Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.
Šeštasis 15min pašnekovas – diplomatas ir europarlamentaras Petras Auštrevičius. Su P.Auštrevičiumi 15min žurnalistas susitiko jo namuose Vilniuje.
Svarbiausi faktai apie P.Auštrevičių:
Amžius: 55 metai
Gimimo vieta: Juodšiliai (Vilniaus rajonas)
Išsilavinimas: ekonomistas
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus
– Petrai, ar dažnai žmonės jus atpažįsta gatvėje? Ar tai slegia?
– Labai dažnai. Tai priimu normaliai, kadangi esu politikas ir viešas asmuo, dažnai rodausi televizoriuje. Beje, priėję žmonės dažnai sako – televizoriuje atrodai vyresnis. O realybėje atrodai kitaip, ir šypsaisi daugiau.
Manęs tas neslegia. Priimu tai kaip normalų socialinį kontaktą, kuris turi būti. Nesvarbu, ar gatvėje, ar auditorijoje.
– Ką mėgstate veikti vakarais ar savaitgaliais, kai lieka laisvo laiko po darbų?
– Po darbo mano dažniausias užsiėmimas, įskaitant ir savaitgalius, jei nereikia važiuoti į renginius – darbai tėvų sodyboje, kur užaugau. Ji yra Juodšiliuose, netoli Vilniaus. Aš ten dirbu fiziškai. Mes patys prižiūrime tą sodybą.
Dabar ruduo. Įsivaizduojate, ką reiškia, kai daugybė klevų ir ąžuolų numeta lapus? Daugybė darbo. Turime ir daržą. Tikrai džiaugiuosi galimybe pakeisti savo biuro pobūdžio darbo dieną į fizinio darbo dieną. Labai pozityvus balansas.
– Pakalbėkime apie jūsų vaikystę ir jaunystę. Gimėte Juodšiliuose, o iš kur kilę jūsų tėvai, šeima?
– Mano šeimos situacija tipiška pokariui – tėvo šeima buvo ištremta į Irkutską iš Alytaus–Simno apylinkių sankirtos, o po tremties jiems nebuvo leista grįžti į gimtąsias vietas. Todėl jie turėjo ieškotis gyvenimo kitur.
Tėvo šeima apsistojo Juodšiliuose, mamos šeima irgi. Mama yra iš Tverečiaus. Tai rytinis Lietuvos žemėlapio taškas su specialia tarme. Jos tėvas, mano senelis, karo metu turėjo bėgti iš Lietuvos ir gyvenimą baigė Didžiojoje Britanijoje, o ji pati su savo mama, mano močiute, persikėlė gyventi į Juodšilius, kur gavo darbą medicinos srityje.
Juodšiliuose tėvai susitiko, ten ir prasidėjo mūsų šeimos istorija.
– Ką labiausiai prisimenate iš savo vaikystės?
– Buvo visko. Mėgau leisti laiką lauke, kadangi galimybės buvo labai plačios. Juodšiliai ne veltui taip vadinasi – aplinkui šilai, miškas, puiki gamta, Vokės upė netoli. Su draugais iki tam tikro amžiaus ištisai būdavome lauke.
Bet namuose turėjome ir puikią biblioteką. Amžiną atilsį mama buvo didelė knygų mėgėja, labai intensyviai skaitė. Turėjo labai daug ir klasikinės, ir naujosios literatūros. Todėl privalomoji vasaros skaitymo programa man nebūdavo našta. Aš mielai skaičiau, rinkau knygas į savo kolekciją.
Nuo tam tikro laiko gyvenime svarbų vaidmenį ėmė vaidinti radijas. Ypač Vakarų radijo bangos, kurios buvo nelegalios. Tai, matyt, perėmiau iš tėvo.
– Tai su tėvu susėsdavote vakare ir klausydavotės, ką transliuoja Vakarai?
– Žinojau visas bangas, visus laikus. Kad šeštą vakare bus žinios iš Vatikano, vėliau klausysime „Laisvės radijo“ rusų kalba, kas buvo puikus dalykas tobulinti rusų kalbos žinias, o tada – „Amerikos balso“. Šių trijų radijo stočių nuolat klausėme.
