalnų turizmu užsiimant palapinėse nakvoti tekdavo.
– Kas yra jūsų politiko idealas?
– Sunku pasakyti... Gal. Sakyčiau, W.Churchillis. Ir dėl jo padarytų darbų, ir dėl to, kad tai žmogus, kuris per savo politinę karjerą yra keletą kartų nukritęs, vėl pakilęs ir išlaikęs gerą humoro jausmą.
Kai pagalvoji, absurdas, kad Jungtinė Karalystė laimėjo II pasaulinį karą, bet tauta pašalino šalies vadovą. Bet jis vis tiek atrasdavo jėgų. Ir, kiek skaičiau, jo mintys ir sampratos man atrodo artimos.
– Jei galėtumėte valandą pabendrauti su bet kokiu pasaulio žmogumi, ką pasirinktumėte?
– Su visais žmonėmis, o ypač tais, kurie patyrę savo srityse, įdomu yra. Tarkime, šiemet Davose vyko konferencija, aš pasižiūrėjau, kaip kalba kinų internetinio puslapio „Alibaba“ pagrindinis savininkas. Tai jis gal pusvalandį ar ilgiau šnekėjo, ir man buvo labai įdomu. Žmogus savo istoriją pasakojo, kaip jį iš visų darbų išmetė ir jis įsteigė savo verslą. Apie santykius tarp žmonių, tarp darbuotojų, tarp kolegų ir panašiai.
Manau kad su visais žmonėmis, kurie yra daug pasiekę, turi savo supratimą, pasaulio matymą, savo tvirtą nuomonę, yra įdomu. Tu gali ne visur su jais sutikti, bet tai yra žmonės, su kuriais įdomu.
Manau kad su visais žmonėmis, kurie yra daug pasiekę, turi savo supratimą, pasaulio matymą, savo tvirtą nuomonę, yra įdomu. Tu gali ne visur su jais sutikti, bet tai yra žmonės, su kuriais įdomu.
Tas pats dabar jau tragiško likimo Steve'as Jobsas pasakė daug dalykų, kurie man atrodo išmintingi.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Čia kaip toj dainoj – „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Aš manau, kad neįmanoma atsakyti į šį klausimą: kokį atsakymą bepasirinkčiau, jis bus neteisingas. Pirmiausia todėl, kad mes neturime pilnaverčio vaizdo, kaip kokiam laikotarpyje buvo.
Sakykim, viduramžiai. Aš manau, kad mes apie viduramžius dabar turim susidarę tam tikrą klišių sistemą. Bet iš tikrųjų galėjo būti viskas kitaip, ir viskas priklauso nuo požiūrio taško.
Aš manau, kad istorija didžia dalimi yra ne tai, kas buvo, o tai, kaip ji yra aprašyta ir pavaizduota. Todėl negali žinoti ir pasakyti – va, tam laike tai jau tikrai norėčiau pabūti. Apie savo laikus galiu turėti nuomonę, kaip kažkas vyko. O stereotipams apie praeitį nelabai noriu pasiduoti. Tarkime, Egipto laikai. Galime pasižiūrėti kokį filmą, bet tai nereiškia, kad žmonės tada išties gyveno taip, kaip ten vaizduojama.
– Ko nemokate, bet norite išmokti?
– Pastaruosius metus dirbdamas Europarlamente supratau, ko pas mus visiems trūksta – tai kalbų žinojimo. Aš žinau, kad neišmoksiu, bet labai norėčiau mokėti, sakykime, kinų kalbą. Nes ten visiškai kitokia kalbinė sistema ir tuo pačiu visai kitoks mąstymo būdas. Tai praplečia bendravimo galimybes.
Arba arabų kalbą būtų puiku mokėti. Aš manau, kad tada ne tik naujos galimybės bendravimui atsivertų, bet ir būtų žymiai didesnis supratimas. Bet artimiausiu laiku užteks prancūzų kalbos.
– Katės ar šunys?
– Šunys. Jie išdidesni. Katės trinasi, prisitrina, jos meilesnės, bet, mano nuomone, falšyvesnės.
– Ilgi plaukai ar plikė?
– Ilgi plaukai. Nes tapti pliku niekada nevėlu, o auginti ilgus plaukus gali būti per vėlu.
– Jei reikėtų rinktis, ar rinktumėtės gauti garantuotus 100 tūkstančių eurų, ar 50 proc. tikimybę gauti milijoną, bet tuo pačiu ir 50 proc. tikimybę nieko negauti?
– Aš sutinku su pasakymu, kad gyvenimas, kurį mes gyvename, yra tik dabartinė akimirka. Akimirka prieš yra jau praeitis, akimirka į perspektyvą yra nežinia – bus, nebus kažkas. Tikras gyvenimas yra ta akimirka, kur tu esi. Taip reikia gyventi.
Kalbu ne tik apie pinigus, bet ir apie viską. Jei gali kažką išmokti, padaryti, reikia daryti tuoj pat ir maksimaliai. Nes realus gyvenimas yra ta akimirka, kurioje esi.
Todėl imčiau tai, ką garantuotai duoda dabar, 100 tūkst. eurų. Juo labiau, kad gal paskui su jais ir tai pavyktų pasiekti 10 kartų geresnių rezultatų.
– Londonas ar Paryžius?
– Paryžius. Romantika, bohema, Senos kvapas...
– Palanga ar Nida?
– Nida. Nes ten išskirtinė gamta ir ramybė.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Nei tas, nei tas. Per vidurį.
– Alus ar vynas?
– Anksčiau alus būdavo, dabar vynas.
– Kava ar arbata?
– Anksčiau buvo kava, dabar arbata (juokiasi).
– Ir paskutinis, kiek provokuojantis klausimas – Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas?
– Abu. Aš manau, kad čia ne tiek provokuojantis klausimas, bet manau, kad abu tie žmonės padarė tikrai daug mūsų valstybei. Mes galime vertinti vieną jų kitaip, mylėti, nemylėti, viskas tvarkoje. Bet aš manau, kad mes iš viso Lietuvoje dažnai nevertiname nei savo žmonių, nei padarytų darbų.
Kažką apmėtyti purvais, mėšlais mes visi greiti, 10 balų. Bet sugebėti atrasti gėrį, kuris mus visus vienaip ar kitaip jungtų... aš sakyčiau, kad abu.
– Ačiū už pokalbį.