Karo medikas A.Slavuckis: Lietuvos ligoninėms reikia kuo greičiau įrengti operacines po žeme, turėti būtiną rezervą ir nuolat treniruotis

– Kokios pagrindinės problemos iškyla šalyje, prasidėjus kariniam konfliktui? Į ką Lietuvai reiktų atkreipti dėmesį? Kaip sugerti tą pirmą smūgį ir pasimokyti iš kitų klaidų?

– Iš karto Ukrainoje buvo matyti, kad medicinos įstaigos nebuvo pasiruošusios tokiam karui, nes kai kur operacinės buvo įrengtos aukštai, taigi teko skubiai jas įrengti rūsiuose. O tai atėmė daug laiko ir resursų. Taigi, kad būtų galima operuoti tokiomis sąlygomis, turi būti viskas paruošta po žeme, t. y. autonominės elektros, vandens tiekimo sistemos. Kai frontas juda, bet kuriuo metu ligoninė gali tapti fronto linijos ligonine, kur suveža visus sužeistuosius – karius ir civilius. Ir toms ligoninėms gilumoje bet kada gali tekti teikti chirurginę pagalbą po žeme.

Pasitelkdami Ukrainą kaip naujausią pavyzdį, galime sakyti, kad karas užklupo vykstant sveikatos apsaugos sistemos reformos procesui, kuris prasidėjo dar 2017–2018 m. Vienas iš reformos akcentų – įvykdyta decentralizacija, kuri labai padėjo karo metu. Jau prieš karą ligoninės turėjo laiko praktikuoti autonominę veiklą, galėjo turėti rezervus, vaistų ir medicininės įrangos. O kai karas prasidėjo, tas mechanizmas funkcionavo. Be to, dėl decentralizacijos jie sugebėjo išlaikyti tą pirmąjį laikotarpį.

– Ką patartumėte kaupti valstybės ir ligoninių rezerve?

– Būtinai rezerve reikia turėti visą chirurginę komplektaciją, t. y. nuo instrumentų iki tvarsčių ir vienkartinių sistemų, skirtų suteikti pagalbą bent keliems šimtams sužeistųjų vienu metu. Reikia iš anksto padaryti, kad visos ligoninės turėtų apsaugas nuo cheminių ir atominių atakų.

Kiekviena ligoninė, pavyzdžiui, priėmimo skyriuje, turi pravesti ne tik teorinius mokymus, kaip elgtis masinės nelaimės atveju. Galima pradėti nuo teorijos, bet reikia iškart pereiti prie praktikos. Taigi kiekviena ligoninė turi turėti aiškų supratimą, ką darys, jeigu vienu metu bus atvežta 10–20 sužeistųjų. Taip pat turi mokėti rūšiuoti ligonius, nuspręsti, kas to imsis, kokie veiks algoritmai, kas už tai bus atsakingi ir t. t. Viskas yra aprašyta – tiesiog reikia imti ir apmokyti. Kiekvienas turi žinoti, kokia jo užduotis tuo metu.

Jeigu pratybų metu pastebima, kad priėmimas nepritaikytas tokiam dideliam sužeistųjų antplūdžiui, galbūt reiktų net pakeisti vietą, t. y. permontuoti, perstatyti ir viską padaryti, kad veiktų tinkamai. O pratybos duoda supratimą, ką reikia pagerinti – logistiką, supratimą dėl žmonių resursų, paciento kelią ir komunikaciją. Tai turi veikti gerai tiek vertikaliai, tiek horizontaliai.

Esant dideliam sužeistųjų antplūdžiui, reikia nukreipti į kitą ligoninę. O tokias pratybas reikia daryti iš anksto. Taip pat reikia nesitikėti, kad tokiu metu kas nors pasakys, ką reikia daryti. Labai daug sprendimų bus vietiniu lygiu. Vadinasi, turėtų būti skatinama, kad vietiniai vadovai galėtų savarankiškai priimti sprendimus.

Kuo ukrainiečiai yra stiprūs? Nes jie turi fantastinį horizontalų tinklą. Valdžia dabar suprato, kad tokiu metu negalima dirbti vadovavimo principu, o būtina taikyti palaikomąją sistemą. Ligoninių vadovybė pati turi priimti sprendimus, o centrinė valdžia jiems turi tik padėti juos įgyvendinti.

