SVARBIAUSIOS INTERVIU TEMOS
- Rusija prarado apie 10–20 proc. pajėgumų, bet nėra praradę pajėgumo pulti
- Rusija gali mėginti pradėti derybas, kai pasieks Dnieprą
- Lietuvos piliečiai turi patys įvertinti riziką, jei nusprendė vykti kariauti į Ukrainą: tokių jau yra
- Ginčas dėl Lenkijos naikintuvų turėtų būti sprendžiamas ramiau ir dalykiškiau
- Jei Rusijos veiksmai prilygtų genocidui, galėtų įsitraukti Jungtinės Tautos
- Lietuva tikisi sandorio su JAV vyriausybe dėl atakos dronų
- JAV ir Vokietija stiprina vidutinio nuotolio oro gynybos pajėgumus, Lietuva taip pat spartins pirkimus
- Lietuvoje baigiama kurti brigados lygmens priėmimo infrastruktūra sąjungininkams
– Kaip vertinate dabartinę karo situaciją, kokios svarbiausios pastarųjų dienų tendencijos?
– Vertinant reikėtų pažiūrėti, kokia padėtis buvo prieš įsiveržiant ir pažeidžiant Ukrainos valstybės sieną. Rusai buvo sukaupę pakankamas pajėgas pagrindinėmis keturiomis kryptimis, kad galėtų atakuoti – sukaupę ir aviaciją, ir laivyną. Matėsi, kad bus didelė jungtinė operacija. Ženklai buvo tokie akivaizdūs, kad net buvo keista, jog jie jų nenuslepia. Matėme 120–135 kovines grupes, kurios galėjo vykdyti puolamąsias operacijas.
Atrodė, kad bus apsupti pagrindiniai miestai ir veržliai veršis iki Dniepro, ten vyks pajėgų pergrupavimas ir tęsis tolimesnis veržimasis. Dabar matome, kad jų pradinis sumanymas nėra įgyvendintas arba yra įgyvendintas ne iki galo. Jie atsilieka gerokai nuo savo užsibrėžtų tikslų laike, bet matyti, kad vis kaupia pajėgas. Jie yra patyrę nuo 10 iki 20 proc. nuostolių, jeigu žiūrėtume personalą, techniką ir ginkluotę. Jie nėra praradę pajėgumo toliau pulti, juo labiau kad matyti, jog jie pritraukia pajėgas iš kitų vietovių, Rusijos gilumos.
– Žaibiškas karas nepavyko. Ar pagrįsta manyti, kad jeigu nebus politinių sprendimų, turime ruoštis ilgam, sekinančiam karui, kur galbūt nebus dažnų didelių mūšių, bet humanitarinės krizės, apsiaučiant miestus, tik gilės?
– Manau, kad humanitarinė krizė jau dabar matyti ir Charkive, ir Mariupolyje. Turbūt jie patys to neplanavo, kad tie miestai laikysis, o prieigos bus tvirtai ginamos.
Kiek tai tęsis? Prognozuoti sudėtinga, bet, manau, kad politinė Rusijos Federacijos vadovybė turi parodyti visuomenei ir pasauliui, kad esą to, ko buvo užsibrėžę karinėmis priemonėmis, jie jau pasiekė, tai sėskim prie stalo ir derėkimės. Bet kur ta riba yra – labai sunku nuspręsti.
Manau, kad tuos pajėgumus, kuriuos jie buvo sukaupę, juos panaudojo 100 proc. Dar papildymas eina iš visų regionų ir tas pastiprinimas nėra pačios aukščiausios parengties. Tas spaudimas ir masinis puolimas, kas būdinga jiems, gali nuvesti iki to, kad vieną dieną jie turės pripažinti, kad reikia sėsti prie derybų stalo.
Kada tai bus? Manau, kad jie turės pasiekti mažiausiai Dniepro upę, ten įsitvirtinti, apsiausty laikyti Kijyvą, Charkivą, Mariupolį, neaišku, kaip bus su Odesa. Juos laikant gali būti, kad bus lūžis, kada pradės derėtis.
