Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 03 24

Kandidatai be grimo: M.Puidokas – apie darbą „WalMart“, krepšinio teisėjo karjerą ir kitus M.Puidokus

Artėja Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Kandidatai be grimo“, kuriuo siekiama atskleisti mažiau žinomą galimų kandidatų gyvenimo pusę. Šįkart be grimo – prezidento rinkimuose dalyvauti ketinantis Seimo narys Mindaugas Puidokas.
Mindaugas Puidokas
Mindaugas Puidokas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.

Septintasis 15min pašnekovas – Seimo narys Mindaugas Puidokas.

Svarbiausi faktai apie M.Puidoką:

Amžius: prezidento rinkimų dieną bus 40 metų

Gimimo vieta: Kaunas

Išsilavinimas: socialinių mokslų daktaras

Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus

Nuorodos į ankstesnius ciklo interviu: su Valentinu Mazuroniu, su Petru Auštrevičium, su Gitanu Nausėda, su Ingrida Šimonyte, su Arvydu Juozaičiu, su Nagliu Puteikiu.

– Mindaugai, kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

– Seimo plenarinių posėdžių dienomis keliuosi apie pusę septynių, o apie penkiolika po septynių išvažiuoju į Seimą. Tada vyksta darbai kabinete, sudėliojame darbotvarkę. Anksčiau, kai priklausiau frakcijai, dar būdavo frakcijos posėdžiai. O nuo dešimtos valandos – Seimo posėdis.

Tačiau kadangi kiekvieno Seimo nario, o ypač vienmandatininko, darbo dienos yra skirtingos, sunku apibūdinti tą įprastą dieną. Daug būna savaitgalių, užimtų renginiais ir susitikimais.

Pirmadienis, jei nebūnu išvykęs į užsienį su delegacija Europos Sąjungos ar NATO reikalais, yra apygardos diena. Priimu gyventojus apygardoje Kaune pagal poreikį, kiek žmonių užsiregistruoja.

– O vakarais, kai darbo diena baigiasi, ką mėgstate veikti?

– Kol nebūdavau Seime, mėgdavau sportuoti. Didelė laisvalaikio dalis darbo dienomis buvo skiriama arba krepšiniui, arba lauko tenisui.

O savaitgaliais dabar, kaip ir seniau, būna daug pasivaikščiojimų miške, gamtoje. Stengiamės ir su pačiūžom, ir su rogėm, žiemos džiaugsmais džiaugtis su šeimyna (interviu imtas vasario 26 d., – red. past.). Vyresniam sūnui 7 metai, išmoko čiuožinėti su pačiūžomis šią žiemą.

Gamtą iš tikrųjų labai mėgstame, visi daug keliaujame ir būname gryname ore. Su sportu dabar šiek tiek liūdniau, nes esu vienas nedaugelio Seimo narių, kuris kasdien vakare grįžta iš Vilniaus į Kauną. Nes vaikai labai laukia – tiek mažesnis, kuriam pusantrų metų, tiek vyresnis.

Kartais net su režimu turime problemų. Būna, kad grįžtu vėlai, pusę devynių ar devintą, kada jau beveik reikėtų migdyti vaiką, jei kitą dieną jam į mokyklą. Dažnai būna, kad Mykolas atsigula tik kokią pusę dešimtos ar dešimtą, nes nori su tėčiu pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais.

Kasdien, jei man nesibaigia vėlai darbiniai susitikimai, nelieku Seimo viešbutyje, bet važiuoju namo į Kauną. Namie iš manęs ir telefoną šeima stengiasi pašalinti, atimti, kad nebūtų nei skambučių, nei papildomo rašymo, kad dėmesys būtų namams ir šeimai.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas vaikystės kaime Alksniakiemyje
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas vaikystės kaime Alksniakiemyje

– Gimėte ir užaugote Vilijampolėje. Laikote save tikru kauniečiu?

– Taip, laikau save tikru kauniečiu. Didžioji dalis mano gyvenimo prabėgo būtent Kaune.