– Ukrainoje pasirinkimai dabar labai aiškūs – jie turi tvarkytis su karo pasekmėmis. O kaip galima būtų motyvuoti Lietuvos ligonines, kurios gyvena taikiomis sąlygomis ir neretai turi rinktis, pvz., pirkti naują tomografą ar požemiuose įsirengti operacinę? Resursai riboti. Vienas pirkinys gyvybes gelbėja čia ir dabar, o kitam skirtos išlaidos galbūt kada nors atsipirks, o gal ir ne.

– Čia turi būti labai geras balansas. Viskas, kas susiję su civiline gynyba, turi būti finansuojama Vyriausybės. Tai negali būti atiduota vietinei iniciatyvai, nes vieni pasiruoš labai gerai, o kiti visiškai nepasiruoš, nes neturės finansavimo ir nematys naudos. Arba tai turi būti finansuojama Vyriausybės, arba turi būti deleguota vietinei savivaldybei. Taip pat pati savivaldybė galėtų surasti resursų ir tai įgyvendinti iš mokesčių, kurių konkreti dalis turėtų būti privalomai skiriama civilinei gynybai. Tai turi būti kontroliuojama iš viršaus. O jeigu kurios nors savivaldybės neturi tokių galimybių, joms turi būti padedama. Juk gynyba – pagrindinė valstybės funkcija, todėl turi būti sistema, kuri skatintų iniciatyvą ir padėtų, kai ko nors trūksta. Taigi viskas turi vykti kompleksiškai.

– Mes dabar kalbėjome apie ligoninių darbą, o kaip turėtų veikti ir ruoštis greitoji pagalba?

– Paaiškėjo, kad pirminė grandis prie fronto linijos, t. y. 30–50 km, sugriuvo, bet ne fiziškai. Labai daug medicininio personalo išvažiavo. Taigi civiliams, kurie pasiliko, nebeliko jokios medicininės pagalbos. Prie fronto esančios ligoninės tapo chirurginio tipo, o kitos pagalbos beveik neįmanoma sulaukti. Tai yra labai didelė problema. Mes, kaip organizacija „Gydytojai be sienų“, norime padėti pirminei pagalbai ir praplėsti jos teikiamas paslaugas, ten siunčiant mobilias pagalbas, kurios galėtų palaikyti medicininės pagalbos tam tikrą lygį.

Vyriausybė padarė viską, kad evakuotų civilius iš šių zonų. Tam jie tikrai įdėjo daug pastangų, bet maždaug penktadalis, gal kažkiek daugiau, vis vien pasiliko. Norėdama paskatinti gyventojus palikti frontą, valdžia uždraudė netgi visas paslaugas. Taigi, man atrodo, kad turi būti išmokta pamoka: tiems žmonėms, kurie neišvažiavo, vis dėlto reikia esant reikalui suteikti medicininę pagalbą.

– Kaip jūs vertinate valstybės rezervo modelį, kad būtini resursai saugomi ne valstybės, o tiesiog rezervuojami tiekėjo sandėliuose? Ar jis pasiteisina?

– Nepasiteisino, nes iš pradžių buvo chaosas, didelės distancijos. O logistiniu požiūriu tai labai sunku. Vadinasi, reikia suprasti, kad karo pirmosiomis dienomis dėl teritorinės gynybos būna visiškai paralyžiuotas eismas. Krašto apsauga paralyžiuoja beveik viską, nes visi automobiliai privalo būti tikrinami dėl diversinių grupių grėsmės, taip pat įvedama ir komendanto valanda. Tai užtruko keletą savaičių, kol viskas susitvarkė ir po to galėjo pradėti judėti. Todėl kiekviena ligoninė pradžioje turi turėti tas sankaupas, nes gali būti ir taip, kad logistinės sistemos neveiks kelias savaites.

Dabar reiktų nupirkti turniketų ir karinių vaistinėlių. Ten viskas yra ir pritaikoma tiek kariškiui, tiek civiliui.