R.Budbergytės, kuri šiuo metu yra Seimo narė, anksčiau dirbo valstybės kontroliere, finansų ministre, kandidatūrą trečiadienį patvirtino LSDP Vilniaus miesto skyrius.
Kaip teigė partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė, „Vilniaus miestui ilgą laiką vadovaujantys liberalai ir konservatoriai dažnai gina ne vilniečių, o siaurus verslo interesus“, todėl esą miestui reikia „į kasdienius gyventojų poreikius orientuotų sprendimų ir skaidraus valdymo“.
Pati kandidatė įsitikinusi, kad jos sukaupta darbinė patirtis labai tinkama vadovauti miestui.
Šiuo metu socialdemokratai neturi atstovų sostinės taryboje.
„Galvoju, jog galėčiau kažką padaryti“
– Esate Seimo narė, kodėl nusprendėte kandidatuoti į Vilniaus mero postą?
– Todėl, kad tikrai negalvoju, jog į tokią poziciją turi kandidatuoti žmogus, kuris yra bedarbis ar kas nors. Užimamos pareigos, turimas darbas neturi būti nei tas motyvas, nei paskata. O iš tiesų vienintelė paskata, kodėl tai darau, bent jau man yra ta, kad aš galvoju, jog galėčiau kažką padaryti.
Jeigu būčiau išrinkta, turėčiau galimybę prisidėti prie geresnio ir patogesnio gyvenimo vilniečiams, ko pastaruoju metu mes, gyvenantys Vilniuje, bent jau dalis žmonių, tikrai pasigendame. Yra atsiradusi tokia tam tikra netvarka, chaosas, trūksta to teisingumo.
Čia kaip saldainis, suvyniotas į labai blizgantį popierių – viskas lyg labai labai gražu, blizga, puiku, modernu, ir auga, ir giria, reitingai, kaip giriasi dabartinis meras, Vilnius ten visur yra penketuke, dešimtuke ir t.t. Tikrai džiaugiuosi dėl viso šito dalyko.
Apie šitą pusę dabartinė Vilniaus valdžia linkusi nutylėti ir nekalbėti, o kalbėti tik apie tą blizgančią pusę.
Bet yra ir ta nematoma pusė, kur žmonės gyvena, pradedant mūsų miegamaisiais rajonais, kur žmonės neturi kur vaikų vesti į darželius, kur žmonės neturi kaip išsinuomoti būsto. Jaunos šeimos, jauni žmonės, kurie baigai universitetus ir nori likti dirbti čia, nes būtent čia yra tas darbas, apie kurį jie svajojo, kad gaus, kad dirbs, prisidės prie to augimo ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos.
Apie šitą pusę dabartinė Vilniaus valdžia linkusi nutylėti ir nekalbėti, o kalbėti tik apie tą blizgančią pusę.
Aš save matau su savo patirtimi, su savo kompetencijomis, nes tai yra pirmiausia viešieji finansai, patirtis administraciniuose dalykuose, kad galėčiau tą gerą balansą surasti, kai būtų ir tas augimo dalykas labai svarbus, kad nesustotume ir būtume viena iš geriausių sostinių, kur žmonės gyventų ir sakytų – taip, aš labai patenkintas gyvenimu Vilniuje.
Ir kad iš tiesų būtų tos tvarkos, nebūtų ir nerūpestingas pensininkas su šuniuku pasiklydęs nepjautoje žolėje, ir kad žmogus su negalia, ir jaunos šeimos, mažumos įvairios, taip pat ir tautinės, juk yra Vilniuje gyvenančių ir rusakalbių, ir lenkų, kad visi šitie žmonės jaustųsi komfortabiliai. Nenorėtų pabėgti iš Vilniaus, nes betvarkė su paspirtukais, kurie mėtosi gatvėse, ir t.t.
Municipalinio būsto būtinybė
– Kalbate apie nuomos kainas, kurios šiuo metu išties labai aukštos. Kiek savivaldybė gali rinkoje turėti tam įtakos? Ar iš viso gali?
– Kaip tai negali? Yra municipalinio būsto plėtra. Yra socialinis būstas, bet pažiūrėkite, kiek dabar yra Vilniuje municipalinio būsto, kokį turi visas pasaulis. Mes jo Lietuvoje neturime.
2012 metais, kai A.Kundrotas buvo aplinkos ministras, buvo pateikta Prieinamo būsto plėtros strategijos koncepcija Vyriausybei. Ji buvo paguldyta į stalčių. Tai buvo socdemų Vyriausybė dar tais laikais.
Nuo to laiko praktiškai niekas nevyksta ir mes to municipalinio būsto koncepcijos ir įrankio neturime, kad būtų kartu plėtojama su NT vystytojais, savivaldybė investuotų lėšas, o būstus valdytų nuosavybės teise ir neatiduotų žmonėms išsipirkti, o tik nustatytų tam tikras kainų ribas. Tai yra labai daug kur, bet pas mus tokių dalykų nėra.
Juk šią vasarą, kai atvažiavo ukrainiečiai pabėgėliai, mes labai pajutome, kad ir studentai, ir kiti jauni žmonės tiesiog nebegalėjo įpirkti nuomos sąlygų, žmonės gyvena, kiek girdžiu, susimetę, skirtingi ūkio subjektai nuomoja po vieną kambarį. Yra tikrai ne viena situacija, kad su mokytoja nutraukta nuomos sutartis, kai atvažiavo norėdama prisidėti prie kokybiškesnio švietimo.