Laikau save tikru kauniečiu. Didžioji dalis mano gyvenimo prabėgo būtent Kaune.

Vilijampolė, pasakykime taip, yra rajonas, kuris užgrūdina. Dabar prisimenu vasaras, kai žaisdavau krepšinį lauko krepšinio aikštelėje, tai mūsų žaidimas būdavo kietas, gatvės krepšinis... Panašiai kaip Amerikoje, kur „bauda“ tik tada, kai smūgis toks stiprus, kad griūni iš kojų.

Tikrai užgrūdino visomis prasmėmis. Bet džiaugiuosi, kad gavau tokią sudėtingą gyvenimo mokyklą, kad aš išlikau tvirtas savo vertybinėse nuostatose.

Manau, kad kiekviena patirtis, jei tu ją panaudoji naudingai, yra gera. Šitoje vietoje ta vilijampolietiška patirtis, juk Vilijampolė, kai augau, tikrai nebuvo saugiausias rajonas, švelniai pasakius, tai ta patirtis mane tikrai stipriai užgrūdino.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidoko nuotrauka iš 1985 m., kai jis buvo pirmokas
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidoko nuotrauka iš 1985 m., kai jis buvo pirmokas

Gal keturis mėnesius esu gyvenęs Amerikoje, kur dirbau prekybos centre „Walmart“. Buvau ten su studentiška „Work & Travel“ programa. Turėjome kupiną įspūdžių ir nuotykių kelionę su kursiokais ir draugais, net NBC filmavo. Tai buvo 2000 m.

Buvome regione, kuris šiek tiek panašus į mūsų Nidą. Vadinasi Outer Banks, jei teko girdėti, Šiaurės Karolinos valstijoje. Tarp tokio gėlo vandens ir vandenyno. Pusiau kurortinė vietovė.

Europiečių ten užsukdavo nedaug, lietuvių tuo labiau. Tai NBC televizija filmavo, klausė, kaip mes Lietuvoje gyvename.

Nes geografinis supratimas paprastų žmonių ten labai skirtingas. Žino didžiausias valstybes, kaip Jungtinė Karalystė ar Vokietija, o Lietuvos nelabai. Reikėdavo visiems kantriai aiškinti, kad Lietuva nėra Rusija, kad tai maža nepriklausoma šalis prie Baltijos jūros.

– Kokį įspūdį paliko JAV?

– Įdomų įspūdį. Labai skiriasi žmonės skirtingose valstijose pagal dalykus, kuriais domisi. Labai išsiskiria studentų miesteliai, aš buvau Šiaurės Karolinos universitete, kur Michaelas Jordanas studijavo. Salė ten įspūdinga, kaip NBA arena, tokių mes tada nebuvome matę. Man kaip krepšinio mėgėjui, įspūdis buvo nuostabus.

Labai graži gamta, kalnai, nacionaliniai parkai yra įspūdingi. Bet vėlgi, žmonės labai skiriasi. Aš tada politikos mokslus VDU studijavau, man kaip politologui buvo labai įdomu, nes kaip tik vyko JAV prezidento rinkimų kampanija, Alas Goras konkuravo su George'u Bushu.

Stebėjausi, kad apie Busho ir Goro politiką žmonės beveik nieko nežino – tik vieną kitą vertybinį dalyką, sakykim, požiūrį į religiją, ginklų kontrolę. Aš jiems sakau – palaukit, o kaip kiti dalykai, socialinis saugumas, sveikatos apsauga? Iš tikrųjų apie tai paprasti žmonės labai mažai žino.

Žmonės, kurie atvažiuoja iki Europos, tuo labiau iki Lietuvos, jau turi platų akiratį. Bet didžioji dalis keliauja tik Amerikos ribose. Kadangi tai labai didelė valstybė, ir jiems pasaulis sukasi apie jų šalį.

