„Kaip skusim?“ – atėjusio kliento lietuviškai paklausė Houssamas. Tačiau netrukus pamatęs nustebusį vyro žvilgsnį siras nusijuokė ir paaiškino – kol kas lietuviškai moka tik kelis žodžius.
Vilniaus centre įsikūrusiame „Beardland“ salone palinkęs virš kliento galvos jis atrodo susikaupęs ir užtikrintas. Šiuo amatu jis užsiima jau 12 metų. Sirijoje jaunas vyras buvo įkūręs verslą, tačiau planus sugriovė karas.
Įkūrė sėkmingą verslą
Houssamas kartu su šeima gyveno nedideliame Kutsajos miestelyje, įsikūrusiame 7 km nuo sostinės Damasko. Dar būdamas 12-os jis nuėjo pas vietos barzdaskutį ir paprašė, kad jį išmokytų šio darbo.
Iš pradžių vaikas tik įdėmiai viską stebėjo iš šalies, šlavė grindis, virė kavą klientams, tačiau jau netrukus ir pats išbandė skutimo įrankius.
„Ar klientai manimi pasitikėjo? Taip. Mano tėvai, brolis, jų draugai“, – juokėsi prisiminęs siras. Tačiau būdamas 15-os jis ėmė rimtai dirbti ir burti klientų ratą. Po šešerių metų vaikinas atidarė savo saloną.
Verslas sekėsi puikiai, klientų netrūko. Regis, net prasidėjęs karas Houssamo entuziazmo sustabdyti negalėjo. Tačiau tai padarė atėjęs kvietimas į armiją.
„Jie paėmė mano dokumentus ir pasakė, kad po dviejų dienų turiu pasirodyti ir keliauti į armiją. Grįžau namo, pasikalbėjau su šeima ir kartu nusprendėme, kad negaliu to daryti.
Basharo al Assado kariai padarė daug žalos Sirijai ir jos žmonėms. Nenorėjau prie to prisidėti. Be to, aš tik barzdaskutys, nenoriu kariauti. Taigi nusprendėme, kad bus geriausia, jei pasislėpsiu“, – pasakojo jis.
Tūnojo namie
Toliau siro gyvenimas primena filmo siužetą. Per dvi dienas jis turėjo palikti namus, antraip pareigūnai būtų atėję ieškoti.
Šeima nusprendė, kad jam bus geriausia vykti pas netoliese gyvenančią seserį, tuo tarpu tėvai, nuėję į policijos nuovadą, pranešė, kad nežino, kur dingo sūnus.
Dvejus metus Houssamas praleido sesers namuose, negalėdamas niekur išeiti.
„Tai buvo labai sunku, maniau, išprotėsiu. Visą laiką leisdavau prie televizoriaus, kompiuterio, žiūrėdavau filmus. Jau po mėnesio veržiausi į lauką, bet negalėjau išeiti. Jei mane būtų kas nors pastebėjęs, būčiau pridaręs bėdų visai šeimai“, – pasakojo jis.
Galiausiai vieną dieną Houssamas nusprendė bėgti į Turkiją. „Pirmiausia, turėjau nusigauti į Alepą. Bėda ta, kad iki jo tenka kirsti daugiau nei pusšimtį patikros punktų, o aš juk neturėjau dokumentų“, – prisiminė vaikinas.
Pasą jis pasiskolino iš bičiulio, į kurį buvo stebėtinai panašus. Kartu su identiškoje situacijoje atsidūrusiu draugu ir senyvu vyriškiu, turėjusiu grąžinti dokumentus jų savininkui, vieną 2015-ųjų naktį jis nelegaliai kirto Turkijos sieną.
Nusigavęs iki Stambulo siras įsidarbino barzdaskučiu, o netrukus čia iš Sirijos atvyko ir jo širdies draugė. Pora susituokė, tiesa, neoficialiai, mat Houssamas vis dar gyveno be tapatybės dokumentų.
Metus praleidusi Turkijoje pora tęsė kelionę ir atsidūrė pabėgėlių stovykloje Graikijoje.
Nerimavo dėl tėvų
Išvykęs į Europą jis toliau įdėmiai sekė situaciją gimtajame mieste. Sukilėlių kontroliuojamą Kutsają apsupo režimo pajėgos.
Civiliai vietos gyventojai buvo atskirti nuo likusios Sirijos dalies. Niekas negalėjo išvykti ir atvykti, buvo nutrauktas elektros, kuriam laikui ir vandens tiekimas, trūko maisto produktų, medikamentų.
Režimo pajėgos reikalavo, kad sukilėliai paliktų miestą. Houssamas pasakoja, kad šiems nesutikus buvo imtasi priemonių ir prieš civilius.
„Jie bombardavo visą miestą, nukentėjo daug civilių gyventojų. Taip jie bandė pasiekti, kad civiliai keltų spaudimą sukilėliams ir šie galų gale išvyktų.