Tėvas visada stengėsi įsigyti naujausios laidos radiją, kad būtų geras garsas ir kokybė. Vakarienė pas mus prasidėdavo esant įjungtam radijui.
Tėvas, nors buvo elektrikas, darbininkiškos profesijos žmogus, labai domėjosi politika.
Tėvas, nors buvo elektrikas, darbininkiškos profesijos žmogus, labai domėjosi politika.
Jis stengėsi suprasti, gauti žinias pats, o ne vien tik skaityti tarybinius laikraščius.
– Gal prisimenate kokį įdomesnį vaikystės nuotykį, istoriją?
– Viena istorija man tapo tam tikra gyvenimo pamoka. Vaikystėje man Lietuvos istorija nebuvo paslaptis, nes turėjau daug senų žurnalų. Lietuvos istorijos mokiausi ir klausydamasis šeimos pasakojimų apie Sibirą, apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Šeimos susitikimai dažniausiai virsdavo į ilgą dalinimąsi prisiminimais.
Dėl to turėjau supratimą, kad kažkas su visuomene yra ne taip. Jaučiausi gyvenantis dualistiniame pasaulyje. Man, vaikui, buvo sunku suprasti – kur gyvenu? Kokia yra ta Lietuva?
Ir vieną kartą, būdamas, rodos, šeštoje klasėje, savo draugui pasakiau, kad jeigu tik turėsiu galimybę – pabėgsiu iš SSRS. Tai buvo draugų pokalbis, negalėjau įtarti, kuo tas gali virsti.
Ir štai, po kurio laiko iš jo mamos išgirdau klausimą – tai ką, negyvensi su mumis? Neteksime tavęs, išvyksi? Ir aš tada supratau, kad galiu turėti savo nuomonę, bet turiu valdyti liežuvį. Ypač gyvenant sistemoje, kurioje, sakykime taip, atskira nuomonė apie valdžią dažnai reikštų tam tikrus apribojimus. Galiu turėti nuomonę, domėtis, kurti savo argumentaciją, bet nebūtinai skleisti.
Man amžiną atilsį tėvas sakydavo – ši sistema seka žmones. Žinok, su kuo kalbėti ir apie ką. Ir galbūt vėliau tai man leido nedaryti tam tikrų klaidų gyvenime, tiksliau pasirinkti draugus.
Man amžiną atilsį tėvas sakydavo – ši sistema seka žmones. Žinok, su kuo kalbėti ir apie ką. Ir galbūt vėliau tai man leido nedaryti tam tikrų klaidų gyvenime, tiksliau pasirinkti draugus.
– Kada persikraustėte į Vilnių?
– Jau po universiteto baigimo, 1987 metais. Tuomet sukūriau šeimą ir persikraustėme gyventi į žmonos tėvų butą Žirmūnuose. Tipiška situacija – du kambariai, dvi šeimos.
Tiesa, tik pirmąsias mokyklos klases baigiau Juodšiliuose, o paskutines septynias – Vilniuje, 39-ojoje mokykloje Naujininkuose. Todėl Vilnius man puikiai pažįstamas.
– Tai mokydamasis mokykloje nuolat važinėjote iš Juodšilių į Vilnių?
– Taip. Kadangi Naujininkai yra ganėtinai arti Juodšilių, kelionė užtrukdavo apie 25 minutes – dabartiniu supratimu, visiškai nedaug. Susisiekimas buvo puikus, mokiniams nereikėjo mokėti.
– Studijuodamas universitete bendrabutyje irgi negyvenote?
– Ne. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą, nes tėvai suteikė geras sąlygas. Juodšiliuose buvo namų maistas, ta aplinka, prie kurios buvau prisirišęs. Nemačiau būtinybės gyventi bendrabutyje. Net oro kokybės prasme jausdavau, kada įvažiuodavau į Vilnių. Nes tada, nors Vilnius ir turėjo mažiau automobilių, jie būdavo taršūs.
– Kur studijavote? Kaip pasirinkote studijų kryptį?
– Studijavau Vilniaus universitete, tuometiniame Pramonės ekonomikos fakultete. Studijavau pramonės planavimą.
Pasirinkau, matyt, dėl pažįstamų įtakos. Šeimoje turėjau dėdę, kuris buvo ekonomistas. Jis man buvo savotiškas pavyzdys. Įvertinau ir tai, kad man visuomenės mokslai apskritai sekėsi gerai.