Mes, europiečiai, šitoje vietoje esame kitokie. Mes labiau keliaujantys, atviresni pasauliui. Vidutinis pagal pajamas Lietuvos gyventojas labai skiriasi nuo analogiško gyventojo JAV. Tai man buvo sukrečianti patirtis – aš to nesitikėjau. Man atrodė, kad toje valstybėje bus taip visi pažengę išsilavinimo, žinių prasme...

Realybė tokia, kad mes Lietuvoje per dažnai esame linkę save nuvertinti, plakti ir sakyti, kad mums trūksta vienų ar kitų dalykų. Manau, pas mus žmonės yra ir išsilavinę, ir protingi. Ir tokių žmonių labai daug.

– Gal kokią įdomesnę istoriją iš jaunystės Kaune prisimenate?

– Aš profesionaliai teisėjavau krepšinį, ten tų istorijų būdavo visokių. Mano karjeros pradžia buvo pas Raimundą Barauską ir Kęstutį Pilipauską jų įkurtoje krepšinio teisėjų mokykloje. Pradėjau nuo teisėjavimo Kauno krepšinio mėgėjų lygoje, žemesniuose divizionuose.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas krepšinio rungtynėse su Seimo komanda
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas krepšinio rungtynėse su Seimo komanda

Buvau labai jaunas, man buvo 17 metų. Būdavo visko. Jei kažkas netikdavo, patirdavau didžiulį spaudimą iš tų mėgėjų žaidėjų. Tai irgi buvo užgrūdinanti patirtis.

Turėjau suprasti, kad negaliu spręsti problemų aikštelėje, jei komandoms kažkas nepatikdavo, tik apdalindamas visus techninėmis pražangomis. Turėjau komunikuoti su žaidėjus, rasti sprendimus, balansą tarp griežtumo ir teisingų sprendimų.

Vėliau teko teisėjauti ir Lietuvos moterų krepšinio lygoje, ir studentų krepšinio lygoje. Tikrai buvo daug įdomaus darbo krepšinyje. Visada man buvo dilema – ką rinktis: sportą ar mokslus?

Bet tuo metu suderinti dienines studijas su sportu buvo labai sudėtinga. Ir kai ėmiau vieno po kito atsisakinėti kvietimų važiuoti su komandomis kartu kaip teisėjas į užsienį, buvo labai skaudu. Turėjau atsisakyti ir kelionės į Australiją, ir į kitas įdomias šalis.

Tada pradėjo visi suprasti, kad keliauju labiau tuo pasirinktu mokslo, o ne sporto keliu. Pradėjo mane mažiau kviesti.

O paskui, kai įstojau į magistrantūrą Vilniuje, pradėjau dirbti LNK televizijoje, tai irgi buvo kupinas iššūkių laikotarpis. Dirbau naujienų redaktoriumi žinių tarnyboje kartu su amžiną atilsį Roku Žilinsku, jis buvo mano mokytojas. Buvo užsakytos ir dikcijos pamokos, tai irgi buvo labai įdomi patirtis. Bet tada teisėjauti laiko visiškai nebeliko, ir iš krepšinio teisėjo kelio pasitraukiau.

Vėliau, kai baigiau magistrantūros studijas, grįžau į Kauną. Pradėjau dėstyti, lygiagrečiai studijavau doktorantūrą. 2009 m. apsigyniau socialinių mokslų daktaro laipsnį vadybos ir administravimo kryptyje. Mano disertacija susidėjo iš labai skirtingų dalykų – apėmė tiek politiką, tiek ekonomiką, tiek industrinius dalykus.

– O apie ką buvo disertacija?

– Ji vadinosi „Industrinis mokslas Baltijos jūros regiono šalių įmonių vertės kūrimo grandinėse“.

Jei išvertus į paprastų žmonių kalbą – buvo lyginamas Baltijos jūros šalių regionas su Pietryčių Azija. Vieni iš konkurencingiausių pasaulio regionų.