Tačiau tai neveikė, sukilėliai jautėsi galintys daryti ką nori. Pavyzdžiui, jei jiems patikdavo koks namas, tiesiog nueidavo ir apsigyvendavo. Žinoma, ne visi, bet tokių yra nemažai“, – prisiminė jis.
Labiausiai jis nerimavo dėl miestelyje likusių tėvų. Houssamo motinai 60-metų, tėvui – 76-eri. Jiems abiems reikalingi vaistai, kurių tuomet labai trūko.
„Mano tėvą kamuoja širdies problemos, motiną – inkstų. Kai miestas buvo izoliuotas medikamentus įveždavo nelegaliai, tačiau jie kainavo didžiulius pinigus“, – pasakojo vaikinas.
Padėjo Raudonasis Kryžius
Situacija pasikeitė, kai dalis sukilėlių vis dėlto nusprendė palikti miestą. Tuomet režimo pajėgos atvėrė duris Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui. Pagaliau Kutsajos gyventojai sulaukė humanitarinės pagalbos.
„Jie atvežė maisto produktų ir medicinos priemonių, taip pat turėjo mobiliąją kliniką, gydytojų. Civiliams gyventojams tai neįtikėtina pagalba, nes iki tol visko trūko.
Būtent Raudonasis Kryžius labai padėjo ir mano tėvams. Jie gavo vaistų, gydytojų konsultacijas, mama kiekvieną mėnesį gauna maisto paketą“, – pasakojo jis.
Galiausiai prieš metus sukilėliai sutiko palikti Kutsają, o režimo pajėgos atvėrė miesto sienas.
„Gyvenimas vėl teka sena vaga. Žmonės gali atvykti ir išvykti, atsirado elektra, tiesa, ne visą dieną, o tik kelioms valandoms. Armija toliau kontroliuoja miestą, tačiau jau ramiau, nebebombarduoja“, – pasakojo Houssamas.
Miestelyje toliau dirba Raudonojo Kryžiaus komanda, suteikianti būtiniausią pagalbą konflikto nualintiems žmonėms. Vien praėjusiais metais Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas surengė 55 pagalbos teikimo operacijas, kurių metu būtiniausiąją pagalbą suteikė 8 mln. žmonių.
Toliau pagalbos sulaukia ir Houssamo tėvai. Tiesa, dabar juos remia ir pats vaikinas.
Greitai rado darbą
Pabėgėlių stovykloje Graikijoje siras su žmona praleido devynis mėnesius, kol sulaukė skambučio iš Lietuvos ambasados. Jam skambino Lietuvoje gyvenantis vertėju dirbantis libanietis Hichamas, tapęs nuolatiniu siro klientu.
„Kai išgirdau, kad mus gali priimti Lietuva, iškart pradėjome su žmona ieškoti informacijos. Pamatėme, kad tai labai žalia ir graži šalis. Lietuvoje mus labai draugiškai priėmė. Žmonės sužinoję, kad esu iš Sirijos labai palaiko. Abu su žmona esame laimingi čia būdami.
Stovykloje Graikijoje visi stengiasi susisiekti su kitais pabėgėliais, esančiais tose šalyse, kur jie bus siunčiami. Mes taip pat. Todėl, jau prieš man atvykstant Lietuvoje visi žinojo, kad esu barzdaskutys“, – sakė jis.
Tai vaikinui padėjo vos per pusantro mėnesio susirasti darbą. Tiesa, šiek tiek ilgiau teko ieškotis būsto. Dar kurį laiką jis važinėjosi iš Ruklos į Vilnių.
Nori mokytis lietuviškai
„Kai pirmą kartą Rukloje norėjau išeiti į parduotuvę, išgirdau aplinkui šaudant. Pamaniau, kad čia į mane šaudo, nes noriu išeiti, išsigandau pakėliau rankas. Bet, pasirodo, netoliese yra karinė bazė“, – kuriozišką situaciją dabar juokdamasis prisimena vyras.
Galiausiai Lietuvoje jis gavo ir dokumentus. Sirui buvo suteiktas pabėgėlio statusas ir išduotas penkerius metus galiojantis leidimas gyventi Europos Sąjungoje.
Kartu su žmona jis apsigyveno Karoliniškėse ir dega noru mokytis lietuviškai. O kalboms vaikinas gabus. Per metus Turkijoje jis išmoko šios šalies kalbą, o tik Graikijoje pradėjęs mokytis, be problemų susikalba angliškai.
Ar norėtų grįžti į Siriją? Taip, tačiau supranta, kad dar ilgai negalės to padaryti.
Lietuvos Raudonasis Kryžius, bendradarbiaudamas su Užsienio reikalų ministerija (URM), kviečia prisidėti prie humanitarinės pagalbos Sirijoje likusiems ir būtiniausių dalykų stokojantiems žmonėms.
Padėti galite skambindami trumpaisiais numeriais 1891 (auka 2 eurai) ir 1892 (auka 3 eurai). Taip pat Lietuvos Raudonojo Kryžiaus svetainėje internete www.redcross.lt.
