Kad visi Lietuvos gyventojai esant reikalui rastų kur pasislėpti, ministrė patikino interviu 15min laidai „15/15“.
Ministrė: svarbu įvertinti patalpų būklę
„Jeigu kalbėtume apie civilinės saugos objektus arba kolektyvinės apsaugos objektus, tai mes Lietuvoje jų turime 1900 ir juose galėtų tilpti apie 40 proc. Lietuvos gyventojų.
Taip pat mes užklausėme Registrų centro, paprašėme jų pateikti informaciją apie tai, kiek Lietuvoje turime rūsių, kiek turime požeminių aikštelių, kur esant tam tikrai situacijai žmonės galėtų rasti priedangą.
Tai duomenys yra tokie, kad visi Lietuvos žmonės galėtų pasislėpti“, – kalbėjo A.Bilotaitė.
Duomenys yra tokie, kad visi Lietuvos žmonės galėtų pasislėpti.
Tiesa, ji pripažino, kad turimų objektų būklė neaiški.
„Žinoma, labai svarbu yra įsivertinti būklę šitų objektų, nes net ir mūsų kolektyvinės apsaugos objektai taip pat reikalauja, kaip aš sakau, inventorizacijos, pasižiūrėti, ar ten nėra kažkokių statybinių medžiagų, ar tos patalpos yra pritaikytos.
Manau, kad yra labai svarbu įvertinti tų objektų tinkamumą ir būklę, kad ten žmonės trumpam laikotarpiui galėtų rasti priedangą“, – teigė ministrė.
Ploto rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose daug
Kuo remdamasi ministrė padarė išvadą, jog visi šalies gyventojai, esant reikalui, rastų kur pasislėpti?
15min paprašė Registrų centro pasidalyti ta pačia informacija apie rūsius, požemines aikšteles ir kitas vietas, kurią įmonė pateikė Vidaus reikalų ministerijai (VRM).
„Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui (PAGD) [prie VRM] buvo pateikti Nekilnojamojo turto registre (NTR) esantys duomenys apie kolektyvinės apsaugos statinius: jų plotus, informaciją apie šiuose statiniuose esančius ir registre įregistruotus rūsius ar cokolinius aukštus, jų plotus.
Taip pat buvo pateikti duomenys apie visus Lietuvoje įregistruotus statinius, turinčius rūsius ar (ir) cokolinius aukštus“, – 15min nurodė Registrų centro atstovas spaudai Mindaugas Samkus.
Jis, remdamasis turimais duomenimis, teigė, kad Lietuvoje esančių rūsių ir cokolinių aukštų plotas skaičiuojamas milijonais kvadratinių metrų.
„NTR duomenimis, šiuo metu yra įregistruota daugiau kaip 200 tūkst. įvairių pastatų (gyvenamųjų namų, daugiabučių, komercinės ir kitos paskirties pastatų), turinčių įregistruotų rūsių ar (ir) cokolinius aukštus.
Bendras įregistruotų rūsių plotas yra apie 18 mln. kv metrų, cokolinių aukštų – beveik 6 mln. kv metrų“, – pažymėjo M.Samkus.
Apsaugos statiniai – tik laikinam prieglobsčiui
Tiesa, jis pabrėžė, kad visos šios patalpos nebūtinai yra pritaikytos civilinei saugai.
Tai yra registre įregistruotos patalpos, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visos jos yra pritaikytos civilinei saugai.
„Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra registre įregistruotos patalpos, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visos jos yra pritaikytos civilinei saugai.
Pavyzdžiui, tai gali būti daugiabučio namo gyventojų rūsiai, kuriuose butų savininkai laiko įvairius daiktus“, – teigė Registrų centro atstovas.
Ministrės minėti kolektyvinės apsaugos statiniai yra skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui.
Taip rašoma Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms interneto svetainėje.
„Įprastomis gyvenimo sąlygomis minimi statiniai naudojami įvairiems visuomenės poreikiams, o ekstremaliųjų situacijų metu juos galima pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių“, – teigiama joje.
M.Sinkevičius: statiniai nepritaikyti slėptis nuo karo
Ar kolektyvinės apsaugos statiniuose esantys rūsiai ir cokoliniai aukštai yra pritaikyti tam, kad gyventojai juose galėtų slėptis, pavyzdžiui, nuo raketų smūgių?
