Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus neabejotinai sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir žiūrėtus filmus, atostogų vietas, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus portalas 15min ir užduoda kandidatams.
Trečiasis pašnekovas – Seimo narys, Lietuvos centro partijos pirmininkas Naglis Puteikis. Jį kandidatu į prezidentus iškėlė Lietuvos centro partija. Su N.Puteikiu 15min žurnalistas susitiko Seime.
Svarbiausi faktai apie N.Puteikį:
Amžius: 53 metai
Gimimo vieta: Vilnius
Išsilavinimas: istorikas
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus.
– Nagli, esate vilnietis. Kokiame rajone augote, kokia buvo jūsų vaikystė?
– Žvėryne. Ten, kur dabar rusų ambasada. O tuomet buvo pats tikrasis Žvėrynas. Mediniai namai. Dabar ten turtingų žmonių rajonas, o tuomet buvo neturtingų žmonių. Buvo daug rusų, lenkų, vienoje iš gatvių buvo apgyvendinami iš kalėjimų po amnestijos paleisti žmonės.
O Žvėryno pakraščiuose buvo pastatyta geresnių namų, ten jau tuometė grietinėlė gyveno. Žmonės, kuriems labiau pasisekė tarybinis gyvenimas.
Tai buvo labai įdomi aplinka, įdomūs, galima sakyti, visų sluoksnių bendraamžiai. Taip pat ir mokykloje: mokiausi 15-oje vidurinėje mokykloje, kuri apėmė visus gyventojų sluoksnius.
Tokioje aplinkoje tu iškart gauni visą gyvenimą. Negyveni rezervate, negyveni vieno socialinio sluoksnio rajone. Tu gyveni ten, kur gyvena visi – nuo pačių turtingiausių iki kalėjimuose sėdinčių ar alkoholikų. Visas gyvenimo skerspjūvis, tokia gyvenimo archeologija.
– Biografijoje minima, kad jūsų tėvas buvo muzikantas, nubaustas už rezistencinę veiklą. Ar galite papasakoti plačiau?
Kai tėvas kasė kanalizaciją, tai vien lapių kaulus kelių metrų gylyje rasdavo. Turbūt iš čia atsirado noras tapti archeologu.
– Jis buvo chorvedys. O dar būdamas moksleiviu Pasvalyje, 1946 m. subūrė moksleivių būrį, kuris spausdino lapelius, raginančius neiti į rinkimus, boikotuoti sovietinės valdžios rinkimus. Ir nupiešė piešinį – ant kiaulės vaizdelio uždėjo Stalino ūsus.
KGB pas vieną moksleivį rado dienoraštį, kuriame buvo aprašyti visi to būrio žygdarbiai. Ir penkiolikmetis mano tėvas gavo dešimt metų lagerio už viso to organizavimą.
Jis man visa tai papasakojo tik tada, kai aš jau buvau suaugęs. Ilgai slėpė. Bet man intuicija ir iki to pasakojimo sakė, kad tėvas yra maištingas ir nemyli tarybų valdžios.
– Kokia Vilniaus vieta jums labiausiai patinka?
– Vilniaus Vingio parkas ir kita, priešinga, Žvėryno pusė. Ten, kur šaltiniai, lenkų tuneliai, lenkų karinis geležinkelis.
Taip pat patinka ir spėjama buvusi Radvilų rūmų vieta, kur iki šiol auga kultūriniai augalai – maumedžiai, pusiau laukinės rožės. Labai egzotiška vieta.
O namas, kuriame gyvenau, buvo viduramžių laikų lapių fermos vietoje. Kai tėvas kasė kanalizaciją, tai vien lapių kaulus kelių metrų gylyje rasdavo. Turbūt iš čia atsirado noras tapti archeologu.
– Dėl kokių dar priežasčių būtent archeologija jus patraukė?
– Mama dirbo lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tautosaką rinko, vaikų dainas. Ji bendravo su archeologais, pamatė, kad ir aš domiuosi. Tada buvo toks žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, kuris spausdino archeologines įdomybes, ir mama pasiūlė archeologui Vytautui Urbanavičiui paimti mane į ekspediciją. Ir man labai patiko.
Nusprendžiau stoti į istoriją ir tapti archeologu. Bet taip ir netapau: atsiradus Sąjūdžiui, pasukau į paminklosaugą.
– Kaip tai įvyko? Kodėl sužavėjo paminklosauga?