– Kas labiausiai įstrigo iš studijų laikų?
– Beprotiškai gera bendra nuotaika fakultete. Pramonės ekonomikos fakultetas tuo garsėjo. Mūsų grupė buvo labai smagi, bendravome ne tik mokslo metu, bet ir po mokslų. Rasdavome galimybę atsipalaiduoti prie alaus bokalo ir pasišnekėti įvairiomis temomis. Beje, kursu žemiau fakultetą baigė ir būsimasis „Dviračių žinių“ kūrėjas Vytautas Šerėnas.
Tas mūsų socialumas ir sugebėjimas pralinksminti tas nebūtinai smagias studijų dienas man paliko gerą „užtaisą“ visam gyvenimui. Mūsų grupė, iš dalies ir kursas, bendrauja ir toliau. Tai rodo, kad santykiai buvo ne tokie jau prasti.
– Kaip atkūrus Nepriklausomybę pasukote į diplomatiją?
– Lėmė akademinės priežastys. Dirbau Eduardo Vilko vadovaujamame tuometiniame Ekonomikos institute, tai buvo dalis platesnės Mokslų akademijos sistemos. Tai jau buvo pereinamasis laikotarpis, pas mus institute aktyviai reiškėsi Sąjūdis. Pas mus dirbo daug su Sąjūdžiu susijusių figūrų – Kazimieras Antanavičius, Gediminas Vagnorius, Kazimiera Prunskienė, Antanas Buračas, pats Eduardas Vilkas.
Institutas buvo prie Neries, pagrindinis darbas vyko dabartinėje Mažvydo bibliotekoje. Ten rašėme savo darbus, prisidėjome prie pirmųjų įstatymų kūrimo. Per ten mane pažinojo žmonės, kurie 1989–1990 m., pradėjo atkurti Užsienio reikalų ministeriją, iš jų ir gavau pasiūlymą ateiti į ministeriją. Tai įvyko 1991 m. kovo pradžioje.
– Vos po kelerių metų Suomijoje tapote jauniausiu Lietuvos ambasadoriumi. Kas įstrigo iš tų laikų?
– Tada egzistavo didžiulis pasirinkimų laukas, viskas priklausė nuo paties žmogaus. Atvažiuoji, reikia įkurti ambasadą, pradėti atstovauti Lietuvai. Tai kiekvienas darė pagal savo supratimą, su savo asmeninėmis investicijomis ir pasiryžimu kažką sukurti.
Ambasadą pradėjau kurti viešbučio kambaryje, kuriame gyvenau, vėliau reikėjo susirasti būstą, paskui atsirado reprezentaciniai dalykai... Buvo ypatingas kūrimo jausmas, kad prisidedu prie valstybės atstovavimo. Daug suomių, ypač vyresnės kartos, sakydavo, kad Lietuvą dar prisimena iš istorijos vadovėlių.
Kaip man 1994 m. pradžioje pasakė vienas jau karjerą baigiantis Vokietijos ambasadorius – tu net neįsivaizduoji, kaip aš tau pavydžiu.
Kaip man 1994 m. pradžioje pasakė vienas jau karjerą baigiantis Vokietijos ambasadorius – tu net neįsivaizduoji, kaip aš tau pavydžiu.
Kadangi tau tenka garbė ir istorinė galimybė įkurti ambasadą. Labai džiaugiuosi ta patirtimi. Daugelis Lietuvos ambasadorių praėjo tokį patį kelią. Tai yra mūsų neatimama privilegija, kurią prisiminsime ir geru žodžiu minėsime.
– Kas labiausiai įstrigo iš derybų su Europos Sąjunga?
– Man teko garbė būti vyriausiuoju euroderybininku. Po 2000 m. pabaigos, kuomet atėjau į tą poziciją, Lietuva buvo dugne. Žemiau mūsų pagal uždarytų derybinių skyrių skaičių buvo tik Rumunija ir Bulgarija.
