Tai viena didžiųjų Katedros paslapčių. Nors neabejojama, kad Vytautas buvo palaidotas šventovės požemiuose, jo palaikai dar nerasti. Savas paslaptis slepia ir sienos. Juk ir katedros lobynas buvo aptiktas būtent jose. Tačiau jokie tyrinėjimai Arkikatedroje šiuo metu nebevykdomi.
Plytos ir plytelės
Pirmą kartą Katedros požemiai lankytojams buvo atverti 1991 m. po beveik visą XX a. trukusių archeologinių, geologinių, architektūros ir dailės tyrimų bei pamatų tvirtinimo darbų.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Požemiuose eksponuojamos Katedros rastos plytelės. |
Dabar ekspozicija Katedros požemiuose atnaujinta: galima apžiūrėti tai, kas buvo rasta juos kasinėjant – keramiką (plytų, čerpių, grindų plytelių, smulkių interjero detalių), taip pat sudaužytų antkapių, epitafinių plokščių fragmentų, daiktų iš kapų. Tačiau brangiausių eksponatų čia nerasite – kabo tik jų nuotraukos.
Kaip keitėsi Arkikatedra geriausiai iliustruoja statybiniai elementai – skirtingų laikotarpių plytos, plytos su tinklo ir freskų, kuriomis buvo dekoruotos sienos, fragmentais, grindų plytelės, parodoma, kokiais ornamentais jos buvo dėliojamos. Matosi, kad šiomis plytelėmis prieš kelis amžius vaikščiojo žmonės – jos gerokai numindžiotos.
Karališkasis mauzoliejus
Kasinėti Arkikatedros požemius pradėta tarpukariu. 1930 m. nutarta Katedrą remontuoti, nes skilinėjo sienos. Bėdas dar paaštrino didysis 1931-ųjų pavasario potvynis – sienos dar labiau suskilinėjo. Tuomet ir buvo įsteigtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas Juliuszo Kloso. Išsamių archeologinių kasinėjimų nebuvo, vis dėlto kai kurie atradimai tapo tikra sensacija.
Nuspręsta įrengti karališkąjį mauzoliejų, tačiau darbai 1932 m. atidėti, kol bus parengtas visas Arkikatedros pamatų tvirtinimo projektas. Mauzoliejus turėjo būti po Šv. Kazimiero koplyčia, tam specialiai iškasta rūsys. Apie 1939 m. mauzoliejus buvo baigtas ir jame suguldyti valdovų karstai“, – pasakojo V.Steponaitis.
Vienas svarbiausių radinių – karališkieji palaidojimai. 1931 m. rugpjūčio 26 d. po Šv.Kazimiero koplyčios altoriumi buvo rastos urnos su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos širdimi ir vidaus organais. Tų pačių metų rugsėjo 21-ąją slaptoje kriptoje buvo aptikti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei abiejų Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai.
„Radus šiuos palaidojimus nuspręsta įrengti karališkąjį mauzoliejų, tačiau darbai 1932 m. atidėti, kol bus parengtas visas Arkikatedros pamatų tvirtinimo projektas. Mauzoliejus turėjo būti po Šv.Kazimiero koplyčia, tam specialiai iškasta rūsys, padaryti specialūs įtvirtinimai, neleidžiantys skverbtis vandeniui. Apie 1939 m. mauzoliejus buvo baigtas ir jame suguldyti valdovų karstai“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis.
Mauzoliejuje ant nedidelių paaukštinimų pastatyti trys karstai su Aleksandro, abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo Vazos širdimi ir vidaus organais.
Tačiau šiame mauzoliejuje kai ko trūksta. Valdovai būdavo laidojami su laidojimo karūnomis, papuošalais, kitomis brangiomis įkapėmis, Aleksandrui Jogailaičiui į karstą įdėtas ir kalavijas. Tačiau karališkųjų insignijų likimą gaubia paslaptis. Kur dingo Barboros Radvilaitės įkapės – sidabrinė paauksuota karūna, sidabrinis skeptras, aukso obuolys su kryžiumi, auksinė grandinė ir trys auksiniai žiedai – iki šiol nežinoma. Taip pat neaiškus ir daugumos kitų šioje kriptoje rastų karališkųjų įkapių likimas. Išliko tik Aleksandro kalavijas.
Pati didžiausia mįslė
Rasti karališkieji palaidojimai užminė ir dar didesnių mįslių. Pati didžiausia – kur palaidotas Vytautas Didysis. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas yra pirmasis Vilniaus katedroje palaidotas Lietuvos valdovas.
Trakuose 1430 m. spalio 27 d. miręs vienas Vilniaus arkikatedros fundatorių Vytautas, tikėtina, buvo palaidotas po Šventojo Kryžiaus altoriumi, vėlesniuose šaltiniuose neretai vadintu vytautiniu. Jo kapo vietą žymėjo vėliava, tačiau ji sudegė per 1530 m. Katedros gaisrą.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Čia rasti karališkieji palaikai. |
Karalienės Bonos Sforcos rūpesčiu Katedroje 1535 m. buvo pastatytas iš marmuro iškaltas Vytauto antkapinis paminklas. Manoma, kad per XVII a. vykusius karus Vytauto palaikai galėjo būti paslėpti pačioje Katedroje, o antkapis sunaikintas. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, norėta Katedroje pastatyti paminklinį antkapį ir perkelti kunigaikščio palaikus į naują sarkofagą. Tačiau palaikai nebuvo surasti. Jų buvimo vietą yra identifikavęs prof. Vytautas Urbanavičius.
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė pasakojo, kad atnaujintoje ekspozicijoje Katedros požemiuose Vytautui skirtas ypatingas dėmesys. Čia demonstruojamas 1930 m. Čekijoje pagamintas plieninis sarkofagas, informaciniame stende matyti Vytauto portretas, valdovo antspaudas ir 1440 m. miniatiūra, vaizduojanti Vytauto Didžiojo laidotuves. Tetrūksta vieno – atsakymo, kur yra jo palaikai.
Dviejų tūkstantmečių istorija
Mokslininkai įsitikinę, kad Katedros vietos istorija siekia du tūkstančius metų, tad kultūrinis sluoksnis kaupėsi ir augo – jis siekia 4–6 m. Pirmasis mūrinis pastatas šioje vietoje stovėjo jau XIV a., tačiau išlikę mūro fragmentai per menki, kad būtų galima nustatyti jo paskirtį. Lietuvai apsikrikštijus, 1387 m. čia pastatyta bažnyčia, apie kurią 1388-aisiais popiežius Urbonas VI rašė, kad ji iškilusi nugriautos pagonių šventyklos vietoje.
Pirmąjį Arkikatedros pastatą XV a. pradžioje nuniokojo gaisras, po kurio atstatyta gotikinė trinavė bazilika, jos interjeras puoštas sienų tapyba. Dėl dažnų gaisrų, karų ir nepatvaraus po pamatais esančio grunto, Katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas Laurynas Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakų.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Katedros požemiai atidaryti lankytojams |