– Tuo metu studentus buvo pradėję imti į sovietinę kariuomenę, nes atėjo eilinė demografinė duobė ir trūko kareivių. Aš buvau paimtas iš antro kurso. Ir kai grįžau iš tos sovietinės kariuomenės, klasiokas paskambino. Sako – klausyk, važiavau pro Kernavę, mačiau, kad ten suarta.
Sakau – ar gali mane nuvežti? Pasiėmėm fotoaparatą, nuvažiavom, žiūrim – Kernavėje viskas išarta didžiausias plūgais, išvirtę rąstai, akmenys, anglys. Aš jau archeologinės praktikos tada turėjau pakankamai, kad suprasčiau, jog čia yra žalojama dar neatrasta senovės gyvenvietė.
Viena iš tokių nematomų, bet juntamų privilegijų buvo, kad galėjai kalbėti garsiau negu kiti. Galėjai daugiau kritikos pasakyti.
Nufotografavau, nunešiau straipsniui „Švyturyje“ (Anksčiau leistas politinis-visuomeninis mėnesinis žurnalas – 15min). Tuo metu buvo pradėjusi bręsti „perestroika“. „Švyturys“ išspausdino mano straipsnį ir redaktorius patyrė represijas už tokią antitarybinę veiklą.
Aš, kadangi buvau grįžęs iš Afganistano, kur tarnavau kaip kareivis, turėjau karo veterano bilietą. Jis tais laikais suteikdavo tam tikrų privilegijų. Viena iš tokių nematomų, bet juntamų privilegijų buvo, kad galėjai kalbėti garsiau negu kiti. Galėjai daugiau kritikos pasakyti. Tai aš nutariau, kad reikia ginti Kernavę. Ir taip ir įsivėliau ginti redaktorių, žurnalo redakciją, visą straipsnį.
Netrukus statybininkai jau pačiame Vilniaus mieste, šalia Katedros, pradėjo kasti griovį, nes ten įrenginėjo kondicionavimo sistemą. Ir kadangi jau mane žinojo kaip paminklosaugininką, žmonės paskambino ir pasakė – ateik, pažiūrėk, kas čia darosi. Aš atėjęs pamačiau – Valdovų rūmų pamatai atkasti. Mačiau, kad tiems pamatams gresia pavojus tuojau pat būti ir suardytiems.
Tada aš su studentais suorganizavau kitą straipsnį, šįkart „Jaunimo gretose“. Istorija vėl pasikartojo: redaktorius patyrė didžiulį spaudimą. Ir pagavo kovinis azartas. Nežinau, gal iš tėvo polinkį į rezistenciją perėmiau... Stiprybės suteikė ir tas karo veterano bilietas.
Tada Istorijos fakultete pastatėme stendą su griaunamų senamiesčio objektų nuotraukomis. Bandė mane visaip kaip universiteto valdžia prispausti, bet Bronislovas Genzelis, kuris buvo vienas iš partijos šulų universitete, mane labai aršiai gynė.
Kai tu pradedi už ką nors kovoti, atsiranda sąjungininkų, tuomet atsiranda didesnių galimybių. Taip įsivažiavau. Galiausiai tuometinė tarybinė valdžia mane pakvietė dirbti paminklosaugos inspekcijoje. Sako: ar tu nenori, užuot stendus daręs, paminklų savo rankomis gelbėti?
Aš tada nesupratau, kad čia buvo klastingas sovietų valdžios metodas, kaip įtraukti aktyvistus į savo sistemą, juos iš esmės papirkinėti. Bet išėjo labai gerai, nes per tuos dvejus metus, kol dirbau tame vykdomajame komitete, aš išmokau administravimo. Kaip valdyti didelius kiekius informacijos, kaip vadovauti žmonėms, kaip vadovauti įstaigai. Man vėliau šios žinios gyvenime labai pravertė.
– Esate tarnavęs Afganistane. Galite papasakoti, kur tarnavote, kokios patirtys įstrigo?
– Patekau į visiškai naują iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos kareivių sudarytą pulką, kurį „numetė“ į Afganistaną. Tarptautinei bendruomenei tuomet reikėjo rodyti, kad Tarybų Sąjunga išveda savo kariuomenę iš Afganistano. Bet iš tikrųjų į išvesto pulko vietą naktį tiesiog buvo perkeliamas kitas. Ir aš į vieną tokį pulką patekau.