Mes buvome ant ribos – ar prarasime pasitikėjimą Briuselio akyse kaip galintys įstoti su didžiąja grupe, ar ne. Ir ne Briuselyje vyko pagrindinės derybos. Jos vyko Lietuvoje. Reikėjo įtikinti institucijas suderinti Seimo, Vyriausybės ir kitų socialinių-ekonominių partnerių bendradarbiavimą, kad būtų pasiektas rezultatas.
Manyčiau, koordinavimas, kuris buvo pagrindinė funkcija derybų metu, man paliko giliausią įspūdį. Tai buvo galimybė puikiai pažinti tuometinę Lietuvos valdžios sąrangą ir prisidėti prie jos pokyčių.
Esu dėkingas, kad man teko garbė dirbti su nuostabia komanda. Ji mano prisiminimuose visada liks kaip pagrindinis dalykas, kam aš turėčiau dėkoti. Ir, žinoma, galimybė prisiliesti prie tų pokyčių, kurie nulėmė Lietuvos istoriją XXI amžiuje.
Niekada nebijojau dulkėto biurokratinio darbo, nes žinojau – nepadarius jo, girtis, kad ką nors pasiekei derybose, bus neįmanoma.
– Į 2004 m. prezidento rinkimus ėjote su daina „Už Petrą“. Klipas, kuriame skambėjo daina, tapo viena įsimintiniausių lietuviškų politinių reklamų. Kam šovė mintis sukurti tokią dainelę? Kaip ji gimė?
– Tai buvo išties įstabus reklaminis kūrinys, puikus prezentacinis klipas. Jį nukonkuruoti bus labai nelengva. Jis pataikė į emociją, įstrigo į protą, prisiminimus. Tai buvo mūsų bendradarbiavimo su, aš sakyčiau, vienais kūrybingiausių viešųjų ryšių specialistais rezultatas.
Kažkaip pavyko perduoti vaizdą ir emociją labai gerai. Aš buvau jaunas, dinamiškas, nuotaika buvo gera. Lietuvai reikėjo pokyčio, nedaug trūko, kad būčiau pasiekęs 2-ą rinkimų turą. Esu labai dėkingas klipą padariusiai komandai.
Nesišalinu to klipo, aiškinu, kaip ir kodėl mes tą dalyką darėme – mes ėjome su gera emocija. Norėjome paskatinti žmones atkreipti dėmesį. Konkurencija buvo didelė. Kandidatai buvo prezidentas Adamkus, buvusi ministrė pirmininkė Prunskienė, ilgametis Seimo pirmininkas Juršėnas. Pastumti tokius grandus, su jais konkuruoti jaunam atstovui be to klipo buvo beveik neįmanoma.
– Dešimt metų dirbote Seime, dabar jau penktus metus esate Europos Parlamente. Kuo panašus ir kuo skiriasi darbas abiejuose parlamentuose?
– Pradžioje pasakysiu, kodėl apskritai pasukau į politiką. Valstybės tarnautojo karjeroje, matyt, pasiekiau tą lygį, kada mano rezultatus ėmė lemti ne mano darbo kokybė, bet tiesioginių viršininkų įtakos ir panašiai. Pasakiau sau – netarnausiu kitiems, nebūsiu pastumdėlio vietoje, kad kažkas dėl pavydo, dėl savo ribotumo nuspręstų mano karjeros ribas. Todėl pasukau į politiką.
Darbas ir veikla Seime ir Europos Parlamente – skirtingi dalykai. Pagrindiniame Europos Parlamento komitete, kuriame aš dirbu – Užsienio reikalų komitete – yra 70 narių. Tai pusė Lietuvos Seimo.
Europos Parlamente yra nepalyginamai didesnė dinamika. ES yra globalus žaidėjas, tad reikia atstovauti to globalaus žaidėjo parlamentinei dimensijai. Žmonių įvairovė irgi nepalyginamai didesnė. Bet nepajutau didelio kultūrinio šoko. Man patinka bendrauti su skirtingų kultūrų, tautybių žmonėmis.
– Kokios yra jūsų politinės pažiūros?
– Esu konservatyvus liberalas. Bet mano pažiūros iš tikrųjų yra centristinės.
Esu konservatyvus liberalas. Bet mano pažiūros iš tikrųjų yra centristinės.