Ir buvo kalbama apie vadinamąsias „vėluojančias šalis“, yra tokia sąvoka, jų galimybes mokytis ir greičiau pasivyti išsivysčiusias šalis. Panašiai kaip Pietryčių Azijoje buvo šalis vedlė Japonija ir ja sekė daug valstybių, kurios tapo Azijos tigrais ir pasiekė tą nerealų rezultatą per kelis dešimtmečius.

Tai aš analizavau, kaip Lietuvai ne aklai kopijuojant kurią nors šalį, bet pritaikant prie mūsų vietinės specifikos pasiteisinusius dalykus kitose šalyse, peršokti per kelis ekonominio išsivystymo laukelius.

– Kokios yra jūsų politinės pažiūros plačiąja prasme?

– Mano pažiūros yra panašios į tas, kurias turi kai kuriose Europos šalyse valdančiosios jėgos, kurios vadovaujasi tradicinėmis vertybėmis, tradicine morale, pagarba tradicinei šeimai, krikščioniškoms vertybėmis.

Austrijos premjeras Sebastianas Kurtzas būtų tokių pažiūrų pavyzdys. Arba Lenkijos dabartinė valdančioji jėga ir ponas Kaczynskis. Šitoje vietoje mano pažiūros, žiūrint pagal tradicinį skirstymą, yra aiškiai dešiniosios.

Tačiau pagal ekonominę politiką aukščiau išvardintos jėgos yra nuo centro į kairę. Tai yra į paprastus žmones orientuota ekonominė sistema, progresiniai mokesčiai, socialinės atskirties mažinimas.

Tai, mano nuomone, yra tas derinys, kuris yra teisingiausias XXI a. Europai. Nes pas mus egzistuoja didžiulė turtinė nelygybė, skirtumas tarp turtingiausių žmonių, kurių yra nedidelis procentas Vakarų pasaulyje, ir tarp tų žmonių, kurie skursta.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas Kauno pilies šturmo inscenizacijoje 2016 m.
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas Kauno pilies šturmo inscenizacijoje 2016 m.

Aš manau, kad mes, kaip valstybė, neturime kitos išeities, kaip tik išlikti tvirta šalimi, išsaugojusia savo kultūrą, papročius, tai yra labai svarbu. Bet taip pat manau, kad tie papročiai turi būti pateikti moderniai, patraukliai ir suprantamai jaunimui. Jei bandysime tą pateikti kaip XIX a., jaunam žmogui tai neturės norimo poveikio.

Bet privalome pasiekti, kad jaunam žmogui būtų skirtumas – ar jis gyvena Pietų Korėjoje, ar Lietuvoje. Ar jis gyvena Vokietijoje, ir Lietuvoje. Kad skirtumas būtų ne tik draugai, bet ir kad ir kultūrinė aplinka, šventės būtų tam žmogui svarbūs. Bet jei mes to nesugebėsime pateikti jaunam žmogui suprantama kalba, ta tradicinių vertybių apsauga taps labiau tuščiu šūkiu, kuris neturės aiškaus atoveiksmio.

– Koks pasaulio ir koks – Lietuvos politikas jus įkvepia? Kokį laikote pavyzdžiu?

– Lietuvos politikas, kurio pavyzdžiu, kaip vertybinio žmogaus, kaip intelektualo norėčiau sekti, neabejotinai yra amžiną atilsį Romualdas Ozolas.

Lietuvos politikas, kurio pavyzdžiu, kaip vertybinio žmogaus, kaip intelektualo norėčiau sekti, neabejotinai yra amžiną atilsį Romualdas Ozolas.

Iš pasaulio politikų vieną išskirti būtų sunku. Įspūdingų asmenybių buvo daug. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, Ronaldas Reaganas ar Johnas Kennedy – JAV prezidentai, kurie buvo tvirti savo vertybėmis ir siekė pakeisti pasaulį, padaryti jį geresne vieta gyventi.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo/Pauliaus Lileikio nuotr./Romualdas Ozolas mitinge Vingio parke Lietuvos Nepriklausomybei remti Vilnius, 1990 m. balandžio 7 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo/Pauliaus Lileikio nuotr./Romualdas Ozolas mitinge Vingio parke Lietuvos Nepriklausomybei remti Vilnius, 1990 m. balandžio 7 d.