Įsikūrėme tarpukalnėje prie trečio pagal dydį Afganistano miesto Herato. Aš tarnavau pulko apsaugoje, ją sudarė apie 90 žmonių, devyni iš jų – lietuviai iš įvairių Lietuvos miestų.
Tarnavau „šilkos“, lietuviškai – „siuvimo mašinos“, ekipaže. Tai priešlėktuvinis pabūklas, labai tinkamas sausuose Azijos, kur yra kaimai arba pylimai iš molio, regionuose. Tą pabūklą sudaro keturi kulkosvaidžiai, kurie sugriauna arba pramuša molio sienas. Tokiam klimatui ir tam dirvožemiui ginklas labai tinka, jis naudojamas ne prieš lėktuvus, o prieš pėstininkus. Tokį pabūklą ir dabar plačiai naudoja Sirijoje.
Man iš ten labai įstrigo vienas epizodas, kurio niekas neakcentavo, jokiose knygose nemačiau. Vienam amerikiečių istorikui papasakojau, jis buvo akis išpūtęs. Tris kartus per dieną vadinamieji „Gradai“, tokios „katiušos“ kaip II pasauliniame kare į modžahedų kontroliuojamą miestą iššaudavo po 20 raketų. Tas miestas buvo apgyventas civilių, tik ten nebuvo sovietų remiamos valdžios.
Kiekviena salvė krisdavo šachmatine tvarka, nuolat buvo šaudoma vis į kitą miesto kvartalą. Miestą sudarė ištisiniai medinių namukų kvartalai, gal 70 kilometrų ir 10. Mes ant plynaukštės – miestas apačioje.
Ir kiekvieną dieną, kol ten buvau, miestui tekdavo daug tų sviedinių. Ir su napalmu degindavo. Taikūs gyventojai nežinodavo, kada ant jų pradės kristi raketos. Tai buvo visiškas civilių ir miesto naikinimas.
Taikūs gyventojai nežinodavo, kada ant jų pradės kristi raketos. Tai buvo visiškas civilių ir miesto naikinimas.
Jis niekur neaprašytas, bet 4000 ten tarnavusių sovietų kariškių ir karininkų, tarp jų ir mes, tą matėme kiekvieną dieną.
Ne mūsų dalinys šaudė, mes toliau buvome, bet puikiai supratome, kaip sovietų invazija pražudė kelis milijonus civilių. Dauguma jų žuvo būtent tokių bombardavimų metu, o ne tada, kai kokį kaimą užpuldavo. Tai smarkiai įstrigo.
Mes kaip ir buvome niekuo dėti – ne mūsų dalinys, ne mūsų technika. Bet visa tai atskleidžia, kodėl Tarybų Sąjunga, kaip Ronaldas Reaganas sakė, buvo blogio imperija.
Tarnavimas sovietų kariuomenėje, kuri iš esmės buvo rusų kariuomenė, iš esmės leido perprasti šitos tautos, rusų tautos charakterį, ypatybes. Mes, lietuviai, irgi kadaise buvome imperija, bet mumyse to imperiškumo beveik nebeliko, o pas juos jo liko dar labai daug. Tai labai grėsmingas kaimynas.
– Atkūrus Nepriklausomybę, ilgai dirbote su paveldosauga susijusiose institucijose. Kaip pasukote ten?
– Po kovo 11 dienos mane pasikvietė profesorius Vytautas Landsbergis ir pasiūlė Aukščiausiosios Tarybos teikimu vadovauti Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo būti atsakinga už kultūros paveldo išsaugojimą, būti atskaitinga pačiai Tarybai.
Pradėjau dirbti profesionaliu paminklosaugininku ir išdirbau 25 metus, eidamas įvairias pareigas įvairiose struktūrose.
Galiu pasidžiaugti kad mes, 200 žmonių toje paveldo inspekcijoje, per patį valstybių, santvarkų ir epochų virsmą, per patį Lietuvos Respublikos kūrimąsi, rinkos santykių atsiradimą, atlikome labai didelį darbą. Fotografavome, kartografavome, žymėjome ir nustatėme teritorijas, teisiškai įteisinome statusus ir apsaugojome daugybę objektų, kurie galėjo būti sugriauti dėl to, kad epochos keitėsi.