Matant, kaip vystosi pasaulinė politika apskritai, aš manau, kad tai yra vis populiarėjantis požiūris. Ir noriu pasakyti, kad nesiruošiu keisti šitų pažiūrų.
– Koks pasaulio ir Lietuvos politikas jus įkvepia? Kokį laikote pavyzdžiu?
– Kaip vizionierius ir kaip užsispyręs politikas, siekiantis savo – Ronaldas Reaganas, XX a. pabaigos transformacijų įkvėpėjas.
Lietuvoje tikrai pagirčiau Andrių Kubilių. Jis turi savo ideologines pažiūras, bet jį iš kitų Lietuvos politikų dažnai išskiria turinys. Tai išsilavinęs, besidomintis, argumentuojantis savo sprendimus politikas, kuriam, deja, trūksta populiarumo ir supratimo iš plačiosios rinkėjų masės.
– Biografijoje minite, kad esate gyvūnų gerovės politikos šalininkas. Esate viešai pasisakęs už gyvūnų teises. Kodėl šis klausimas jums atrodo svarbus?
– Aš augau gamtos apsuptyje. Namie visą laiką turėjome ir šunį, ir kitų naminių gyvūnų. Ir man buvo visada primenama, kad tie gyvūnai nėra daiktai, kad žmonės privalo jais rūpintis.
Gal tai ateina ir iš ankstesnių kartų. Senelis visada labai rūpindavosi arkliais. Ir mane visada stebino toks šaltas, sakyčiau, netgi atšiaurus požiūris į gyvūnus Lietuvoje.
Todėl mes su grupe bendraminčių inicijavome skėtinį judėjimą „Žmonės už gyvūnus“. Man atrodo, daug ką galima pakeisti į geresnę pusę, ir dažnai tai nieko nekainuoja.
– Ar esate vegetaras?
– Nesu visiškas vegetaras, bet turėdamas galimybę renkuosi maistą arčiau vegetariško. Ko gero, tai yra kryptis, link kurios eisiu.
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Mano pomėgius nulemia poreikiai – man labai patinka tvarkytis ir daryti ūkinius darbus sodyboje. Daug ką galiu padaryti. Paskutinis mano darbas – akmenimis išdėlioti takeliai. Patinka, nebijau šitų darbų.
Būdamas Lietuvos pajūryje mėgstu rinkti gintarus.
– Kandidatuodamas į Seimą anksčiau nurodėte, kad mėgstate lietuvišką pirtį. Ar vis dar mėgstate?
– Ne tik mėgstu. Aš pats esu suprojektavęs ir pasistatęs sodyboje pirtį pagal klasikines lietuviškas pirties tradicijas. Labai džiaugiuosi, atsipalaidavimui tai puikus dalykas. Pats pasiruošiu pirtį, ir, laikydamasis tradicijų, ten leidžiu laiką.
– O politinius reikalus pirtyje su kolegomis esate aptaręs?
– Žinoma. Esu kvietęsis ir kitų valstybių politikus. Nes, patikėkite, tokios ramybės, atsipalaidavimo, galimybės pasišnekėti atvirai ir neskubomis kaip susėdus po pirties, matyt, niekur nerasite.
– Galima tai vadinti pirčių diplomatija?
– Yra puikių istorinių pavyzdžių. Pavyzdžiui. Suomijos pokario prezidentas Kekkonenas garsėjo tuo, kad klausimus spręsdavo pirtyje. Manau, kad tai yra puikus dalykas.
Pirtyse esu sukūręs gerų idėjų arba radęs sprendimų situacijoms, kurios atrodė sunkiau suvokiamos, pagaunamos. Nes tas atsipalaidavimas, bendra aplinka... Žinote, ko negalima pirtyje daryti? Pirtyje negalima persivalgyti, skubėti ir pykti.
Žinote, ko negalima pirtyje daryti? Pirtyje negalima persivalgyti, skubėti ir pykti.
Tie trys principai, kurių laikaisi, veda prie to, kad tai – gera vieta sprendimams.
– O pirtis dūminė?
– Ne, ne dūminė. Šiek tiek naujesnė. Bet mano pirtis padaryta taip, kad ugnis eina ne per metalą, bet per pačius akmenis, kuriuos savo rankomis susirinkau iš Vokės upės. Įsivaizduojate, kaip krosnyje ugnis kyla per užpakalinę sienelę, o ten akmenys sudėti tokiu principu, kad stambesni apačioje, o viršuje jau smulkesni. Ir ugnis eina į viršų.