Arba Winstonas Churchillis. Tai yra asmenybės, kurios daug ko mus išmoko. Iš jų visų tenka mokytis, analizuoti jų gyvenimo kelią, priimtus sprendimus. Analizuodamas gali mokytis pats ir tobulėti kaip asmenybė.

– Kokia kada nors skaityta knyga ar knygos paliko įspūdį visam gyvenimui?

– Jei kalbame apie politikos lauko knygas – kiekvienam savo studentui rekomenduodavau Platono „Valstybę“, Aristotelio „Politiką“ ir Nicholo Machiavellio „Valdovą“. Tai trys bazinės knygos, kurios, mano nuomone, nusako vakarietiškos minties raidą ir kartu politikos esmę, santvarkų esminius bruožus.

O jei kalbame apie grožines knygas – mano pirma perskaityta knyga buvo apie indėnus, Liselotte Welskopf-Henrich knyga „Harka“.

Tikrai mėgdavau knygas apie Šiaurės Ameriką, apie indėnus, taip pat istorines knygas apie viduramžius. Tų viduramžių knygų buvo šimtais perskaityta – pavyzdžiui, Alexandro Diuma arba Walterio Scotto.

Buvau tas vaikas, kuris augo su knygomis. Mano mamytė dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje, didžiausioje Kaune, dažnai mane pasiimdavo su savimi į darbą. Aš tarp tų knygų lentynų klaidžiodavau, galėdavau išsirinkti įvairias. Nes visos knygos, kurios Lietuvoje buvo naujai išleidžiamos, patekdavo pas ją į tvarkymo skyrių, ir aš galėdavau pirmas pasiimti, perskaityti ir į namus parsinešti.

Augau tarp knygų, jos ir formavo mane kaip asmenybę. Visada tekdavo balansuoti tarp laiko, skiriamo sportui ir draugams, ir laiko, skiriamo knygoms.

– O dabar randate laiko atsiversti knygą? Kokią paskutinę knygą skaitėte?

– Dabar knygoms atsiversti laiko randu daug mažiau. Dažniausiai knygas skaitau su vyresniuoju sūnumi. Jis dar tik mokosi skaityti, rimtesnes knygas skaityti man tenka už jį pačiam. Paskutinė mūsų perskaityta knyga buvo Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno „Hobitas“.

Kadras iš filmo/Filmo „Žiedų valdovas“ herojai Frodas ir Semas (dešinėje)
Kadras iš filmo/Filmo „Žiedų valdovas“ herojai Frodas ir Semas (dešinėje)

Abiems buvo smagu. Nes aš irgi esu Tolkieno gerbėjas, neabejotinai tai yra viena mano mylimiausių grožinio žanro knygų. Tolkieno „Žiedų valdovo“ ir knygos daug sykių perskaitytos, ir filmai matyti.

– Ar dažnai žiūrite kino filmus?

– Pakankamai dažnai. Bet dažniausiai ne kino teatre, bet namie.

– O turite mėgstamiausią žanrą, režisierių ar aktorių?

– Mėgstamiausias žanras būtų susijęs su viduramžiais ar „fentezi“, ar politiniais filmais. Iš dabartinių filmų būtų „Sostų karai“ („Game of Thrones“, – red. past.), nes aš ir knygas George'o R.R.Martino esu skaitęs, turbūt vienas iš pirmųjų.

Kai dirbome kartu su Rasa Tapiniene LNK, ji man pirmąją knygą George'o R.R.Martino rekomendavo perskaityti, ir nuo tada esu jo gerbėjas.

„Sostų karų“ visus sezonus mačiau. O jei iš politinių serialų – „Kortų namelis“ („House of Cards“, – red. past.) man labai patinka.

O iš aktorių tai būtų Seanas Beanas. Jis ir „Žiedų valdove“, ir įvairiuose politiniuose filmuose, ir tuose pačiuose „Sostų karuose“ Eddardą Starką vaidina.