Pavyzdžiui, Katedros lobis, rastas sovietmečiu, iki 1998 m. buvo slepiamas, nes senieji paminklosaugininkai galvojo, kad TSRS gali atsikurti, ir tada visas lobynas – liturginiai indai, valdovų daiktai ir taip toliau – būtų išvežtas į Ermitažą.
Būdamas kultūros viceministru bandžiau įtikinti juos pakeisti nuomonę. Kai nepavyko, tada tiesiog nuėjau į „Lietuvos ryto“ redakciją ir pasiūliau, ar nenorėtų apie tai parašyti straipsnio su nuotraukomis. Kilo didelis triukšmas, ir paminklosaugininkams nebuvo kur dėtis, teko tą lobį atverti visuomenei.
– Kaip pasukote į Seimą? Kas paskatino tai padaryti?
– Dirbant paminklosaugos darbą buvo akivaizdu, kad viskas priklauso nuo politinių sprendimų. Aš buvau Tėvynės sąjungos narys, mane pakvietė būti skyriaus pirmininku Klaipėdoje. Čia 2006 m. aš sutikau kandidatuoti į Klaipėdos miesto tarybą.
Tada įvyko incidentas – aš pavartojau alkoholio ir atsidūriau areštinėje. Suvažiavo visos Lietuvos televizijos, buvau nufilmuotas, nufotografuotas.
Esu dėkingas žmonai, kad ji pasiūlė kitą dieną visų atsiprašyti visais būdais – ir skelbimuose, ir per televizijas. Žmonės įvertino atsiprašymą. Buvau išrinktas į miesto tarybą, kad ir iš paskutinės, 31 sąrašo vietos. Taip tapau politiku.
Tada taryboje sėdėjome opozicijoje, su liberalais kariavom. Ir atsirado supratimas, kad nors paminklams apginti reikia politinių svertų, bet norint tvarkyti viešuosius reikalus, juos apginti nuo korupcijos reikia dar didesnių politinių svertų.
Kai 2011 m. Klaipėdoje liberalai negalėjo išsirinkti mero, vienijanti juos figūra buvo Vytautas Grubliauskas. Jie jį pasikvietė iš Seimo, atsilaisvino vieta vienmandatėje. Ir tada atvažiavo Andriaus Kubiliaus patarėjas ir pasakė – tik tu gali laimėti. Ir pasakė, kad Tėvynės sąjungai Seime trūksta vieno balso, neturi daugumos. Dėl to, kad Arūno Valinsko frakcija tuo metu skilo.
Aš nelabai tikėjau, kad galima laimėti, Seimas atrodė kažkas stebuklingo ir nepasiekiamo, bet taip atsitiko, kad laimėjau ir užsikabinau. Pagavo azartas – mačiau, kad jei gini viešą interesą, sąjungininkų atsiranda daug ir rezultatai yra.
– Buvote Tėvynės sąjungos, dabar – Centro partijos narys. O kaip pats apibrėžtumėte savo politines pažiūras?
– Aš vis tiek esu... (susimąsto) Man labiausiai viešame gyvenime patinka žmonės, kurie gina viešąjį interesą. Tai yra daugumą žmonių, ypač tų, kurie negali patys apsiginti.
Politologai sako, kad Vakaruose kairės ir dešinės ribos trinasi. Ten, iš kur atėjo šitas skirstymas. Tai, sakykime, ir mūsų konservatoriai: jie pasivadino krikščionimis demokratais, bet nesimato jokių žingsnių, pavyzdžiui, dėl progresinių mokesčių. Tai, reiškia, jie neatitinka tos sąvokos.
Arba LSDP, socialdemokratai, jie lyg ir turėtų pasisakyti už progresinius požymius, nelygybės mažinimą, bet to nedaro. Tai paradoksas – turbūt mano pažiūros ir yra centristinės. Klasikine prasme.
– Ant jūsų stalo guli Aušros Maldeikienės „Melo ekonomika“. Kaip suprantu, ši knyga jums patinka, nors ir konkurentės?
– Reikia vertinti žmonių poelgius. Aušros atsiradimas politikoje labai svarbus ir esminis Lietuvai, nes ji kalba apie mokesčius. Ji pirma politikė, kuri aiškiai ir žmonėms suprantamai kalba apie mokesčius, kas labai svarbu – kad politikai kalbėtų visiems suprantama kalba.