– Koks būtų jūsų patarimas Lietuvos piliečiams, svarstantiems vykti į Ukrainą kariauti ir padėti gintis nuo Rusijos?
– Galima visaip išreikšti savo pilietinę poziciją, požiūrį į karą. Yra visokių formų, kaip galima padėti Ukrainai, kaip padeda mūsų valstybė, jos institucijos. Padedame teikdami karinę paramą, techniką, ginkluotę, žmonės padeda rinkdami lėšas, medikamentus.
Aišku, kiekvieno piliečio valia, jei jis prisiima sau tokią riziką. Tik faktas, kad valstybė už jų sprendimus tikrai neatsakys ir organizuoto kažkokio siuntimo nėra priimta. Kiekvienas asmeniškai vertina riziką ir nusprendžia, ar dalyvauti, ar nedalyvauti. Faktas tai, kad jau yra dalyvaujančių ten.
– Norėčiau paklausti apie šios dienos aktualijas – nesusikalbėjimą tarp amerikiečių ir lenkų dėl naikintuvų siuntimo į Ukrainą. Lenkija sako, kad sprendimą šiuo klausimu turėtų priimti visa NATO. Koks būtų jūsų karinis patarimas – ar NATO šalys turėtų siųsti naikintuvus į Ukrainą?
– Buvo vienareikšmiškai priimtas sprendimas, kad šalys yra laisvos siųsti ginkluotę, techniką, įrangą. Ar gali buvusius sovietinius orlaivius siųsti, ar negali – čia kitas klausimas, susijęs su eskalacija, pristatymu, išlaikymu. Tai sudėtingas kompleksinis dalykas.
Manau, kad valstybės ir sprendėjai, kuriems suteikta teisė spręsti, turėtų ramiau, dalykiškiau ir mažiau viešinant priimti sprendimus, užuot darant oficialius pareiškimus, nesuderinus su kitomis valstybėmis.
Bendras sprendimas NATO politiniame lygmenyje yra aiški rekomendacija, kad NATO neturėtų būti įveltą į šį karą kaip kariaujanti organizacija.
– Kokiomis aplinkybėmis galėtų susiklostyti scenarijus, kad karas išplistų už Ukrainos teritorijų ribų ir įtrauktų NATO?
– Manau, kad didžiausia tikimybė, jei būtų vykdoma tiesioginė agresija prieš vieną iš NATO šalių. Tada NATO privalėtų ginti valstybę ir atsidurtų šio karo dalyve.
Kita tikimybė, jei vyktų genocidas, turbūt, negalėtų užmerkti akių tarptautinė bendruomenė, bet tai nebūtinai turėtų būti NATO. Jungtinių Tautų sprendimu turėtų dalyvauti platesnė šalių bendruomenė, ne tik NATO.
– Pereikime prie Lietuvos situacijos. Šiandien Finansų ministerija oficialiai pasiūlė gynybos biudžetą dar šiemet papildyti bevei 300 mln. eurų. Jei tokie sprendimai bus priimti, kokia papildoma ginkluotė ir karinė įranga būtų perkama pirmiausiai?
– Tai geri ir džiuginantys sprendimai.
Turime aiškų mūsų pajėgumų vystymo planą, kuriuo apibrėžti mūsų pirkimai, išlaikymas, mokymai iki 2030 metų. To plano laikysimės, bet į jį žiūrėsime lanksčiau ir jį adaptuosime pagal dabartinę situaciją.
Ką buvome suplanavę pirkti 2026–2027 metais, tuos pirkimus ankstinsime, nes manome, kad mūsų pajėgumų vystymas buvo gerai apgalvotas, dabar spartinsime priemonių įsigijimą.
Bet mes nesame vieninteliai žaidėjai. Kitoje pusėje – šių gaminių gamintojai, tiekėjai. Tokie sprendimai, kai didinamas finansavimas, veikia ne tik mūsų valstybę, bet ir didžiuosius žaidėjus NATO kontekste – Vokietiją. Ši gamyba, karinė pramonė užsikurs tikrai negreitai, todėl šis padidinimas ne tik galimybė, bet ir didelis iššūkis.