– O ar paskutiniame XX a. dešimtmetyje žiūrėjote „Gelbėtojus“ ar meksikietiškas muilo operas?

– Ne, meksikietiškų muilo operų gerbėjas nebuvau (juokiasi). Niekaip nesuprasdavau, kodėl mano promočiutė daug laiko leisdavo būtent žiūrėdama tokius serialus, manęs jie netraukia.

– Ar dažnai klausotės muzikos? Kokį vaidmenį ji vaidina jūsų gyvenime?

– Klausausi. Kadangi daug domėjausi Suzuki ugdymo metodika ir kitomis, stengiuosi su vaikais klausytis daug klasikinės muzikos – Mozarto, Vivaldi. Tai yra tie pagrindiniai kompozitoriai, kurie mums visiems patinka. Tarkime, Vivaldi „Metų laikai“.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas dirba bityne
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas dirba bityne

Klausomės, be abejo, ir paprastas dainas. Kadangi turiu du vaikus, dažnai tenka ir vaikiškų dainelių pasiklausyti, ir lopšinių, padedančių užmigti. Tad muzika įvairi – vienokios klausai su vaikais, kitokios – pats.

Džiaugiuosi, kad pernai su žmona pavyko apsilankyti Bryano Adamso koncerte. Tokia muzika patinka.

– O iš šiuolaikinės muzikos ką mėgstate?

– Sunku būtų pasakyti, jų yra tiek daug ir jie nuolat keičiasi... Yra daug atlikėjų, kurių vienas ar kitas kūrinys patinka, bet taip, kad galėčiau išskirti vieną ar kitą... Pavyzdžiui, Eminemo yra kūrinių, kurie patinka, bet yra ir tokių, kurie visai nepatinka. Įvardinti vieną būtų sunku.

– O Kanye Westo klausotės?

– Yra kai kurie kūriniai, kurie nieko, visai patinka.

– Į kokios grupės ar atlikėjo koncertą, jei vyktų Lietuvoje, norėtumėte nueiti?

– Turbūt į kokios nors legendinės grupės koncertą – „Pink Floyd“, „Aerosmith“, „Bee Gees“.... Būtų įdomu tų grupių koncertuose būti.

– O iš lietuviškos muzikos yra, kas patinka?

– Yra. Ir ne vienas jaunas atlikėjas imponuoja. Tarkime, tas pats Merūnas Vitulskis arba Donatas Montvydas, kai klasikinę muziką dainuoja.

Taip pat ir Mamontovo ne viename koncerte esu buvęs. Arba Atlanta, kuri yra mano bendrapavardė, Puidokaitė. Turime gerų atlikėjų, galime jais pasidžiaugti.

– O Atlanta yra jūsų giminė?

– Ne, bent jau ne artima. Puidokų Lietuvoje yra labai daug. Net Mindaugų Puidokų yra kokie septyni. Todėl žmonės mane visą gyvenimą mane su vienu ar kitu painiodavo.

Puidokų Lietuvoje yra labai daug. Net Mindaugų Puidokų yra kokie septyni. Todėl žmonės mane visą gyvenimą mane su vienu ar kitu painiodavo.

Prisiminiau juokingą istoriją iš mokyklos laikų – mano lotynų kalbos mokytojas vienu metu buvo kunigas Mindaugas Puidokas, dabar jau amžiną atilsį. Buvo įdomus sutapimas, ir klasiokai per dantį traukdavo, kad man sekasi, nes dėl vardo manęs mokytojas niekada prie lentos nekviečia (juokiasi).

– Minėjote, kad mėgstate žaisti krepšinį. O ar domitės krepšiniu? Turite palaikomą komandą?

– Labai domiuosi. Kai vaikas buvau, visos sienos buvo žymiausių krepšininkų plakatais nuklijuotos. Tiek mūsų, tiek NBA. Pavyzdžiui, Johno Stocktono, Šarūno Marčiulionio, Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio.