Kai man būnant Tėvynės sąjungoje partija darydavo mokymus, geriausius politinius ekspertus kviesdavosi, tai visų šalių ekspertai sakydavo: politika – tai mokesčiai ir viešųjų reikalų tvarkymas per mokesčius. Ir parlamento darbas yra mokesčiai bei biudžetas. Dauguma diskusijų laiko turi būti tam skirta.
Aušra padaro tvarką Lietuvos politikoje, atlieka svarbų vaidmenį. Aš labai džiaugiuosi, kad ji kandidatuoja į prezidentus, nes ji yra ekonomistė. Man bus sudėtingiau pretendentams kritiką išsakyti, o ji, kaip specialistė ir kalbanti suprantama kalba, parodys kandidatų tikruosius veidus. Nes mokesčiai lemia žmonių gyvenimą. Mokesčiai sukelia emigraciją.
– Pakalbėkime apie pomėgius. Ką mėgstate veikti laisvu laiku Vilniuje po darbo? Kokie apskritai yra jūsų pomėgiai?
– Su dviračiu važinėti. Kadangi darbas sesijos metu sėdimas, judėti būtinai reikia, kitaip galva neveiks. Tai čia centre tiesiog važinėju. Žvėryne, palei Nerį. Po miestą. Jei turiu susitikimą, stengiuosi važiuoti su dviračiu. Toks malonumas kartu su nauda.
Žiemą stengiuosi daugiau vaikščioti pėsčiomis. Kiek nueinu per dieną ar nuvažiuoju su dviračiu, padeda fiksuoti mobilioji programėlė.
Dar vienas didelis pomėgis yra grybavimas. Iš vaikystės liko šitas dalykas – tėvai labai mėgo grybauti, šeimom važiuodavo, ekipažais susikomplektuodavo. Ir mano žmona mėgsta grybauti, tai grybavimas yra labai smagu. Gaila, kad grybai neauga visus metus. Tėvas dar buvo aršus žvejys, bet aš neužsikabinau iki galo.
– Ką veikiate savaitgaliais?
– Leidžiu laiką su šeima. Ji gyvena Klaipėdoje, kol būna Seimo sesijos, čia būnu be jos. Tai savaitgaliais laiką leidžiame kartu. Nuvažiuojame į Palangą, nueiname prie jūros, ant tilto. Jei sezonas – grybaujame. Kai ne sezonas – į Smiltynę persikeliame, jos pliažas nuostabus.
– Kokias knygas mėgstate skaityti?
– Vaikystėje perskaičiau visą „Zenito“ seriją, visus „Drąsiųjų kelius“. Deja, man, kaip tikriausiai mums visiems, knygų skaitymui lieka laiko vis mažiau. Domiuosi pasaulio politiniais įvykiais, dabar itin koncentruoju dėmesį į karus Sirijoje ir Irake, visada itin traukė jų senovės istorija – žmonijos civilizacijos lopšys, todėl skiriu bent valandą per dieną šioms temoms.
Ten įmestas akmuo į tvenkinį, o raibuliai sukėlė Sirijos arabų migraciją į Europą. Paradoksalu: civilizacija kilo Sirijos, Irako teritorijose, o dabar karas ten virpina Europos pamatus.
Artimųjų Rytų istorija ilgai man buvo kaip hobis, o dabar ir kaip Seimo nariui naudinga domėtis. Nes ten susikerta beveik visų didžiųjų pasaulio valstybių interesai. Ir tas konfliktas tiesiogiai veikia ir veiks Europos Sąjungą. Turėsim reikalų.
Grožinėje literatūroje man artimas yra fantastikos žanras, Johno Ronaldo Ruelo Tolkieno trilogiją „Žiedų valdovas“ perskaičiau gerokai iki pasirodant filmui. Lygiai taip pat traukia ir G.G.Márquezo magiškasis realizmas.
Bet kadangi darbas Seime nelabai palieka laiko skaityti grožinę literatūrą, gelbsčiuosi eidamas į kiną. Labiausiai mėgstu „Scanoramą“, bet čia kaip su grybavimu – visą laiką ji nebūna. Bandau į kokį prancūzišką filmą užtaikyti. Bet dabar jų vis rečiau pasitaiko, Holivudas nugali.
Man patinka vietos, kurios rodo nekomercinį kiną, ypač Vilniuje dažnai jį pažiūrėti galima. Bet ir Klaipėdoje rodo dabar, Kultūros fabrike. Tiesa, nesakau, kad žiūriu tik nekomercinius filmus – kaip statistinis lietuvis, nueinu ir į holivudinį kiną, blokbasterius pažiūriu. Lankausi kino teatre bent kartą per savaitę. Nuotykių žanro filmas ar trileris padeda atitolti nuo dienos darbų įtampos.