Kai jau gerai įkaista, akmenys būna raudoni. Dar nekeičiau akmenų, bet po 3–4 metų šiaip jau reikėtų keisti, nes jie pradeda byrėti.
Jei naudoji metalą, visai kitoks kvapas, visai kitoks karštis ateina. Mano pirtį reikia kūrenti ilgiau, kadangi didesnė patalpa ir nėra metalo, bet atsiminkite – pirtyje negalima skubėti.
– Vilniuje gyvenate išskirtinėje vietoje – Montvilos kolonijoje. Tyčia pasirinkote tokią vietą?
– Taip. Mums labai patiko jugendo arba art deco stiliaus architektūra. Vilniuje yra vos keletas tokių namų bendrijų. Norėjome tokio stiliaus, nes taip gyvenome ir Helsinkyje. Ieškojome, ir pavyko surasti. Svetainėje esantis apskritas langas apskritai unikalus. Vilniuje yra vos keli tokie langai.
– Minėjote, kad paauglystėje namie turėjote didelę biblioteką. Kokios knygos labiausiai įstrigo?
– Jei man reikėtų pasirinkti bent du autorius, kurių knygas pasiimčiau į tolimą kelionę, tai būtų Erichas Maria Remarque ir Romualdas Granauskas.
– O dabar randate laiko atsiversti knygą?
– Tekstų skaitymas išties atima daug laiko, bet tai daugiausia būna techniniai ir politiniai tekstai, kuriuose galima prasmegti ir vis tiek visų neįveiksi. Bet turiu keletą knygų atsidėjęs skaitymui Briuselyje ir keletą – čia Lietuvoje.
Lietuvoje skaitau knygą apie medžius „Stebuklingas medžių gyvenimas“. Puiki knyga. O Briuselyje yra lenkų autoriaus Mackevicziaus knyga, taip pat mielai skaitau Jono Strielkūno eilėraščių rinkinį „Žalia žemė“.
– Ar skaitėte Harį Poterį arba „Žiedų valdovą“?
– Ne, nors visus filmus peržiūrėjau. Galbūt jau ne tos kartos esu. Be to, taupyti laiką kartais irgi reikia.
– Ar turite mėgstamiausią citatą, kuria stengiatės vadovautis?
– Viena būtų trumpa – „Pradėk nuo savęs“. O antroji, irgi trumpa – „Tavo pastangos apsimoka“.
– Dažnai žiūrite kino filmus?
– Taip. Turime „Netflix“, dažnai stengiuosi pamatyti naujus kino filmus. Mielai lankausi ir kino teatruose.
– Kokio žanro filmus mėgstate? Turite mėgstamą režisierių ar aktorių?
– Man labai patinka italų kinematografija. Federico Fellinio filmai man paliko didžiulį įspūdį. Pavyzdžiui, „Saldus gyvenimas“. Europietiška kinematografija man yra pirmoje vietoje.
– Serialus žiūrite?
– Retai. Paskutinis, kurį esu žiūrėjęs – tai Lietuvos televizijos serialas apie Lietuvos istoriją tarpukariu.
– O grožinių, užsienio serialų nežiūrite?
– Ne. Briuselyje apskritai neturiu televizoriaus ir laiko tam. O atvykęs čia daugiau laiko stengiuosi skirti lietuviškai produkcijai.
– Ar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žiūrėjote „Gelbėtojus“? Meksikietiškas muilo operas?
– Ne, jų atžvilgiu turiu savo nuomonę. Žinau, kad daugelis mėgsta, bet tai nepalietė manęs.
– Dažnai klausotės muzikos? Kokiomis aplinkybėmis?
– Dažnai. Automobilyje klausausi muzikos arba žinių. Mėgstu klasikinį roką, arba apskritai klasikinę muziką.
– O kokie atlikėjai, grupės ar kompozitoriai patinka?
– Iš roko patinka „Beatles“, „Pink Floyd“, „Queen“... Tai, kas formavo mane kaip aštuoniolikmetį. Tuo metu jie buvo, to negaliu pamiršti.