Yra daug modelių, tikrai jų neišpasakosiu, bet municipalinį būstą mes, socialdemokratai, Vilniuje būdami tarybos nariais, jeigu būtų ir meras socialdemokratų, manau, pasiektume, kad būtų pastatyta keli tūkstančiai tokių butų.
– Manote, kad savivaldybė pati pajėgtų įgyvendinti tokį projektą be tų sprendimų Vyriausybės mastu, kuriuos minite ir kurie padėti į stalčių?
– Aš visą laiką sakiau vieną paprastą dalyką – reikia turėti Vilniui Sostinės įstatymą. Buvau iniciatorė ir buvo pateiktas toks Sostinės įstatymas, kuris nesulaukė palaikymo Seime, dabartinis meras Remigijus Šimašius taip pat neparėmė, sakė – kam mums reikia? Aš lieku prie tos nuomonės, kad Vilniui reikia turėti atskirą įstatymą, tuomet yra lengviau sulaukti iš valdžios, iš Vyriausybės, parlamento pusės palaikymo, čia ne vien apie pinigus šnekame.
Ką dabar Šimašius kalba – nacionalinio stadiono projekto nepavyko dviem metais anksčiau įgyvendinti dėl to, kad nesulaukė buvusios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paramos. Aš manau, jeigu būtų toks įstatymas, tada nereikėtų eiti, keliaklupsčiauti, būtų daugiau konstruktyvaus dialogo, dėl kurio tokie sudėtingi infrastruktūriniai projektai vyktų daug sklandžiau, negu vyksta šiandien.
Jeigu būtų toks Sostinės įstatymas, tada nereikėtų eiti, keliaklupsčiauti, būtų daugiau konstruktyvaus dialogo.
Be to, aš galvoju, kad kaip kandidatė turiu labai daug per visą gyvenimą sukaupusi darbinės patirties dirbdama įvairiose ministerijose, žinybose, parlamente, Europos audito rūmuose, supratimo dėl tarpinstitucinio susikalbėjimo svarbos, koks rezultatas gali būti pasiektas, kai esi atviras girdėti kitus, padėti kitiems, taip pat tikėtis, kad ir kiti atlieps tavo lūkesčius.
Priimtų Seimas, bet reikia Vilniaus iniciatyvos
– Bet Sostinės įstatymą priimti turi ne savivaldybė, o Seimas, ar čia kalbate apie tai, kad daugiau iniciatyvos turėtų rodyti pats Vilnius?
– Jis turėtų būti priimtas parlamente. Tada Remigijus sakė „Gerai, Rasa, atsiųsk projektą, mes atsiųsime pastabas, viską padėsime“. Bet nieko nebuvo. Kažkokių prirašė techninio pobūdžio pastabėlių, redakcinių, kaip aš vadinu. Tai žinote, redaktore aš ir pati galiu pabūti. Man reikia kertinių dalykų, kurie priduotų svorio tokiam projektui, kad jis ir parlamente sulauktų palaikymo.
Šimašius toje situacijoje suvaidino tą savo vaidmenį, kaip yra įpratęs – būti labai su gražia šypsena ir elegantiškai parodė, kad visa tai buvo tik imitacija.
Darželis prie namų
– Jūs teigiate, kad „driekiasi tūkstantinės eilės norint gauti vaikui darželį“. Bet Vilniaus savivaldybės oficiali statistika yra kitokia, teigiama, kad iš esmės visi vaikai patenka į darželius, galbūt tik ne visi ten, kur norėtų.
– Kai pastovi eilėse, tai patenka. Aš tai norėčiau, kad patektų vaikai į darželius nestovėję ilgai eilėse ir nebūtinai įsipaišę į privačius darželius, kur kad vaikas patektų į privatų darželį, metasi šeimos – tėvai, seneliai, kad galėtų sumokėti tuos kelis šimtus eurų. Jeigu Šimašiui atrodo, kad tai yra viskas tvarkoj, tai man tikrai taip neatrodo. Kaip ir neatrodo daugeliui vilniečių, su kuriais tenka pasikalbėti, kurie sako, kad mielai nemokėtų tų pinigų, o geriau tas pajamas nukreiptų kitur vaiko ugdymui.
Bet tenka laukti. Arba vežti vaikus. Kodėl tokios transporto spūstys Vilniaus mieste? Todėl, kad iš vieno miesto galo veža į geresnį darželį ar geresnę mokyklą. Po pietų veža namo arba į būrelius.
Pradėkime nuo tų sprendimų dėl darželių ar mokyklų šalia namų. Vienu metu neišspręsi to, kas dabar yra įsiskaudėję, įsisenėję.
Aš irgi nenoriu žadėti jokių stebuklų, bet aš noriu, kad iš mirties taško pajudėtų tie dalykai, kurie geriau ar blogiau yra sprendžiami visose pasaulio sostinėse. Ir kad Vilniuje yra labai pribrendusi, persirpusi situacija, tai jei mes toliau taip nieko nedarysime, tai iš tiesų gyvenimo pasitenkinimas, jo indeksas, mano manymu, leisis žemyn.
– Socialdemokratai šioje kadencijoje neturi net nė vieno atstovo Vilniaus taryboje. Manote, pavyks peržengti tą ribą?
– Aš galvoju, kad padarysime viską, kad tokia situacija, kai taip yra, būtų ištaisyta.