– O serialus kokius nors žiūrite?
– Ne, serialų nežiūriu. Čia kaip „Facebook“ – jei į „Facebook“ per daug įlįsi atsakinėti, tai tiesiog dienos neliks. Tas pats su televizoriumi. Jau gal trys mėnesiai, kaip nežiūriu televizoriaus.
– Išsikėlėte sau iššūkį?
– Tiesiog laiko trūkumas. Sesija buvo įtempta. Matau, kad kai nežiūriu televizoriaus, smegenyse lieka daugiau jėgos ir energijos kitai dienai. Jaučiu, kad ir serialai paimtų tą energijos dalį, kuri reikalinga kitą dieną, išlipant iš lovos šeštą ryto.
– O naujienas sužinote iš interneto?
– Taip. Naujienų portalai visiškai patenkina informacinius poreikius, daugiau negu pakankamai.
– Kokią muziką mėgstate? Ar apskritai muzika jums svarbi, dažnai klausotės?
– Nelabai. Vaikystėje jos buvo daug namie, nes mama parsinešdavo iš ekspedicijų medžiagą, paleisdavo per magnetofoną, ir tėvai šifruodavo. Prie pianino arba vienas, arba kitas sugaudydavo natas ir viską surašydavo.
Man patinka folkrokas, folkdžiazas. Nuo tų laikų. Kolektyvai, kurie groja folkfestivaliuose, dažniausiai Aukštaitijoje.
– Ar turite mėgstamą užsienio grupę, į kurios koncertą nueiti svajojate?
– Ne.
– Ar mėgstate stebėti sporto varžybas per televiziją?
– Kai krepšinio čempionatai – būtinai. Dabar, kai vyksta čempionatas, futbolas irgi traukia. Azartiškas žaidimas.
– Palaikomą rinktinę turite?
– Ne, neturiu.
– Kur labiausiai mėgstate atostogauti?
– Itin traukia pažinti tai, kas susiję su praeitimi, Lietuvos ir pasaulio kultūra. Todėl galimybė su šeima išvykti bent savaitei į kokią Graikijos salą itin vertinu. Ten taip harmoningai dera gamtos, kultūros, istorijos turtai, ten – Europos civilizacijos pradžia.
Tačiau geriausia man – Lietuvoje: ilsėdamiesi Aukštaitijoje pasidžiaugiam ir ežero malonumais, ir pakeliaujam po miestelius, piliakalnius, lankom muziejus, pramogaujam stebėdami žvaigždes Etnokosmologijos muziejuje, keliaudami siauruku, leisdamiesi vasaros rogutėmis Anykščiuose ar bandydami rasti išėjimą iš karklų labirinto. Taip derinam aktyvų poilsį su pažinimu.
Lietuva yra puiki šalis turistauti – nors saulės mažiau nei Pietuose, bet mūsų gamta švari, saugu, malonu apsistoti nakčiai kaimo turizmo sodyboje.
– Kokia poilsio vieta Lietuvoje jums labiausiai patinka?
– Smiltynės paplūdimys arčiau molo. Mažiausiai žmonių, plačiausias smėlio ruožas, jokių srovių, jokių duobių. Visi kažkaip persikėlę keltu traukia į Nidos pusę. O kaip tik reikia arčiau uosto eiti. Ten labai švaru.
– Kokią valstybę labiausiai norėtumėte aplankyti, jei galėtumėte rinktis bet kokią pasaulio valstybę?
– Mane domina, kaip Vengrija susitvarko su jai tenkančiais iššūkiais. Mielai ten praleisčiau mėnesį, kad man kas nors suorganizuotų susipažinimą su viskuo – nuo viršaus iki apačios. Kaip gyvena regionai, kaip gyvena sostinė, kaip valstybė organizuota.
– Koks jūsų santykis su maistu ir maisto gaminimu? Ar mėgstate gaminti, kokius patiekalus labiausiai mėgstate?
– Ypatingų poreikių ar pomėgių neturiu. Stengiuosi būti draugiškas aplinkai ir pats sau. Stengiuosi nekaupti nereikalingų daiktų, kreipti dėmesį į tai, ką valgau.