O iš klasikinės muzikos man labai patinka Rachmaninovas ir italų kompozitoriai. Bet rytą pradedu su roku.
– Į kokios grupės ar atlikėjo koncertą, jei atvyktų į Lietuvą, būtinai stengtumėtės nueiti?
– Nepasakyčiau, kad esu dažnas koncertų lankytojas, bet paskutinis koncertas, kur privalėjau būti, buvo Rogerio Waterso Kaune.
Nekreipiau dėmesį į jo politikavimus – jis turi socialinį, politinį profilį ir tai aktyviai skleidžia. Nesutinku su jo požiūriu į vieną Rytuose esantį vadovą, neminėsime jo pavardės. Bet jo muzika yra turininga, deja, amžius, matyt, ima trukdyti ją atlikti geriau.
– O ar yra grupių, atlikėjų iš Lietuvos, kurių klausotės?
– Be abejonės. „Hiperbolė“ man yra klasika, atvėrusi akis į daugelį dalykų. O dabartinės grupės taip pat patinka.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, „Skylė“. Sakyčiau, gera muzika, geros eilės, geras atlikimas.
– Koks jūsų santykis su sportu? Ar užsiimate komandiniu sportu, o galbūt vaikštote į sporto klubą?
– Man patinka komandinis sportas. Ilgą laiką žaidžiau futbolą. Labai išgyvenu dėl Lietuvos futbolo likimo. Neramu žiūrėti į agoniją, kurioje Lietuvos futbolas jau yra per ilgai, ir, atrodo, neturi strategijos, kaip išsikapstyti.
Su draugais aktyviai sportavome žaisdami futbolą salėse ir stadionuose. Dabar sumažinau tempą, vengiu traumų. Tikiuosi pradėti aktyviau pradėti žaisti tenisą, o gal ir golfą.
– O žiūrėti sportą per televizorių mėgstate?
– Žinoma. Esu normalus lietuvis, nepalaikyti rinktinės ar savo komandos man būtų pavojinga.
– Arenose apsilankote?
– Jei yra galimybė, stengiuosi nueiti į futbolą. Į krepšinį, prisipažinsiu, rečiau. Krepšinis man yra per televizorių žiūrimas sportas.
– Turite palaikomą komandą?
– Turiu. Tradiciškai pas mus net klasės laikais buvo takoskyra tarp „Statybos“ ir „Žalgirio“. Mano komanda buvo „Žalgiris“, ir nepakeičiau nuomonės. Ši komanda man visada simbolizavo kažką ypač lietuviško ir autentiško.
Mano komanda buvo „Žalgiris“, ir nepakeičiau nuomonės. Ši komanda man visada simbolizavo kažką ypač lietuviško ir autentiško.
O futbole – Vilniaus „Žalgiris“.
– Turite mėgstamą atostogų vietą?
– Šia prasme esu tradicionalistas. Sodyba ir darbas joje man yra savotiškas poilsis. O jei galėčiau rinktis – sakyčiau, kad Neringa yra visame pasaulyje fantastiška ir unikali vieta.
– Koks yra jūsų svajonių kraštas, į kurį norėtumėte nuvykti?
– Matyt, Ramiojo vandenyno salynai.
– Kaip susipažinote su žmona?
– Mes studijavome tame pačiame fakultete. Vienas kitą iš toliau pažinojome ir anksčiau, o tada atradome vienas kitą. Vestuvės buvo 1987 metais, užauginome du sūnus.
Sūnūs sparnus kelia vis aukščiau. Gerai, kad jie yra nepriklausomi.
– Ką labiausiai norėtume išmokti, ko nemokate?
– Gal skaniai gaminti valgyti? Mėgstu gaminti, bet mano gaminimas yra toks tradicinis. Išmokti ką nors gaminti ypatingai, iš skirtingų pasaulio virtuvių, būtų įdomu.
– Vilniuje turite mėgstamą restoraną, kavinę ar barą?
– Turiu keletą. Pastaruoju metu Vilniuje restoranų situacija gerokai pagerėjo, virtuvių pasiūla išaugo. Mėgstu nueiti į „Stebuklus“ prie Seimo, mėgstu nueiti suvalgyti sušių į japonišką restoraną. Arba, tarkime, nauji restoranai, kurie atsidarė Trakų gatvėje, tikrai smagūs.
– Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Žuvis. Kepta žuvis grilyje man niekada neatsibosta.
– Ar skaitote ir ar pasitikite horoskopais?
– Esu, matyt, šiuolaikiškos tendencijos priešingybė: jie mane juokina.
– Kokį metų laiką labiausiai mėgstate?
– Pavasarį. Gimiau gegužės mėnesį. Tas atgimimo, vilties jausmas ir šviežumas man patinka.
– Kokius tris daiktus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Žiūronus. Kad matyčiau toliau, kadangi negyvenamoje saloje per mažai erdvės. O dar, jei galima, knygas.
– Jei per dieną turėtumėte išleisti milijoną, kam išleistumėte?
– Menui. Meno kūriniams.
– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte valandą pabendrauti, jei galėtumėte?
– Mielai pabendraučiau su žmonėmis, kurie yra pasaulio savotiškai atstumti. Arba laikomi pasaulio problemomis. Tarkime, diktatoriai, kurie turi savo požiūrį, bet nebūtinai priimami civilizuotame pasaulyje.
Mielai praleisčiau su jais ir ne vieną valandą. Kad ir su Šiaurės Korėjos prezidentu. Būtų įdomu pamatyti to žmogaus asmenybę ir išgirsti autentiškus aiškinimus, kodėl jis pasirinko tokį kelią.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Matyt, vis dėlto į ateitį. Praeitis man yra aiški. Ateitis mane domina labiau.
– Kada paskutinį kartą miegojote palapinėje?
– Matyt, prieš 3–4 metus. Turėjome tradiciją plaukti baidarėmis, palapinės yra neatsiejama šio užsiėmimo dalis.
– Kiek laiko daugiausia esate praleidęs be miego?
– Greičiausiai tai buvo Sąjūdžio laikais. Kartą leidome knygą, vieną pirmųjų mūsų knygų, su keliais autoriais. Buvo paskutinė redagavimo diena ir naktis, turbūt daugiau kaip 40 valandų nepertraukiamo darbo. Bet padarėme tai, ko norėjome.
– Katės ar šunys?
– Šunys. Nuolat auginu šunis, ir galbūt juos geriau suprantu.
– Futbolas ar krepšinis?
– Futbolas. Linkiu, kad Lietuvos futbolas taptų toks populiarus ir tokio lygio kaip krepšinis.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– Jau pasirinkau. Nuo pat jaunystės – „Žalgiris“. Tai man nuo jaunystės buvo Lietuvos simbolis, taip pat ir politinis.
– Londonas ar Paryžius?
– Paryžius, greičiausiai. Dėl paprastos priežasties – prancūziška virtuvė geresnė.
– Palanga ar Nida?
– Nida. Nes mažesnė ir unikalesnė.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Sūrus, kadangi jo daug nesuvalgysi.
– Cepelinai ar šaltibarščiai?
– Žinoma, šaltibarščiai, nes nėra sunkus maistas. Bet šiaip cepelinus mėgstu. Turiu pasakyti, kad praėjusią savaitę turėjome konferenciją ir po jos pavaišinome gerą būrį užsieniečių cepelinais. Daugelis suvalgė abu.
– Alus ar vynas?
– Dabar jau vynas, ypač baltas. Anksčiau Lietuvoje vynas buvo nekokybiškas. Ir nuo jo galvą skaudėdavo.
– Kava ar arbata?
– Kava. Mėgstu kavą, turiu pasakyti pagiriamąjį žodį Lietuvoje gaminamai kavai. Ji fantastiškai gera.
– Obama ar Trumpas?
– Žinoma, kad Obama. Telkianti asmenybė, neturinti politinio agresyvumo.
– Landsbergis ar Brazauskas?
– Teko dirbti su abiem. Manau, kad Brazauską galbūt pažinojau geriau.
15min jau publikavo ciklo „Kandidatai be grimo“ interviu su Nagliu Puteikiu, Valentinu Mazuroniu ir Gitanu Nausėda. Dar anksčiau interviu ciklui „Politikai be grimo“ 15min kalbino Aušrą Maldeikienę ir Ingridą Šimonytę.