„Ne“, – 15min nurodė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius.
„Jie savo paskirtimi, savo inžineriniais sprendiniais nėra tos vietos, kurios apsaugotų nuo karinių veiksmų“, – pažymėjo jis.
Jie savo paskirtimi, savo inžineriniais sprendiniais nėra tos vietos, kurios apsaugotų nuo karinių veiksmų.
Kolektyvinės apsaugos statiniuose esančiuose rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose, pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, tilptų ne daugiau kaip milijonas, o tik keli šimtai tūkstančių gyventojų.
„Mes žinome fiksuotą kolektyvinės apsaugos statinių skaičių – beveik 2 tūkst. Mes žinome, kiek į juos tilptų piliečių – apie 1,2 mln. Daugelis iš jų turi cokolinius aukštus, rūsius, bet jau čia kalbame apie gerokai, kartais mažesnį skaičių gyventojų – jau ne 1,2 mln., o keli šimtai tūkstančių. Buvo išsakyti skirtingi įvertinimai, kiek ten tilptų“, – pasakojo M.Sinkevičius.
Statinių aprūpinimą norėtų pagerinti
Lietuvoje kolektyvinės apsaugos statiniuose esantys rūsiai ir pusrūsiai, pasak jo, yra skirtingos būklės – vienų būklė labai gera, juose yra šiluminiai mazgai, evakuaciniai išėjimai, elektra, vanduo.
Kitų būklė prasta.
„Išvedus vidurkį, daugelyje vietų situacija patenkinama“, – teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
Bet dauguma patalpų, pasak jo, neturi autonominio elektros tiekimo, vandens nuotekų tvarkymo ar šildymo.
Savivaldybės, M.Sinkevičiaus teigimu, yra pasiruošusios patalpas aprūpinti geriau.
-
Ministrė į klausimą apie slėptuves Lietuvoje: yra tinkamas jų skaičius, turime nekelti panikos
-
A.Bilotaitė: kolektyvinės apsaugos statinių užtektų 40 proc. gyventojų priedangai
-
L.Kasčiūnas: plečiant slėptuvių infrastruktūrą kartu reikia stiprinti oro gynybą
-
Agnė Bilotaitė patikino, kad slėptuvių Lietuvoje užtektų visiems gyventojams
„Mes būtume linkę surinkti bendrą, centralizuotą poreikį ir tas patalpas – tiek kolektyvinės apsaugos statinius, tiek juose esančius rūsius – aprūpinti geriau. Daugelis kalbėjo, kad reikėtų nusimatyti bent autonominį elektros tiekimą“, – sakė jis.
A.Bužinskas: valstybė kiekvienam rūsio neiškas
Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Adomo Bužinsko teigimu, gyventojai turi patys pasirūpinti savo saugumu ir pasiruošti vietas, kur pasislėpti karo atveju.
„Valstybė neiškas kiekvienam žmogui prie namų rūsio, tai nėra savivaldybės kompetencija“, – per spaudos konferenciją praėjusią savaitę teigė A.Bužinskas.
Vien tai, kad kažkokia patalpa yra po žeme, ji nėra slėptuvė.
„Vien tai, kad kažkokia patalpa yra po žeme, ji nėra slėptuvė. Tam, kad tai taptų slėptuve, reikia turėti ir atsargų, ir infrastruktūrą, ir galimybę apsirūpinti“, – pabrėžė jis.
A.Bužinskas teigė, jog tokia praktika taikoma ir per karą Ukrainoje:
„Jeigu žmogus nori pasiruošti savo rūsį, kad jis atitiktų kažką panašaus į slėptuvę, yra puslapis lt72.lt, kur surašyta, ką reikėtų turėti tokioje improvizuotoje slėptuvėje. Tai yra vandens atsargos, maisto atsargos, ryšio priemonės ir panašiai.
Kaip matome iš situacijos Ukrainoje, lygiai taip pat valstybė savo centralizuotų slėptuvių neturėjo. Visi galiausiai slėpėsi improvizuotose slėptuvėse kaip rūsiai, metro stotys, požeminės aikštelės.“