Tai anaiptol nereiškia, kad esu itin išrankus: paprasčiausiai prieš keletą metų išbraukiau iš savo raciono saldumynus, miltinius gaminius, perdirbtus mėsos gaminius ir valgau beveik tik savo paties pagamintą maistą, kuriame daug grikių, daržovių, įvairių aliejų, vaisių. Manau, kad esu standartinis šiuolaikinis žmogus, atsisakęs, ko nereikia.
– Kaip susipažinote su žmona?
– Dar vėlyvuoju sovietmečiu, per paminklosaugą. Ji buvo žurnalistė. Talkas organizuodavome piliakalniams tvarkyti. Ten susipažinome.
– Turite du vaikus. Kokio jie amžiaus, ką veikia?
– Dukra dabar eis į paskutinę mokyklos klasę, o sūnus pas mus yra neįgalus, serga šizofrenija. Jaunystėje susirgo. Tai jis nedarbingas, namuose. O dukra į paskutinę klasę eina.
– Gal ketina pasekti jūsų pėdomis?
– Ne, nemanau. Tegu vaikai savo pomėgius vysto ir savo vietą gyvenime randa. Mes, tėvai, padėsime, jei ką. Bet kad primetinėti... o kam?
– Koks politikas – nesvarbu, Lietuvos ar užsienio – jums padarė didžiausią įspūdį, į ką norite būti panašus?
– Reaganas. Kaip jau minėjau kalbėdamas apie miestų naikinimą raketomis, Reaganas nusprendė tvirtai, ryžtingai pasukti dalį Amerikos finansinės galios į karinę pramonę ir taip sugriovė sovietų imperiją.
Tai žmogus, kuris pradėjo nuo to, kad buvo aktorius, nebaigė specialių mokslų, nebuvo finansininkas, bankininkas ar teisininkas, bet politikoje žengė ryžtingus žingsnius.
– O jei galėtumėte valandą pabendrauti su bet kokiu dabartiniu pasaulio žmogumi, ką pasirinktumėte?
– Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną. Buvęs liberalas, tapęs centristu, sugebėjęs gana vargingą šalį patraukti į viršų. Atsilaiko Europos Sąjungos biurokratų spaudimui. Tikrai mane domina kaip asmenybė.
– Kokius tris dalykus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Mobilųjį telefoną su internetu. Ir dviratį.
– Į kokį praeities ar ateities laikotarpį persikeltumėte, jei galėtumėte keliauti laiku?
– Norėčiau persikelti į 1949 m. vasario 16 d., į partizanų vadų pasitarimą, kur jie pasirašė Vasario 16 d. deklaraciją.
– Interviu pabaigai – keletas klausimų, kur turėsite pasirinkti iš dviejų dalykų vieną. Katės ar šunys?
– Šunys. Nors turim katę namie. Bet su šunimi galima užmegzti didesnį emocinį ryšį negu su kate.
– Futbolas ar krepšinis?
– Krepšinis. Nes aš lietuvis.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– „Žalgiris“.
– Londonas ar Paryžius?
– Paryžius. Dėl meno ir kino.
– Palanga ar Nida?
– Nida. Nes ji yra Neringoje.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Aš nevartoju nei cukraus, nei druskos. Tai nei toks, nei toks.
– Alus ar vynas?
– Vynas.
– Kava ar arbata?
– Kava.
– Barackas Obama ar Donaldas Trumpas?
– Trumpas. Jis kaip Reaganas. Kad ir jo pasakymas – kodėl mes turime ginti vokiečius nuo Rusijos, investuoti į Vokietijos gynybą, apmokėti amerikiečių karių buvimą Vokietijoje, jei jie perka iš rusų dujas? Tai tegu perka dujas iš Amerikos. Man toks požiūris patinka.
– Landsbergis ar Brazauskas?
– Landsbergis. Nes žmonės Brazausko komandoje sovietinį „blatą“, tai yra korupciją, perkėlė į nepriklausomą Lietuvą ir naudodami laukinės rinkos ekonomikos principus išvystė iki kosminių aukštumų.
Landsbergis prie to irgi prisidėjo, nes jis nesipriešino. Bet jo komanda ir jis to neskatino. Brazauskui „blatas“ ir korupcija buvo įprasta, savaime suprantama, sudėtinė administravimo dalis. Landsbergiui vis dėlto taip nebuvo.
– Ačiū už pokalbį.