„Žalgirio“ krepšininkai ir jų varžybos – aš su jomis užaugau. Dėl to, kad tėtis nuo tada, kai man buvo 5-6 metukai, nuolat imdavo į „Žalgirio“ varžybas. Mačiau legendines kovas su CSKA. Su „Žalgiriu“ užaugau, tai mylimiausia klubinė komanda.

Taip pat seku lietuvių pasirodymus NBA ir Lietuvos rinktinę. Būdavo šventas reikalas, kai vykdavo olimpinės žaidynės, naktį ar bet kokiu laiku, nepriklausomai nuo laiko skirtumo žiūrėti.

Kalbant apie kitus sportus, su žmona susipažinau per lauko tenisą. Abu buvome Lietuvos studentų teniso čempionate. Ten įvyko mūsų pažintis. Pamačiau, kad labai gražiai, elegantiškai žaidžia, labai graži mergina (šypsosi). Ir paskui susipažinome.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas su žmona žaidžia tenisą
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas su žmona žaidžia tenisą

– Turite mėgstamą atostogų vietą, kur vyktumėte?

– Mėgstamiausia atostogų vieta, taip jau susiklostė, yra Turkija. Dažniausiai važiuojame į Fetijos regioną, tokį mažą miestelį Uzumlu kalnuose. Bet mėgstame pakeliauti ne tik ten, ir kitas šalis aplankyti.

– Ar turite svajonių kraštą, kuriame dar nebuvote, bet norėtumėte pabūti?

– Turiu svajonę nuvykti į kai kurias senųjų civilizacijų vietas. Pamatyti Lotynų Amerikos valstybes, kur buvo inkų, actekų, majų civilizacijų vietos. Nes, pavyzdžiui, Egipte teko lankytis, ten – ne.

Kaip žmogui, besidominčiam senovės istorija, būtų įdomu. Tikiuosi, kai vaikai paaugs, turėsime galimybę ir tokias tolimesnes, sunkiau pasiekiamas vietas išvysti.

– Ar skaitote horoskopus? Ar jais tikite?

– Tais horoskopais, kuriuos publikuoja kasdien – tikrai ne.

– O yra kažkokie kitokie, kuriais labiau tikite?

– Kiek teko girdėti, yra įvairūs sudėtingesni horoskopai. Įvairios tautos, įvairios civilizacijos yra turėję tų horoskopų, kurie kalba apie gimimo valandą, minutę. Kaip kiekvienas konkretus žmogus gimdamas atsineša tam tikras savybes.

Ta sritis yra įdomi, bet nesu jos žinovas. Bet gal kažkada įdomu būtų pasižiūrėti, kas ką reiškia ir kas yra lemta.

– Ar yra dalykas, kurio nemokate, bet norėtumėte išmokti?

– Visada mėgau įvairias sporto šakas, tad norėčiau išmokti čiuožinėti su pačiūžomis ir tada kartais laisvalaikiu pažaisti ledo ritulį. Džiaugiuosi, kad mano vyresnis sūnus su pačiūžomis jau visai gerai čiuožia. Gal galėsiu pasidžiaugti, kad bent jam pavyksta (juokiasi).

Smagu, kad jam pačiam patinka. Niekada vaiko neverčiame užsiimti veikla, kuri jam nebūtų prie širdies. Vyresnysis sūnus atsirenka ir lanko tai, kas jam patinka. Ne dėl to, kad mamai ar tėčiui tas patinka.

– Ar mėgstate gaminti? Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?

– Su kulinarija, prisipažinsiu, silpnai. Esu laimingas, kad geros kulinarės yra mano žmona ir jos močiutė. Dažnai daug laiko praleidžiu Vilniuje, išvažiuoju anksti ir grįžtu vėlai, tai labai smagu, kad žmonai su mažaisiais padeda seneliai. Močiutė ir žmona palepina ir mane patiekalais.