Kalbant apie konkrečias priemones, mes spartiname antrąjį mechanizavimo etapą. Pradedame pirkimo procedūrą dėl aprūpinimo kovinėmis mašinomis „Žemaitijos“ brigadą ir pabaigiame „Geležinį Vilką“.
– Anksčiau buvote minėjęs, kad kovo mėnesį bus sprendimas dėl kovos mašinų. Ar jis jau priimtas?
– Dar ne. Šį mėnesį turime priimti sprendimą. Šiuo metu vyksta rinkos analizė. Prieš ateidamas į studiją turėjau ilgą pokalbį su Gynybos štabo atstovais, kurie svarsto ir žiūri. Jau galime identifikuoti tam tikras pamokas iš Ukrainos, ypač žiūrint į potencialų agresorių Rusiją. Tikrai matoma, kokią taktiką jie naudoja, kokias vykdo jungtines operacijas. Iš to daromos išvados, kokias priemones reikėtų adaptuoti prie esamos situacijos.
Be mechanizacijos antrojo etapo, numatomas artilerijos sistemų įsigijimas artilerijos batalionui, „Žemaitijos“ brigadai. Taip pat numatomi nepilotuojami orlaiviai, atakos koviniai dronai.
– Kalbatės su amerikiečiais?
– Taip, šiomis dienomis kalbamės su amerikiečiais. Jei vyriausybė pirks iš vyriausybės, tai pagreitins šį pirkimą. Antra, rinkoje nėra labai didelės pasiūlos, o amerikiečių technika, ko gero, yra geriausia.
– Kalbant apie oro gynybą, turime ribotą kiekį vidutinio nuotolio sistemų NASAMS. Ar planuojate pirkti daugiau vidutinio nuotolio oro gynybos baterijų?
– Dabar iš šių metų biudžeto padidinimo nebus sprendimo pirkti antros baterijos, bet tie pirkimai, kurie buvo numatyti 2026–2027–2028 metais, yra paankstinami, planuoti pinigai atsilaisvins ateinančiais metais. Mano vienas iš siūlymų bus paankstinti antrosios baterijos įsigijimą.
Žiūrint į oro gynybos sluoksniavimą, trumpojo nuotolio ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas mums yra pareiga ir pakeliama našta vystyti savarankiškai. O toliau – apeliuoti į sąjungininkų pagalbą uždengiant tolimojo nuotolio gynybą.
– Kalbant apie tolimojo nuotolio gynybą, šiandien buvo pranešimas apie oro gynybos sistemų „Patriot“ dislokavimą Lenkijoje. Ar tai yra situacinis, taktinis sprendimas, ar yra dėliojama Baltijos šalis dengianti architektūra?
– Kalbant apie NATO planus ir sprendimus, JAV ir NATO šalių dvišalius susitarimus arba JAV vienašališkus sprendimus, tai yra daugiau reagavimas į dabartinę situaciją ir neatspindi kažkokios ateities.
Dabar NATO planavimo procese sparčiai vykdomas regioninis planavimas. Prieš karą Ukrainoje buvo vienas matymas, dabar yra kitos aplinkybės, kitas priešiškų pajėgų vertinimas. Dabar spurtuojame su NATO planu.
– Pakalbėkime apie sąjungininkų priėmimą. Paskaičiavus turime apie 3 tūkst. karių. Papildytas vokiečių vadovaujamas NATO batalionas, amerikiečiai atsiunčia papildomų karių, sustiprinta oro policijos misija. Kas konkrečiai bus daroma, kad būtų pagerintos sąjungininkų sąlygos atvykimui į Lietuvą?
– Kalbant apie dabartinę situaciją, reikėtų mažiau kreipti dėmesį į karių skaičių, o daugiau žiūrėti į pajėgumą, ką tie kariai gali padaryti, kas gali būti padaroma sujungiant pajėgumą, žiūrint į oro, sausumos, jūrų pajėgumus.
Dabar yra vietovių NATO valstybėse, kur daugiau sutelkta pėstininkų, kitur dislokuojama „Patriot“. Čia žiūrima iš operacinio ar net taktinio vertinimo, prisirišant prie geografinės vietovės arba ten jau esamų pajėgumų išdėstymo.
Yra numatyta sustiprinti vidutinio ir trumpojo nuotolio oro gynybą, todėl ir amerikiečiai dabar dislokuoja savo trumpojo nuotolio gynybos sistemą prie jau esančio bataliono Pabradėje tam, kad šis batalionas būtų įgalintas ir galėtų apsisaugoti nuo antpuolių iš oro.
Vokietijos vadovaujama NATO priešakinė kovinė grupė taip pat išdėsto trumpojo nuotolio priešlėktuvinę gynybą, bet paskirtis ir galimybės bus platesnės, nei dengti operacinį rajoną, kuriame vykdoma operacija. Tai yra brigados lygmens priemonės. Vokietija dislokuoja ne tik NATO batalionui, bet ir „Geležinio Vilko“ brigadai.
Dabar taip pat daug kalbama apie tai, kaip pereiti iš oro policijos į oro gynybą. NATO yra parengti tokio perėjimo planai ir aiškios priemonės pagal parengtis.
Kai tik padėtis bus tokia, kad reikės pereiti į oro gynybą, esu įsitikinęs, kad NATO karinė vadovybė ir politinė vadovybė priims sprendimus laiku, kad būtų užtikrinta priešraketinė ir oro gynyba virš Baltijos regiono.
– Kad būtų aiškiau – mes kalbame apie procedūras, leidimus panaudoti pajėgumus? Kalbama apie veikimo taisykles, vadinamąsias „rules of engagement“?
– „Rules of engagement“ yra viena dalis. Yra numatytos priemonės – sensoriai, lokatorių dislokavimas, raketinių sistemų dislokavimas arba erdvės priedanga iš kitos vietos, orlaivių dislokavimas. Yra aiškiai numatyta, kas kokiu laiku ir kur turi atsidurti.
– Kokie planai dėl priimančiosios šalies paramos? Ar spartinsite poligonų ar kitos infrastruktūros įrengimą?
– Vienas iš mūsų valstybei keliamų reikalavimų, tai, kad mes būtume pajėgūs priimti NATO greitojo reagavimo pajėgas, kai jos yra aktyvuojamos. Taip pat yra dvišaliai įsipareigojimai su amerikiečiais ir valstybėmis, siunčiančiomis į eFP NATO batalioną.
Dabartinė situacija mus įpareigoja priimti daugiau nei tai, kas buvo numatyta.
Kalbant apie dvišales iniciatyvas, kurios yra derinamos NATO jungtinės vadavietės Brunsume, dabar, pavyzdžiui, Šiauliuose dislokuojami Jungtinės Karalystės sraigtasparniai ir kariai, kurie juos aptarnaus. Tai jokiame plane nebuvo numatyta. Kaip kariuomenė esame suinteresuoti, kad jie čia būtų, nes tai yra labai rimtas pajėgumas atgrasymo ir gynybos prasme.
Mes turime užtikrinti visas sąlygas, kad jie čia atvyktų. Todėl buvo priimtas sprendimas, kad turime nedelsiant pastatyti brigados lygmens priėmimo infrastruktūrą – tris stovyklavietes, kur galim priimti ne mažiau kaip po 800 karių, ir užtikrinti visas sąlygas – maitinimą, technikos laikymą, remontą. Dabar mėnesio metu tikrai tas stovyklavietes turėsim Kazlų Rūdoje, Pabradės ir Ruklos poligonuose.
Taip pat toliau spartinsime stacionarią infrastruktūrą, kuri numatyta Pabradėje. Šį ir kitą mėnesį bus nuspręstas konkurso nugalėtojas ir 2025 metais turėsime stacionarią infrastruktūrą Pabradėje.