Aš pats galiu pasigaminti bazinius dalykus – kiaušinienę, koldūnus. Bet didis kulinaras nesu. Vienintelis sudėtingesnis patiekalas, kurį moku, bet ir tai jau daug metų negaminau – čili troškinys.

– Kokius tris dalykus pasiimtumėte į negyvenamą salą?

– Žiebtuvėlį, nes be ugnies nė žingsnio žengti nepavyktų. Peilį... (Susimąsto) Žiebtuvėlis, peilis ir trečias dalykas tebūnie knyga. Kokia didelė, ilga, kad ilgai užtektų.

– Su kokiu pasaulio žmogumi norėtumėte valandą pabendrauti, jei galėtumėte?

– Su popiežium Pranciškum. Jo mintys ir enciklikos apie pasaulį, apie dialogą tarp skirtingų religijų, apie gamtos tausojimą, kad turime vieną planetą ir turime ją saugoti, yra įkvepiančios. Jos rodo, kad jis ne tik kaip katalikų bažnyčios vadovas, bet ir kaip filosofas, gili asmenybė yra labai įdomi. Būtų labai įdomus pokalbis.

– Katės ar šunys?

– Šunys. Visą gyvenimą, nuo vaikystės mėgau šunis. Nesu nusistatęs prieš kates, bet gal priežastis tame, kad nuo paauglystės dėl alergijos negalėjau katės laikyti. Daug čiaudėčiau, jei katė būtų su manim (juokiasi).

– Futbolas ar krepšinis?

– Krepšinis.

– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?

– „Žalgiris“. Bet noriu, kad kuo daugiau būtų Lietuvoje stiprių klubų, kurie žaidžia gerai tiek Europoje, tiek nacionaliniame čempionate. Jei nebūtų „Lietuvos ryto“, nebūtų taip įdomu stebėti finalus.

– Londonas ar Paryžius?

– Paryžius. Jis romantiškesnis, kažkiek kitoks. Savo architektūra ir viskuo.

O jei apskritai reiktų rinktis iš sostinių – tai Praha. Nes tai mažasis Paryžius.

Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas su sūnumi
Asmeninio M.Puidoko archyvo nuotr./M.Puidokas su sūnumi

– Palanga ar Nida?

– Nida. Nes gamta, kopos, ramu ir tylu.

– Saldus ar sūrus maistas?

– Sūrus.

– Cepelinai ir šaltibarščiai?

– Gali būti ir tas, ir tas? Labai mėgstu abu.

– Gali. Alus ar vynas?

(Susimąsto) – Geras klausimas... Dabar kadangi priklausau blaivybės judėjimui Seime, nesu tas, kuris vartotų ar tą, ar tą, nebent labai retais atvejais. Bet iš principo tai dabartiniu gyvenimo laikotarpiu turbūt vynas.

– Kava ar arbata?

– Arbata.

– Obama ar Trumpas?

– Trumpas. Dėl to, kad jis atstovauja tradicinėms dešiniosioms vertybėms. Demokratų partija JAV visada yra ta neoliberali partija, kuri primena Kubiliaus, Gabrieliaus Landsbergio išpažįstamas vertybes. Tas labai kertasi su tradicinės šeimos sąvoka ir visais dalykais, ką palaikau pats.

– Landsbergis ar Brazauskas?

– Šioje vietoje – Ozolas (juokiasi).

– O jei iš jų dviejų?

– Jei iš jų dviejų – tai Brazauskas. Dėl to, kad, mano giliu įsitikinimu, Landsbergis nebuvo tas žmogus, kuris priėmė išmintingus sprendimus jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Jo lyderystė atstūmė tokius svarbius žmones, kaip Justinas Marcinkevičius, Romualdas Ozolas ir kiti, kurie buvo vertybiniai ir kurie būtų galėję atnešti esmines permainas valstybėje.

Aš manau, kad kad esminė problema mūsų valstybėje, kurios išvengė Estija ir dėl to dabar turi daug jaunų politikų – jie padarė rimtą liustracijos procesą, kuris neleido senajai komunistinei nomenklatūrai išlikti valdžioje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais